INFOLEX.LT > Danutė Jočienė: teisingumo Strasbūre žmonėms teks laukti ilgai

Sausį Lietuvą pasiekė svarbi naujiena: Europos Žmogaus Teisių Teismo teisėja dr. doc. Danutė Jočienė išrinkta šio Teismo II-osios sekcijos viceprezidente. Spaudos pranešimuose buvo pažymima, kad tai pirmas kartas Teismo istorijoje, kai teisininkas iš posovietinės erdvės valstybių yra išrenkamas eiti šias garbingas pareigas. INFOLEX skaitytojams – išskirtinis interviu su naująja Europos Žmogaus Teisių Teismo II-osios sekcijos viceprezidente dr. Danute Jočiene.

INFOLEX: Ką naujosios pareigos reiškia Jums ir kaip apskritai reikėtų priimti šį faktą: kaip Jūsų profesionalumo įvertinimą ar ir kaip Lietuvos valstybės įvertinimą?

D. Jočienė: Man pačiai tai reiškia mano kompetencijos ir žinių pripažinimą iš kolegų teisėjų tarpo, nes skyriaus pirmininko pavaduotoją renka to skyriaus teisėjai. Kita vertus, man tai reiškia ir didesnį darbo krūvį, nes skyriaus pirmininko pavaduotojas pakeičia skyriaus pirmininką, padeda jam organizuoti Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT, Teismo) skyriaus administracinį bei teisinį darbą bei yra atsakingas už Teismo 39 taisyklės (laikinųjų priemonių) taikymą. Sprendimas dėl šių priemonių taikymo Teisme turi būti priimamas itin operatyviai, per kelias valandas nuo prašymo gavimo momento. Dažniausiai tai yra skubus uždraudimas valstybei perduoti asmenį į kitą valstybę, jei jam ten grės žiaurus, nežmoniškas elgesys ar grasinimai, iki bus gauta tam tikra patikima informacija apie šio asmens individualią situaciją.

EŽTT teisėjas – savo valstybės „ambasadorius“

INFOLEX: Nors daugiausia laiko praleidžiate Prancūzijoje, tačiau aktyviai dalyvaujate ir Lietuvos teisiniame gyvenime. Kokie motyvai Jus skatina neatitrūkti nuo lietuviškų realijų?

D. Jočienė: EŽTT teisėjas, išrinktas nuo tam tikros valstybės, bet tuo pat metu dirbantis Teisme savo vardu (individualiai, nepriklausomai), kaip yra teigęs mūsų Teismo pirmininkas p. Jean-Paul Costa, yra savo valstybės „ambasadorius“. Jis ne tik dalyvauja nagrinėjant bylas prieš jo pateiktą Teismui valstybę, aiškindamas nacionalinę teisę ir praktiką (pagal EŽTK 27 str. 2 d.), bet ir perduoda savo valstybei Teismo idėjas, jurisprudencijos principus bei naujoves.

Mano nuomone, siekiant perduoti Teismo praktiką, turėtų būti itin stiprinamas bendradarbiavimas tarp EŽTT ir nacionalinių teismų. Taip būtų sudarytos sąlygos daugumą bylų išspręsti jau nacionaliniu lygmeniu, nesikreipiant į EŽTT. Dėl to ir stengiuosi kiek įmanoma aktyviau dalyvauti Lietuvos teisiniame gyvenime. Manau, kad Lietuvos teismai yra tikrai puikiai kvalifikuoti ir gali daug ką patys spręsti, kad ir, pvz., Lietuvai aktualią baudžiamųjų ir civilinių bylų procesų ilgumo problematiką. 2010-12-14 paskelbtas itin aktualus Lietuvai ir daug vilčių suteikiantis sprendimas byloje Giedrikas prieš Lietuvą (Pareiškimo Nr. 51392/07), kur Teismas sprendė, jog pareiškėjas nebegali būti laikomas „auka“ pagal Konvencijos 34 str., nes Lietuvos teismai pripažino pernelyg ilgą procesą jo baudžiamojoje byloje ir priteisė jam kompensaciją.

Lietuviškos bylos vis sudėtingesnės

INFOLEX: Kokius pokyčius pastebite Lietuvoje ir kaip tie pokyčiai atsispindi Teismo praktikoje?

