Pokalbis su Informacinės visuomenės plėtros komiteto Informacinių sistemų ir registrų skyriaus vedėju p. K. Andrijausku.


INFOLEX: Direktyvai dėl viešojo sektoriaus informacijos antrinio panaudojimo eina šešti metai. Vienas iš jos preambulėje nurodytų tikslų yra panaikinti barjerus, trukdančius panaudoti viešojo sektoriaus informacijos ekonominį potencialą privačioje sferoje. Kas Lietuvoje yra nuveikta šioje srityje? Kokios pagrindinės problemos?

K. Andrijauskas: Europos Parlamento ir Tarybos 2003 metų pabaigoje priimta Direktyva dėl viešojo sektoriaus informacijos pakartotinio naudojimo Lietuvoje perkelta į nacionalinę teisę 2005 m. priėmus LR teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių įstaigų įstatymą; taip pat su šios Direktyvos nuostatomis suderintas ir LR valstybės registrų įstatymas. Priimti poįstatyminiai teisės aktai, t.y. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas dėl atlyginimo dydžių nustatymo už valstybės registrų duomenų teikimą, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas dėl reikalavimų nustatymo valstybės ir savivaldybių institucijų interneto svetainėms. Minėti įstatymai bei Vyriausybės nutarimai sudaro pakankamą teisinę aplinką ir formuoja palankias sąlygas gauti ir pakartotinai naudoti viešojo sektoriaus informaciją. Be to, buvo vykdoma informacinė veikla – organizuoti du seminarai, kuriuos dalyvavo EK atstovai pristatydami ES politiką viešojo sektoriaus informacijos srityje. Siekiant įvertinti viešojo sektoriaus informacijos pakartotinio panaudojimo politikos įgyvendinimo būklę, praktiką bei problemas, 2007 metais atlikome tyrimą, kurio metu buvo apklaustos ir viešojo administravimo institucijos, ir verslo sektorius bei gyventojai. Tyrimo rezultatai bei ligšiolinė praktikos stebėsena parodė, kad verslas dar nepakankamai išnaudoja viešojo sektoriaus informacijos galimybes, o iš kitos pusės, nesant aktyvaus viešojo sektoriaus informacijos naudojimo, negalima įvertinti, ar tam yra sudarytos palankios teisinės ir praktinės sąlygos. Atkreiptinas dėmesys, kad Informacinės visuomenės plėtros komitetas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – IVPK) nėra gavęs nei nusiskundimų, nei siūlymų iš privataus sektoriaus dėl prieinamumo prie viešojo sektoriaus informacijos. Būtent grįžtamojo ryšio nebuvimas neleidžia pagrįstai ir objektyviai įvertinti problemas ir reguliavimo ar įgyvendinimo trūkumus.

INFOLEX: Kur yra riba, skirianti valstybinę ir privačią veiklos sferas viešojo sektoriaus informacijos srityje? Ar galima traktuoti valstybines institucijas kaip viešojo sektoriaus informacijos gamintojas, o privatų sektorių – kaip pridėtinės vertės kūrėjus? Kas šiuo atveju yra pridėtinė vertė?

K. Andrijauskas: Valstybinės ir privačios veiklos sferos viešojo sektoriaus informacijos srityje pasiskirsto taip kaip ir nurodyta Jūsų pateiktuose klausimuose. Viešasis sektorius yra viešojo sektoriaus informacijos gamintojas. Viešasis sektorius valstybės valdymo, viešojo administravimo ir kt. veiklos procese renka, kaupia, apdoroja daug įvairaus pobūdžio informacijos, kurią naudoja savo uždavinių sprendimui. Kartu atkreipiamas dėmesys, kad viešojo sektoriaus institucijos nesiekia ekonominės naudos (pelno). Privatus sektorius, gavęs viešojo sektoriaus informaciją, ją dar kartą panaudoja, tačiau jau siekdamas savo komercinių ar nekomercinių tikslų. Verslo sektorius, naudodamas viešojo sektoriaus informaciją, gali kurti naujus produktus, skirtus paslaugų teikimui, kurti naujas darbo vietas, panaudoti verslo plėtrai, efektyvumui didinti, konkurencingumo gerinimui. Visa tai ir bus viešojo sektoriaus informacijos pagalba sukuriama pridėtinė vertė, atnešanti papildomas pajamas ir pelną verslo subjektui. Be abejo, sudėtinga apskaičiuoti, kiek padidėja verslo pelningumas dėl viešojo sektoriaus informacijos panaudojimo, tačiau informacijos verslu užsiimančių įmonių atveju tai įvertinti būtų galima.

