INFOLEX.LT
12:25 Ketvirtadienis, 2014 liepos 31 d. English English Lietuviškai Lietuviškai
Pradžia Teisės aktai Teismų praktika Studentai Visuomenė Mano
Šiandien portale
  • Naujienos
  • Renginiai
  • Diskusijos
  • Kas ką veikia
  • Darbo birža
  • Infolex formos
  • WWW nuorodos
  • Apie mus
  • Teisės aktai
  • Kodeksai
  • Populiariausi įstatymai
  • Naujausi aktai
  • Savivaldybių dokumentai
  • Teismų praktika
  • Dažniausiai cituojamos bylos
  • Populiariausios bylos
  • Naujausios santraukos
  • Susipažinkite
    Teisės mokymai NTA Teismai Advokatų kontoros Antstolių kontoros Notarų biurai Policijos komisariatai Teismai ERPF
     

    Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytojų skaitliukai
    Paieška:   
    Interviu

    Prof. Jonas Juškevičius: “Santykiai biomedicinos srityje pasižymi ypatinga įvairove ir sudėtingumu“
    2009.06.16 , INFOLEX
    Komentarai2  (Paskutinis: 2009.06.17 19:15:47)
    Įvertintas:
     55, vertino:12
    Kiek įdomu:
    12345 

    Pokalbis su Mykolo Romerio universiteto Bioteisės katedros vedėju Prof. Jonu Juškevičiumi.

    INFOLEX: Kas apskritai yra bioteisė ir kokia yra jos svarba šiandieniniame kontekste?

    J. Juškevičius: Vienareikšmiško, visuotinai priimto bioteisės (kai kurių autorių vadinama dar biomedicinos teise) apibrėžimo kol kas nėra, tik sutariama, kad bioteisės objektas yra teisiniai santykiai biomedicinos mokslų pasiekimų praktinio taikymo srityse. Diskusijos dėl definicijos kyla ne tik dėl taikytinų teisės institutų, bet ir dėl to, kokias sritis reguliuoja bioteisė. Šių sričių yra tikrai nemažai ir visos jos skirtingos savo turiniu, išskyrus tai, kad bendras vardiklis yra žmogaus bei iš dalies - gyvūnų gyvybė: asmens sveikatos priežiūra, visuomenės sveikata, įskaitant ir maisto saugą, biotechnologijos, farmacinė veikla, gyvūnų gerovė ir pan. Kai kurių iš paminėtų sričių pagrindu vystosi atskiros teisės šakos ar pošakiai, kaip sveikatos (medicinos) teisė, biotechnologijų teisė, farmacijos teisė, maisto saugos teisė. Taigi, apie bioteisę mes galime kalbėti kaip apie kompleksinę, “skėtinę” teisės šaką, kurios pirmaeilis uždavinys – išgryninti tuos teisės principus, kurie pasitarnautų sisteminiam teisės taikymui biomedicinos srityje.
    Biomedicinos mokslų praktinio pritaikymo sritys nuo pat savo atsiradimo buvo praktiškai paliktos profesinei savireguliacijai. Teisės intervencijos būtinybė į šias sritis iškilo praėjusio amžiaus antroje pusėje. Jungtinių Tautų Pasaulinės žmogaus teisių konferencijos Vienos deklaracija (1993 m.) pirmą kartą tarptautiniu mastu atkreipė dėmesį į tai, kad kai kurie pasiekimai biomedicinos moksluose gali turėti potencialiai neigiamų pasekmių individo integralumui, žmogaus orumui ir žmogaus teisėms, bei pirmą kartą pakvietė tarptautinę bendruomenę bendradarbiauti, užtikrinant žmogaus teises šioje srityje. 1997 m. Europos Tarybos rėmuose buvo priimta Žmogaus teisių ir biomedicinos konvencija, kurią ratifikavo ir Lietuva. Šios konvencijos nuostatos palaipsniui yra detalizuojamos papildomų protokolų pagalba. Taigi, teisės intervencijos būtinybė yra akivaizdi, nors praktinis šios būtinybės realizavimas toli gražu nėra pakankamas – tai gali paliudyti kiekvienas teisininkas ar vadybininkas, dirbantis biomedicinos srityje.