D. Jočienė: Dažnai teigiu savo interviu, kad pastebima labai aiški Lietuvos teisinės sąmonės tobulėjimo tendencija. Pirmosios bylos prieš Lietuvą EŽTT buvo susijusios su Konvencijos 5 (teisė į laisvę ir saugumą) ir 6 (teisė į teisingą procesą) straipsnių pažeidimais. Šios bylos Teisme dažnai laikomos pasikartojančiomis bylomis (angl. repetetive cases), kuriose aiškiai suformuota Teismo praktika ir kurios paprastai nekelia sudėtingų Konvencijos aiškinimo ir taikymo klausimų (pvz., Graužinis prieš Lietuvą, Pareiškimo Nr. 37975/97, 2000-10-10 sprendimas; Meilus prieš Lietuvą, Pareiškimo Nr. 53161/99, 2003-11-06 sprendimas; Baškienė prieš Lietuvą, Pareiškimo Nr. 11529/04, 2007-07-24 sprendimas ir kt.).

Tuo tarpu pastaruoju metu nagrinėjamos bylos yra gana sudėtingos, keliančios įdomius Konvencijos taikymo klausimus. Pavyzdžiui, L. prieš Lietuvą byloje (Pareiškimo Nr. 27527/03, 2007-09-11 sprendimas) Teismas nustatė privataus gyvenimo pažeidimą dėl to, kad valstybė neįvykdė savo pozityvios pareigos pagal Konvencijos 8 straipsnį priimti specialų įstatymą dėl lyties pakeitimo tvarkos ir sąlygų, nors tokio teisės akto priėmimas numatytas LR Civiliniame kodekse. Kitas pavyzdys – Ramanausko prieš Lietuvą byla (Pareiškimo Nr. 74420/01, 2008-02-05 nagrinėta Teismo Didžiojoje kolegijoje), kurioje Teismas nustatė Konvencijos 6 straipsnio pažeidimą dėl nusikalstamos veikos imitacijos modelio taikymo pareiškėjo atžvilgiu. Galima būtų teigti, kad ši byla suformavo Teismo jurisprudencijos principus, kuriais reiktų remtis visų Europos valstybių nacionaliniams teismams, svarstant slaptų sekimo priemonių taikymo teisėtumo ir proporcingumo aspektus. Dar vienas pavyzdys – Cudak prieš Lietuvą byla (Pareiškimo Nr. 15869/02, 2010-03-23 sprendimas), kur Teismas sprendė klausimą, kiek pagrįstas buvo Lietuvos teismų atsisakymas priimti nagrinėjimui pareiškėjos ieškinį dėl jos tariamai neteisėto atleidimo iš darbo Lenkijos diplomatinėje atstovybėje Vilniuje, pritaikius valstybės diplomatinio imuniteto teoriją. Taigi, minėti pavyzdžiai aiškiai rodo, kad prieš Lietuvą pateiktos bylos Strasbūre reikšmingai veikia Teismo praktikos principų formavimo procesus.

Byla Strasbūre – socialinės problemos valstybėje atspindys

INFOLEX: Kuo mes, lietuviai, teisinės sąmonės ar bylinėjimosi prasme skiriamės nuo, pvz., Prancūzijos visuomenės?

D. Jočienė: Teisinė sąmonė Prancūzijoje, kaip ir kiekvienoje valstybėje, turi savo specifiką ar bylų išskirtinumą. Pavyzdžiui, daug teisinių diskusijų net Lietuvoje sukėlė E. B. prieš Prancūziją byla (Pareiškimo Nr. 43546/02), kurioje svarstytas lesbietės diskriminacijos jos privataus gyvenimo pagrindu klausimas, kai dėl moters seksualinės pakraipos Prancūzijos teismai neleido jai dalyvauti įvaikinimo procedūroje. Šioje byloje mes, kai kurie teisėjai, pateikėm atskirąsias nuomones, tačiau priimtas sprendimas rodo, kad prancūzų visuomenė gvildena kitas socialines problemas. Taip pat paminėtina vieno iš garsiausių pasaulio teroristų Ramirez Sanchez prieš Prancūziją byla (Pareiškimo Nr. 59450/00, 2006-07-04 sprendimas), kurioje Teismo Didžioji kolegija sprendė klausimą, ar absoliutus šio asmens socialinis izoliavimas kalėjime dėl galimo itin didelio pavojingumo nereiškia nežmonišką elgesį Konvencijos 3 straipsnio prasme. Itin specifinė Siliadin prieš Prancūziją byla (Pareiškimo Nr. 73316/01, 2005-07-26 sprendimas), iškėlusi „namų vergovės“ aspektą, nors vergovė senai panaikinta visoje Europoje. Ši byla turi principinę reikšmę, aiškinant ne taip dažnai Teismo praktikoje taikomą Konvencijos 4 straipsnį, uždraudžiantį vergovę bei priverčiamąjį darbą. Galima būtų teigti, kad kiekviena visuomenė turi savo problemų, kurios dažnai atsispindi prieš konkrečią valstybę Teismui pateiktose bylose.