INFOLEX: Vienas iš Direktyvos tikslų yra išvengti "iškreiptos" konkurencijos, kai viešojo sektoriaus informacija yra monopolizuojama arba sukuriami dirbtiniai barjerai privačioms įmonėms patekti į informacinių paslaugų rinką. Aichholzer G. savo tyrime teigia, kad viešojo sektoriaus gamintojos-institucijos tampa labai išradingos, siekdamos išlaikyti viešojo sektoriaus informacijos antrinį panaudojimą, o kartu ir susijusias pajamas, savo rankose. Kokia situacija yra Lietuvoje?

K. Andrijauskas: Kaip jau buvo minėta anksčiau , nesant grįžtamojo ryšio iš verslo sektoriaus dėl viešojo sektoriaus informacijos pakartotinio panaudojimo galimybių, negalima objektyviai įvertinti, kiek Lietuvos viešojo sektoriaus informacijos gamintojai yra „išradingi“ kurdami kliūtis informacijos pakartotiniam panaudojimui. Tačiau reikia sutikti, kad tokios prielaidos turi pagrindo, nes visais atvejai monopolistai stengiasi išlaikyti sau palankias informacijos panaudojimo sąlygas. Atkreipiamas dėmesys, kad remiantis LR teisės gauti informaciją iš valstybės institucijų ir įstaigų įstatymu, įstaigoms draudžiama su trečiosiomis šalimis sudaryti susitarimus dėl išimtinių teisių suteikimo teikti informaciją, o išimtinė teisė gali būti suteikta, kai tai būtina dėl viešųjų paslaugų teikimo, tačiau toks išimtinės teisės suteikimas turi būti periodiškai peržiūrimas ne rečiau kaip kas treji metai, o susitarimai dėl išimtinių teisių suteikimo turi būti skaidrūs ir viešai skelbiami. 2007 m. atlikto tyrimo duomenimis, 90% apklaustų viešojo sektoriaus įstaigų teigė, kad visiems pareiškėjams taiko vienodas sąlygas informacijos gavimui. Tuo tarpu 53% apklaustų verslo įmonių mano, kad ne visoms įmonėms įstaigos teikia informaciją vienodomis sąlygomis. Dažniausiai informacijos gavėjų apklausoje paminėtos kliūtys yra šios: nepakanka reikiamos informacijos, informaciją internete sunku susirasti, reikalingos informacijos gavimui taikomi apribojimai, nėra aprašytų informacijos teikimo sąlygų, už informaciją reikia mokėti atlyginimą ir kt.

INFOLEX: Ar Lietuvoje faktiškai susiformavęs viešojo sektoriaus informacijos antrinio panaudojimo modelis skiriasi nuo modelio kitose ES valstybėse? Ar jis pakankamas, kad Lietuva informacinių paslaugų rinkoje, panaudojant viešojo sektoriaus informaciją, prisivytų JAV pažangą šioje srityje (juk Direktyva ir buvo siekta paskatinti Europos rinką prisivyti JAV plėtrą).