    INFOLEX: Bioteisės normos – tai etinės taisyklės ar teisės normos?

    J. Juškevičius: Dar visai neseniai didžiąja apimtimi biomedicinos srities veikla buvo reguliuojama profesinėmis normomis – etiniais (deontologiniais) ir techniniais standartais – kurias kūrė ir kuria atitinkamos profesinės bendruomenės.
    Teisės intervencijos į biomedicinos sritį suaktyvėjimas, nepaneigia ar nenuvertina deontologijos reikšmės. Norėčiau atkreipti dėmesį į kelis aspektus.
    Visų pirma, teisė, bandydama reguliuoti santykius biomedicinoje, neišvengiamai žvalgysis į deontologines taisykles ir, kiek tai yra priimtina, jas supozityvins. Pavyzdžiui, nesunkiai galime pastebėti, kad įstatymai, reguliuojantys asmens sveikatos priežiūrą, įtraukė eilę deontologinių normų iš Hipokrato priesaikos ar iš Tarptautinio medicinos etikos kodekso. Kita vertus, egzistuoja ir kitokių deontologinių normų supozityvinimo pavyzdžių: 2001 m. priimta Klinikinių tyrimų direktyva tiesiogiai nurodo, kad klinikiniai tyrimai turi būti atliekami vadovaujantis Pasaulio medikų asociacijos priimtos Helsinkio deklaracijos dėl mokslinių tyrimų su žmonėmis 1996 m. redakcijos nuostatomis.
    Antra, santykiai biomedicinos srityje, o tai ypač akivaizdu asmens sveikatos priežiūroje, pasižymi ypatinga įvairove ir sudėtingumu, todėl fiziškai neįmanoma visko sureguliuoti teisės normomis. Be to, daugeliu atvejų tai galėtų duoti priešingą rezultatą. Profesinės etikos normos šiuo požiūriu išlieka nepamainomomis ir teisei tenka pripažinti savo ribotumą. Pavyzdžiui, Europos žmogaus teisių ir biomedicinos konvencija nustato, kad bet kokia intervencija į sveikatos sritį, įskaitant tyrimus, turi būti vykdoma laikantis atitinkamų profesinių įsipareigojimų ir standartų. Lietuvos CK 6.38 str., tiesa jau abstrakčiau, daro nuorodą į deontologiją, numatydamas, kad jei prievolės vykdymas kartu yra ir profesinė veikla, tai tuomet privaloma laikytis ir profesinei veiklai taikomų standartų. Etikos normų taikymas asmens sveikatos priežiūros srityje pradedamas netgi institucionalizuoti: esant sudėtingesniems klinikiniams atvejams savo išvadas dėl tolimesnių gydančių medikų veiksmų pateikia JAV, daugelyje Europos šalių ligoninėse funkcionuojantys ligoninių etikos komitetai.
    Trečia, biomedicinos mokslų praktiniame pritaikyme egzistuoja ir jautrūs atvejai, dažniausiai susiję su žmogaus gyvenimo pradžios ir pabaigos aspektais, kurie tiek specialistų, tiek plačiosios visuomenės nėra vienareikšmiškai vertinami. Šiais atvejais, priimant teisinius sprendimus, įstatymų leidėjui ar teismui paprastai reikia priimti ir etinio-moralinio pasirinkimo sprendimus.
    Taigi, apibendrintai galime daryti išvadą, kad, reglamentuojant biomedicinos sritį, etinės normos vis dar vaidina ir, matyt, dar ilgai vaidins svarbų vaidmenį, nors kaip matėme, egzistuoja jų tiesioginio ir netiesioginio supozityvinimo tendencija.

    INFOLEX: Koks bioteisės ir bioetikos santykis?