„Nepaaiškino, kada vilktis teisėjo mantiją“

INFOLEX: Iki tampant EŽTT teisėja, Jūsų veikla su teisėjavimu nebuvo susijusi. Koks buvo Jūsų startas?

D. Jočienė: Situaciją lengvino tai, kad iki tol dirbau LR Vyriausybės atstove EŽTT ir gindavau valstybės poziciją prieš Lietuvą pateiktose bylose. Todėl Teismo darbas ir jurisprudencijos principai man nebuvo naujovė. Beje, esu apsigynusi daktaro disertaciją Vilniaus Universiteto Teisės fakultete Europos žmogaus teisių konvencijos tematika. Taigi ši sritis buvo pažįstama. Vis dėlto sunku buvo tai, kad naujiems teisėjams nebuvo pristatytos darbo Teisme procedūros, techniniai niuansai, nebuvo pristatyti Teisme dirbantys teisininkai. Netgi nebuvo paaiškinta tokia smulkmena, kada reikia užsivilkti teisėjo mantiją! Šiuo metu sistema pasikeitusi: mūsų pačių iniciatyva Teisme įvesta vadinamoji pagalbos sistema (angl. mentoring system), kai kiekvienam naujai atvykusiam teisėjui yra paskiriamas patirtį Teisme turintis teisėjas, kuris supažindina naują teisėją su Teismo darbo procedūromis ir kita specifika. Visgi tokia pagalba niekaip neįtakoja teisėjo priimamų teisinių sprendimų bylose.

INFOLEX: Prisiminkite savo pirmąsias bylas.

D. Jočienė: Vienos iš pirmųjų man labai įsiminusių bylų, nagrinėtų Didžiojoje kolegijoje, - tai Draon, Maurice prieš Prancūziją (Pareiškimų Nr. 1513/03 ir 11810/03, 2005-10-06 sprendimai). Jose buvo keliamas, pirma, valstybės atsakomybės klausimas dėl genetikos institutų padarytų klaidų, nustatant galimų sunkių apsigimimų riziką, ir antra, dėl retrospektyvaus įstatymo taikymo pareiškėjų atžvilgiu, kas ženkliai sumažino galimas prisiteisti pagal buvusią teismų praktiką pinigines sumas. Mane itin sujaudino faktas, kad Prancūzijos Vyriausybė abejose bylose sudarė taikos sutartis, sumokėdama pareiškėjams didžiules kompensacijas.

Kita mano sekcijoje dar 2005 m. nagrinėta byla, kurioje buvo rengiamas viešas posėdis, - tai Anheuser-Busch Inc. prieš Portugaliją (Pareiškimo Nr. 73049/01). Šioje byloje mes nenustatėm Konvencijos Pirmojo Protokolo 1 straipsnio pažeidimo dėl komercinio ženklo registravimo ir vartojimo galimybių, o vėliau šis sprendimas buvo patvirtintas ir Didžiojoje kolegijoje. Iš tikrųjų, buvo daug įdomių bylų teisine prasme, net sunku išskirti.

Bylų prieš Lietuvą – apie 440

INFOLEX: Septintuosius metus dirbdama EŽTT, matote ne tik Lietuvos, bet ir visos Europos padėtį, kiek ji susijusi su žmogaus teisių pažeidimais. Kokių minčių kyla darbo dienos pabaigoje: ar žmogus iš tiesų turi tas teises ir laisves, kurias jam užtikrina Europos žmogaus teisių konvencija?

D. Jočienė: Atsakymas yra aiškus – taip, kiekvienas žmogus turi Konvencijoje garantuojamas teises ir pagrindines laisves. Problemos kyla šių teisių ir laisvių įgyvendinimo, jų naudojimo metu, kai kyla praktiniai niuansai, kaip ir ar apskritai žmogus pajėgus apginti turimas teises ir laisves, ar valstybės teisinė sistema efektyviai padeda jam tai padaryti. Kita vertus, Teismo darbo krūviai verčia kalbėti praktiškai. Jei šiuo metu Teisme iš viso nagrinėjimo laukia virš 140 000 bylų (prieš Lietuvą – apie 440 bylų), o kasmet Teisme gaunamų naujų pareiškimų skaičius nuolatos didėja (2009 m. gauta virš 57 000 pareiškimų, o 2010 m. išspręsti 41 183 pareiškimai), tai aiškiai rodo, kad teisingumo Strasbūre žmonėms teks laukti ilgus metus.

INFOLEX: Kiek ir kokios bylos dabar guli ant Jūsų stalo?

D. Jočienė: Bylų daug ir jos labai įvairios: lietuviškos bylos dėl žiauraus elgesio policijoje, dėl asmens išsiuntimo iš Lietuvos, krūva dėl tariamai neteisėto nuosavybės (miškų/žemės) paėmimo, daug prašymų taikyti Teismo taisyklių 39 straipsnį (laikinosios priemonės), dažniausiai prieš Belgiją, byla prieš Portugaliją dėl vaiko paėmimo iš tėvų valdžios ir perdavimo įvaikinimo procedūrai bei kitos.