K. Andrijauskas: Reikia pažymėti, kad pačiose ES šalyse modeliai skiriasi, nes tai lėmė politinės, teisinės, ekonominės ir socialinės sąlygos. Pavyzdžiui, Skandinavijos šalys turi gilias informacijos valdymo tradicijas (Švedijos Spaudos laisvės įstatymas priimtas net 1766 m.). Kitos šalys (Prancūzija, Vokietija, Belgija, Baltijos šalys ir kt.) ilgą laiką turėjo ypatingą valdžios turimų dokumentų įslaptinimo tradiciją. Todėl kiekvienoje šalyje kuriamas modelis iš dalies yra unikalus, tačiau po Direktyvos priėmimo galima pastebėti ir tam tikrus bendrus principus, ypač informacijos viešumo aspektu. Kalbėti apie susiformavusį Lietuvos viešojo sektoriaus informacijos pakartotinio panaudojimo modelį dar šiek tiek per anksti, nes, kaip jau minėjau, informacinių paslaugų rinka, kuri išryškintų tam tikrus nusistovėjusius principus, dar nėra pakankamai išplėtota. Tačiau galima teigti, kad priimtas teisinis reguliavimas atitinka Direktyvos nuostatas ir sudaro palankias pradines sąlygas viešojo sektoriaus informacijos pakartotiniam panaudojimui.

INFOLEX: Viena iš Direktyvos nuostatų – “valstybės narės turėtų skatinti viešojo sektoriaus institucijas, kad dokumentai būtų prieinami už atlyginimą, kuris neviršija dokumentų atgaminimo ir platinimo ribinių kaštų“. Ar panaši praktika susiklostė ir Lietuvoje?

K. Andrijauskas: Taip. LR teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatyme nustatyta, kad įstaigos teikia informaciją neatlygintinai, išskyrus atvejus, kai už informacijos teikimą imama arba valstybės rinkliava, arba įstatymų numatytas atlyginimas, kartu nurodant, kad atlyginimas už informacijos teikimą neturi viršyti informacijos parengimo ir teikimo išlaidų kartu su pagrįsta investicijų grąža. Vyriausybės 2005 m. birželio 30 d. nutarimas Nr. 739 dėl atlyginimo už valstybės registrų ir kadastrų duomenų teikimą dydžių nustatymo tvarkos aprašo patvirtinimo, kuriuo yra vadovaujamasi nustatant atlyginimą už valstybės registrų duomenų teikimą, numato, kad į sąnaudas, kurios turi būti padengiamos apskaičiuojant atlyginimą, gali būti įtrauktos sąnaudos susijusios tik su informacijos parengimu ir perdavimu duomenų gavėjui.

INFOLEX: Ar autorių teisių ir asmens duomenų teisinės apsaugos nuostatos neužkerta kelio efektyviai panaudoti viešojo sektoriaus informaciją? Ar Europos Sąjungoje esama iniciatyvų atsisakyti sui generis teisių į viešojo sektoriaus informacijos duomenų bazes, kaip tai yra JAV?

K. Andrijauskas: Direktyvoje dėl viešojo sektoriaus informacijos pakartotinio panaudojimo nurodyta, kad ji neturi poveikio trečiųjų šalių intelektinės nuosavybės teisėms bei neturi įtakos asmens duomenų apsaugos teisiniam reguliavimui. Asmens duomenų disponavimo ribojimus galima vertinti kaip tam tikrą kliūtį komercinėms informacinėms paslaugoms kurti, tačiau tai jau yra asmens duomenų naudojimo reguliavimas, o ne viešojo sektoriaus informacijos pakartotinio panaudojimo. Asmens duomenų naudojimo teisiname reguliavime sunku surasti balansą tarp asmens privatumo išsaugojimo ir informacijos viešumo ir prieinamumo. Kaip iniciatyvą arba kaip pirmąjį žingsnį į sui generis teisių į viešojo sektoriaus informacijos duomenų bazes atsisakymą galima vertinti patį Direktyvos dėl viešojo sektoriaus pakartotinio panaudojimo priėmimą. Perspektyvoje ES mastu turėtų būti gerinamos viešojo sektoriaus informacijos pakartotinio panaudojimo sąlygos, nes būtent tokias rekomendacijas 2008 m parengė ekspertai dirbę EK užsakymu. Ekspertų rekomendacijose minimas, kaip siektinas, pažangus JAV modelis, užtikrinant laisvą ir lengvą prieinamumą prie viešojo sektoriaus informacijos.

INFOLEX: Dėkojame už pokalbį.