    J. Juškevičius: Bioetika – tai filosofijos, o konkrečiau etikos dalis, kurios uždavinys yra sistemiškai, iš tarpdisciplininės perspektyvos išnagrinėti biomedicinos mokslų taikymo moralinius aspektus. Bioetika yra platesnė sąvoka už tradicinę medicinos etiką, kuri rūpinasi gydytojo ir paciento santykių moraliniu vertinimu. Bioetikoje įvairių mokslų atstovai iš teisės, filosofijos, biomedicinos, religijos, politikos mokslų išdiskutuoja ir kartu teikia naujų ar patikslintų deontologinių normų siūlymus. Bioetikos ir bioteisės pobūdis yra iš dalies panašus, nes abiejų objektas yra biomedicinos mokslų taikymas, tik skiriasi jų uždaviniai: bioetika rūpinasi fenomenų moraliniu vertinimu, o bioteisė – teisiniu. Kita vertus, abiejų santykis tampa glaudesnis, nes jau kuris laikas bioetikos diskusijos yra institucionalizuojamos. Įvairiose šalyse yra steigiami nacionaliniai bioetikos komitetai (pirmasis įsteigtas Prancūzijoje 1993 m.), kurie nagrinėja socialinius reiškinius santykyje su biomedicinos mokslais abstrakčiame lygmenyje ir teikia siūlymus ne tik biomedicinos profesinėms bendrijoms, joms formuluojant deontologines normas, bet ir įstatymų leidėjams.

    INFOLEX: Kokia specifika pasižymi bioteisės reguliuojami santykiai?

    J. Juškevičius: Santykių specifika tikrai ryški. Paminėsiu tik keletą. Visų pirma, mes turime reikalą su tokiomis konstitucinėmis vertybėmis, kaip žmogaus gyvybė ir sveikata. Biomedicina ir biotechnologijos, bei jų pasiekimų taikymas, tame tarpe ir sveikatos priežiūroje, a priori yra traktuojami kaip socialiai naudinga veikla, tačiau kai kuriais atvejais, dėl įvairiausių priežasčių, ši veikla trumpesnėje ar ilgesnėje perspektyvoje gali turėti rimtų pasekmių individo sveikatai/gyvybei ar visuomenės interesams. Antra, mes turime reikalą su tarptautinėse žmogaus teisių sutartyse įtvirtinta mokslo laisvės (tiek atlikti tyrimus, tiek naudotis mokslo pažangos vaisiais) kategorija, kurios turinys ir ribos, deja, teisėje praktiškai nereflektuoti. Trečia, šių specifinių santykių reguliavimas ir jo praktinė sėkmė ar nesėkmės didele dalimi priklauso nuo turimų mokslo duomenų. Pavyzdžiui, išduodant leidimus atlikti vaistinių preparatų klinikinius tyrimus, įteisinant ar draudimui kompensuojant gydymo technologijas ar vaistinius preparatus yra būtinas mokslinio pagrindimo reikalavimas. Specialiųjų žinių taikymo svarba čia tampa itin reikšminga. Pagrindinė problema kylanti šioje vietoje yra mokslinių įrodymų patikimumas, nes mokslinių duomenų publikacijų kokybės ir objektyvumo užtikrinimas yra pačios mokslininkų bendruomenės reikalas. Pastaruoju metu ypač atkreipiamas dėmesys į biomedicinos mokslų ir farmacijos bei biotechnologijų pramonės interesų konfliktą, kuris turi daug matomų ir ne visai akivaizdžių aspektų: didžioji dauguma mokslinių tyrimų yra finansuojama būtent pramonės, kai tuo tarpu mokslinių duomenų publikacijose šis potencialus interesų konfliktas yra ne visada deklaruojamas, arba selektyviai publikuojami tik tie duomenys, kurie yra statistiškai reikšmingi ir t.t. Be to, nereikia pamiršti, kad mokslininkų bendruomenėse, kaip ir kitose bendruomenėse atskiru istoriniu laikotarpiu yra madingos vienokios ar kitokios mokslinės teorijos, ir jei kurią nors teoriją palaiko mokslinį bei visuomenėje turintis prestižą asmuo, tai dažnai yra sutapatinama su teorijos objektyvumu. Paradoksalių pavyzdžių mokslo istorija žino nemažai: pavyzdžiui, lobotomijos taikymas gydant šizofreniją ir depresijas savo laiku nusipelnė Nobelio premijos (1949), tačiau jos palaipsniui buvo atsisakyta dėl savo nehumaniškumo.

