***
 

Teisės viršenybės principo reikšmė šiandienos visuomenėje ir valdžioje

arba

Neapčiuopiamos idėjos branduolys

Thomas More
 

Turiu pripažinti, jog ši Tomo Moro vizija skamba itin patraukliai ir, netgi drįsčiau pasakyti - teisingai. Tobuloje valstybėje viskas būtent taip ir turėtų būti: suverenas leidžia įstatymus, kurie užtikrina gerovę visuomenei ir saugo nuo savivalės bei piktnaudžiavimo, o tuo pačiu, neįtvirtindamas turtinio atskyrimo, suverenas dar ir parodo, jog jis yra toks pat kaip ir jo tautos žmonės – lygus.

Protinga ir apdairu. Juk kas gali visuomenei kelti didesnį pasitikėjimą valdžia nei pačios valdžios nuolankumas, pasireiškiantis netiesioginiu nusižeminimu (na, arba kitaip – susilyginimu) padedant lygybės ženklą tarp tautos ir valdžios, ir visa tai dar įvelkant į visiems – tiek tautai, tiek valdovui – privalomą įstatymo formą. Akivaizdu, kad tokioje valstybėje teisės viršenybės principas, būtų vienas kertinių teisinės valstybės pamatų, kurį gerbtų kiekvienas pilietis. Netikite? O kaip gi kitaip galėtų būti? Juk teisės viršenybės principas bendriausia prasme yra suvokiamas kaip visuomeninio gyvenimo ar jo elementų atitikimas teisei, kai kiekvienas visuomenės individas gali pasirinkti bet kokį elgesio būdą, jei tik jis neprieštarauja teisei. Tiesa, šis principas kiek griežčiau vertinamas valdžios atžvilgiu, kadangi šiuo atveju teisės viršenybės principas valdžios subjektus saisto ne tik per teisei neprieštaraujančio elgesio standarto pasirinkimą, bet ir per pareigą priimti tik tokius teisės aktus, kurie atitiktų teisę. Bet šiuo atveju svarbiausia yra ne tai. Svarbu yra tai, kad kol teisės tinkamumo vertinamuoju kriterijumi yra visuomeninis matas - visuomenės lūkesčių apsauga, tol kiekvienas pilietis jaus teisinį stabilumą po kojomis ir negalės kilti jokia grėsmė, kad teisės viršenybės principas nebus pripažintas – tautai jis atrodys tinkamas ir būtinas.

Bet... Nepamirškime, kad ištraukoje aptariama būtent idėjinė valstybė ir kad ir kaip gražiai ir įtikinamai tai skambėtų, realybėje, matyt, ji ir teliktų tik idėja. Juk ne veltui žodis „utopija“ įgijo neįgyvendinamos santvarkos prasmę – gražu, bet nerealu. Turint tai omenyje, smalsumas skatina pažvelgti kaip gi yra mūsų valstybėje. O joje taip pat pastebimas tiek idėjinis, tiek realusis elementas. Įdomumo dėlei, pradėkime nuo idėjinio...

Idėjinis valstybės elementas...
Jau dvidešimt dvejus metus išdidžiai galime vadintis teisinės valstybės piliečiais, kitaip tariant piliečiais valstybės, gerbiančios ir pripažįstančios teisę kaip vyraujančią idėją, vadinasi, pripažįstančią ir teisės viršenybės principą.

Be to, taip pat esame ir demokratinės valstybės piliečiai, kurioje tauta suvokiama kaip kertinis valstybės ramstis. Juk Lietuvos Respublikos Konstitucijos 2 straipsnis deklaruoja, jog „Lietuvos valstybę kuria tauta. Suverenitetas priklauso Tautai“, o 3 straipsnis dar papildo, kad „niekas negali varžyti ar riboti tautos suvereniteto, savintis visai tautai priklausančių suverenių galių“. Ką gi tai duoda? O duoda netgi labai daug. Pamąstykime: tol, kol niekas tautos (mūsų) teisių neriboja, mes, kaip valstybės suverenai, turime visišką teisę nuspręsti, kokia mūsų valstybė turi būti. Mes taip ir padarėme – nusprendėme, kad Lietuva turi būti teisinė valstybė, o tuo pačiu nusprendėme ir tai, jog Lietuvoje turi būti laikomasi ir teisės viršenybės principo. Taigi tol, kol nuo mūsų valios priklauso teisės viršenybės principo turinys, esame užtikrinti, kad jis maksimaliai užtikrins mūsų lūkesčius, o tai savaime reiškia, kad šis principas tautos bus gerbiamas ir pripažįstamas. O kaip gi kitaip, juk tai – mūsų valia.