Efektyvi žmogaus teisių apsauga: svarbu kiekis ar kokybė?

INFOLEX: Kokie, Jūsų nuomone, reikalingi Teismo pokyčiai, kad būtų išsaugota efektyvi žmogaus teisių apsauga?

D. Jočienė: Siekiant užtikrinti ilgalaikį Teismo efektyvumą, 2010-06-01 įsigaliojo Konvencijos 14 Protokolas, kuriuo pertvarkytas Teismo mechanizmas (įvestas vieno teisėjo, kuris turi teisę priimti nepriimtinumo sprendimus bylose, institutas), įvestas naujas nepriimtinumo kriterijus dėl žymios žalos nebuvimo, o 2010 m. vasario 18-19 d. vykusios Interlakeno konferencijos metu priimta Deklaracija ir Veiksmų planas taip pat įgalina imtis tam tikrų priemonių užtikrinti efektyvią žmogaus teisių apsaugą. Mano nuomone, viena aišku – EŽTT neturėtų nagrinėti šimtus ar tūkstančius bylų, kuriose keliami itin paprasti Konvencijos prasme, valstybei aiškiai žinomi klausimai, pvz., procesų nacionaliniuose teismuose ilgumo problemos, nacionalinių teismų sprendimų nevykdymo, kalėjimų perpildymo ar nežmoniškų sąlygų juose klausimai, sulaikymo ilgumo problemos ir pan. Manau, kad kiekviena valstybė privalo būti atsakinga už šių problemų išsprendimą nacionaliniu lygmeniu, esant atitinkamam Strasbūro teismo sprendimui byloje.

Norisi pasidžiaugti, kad Teismas ėmė taikyti sisteminės/struktūrinės problemos procedūrą, kurios metu identifikuojama problema tam tikroje valstybėje ir ši valstybė per nustatytą laikotarpį privalo imtis konkrečių priemonių ją pašalinti, o tuo tarpu panašios bylos Teisme yra atidedamos (pvz., Burdov Nr. 2 prieš Rusiją, Pareiškimo Nr. 33509/04, 2009-01-15 sprendimas). Mano nuomone, EŽTT turėtų nagrinėti tik principinę reikšmę žmogaus teisių apsaugai visoje Europoje turinčias bylas. Aišku, tai kertasi su Konvencijos esmine idėja dėl individualios peticijos teisės, tačiau Teismas turi padaryti viską, kad ši institucija apskritai išliktų.

2010 m. Teisme įvesta prioritetų bylų nagrinėjime sistema taip pat remiasi principu, kad Teismas turi pirmiausia nagrinėti bylas, kuriose keliamas itin sudėtingas ir/arba naujas Konvencijos ir jos Protokolų nuostatų aiškinimo ir taikymo klausimas, kurios turi principinę reikšmę daugeliui šalių ar kuriose keliamas santykio su ES teise klausimas, pvz., viena naujausių Didžiosios kolegijos bylų - M.S.S. prieš Belgiją ir Graikiją (Pareiškimo Nr. 30696/09, 2011-01-21 sprendimas), kur Teismas nustatė, kad Dublino II Reglamento taikymas tarp ES valstybių narių neatitinka Konvencijoje garantuojamų žmogaus teisių principų ir pažeidžia šių valstybių įsipareigojimus pagal Konvenciją. Į prioritetinę bylų kategoriją patenka ir bylos, kuriose keliami teisės į gyvybę (Konvencijos 2 str.), kankinimų, nežmoniško ir žiauraus elgesio draudimo (Konvencijos 3 str.) klausimai, taip pat teisės į asmens laisvę klausimai pagal Konvencijos 5 straipsnį, šeimos ir privataus gyvenimo bylos, ypač susijusios su vaikų teisių apsauga. Mano nuomone, realiai atsižvelgiant į turimą bylų skaičių Teisme ir jo pastovų augimą, tai – teisinga kryptis, kuri leis, tikėkime, Teismui išlikti efektyvia tarptautine žmogaus teisių gynybos sistema. Kita vertus, kaip sakiau, valstybės turi pačios žymiai aktyviau veikti, vykdydamos Konvencijos įsipareigojimus vidaus teisėje.

INFOLEX: Ar jau galvojate, ką veiksite, kai baigsis EŽTT teisėjos kadencija?

D. Jočienė: Minčių yra daug ir įvairių, bet palikim tai ateičiai.

INFOLEX: Dėkojame Jums už pokalbį.