    INFOLEX: Ar galima teigti, kad bioteisė – tai privatinės teisės santykiai perkelti į gyvybės sritį?

    J. Juškevičius: Taip teigti jau nebegalima. Nors teisės intervencija į biomedicinos sritį prasidėjo būtent nuo privatinės teisės institutų perkėlimo, tačiau palaipsniui teisėje įsitvirtino nuostata, kad žmogaus sveikata ir gyvybė (kai kuriais atvejais ir gyvūnų gerovė, kuri atspindi demokratinės visuomenės humaniškumo laipsnį) yra labai svarbios viešosios teisės ginamos vertybės. Vienas iš privatinės teisės principų “tai, kas nėra uždrausta įstatymo, neprieštarauja teisei” taikymas šioje srityje yra akivaizdžiai netinkamas. Privatinės ir viešosios teisės tarpusavio sąveika ir ypač pastarosios auganti įtaka privatinei teisei apskritai yra vienas iš svarbesnių šiuolaikinės teisės teorijos iššūkių. Nenuostabu, kad tai neaplenkia ir biomedicinos srities. Pavyzdžiui, asmens sveikatos priežiūros paslaugų reguliavime Lietuvoje taip pat konkuruoja dvi perspektyvos: 1996 m. priimtas Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymas turi ryškų viešosios teisės spaudą, kai tuo tarpu naujojo Civilinio kodekso skyriaus „Atlygintinas paslaugų teikimas“ antrasis skirsnis „Asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimas“ didžia dalimi yra konstruotas per privatinės teisės prizmę. Bet kokiu atveju, privatinės teisės vaidmuo reguliuojant biomedicinos sritį išlieka svarbus, ypač apibrėžiant civilinės atsakomybės klausimus

    INFOLEX: Koks bioteisės santykis su žmogaus teisėmis?

    J. Juškevičius: Dabartiniame teisinių santykių biomedicinos srityje formavimosi etape žmogaus teisių doktrina yra vienas iš “inkarų”. Ne veltui minėta JT Žmogaus teisių konferencijos Vienos deklaracija atkreipė dėmesį į pavojų žmogaus teisėms, kylantį iš biomedicinos mokslų nereguliuojamo praktinio pritaikymo. Žmogaus teisės pradiniame etape buvo ir yra laikomos kaip viena iš veiksmingų ir lengvai prieinamų atsvarų minėto privatinės teisės principo “tai, kas nėra uždrausta įstatymo, neprieštarauja teisei” taikymui biomedicinos srityje. Kita vertus, šio instrumento naudojimas reikalauja apdairumo, nes žmogaus teisių doktrina, visų pirma, paremta individo interesais, nemaža dalimi esančiais vertinamojo, t.y. subjektyvaus pobūdžio, o visuomenės interesas riboti individo teises savo ruožtu ribojamas proporcingumo taisykle. Pavyzdžiui, kaip išspręsti Jungtinėje Karalystėje bręstančią dilemą dėl pradėtų, bet negimusių vaikų lyties selekcijos, kuri bent iki šiol buvo visuotinai smerkiama ir jos draudimas yra įtrauktas į Europos žmogaus teisių ir biomedicinos konvenciją. Čia konkuruoja visuomenės interesas užtikrinti populiacijos stabilumą bei lyčių lygybę, ir individo apsisprendimas, t.y. interesas turėti norimos lyties palikuonių. Tiesa, pastarasis interesas, dėl politinio korektiškumo sumetimų, yra susiaurinamas iki apsisprendimo “subalansuoti šeimos struktūrą” ir, atrodo, kad šioje šalyje individo apsisprendimas gali tapti lemiamas. Kita potenciali problema biomedicinos srityje gali kilti iš žmogaus teisių doktrinos tendencijos koncentruotis ties procedūrinių dalykų vertinimu. Iškalbus pavyzdys būtų Europos žmogaus teisių teismo sprendimas byloje Tysiąc prieš Lenkiją, kurioje pareiškėja kaltino savo valstybę, kad medikai, atsisakydami atlikti nėštumo nutraukimą, sąlygojo dramatišką regėjimo pablogėjimą. Teismas pripažino, kad aiškių procedūrų, siekiant išspręsti viena kitai prieštaraujančių specialistų išvadų klausimą, nebuvimas, pažeidė pareiškėjos teisę į privataus gyvenimo gerbimą. Tačiau praktinė sprendimo reikšmė šiek tiek siekia toliau: vaikas gimė pažeidus Europos žmogaus teisių konvenciją.

