Marius Kundrotas: Kai angelams išauga ragai
| 2006 10 05 17:22:52 |

Ką tik atšventėme Angelų sargų dieną: taip simboliškai vadinama Policijos diena. Atrodytų – verta dėmesio šventė: žmonės, ginantys ir saugantys visuomenę nuo vagių, prievartautojų ir žmogžudžių – tikrai verti pagarbos. Tiktai kažkas mintyse iš karto sako, jog ne viskas čia taip, kaip atrodo.

Ką ir nuo ko gina šiandieninė Lietuvos policija? Ir ar ši policija – Lietuvos?

Angelų sargų istorija su aukščiausių policijos pareigūnų parašais – puikiai iliustruoja: iš kur ši institucija veda savąjį tęstinumą. Tai – ne tarpukario Lietuvos policija, kurią tauta – gerbė, turėdama tam aiškų pagrindą. Tai – reorganizuota sovietinė, okupacinės valstybės milicija, kuriai šios tautos reikalai buvo ir liko visiškai svetimi. Angelų sargų istorija atvirai garbina sovietinius budelius ir žemina laisvės kovotojus, įvardindama juos rimto darbo neturinčiais chuliganais. Atrodytų – ko verta Nepriklausomybė, atkurta tokių žemo lygio veikėjų? Arba tiksliau – kokia šios Nepriklausomybės vertė šiandieniniam policijos „elitui“?

Kuo ši „policija“ buvo, tuo ir liko. Angelų sargų aukas galima skaičiuoti vieną po kitos: nuo eilinio futbolo sirgaliaus Arūno Lučiūno iki žymaus mąstytojo ir visuomenės veikėjo dr.Gintaro Beresnevičiaus. Vieną įsismaginęs pareigūnas prikūlė iki mirties, kitas – nežiūrint į jo silpną sveikatą – įgrūstas į šunų būdą, kol mirė angelų sargų akivaizdoje. Abi šios bylos – užglaistytos ir nežinia, kada bus išspręstos. Galbūt – niekada, kol ranka ranką plauna. O kiek tokių atvejų užmiršta ir užglaistyta provincijose?

Policijos darbo metodai – niekuo nepasikeitė. Nusikaltimas gali būti inkriminuotas bet kam: kai kada – siekiant „išsukti“ tikruosius jo autorius, o kai kada – tiesiog iliustruojant savo darbo ataskaitas. Mušimo metodai be žymių, laikymas – kol užgis žaizdos ir išnyks mėlynės, dusinimas dujokauke, po kuria pripurškiama dujų: tai – tiktai keletas angelų sargų veiklos „perliukų“.

Baisiausia, kad šiandieniniai valstybės įstatymai leidžia be teismo orderio suimti ir laikyti nelaisvėje bet kurį žmogų, drauge su užkietėjusiais banditais. Kas ten gręsia – nesinori kalbėti. Daugeliui tai daugiau ar mažiau žinoma. Laikinojo sulaikymo kamerose žmonės – neskirstomi: visi čia laiką leidžia kartu. Tikra demokratinė lygybė.

Šių metų įvykiai rodo, jog savo tiesioginio darbo – sustabdyti siautėjančius banditus – policija neįstengia atlikti net ir Seimo narių akivaizdoje. Kita vertus, galbūt asmeninis kontaktas su šia problema paskatins mūsų įstatymų leidėjus ją spręsti? Gal tai paskatins adekvačias teisines reformas?

Atsisakymas vykti į nusikaltimo vietą motyvuojamas net ir tokiais keistais argumentais, jog neturima transporto: beje, tokio atsako galime sulaukti ir greitosios pagalbos telefonu. Šiuo atveju, iš tiesų verta persvarstyti biudžeto prioritetus. Tik ar tai viską išspręs?
Absurdiška ryšių reforma, sujungusi policijos ir greitosios pagalbos telefonus, dar apsunkina žmonių padėtį: tenka laukti, kol būsi sujungtas su tikraisiais adresatais, o būdintysis netgi nežino – nei kada laukiama pagalba atvyks, nei ar atvyks iš viso. Kartais ji būna jau pavėluota.

Paskambinęs telefonu apie gretimame name vykstančias muštynes – jei ne dar ką blogesnio – gali sulaukti ir tokių klausimų: koks to namo numeris, koks buto numeris, o koks jūsiškis? Suprasti tai kaip nors kitaip, kaip įsakmų sūlymą nesikišti – vargiai įmanoma. Kam pareigūnams papildomas darbas?

Kai kuriose valstybėse piliečiams leidžiama gintis patiems. Lietuvoje ši teisė – visiškai suvaržyta. Įsigyti ginklą ir jį laikyti reiškia tiek teisinių problemų, jog daugelis – tiesiog numoja ranka. Tad padėtis tampa absoliučiai beviltiška.

Žinoma, ši teisėtvarkos ir teisėsaugos problema – kompleksinė: įstatymų, biudžeto, administracijos problema. Labiausiai mėgstama ją redukuoti vien į finansus. Tačiau ar A.Lučiūno arba G.Beresnevičiaus atvejus galima teisinti finansais? O gal finansai verčia budintįjį telefonu klausinėti skambinančio asmens buto numerio? Ar galiausiai – finansai neleidžia policijai uždaryti visuotinai veikiančių viešnamių bei narkotikų taškų?

Šiandieninių laikraščių puslapiai mirga marga skelbimais apie šias „paslaugas“, tačiau policija dedasi to nematanti. Apstulbino vienos policijos darbuotojos teisinimasis radijo laidoje: iš kur galime žinoti, jog skelbimo autorius – nepajuokavo? Vargu, ar yra kitas būdas tai išsiaiškinti, negu tyrimas. Bepigu po to siūlyti šių nusikaltimų įteisinimą: neva, jų – neįmanoma kontroliuoti. Gal tada reikėtų įteisinti ir samdomų žudikų kontoras: juk žmogžudystės – toks pat realus ir sunkiai kontroliuojamas faktas?

Atrodo, mūsų angelams auga vis didesni ragai. Iš visuomenės gynėjų jie tampa visuomenės priešais. Žinoma, kiekviename sektoriuje esama ir dorų, garbingų žmonių. Tačiau ką veikia jų vadovybė? Ar nevertėtų generaliniam komisarui, galiausiai, prisiimti asmeninę atsakomybę? Galbūt, atėjo laikas užleisti vietą?

Marius Kundrotas yra Lietuvių tautininkų sąjungos tarybos narys.