    INFOLEX: Ar biomedicina yra reguliuojama tarptautiniu mastu, ar tai kiekvienos valstybės vidaus reikalas?

    J. Juškevičius: Situacija šiuo požiūriu yra nevienareikšmiška. Visuotinių specifinių teisės normų nėra daug, jos taikomos siauresnėms biomedicinos sritims. Logiška, kad būtent tos sritys, kurios yra labiausiai susijusios su ekonominiais globalizacijos procesais, yra labiau reglamentuotos, kaip pavyzdžiui, Pasaulio prekybos organizacijos (PPO) rėmuose priimta Sutartis dėl sanitarinių ir fitosanitarinių priemonių taikymo, įtvirtinanti maisto saugos reikalavimus; PPO TRIPS susitarimas, reguliuojantis taip pat ir biotechnologijų išradimų intelektinės nuosavybės aspektus; JT Bioįvairovės konvencijos Biosaugos protokolas dėl genetiškai modifikuotų organizmų platinimo; JT Antidopingo konvencija. Tačiau dažniausiai šios normos yra techniniai standartai, kurias formuoja išsivysčiusios šalys. Jei biotechnologijos, farmacija, maisto sauga savo pobūdžiu yra tarptautinės, tai tokios sritys kaip sveikatos priežiūra išlieka valstybių vidaus kompetencijoje. Pavyzdžiui, ES teisė šalims narėms palieka šioje srityje, kaip ir socialinėje saugoje, išimtinę kompetenciją, išskyrus kai kurias visuomenės sveikatos sritis, kuriose kompetenciją ES ir šalys narės dalinasi. Tačiau išimtinė kompetencija palaipsniui traukiasi: tarptautinė teisė į šią sritį įžengia per tarptautinius žmogaus teisių instrumentus, o ES teisė - per laisvo prekių ir paslaugų judėjimo bei vartotojų teisių įgyvendinimą.

    INFOLEX: Ar Lietuvoje biomedicinos teisinio reglamentavimo klausimams yra skiriamas pakankamas dėmesys?

    J. Juškevičius: Apskritai pripažįstama, kad biomedicinos klausimai, kurių yra daug, ir kurie turi tendenciją multiplikuotis sulig vos ne kiekvienu nauju atradimu ar išradimu, vis dar nepakankamai reglamentuojami. Lietuva šiuo požiūriu nėra kokia nors ypatinga išimtis, be to, ne visais klausimais ji gali įnešti kokį nors originalų indėlį. Pavyzdžiui, biotechnologijų teisinio reglamentavimo klausimus apsprendžia trys svorio centrai Pasaulio prekybos organizacijoje, kaip JAV, ES ir Japonija. Kai kurie reglamentavimo klausimai yra apspręsti ES teisės, kurios mechaninis perkėlimas į vidaus teisę ne visada yra sėkmingas. Jei lygintume Europos mastu mūsų šalies įdirbį, reglamentuojant asmens sveikatos priežiūros sritį, tai jis nėra blogas. Žinoma, atsiliekame nuo Vakarų Europos šalių, kurios tam dėmesį pradėjo skirti keliais dešimtmečiais anksčiau, tačiau Rytų ir Centrinės Europos šalių tarpe, mes atrodome pakankamai gerai. Kita vertus, ar šis įdirbis yra kokybiškas, paprastai įvertina teismų praktika, kurios, deja, dar labai nedaug.

    INFOLEX: Kokios šiuo metu teisinės aktualijos sprendžiamos ar naujovės vyksta įvairiose biomedicinos srityse Lietuvoje bei pasaulyje?

    J. Juškevičius: Pasaulyje viena iš įdomesnių teisės teorinių problemų yra susijusi su abejonėmis dėl žmogaus kūno nedisponavimo principo. Daugelio Europos šalių, tame tarpe ir Lietuvos, teisė pripažįsta, kad žmogaus kūnas ar jo dalys negali būti komercinių sandorių objektu. Tačiau pastaruoju metu pasigirsta nuomonių, kad šis principas tampa kliūtimi ne tik pačiai mokslo pažangai, bet ir mokslo pasiekimų, kokybiškų sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumui. Pavyzdžiui, aptilus diskusijai dėl žmogaus genomo patentavimo, JAV mokslinėje spaudoje įsibėgėjo kita diskusija, kvestionuojanti donorystės neatlygintinumą, kuris tampa rimta kliūtimi transplantacijos plėtrai, nes potencialūs organų donorai finansiškai nėra skatinami atlikti tokį socialiai kilnų veiksmą.
    Kalbant apie lietuviškąsias aktualijas, tai jos daugiausia susijusios su sveikatos priežiūros sistemos nepakankamo funkcionavimo klausimais. Kaip vieną iš skaudesnių problemų įvardinčiau tai, kad būtent reguliavimo spragos prisideda prie ligonių eilių kai kurioms planinėms operacijoms neskaidrumo ar net dirbtinumo, kartais balansuojančio ant ciniškumo ribos, prie tokio reiškinio kaip kyšiai plitimo, nors ir keista, net į privačias sveikatos priežiūros įstaigas ir pan. Atsargias viltis su laukimo sąrašų ydų išgyvendinimu siečiau su rengiama Europos Parlamento ir Tarybos direktyva dėl pacientų teisių į sveikatos priežiūros paslaugas kitose valstybėse narėse įgyvendinimo.
    Didelės profesinės diskusijos, tiesa, jos nevisuomet yra pastebimos, vyksta dėl kai kurių praktinių aktualijų. Visų pirma, paminėtina visuotinai privalomų vaistinių preparatų saugumo ir veiksmingumo standartų įtvirtinimo problema. Aštrėja realybėje vykstančio vaikų gydymo vaistais ne pagal pediatrines indikacijas teisinio vertinimo klausimas, vaistų retoms (orfaninėms) ligoms ir būklėms gydyti prieinamumo teisinių paskatų kūrimo problema, asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės teisinis vertinimas, jau nekalbant apie tai, kad pastaruoju metu visuotinai yra stebimas asmens sveikatos priežiūros kaštų spartus augimas, kuris objektyviai riboja sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumą. Be abejo, išlieka didelės diskusijos ir dėl žiniasklaidoje tradicinį dėmesį pelniusių etinių – moralinių problemų, kaip nėštumo nutraukimas, dirbtinis apvaisinimas, žmogaus klonavimas, eutanazija, genetinės informacijos privatumas, organų bei audinių donorystė ir pan. Paminėtos pastarosios problemos yra tikrai labai svarbios, bet realiai egzistuojančių problemų “sąraše” tiek kiekybiniu, tiek kokybiniu požiūriu nėra dominuojančios.

    INFOLEX: Kaip medicinoje sprendžiama asmens valios problema?

    J. Juškevičius: Asmens apsisprendimas arba asmens autonomija yra reikšmingas principas kai kuriose sveikatos priežiūros sferose, ypatingai pacientų ir medikų (sveikatos priežiūros įstaigų) santykių reguliavime. Pavyzdžiui, negalima prieš paciento valią teikti bet kokias sveikatos priežiūros paslaugas; pacientas turi gauti išsamią informaciją tiek apie savo sveikatą, tiek apie galimas diagnostikos, profilaktikos ar gydymo alternatyvas bei pasirinkti bet kurią iš jų. Tokia pagarba asmens apsisprendimui yra įtvirtinta mūsų Pacientų teisių ir žalos atlyginimo įstatyme. Tiesa, kai kuriais atvejais tokia pagarba yra daugiau deklaratyvi negu reali, kaip pavyzdžiui, teisė pasirinkti norimą gydymo būdą ar gydantį gydytoją, gydymo įstaigą. Taigi, galima daryti išvadą, kad erdvė asmens autonomijai gaunant sveikatos priežiūros paslaugas, apmokamas iš privalomo sveikatos draudimo lėšų, yra ženkliai mažesnė, nei gaunant paslaugas, už kurias apmokama iš paciento lėšų.
    Asmens autonomijos principo taikymas paprastai yra ribojamas prieštaringai vertinamose medicinos praktikose, kaip nėštumo nutraukimas, dirbtinis apvaisinimas ar eutanazija. Pavyzdžiui, daugelyje Europos šalių, skirtingai nuo JAV ar Jungtinės Karalystės, nėštumo nutraukimas ar dirbtinis apvaisinimas yra galimas ne dėl asmens apsisprendimo, bet dėl įstatymo leidėjo nustatytų medicininių indikacijų. Gali atrodyti paradoksaliai, tačiau tose šalyse abortas, atliekamas pagal moters pageidavimą, yra subordinuotas medicininės indikacijos, kaip “psichologinis sukrėtimas” reikalavimui, kurią, beje, nusistato pati moteris. Ši ir kitos teisinės fikcijos praktiškai iliustruoja teisės atsargumą norint išvengti tiesioginio žmogaus gyvybės instrumentalizavimo įteisinimo.

    INFOLEX: Kur link juda tarptautinės bendruomenės nuomonė tokiais klausimais, kaip eutanazija, klonavimas, embriono kamieninių ląstelių tyrimai ir pan. atvejai?

    J. Juškevičius: Paminėtos, o taip pat ir kitos praktikos jau kuris laikas tapo ir politinių debatų objektu, todėl tendencijų trajektorijos ilgalaikėje perspektyvoje nėra lengvai atsekamos. Tarkime, žmogaus embrionų kamieninių ląstelių tyrimų finansavimo klausimai radikaliai pasikeitė išrinkus naująjį JAV prezidentą (prisiminkime, kad jo pirmtakas savo prezidentavimo metu buvo panaikinęs buvusį tokių tyrimų federalinį finansavimą). Diskusijos klonavimo klausimais anglosaksų erdvėje yra linkusios įgauti kitokią kryptį. Jei dar prieš kelis metus reprodukcinis klonavimas (genetiškai identiško palikuonio sukūrimas) buvo vienareikšmiškai smerkiamas, tai dabar net politikų lūpomis pradedama kalbėti, kad reprodukcinio klonavimo draudimas neadekvačiai ribotų suaugusio asmens autonomiją. Mokslinėse diskusijose jau atsargiai pradedamas mesti iššūkis vienam iš paskutiniųjų teisės tabu – kraujomaišos draudimui. Teigiama, kad genetikos pasiekimai jau leistų apeiti ir šią kliūtį asmens autonomijos realizavimui. Eutanazijos klausimai į politinę dienotvarkę, bent jau didžiųjų politinių partijų, nėra noriai įtraukiami, matyt, ne tiek dėl vertybinių sumetimų, kiek vengiant rizikuoti vyresnio amžiaus elektorato parama. Tačiau mokslo, meno ir pramogų pasaulyje šios idėjos yra neabejotinai populiarinamos.

    INFOLEX: Ar teisinga varžyti žmogaus teisę pasirinkti, gyventi jam ar mirti – eutanazijos atveju? Ar giminaičiai, kurie bus priversti rūpintis ligoniu, taip pat neturi teisės nuspręsti, rūpintis jiems juo ar ne?

    J. Juškevičius: Atsakant į šį klausimą, galima daryti nuorodą į Europos žmogaus teisių teismo sprendimą byloje Pretty prieš Jungtinę Karalystę. Teismas nenustatė, kad Europos žmogaus teisių konvencijoje egzistuoja teisė negyventi kaip inversija teisei gyventi. Taip pat nenustatė, kad egzistuoja valstybių pozityvūs įsipareigojimai nepersekioti asmenų, atliekančių ar padedančių atlikti tokią veiką. Eutanazijos klausimas yra kupinas emocinio užtaiso, todėl nėra lengva blaiviai apie tai kalbėti. Manyčiau, kad eutanazijos įteisinimo klausimu reikia išskirti du pagrindinius požiūrius: utilitarinį ir žmogaus teisių. Žvelgiant utilitaristo akimis – kodėl gi ne. Asmuo pats to nori, o be to , sparčiai augant sveikatos priežiūros kaštams ir senėjant gyventojų populiacijai, netgi turėtų būti tokio asmens moralinė pareiga nebūti naštai artimiesiems ir visuomenei. Bet šis požiūris nėra suderinamas su žmogaus teisėmis ir žmogaus orumu. Be to, ar toks žmogaus pasirinkimas yra iš tiesų autentiškas ir autonomiškas? Privatinėje teisėje sudaryti sandoriai, kai įrodoma buvus išorės poveikiui asmens valiai, gali būti pripažinti negaliojančiais. Eutanazijos atveju, tai būtų vienašalis negrįžtamas aktas, o ją įteisinant, asmens valios autentiškumo aspektas paprastai nutylimas. Nelieka žmogaus, išnyksta ir problemos – ar ne toks būtų tokiu atveju teisės tikslas?

    INFOLEX: Dėkojame Jums už pokalbį.


    Rašyti komentarą:
    Komentarų skaičius: 2  Paskutinis komentaras: 2009.06.17 19:15:47
    Vardas (Nick): E-mail:
       Įrašykite saugos kodą, kurį matote piešinėlyje
    PASTABOS:
    1. Neįžeidinėkite diskusijų dalyvių;
    2. Neįžeidinėkite teisininkų bei teisinės sistemos.
    3. Nekurstykite rasinės ar tautinės diskriminacijos.
    4. Mes tikimės, kad diskusijose dalyvauja išsilavinę ir kultūringi žmonės.
    5. Reklaminiai skelbimai bus šalinami be įspėjimo.

    Pastaba:

    Teisės portalas INFOLEX Naujienų skyrelyje talpinamos informacijos atžvilgiu yra tik informacijos perdavėjas, bet ne jos autorius, todėl INFOLEX Naujienose pateikiama informacija ir jos pobūdis nepriklauso nuo INFOLEX valios ir šiame skyriuje skelbiami straipsniai nebūtinai sutampa ar išreiškia mūsų poziciją.

    INFOLEX kūrybinė grupė
    Naujausios diskusijos
    12:01  Dėl žalos atlyginimo regreso tvarka [Civilinė teisė]
    11:24  tyrimo vilkinimas [Procesas]
    11:19  Teismingumas. Vaiko gyvenamoji vieta [Šeimos teisė]
    11:04  Žalos atlyginimas Valstybinėms ligonių kasoms [Baudžiamoji teisė]
    10:04  Ikiteisminio tyrimo atnaujinimas [Baudžiamoji teisė]
    Naujausi darbo pasiūlymai
    Ieško teisinių paslaugų vadybininko (-ės)
    Siūlo notaro padėjėjo darbą
    Ieško sekretorės
    Šiuo metu APB “Šulija Partners Law Firm Vilnius” ieško ambicingo TEISININKO
    kviečia studentus atlikti praktiką
    rodyti viską
    Naujienos
  • Užsisakykite ir gausite el. paštu !
  • Naujausi publikuoti teisės aktai
  • Interviu
  • „Karštos“ žinios
  • Teismų praktikos apžvalgos
  • Karjeros naujienos
  • Aktualijos
  • Komentarai
  • Teisininkai žiniasklaidoje
  • TV ir radijo laidos
  • LJAA naujienos
  • Žiniasklaidos apžvalga
  • Teismų informacija
  • Disertacijų gynimai
  • Teisės naujienų apžvalgos
  •  
    © UAB Lexnet
    tel. (8-5) 277 9832, faks. (8-5) 277 9831
    el. paštas: portalas@lexnet.lt