Viskas atrodo tobulai, tačiau įdomumo dėlei žvilgtelėkime dar, ar visgi aukščiausios teisinės galios aktas nėra toks pat nuolankus ir valdžios atžvilgiu. Juk jei valdžiai Konstitucija suteiktų tokias pat ar net aukštesnes galias, tai man, kaip deklaruojamam suverenui, reikštų ne ką kitą kaip mano suverenių galių apribojimą. Akimis permetusi keletą Konstitucijos straipsnių atsipučiu - niekas į mano teises nesikėsina.

Konstitucijos 5 straipsnis įtvirtina, kad „valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė, Teismas. Valdžios galias riboja Konstitucija. Valdžios įstaigos tarnauja žmonėms“. Taigi negana to, kad valdžia turi tik ribotas galias, bet ji dar ir funkcionuoti turi taip, kad atitiktų tautos interesus. Ką gi, rodos, viskas suprantama ir logiška. Šypsodamasi kelissyk nevalingai suploju rankomis – Lietuvos valdymas yra toks nuostabus, jog, matyt, jos tobulumui aprašyti nepakaktų net žymiųjų valstybių kūrėjų plunksnų . Bet... Kol dar nespėjome pasinerti ir įtikėti idėjinės Lietuvos egzistavimu, nors akies krašteliu pažvelkime į tikrovę. O čia, kaip bebūtų gaila, viskas nėra jau taip ir gražu.

Realistiškasis valstybės elementas...
Deja, turiu pripažinti, kad net ir gyvendami dvidešimt pirmajame amžiuje ir turėdami Konstitucijos deklaruojamas aukščiausias galias Lietuvoje, esame priversti šalti prie mūrinio Seimo pastato ir mojuodami vėliavomis skanduoti „Už Lietuvą! Už teisingumą!“ , tokiu būdu bandydami atkreipti mūsų pačių sukurto valdžios darinio dėmesį į pamintą teisingumą Lietuvoje. Nepakankama, kad įtikintų? Sakysite, kad tai tik viena Lietuvos visuomeninio gyveno iškarpa, kuri tikrai nieko nenusprendžia? Gerai, atsiverskime dienraščius. Ir ką gi matome čia.

Nepasitikėjimas... Melas... Apatija... Apgaulė... Pamintos teisės ir laisvės... Korupcija... Plėšimai... Ir taip galėčiau tęsti be galo. Taigi klausiu savęs, negi iš tiesų mūsų tautai Lietuvoje viskas atrodo taip blogai? O neturėdama objektyvios galimybės išgirsti tautos atsako tiesiog suvedu žodžius „Lietuva – teisinė valstybė“ internetinės svetainės paieškos laukelyje ir tariamai nustembu – nagi nieko sau, iš tikrųjų pati Lietuvos visuomenė mano, kad kol kas turime tik teisinės valstybės miražą , kadangi neįmanoma Lietuvos teisinės valstybės pastato statyti ant supuvusio, korupcinio, nusikalstamo pamato , todėl Lietuvos priskyrimas šalims, pripažįstančioms teisės viršenybės principą, yra tik rafinuotas melas . Toks yra šiuolaikinės visuomenės požiūris į Lietuvą, arba kitaip valstybę pripažįstančią teisės viršenybės principą. Beje, visiškai sutinku, kad tikrai būtų įmanoma ginčytis ir įrodinėti, kad nėra jau tiek blogio Lietuvoje, tačiau pripažinkime, kad tokie vaizdiniai ir mirgančios antraštės net ir uoliausią valstybės patriotą verčia suabejoti ir savęs paklausti, ar vis dar gyvename teisinėje valstybėje? Privertė suabejoti ir Jus?

Taigi suabejojusius skatinu paklausti savęs, koks visgi yra santykis tarp idėjinės ir realistiškosios valstybės? Kodėl valstybės deklaruojamas teisingumo, kaip atitinkamos teisinės idėjos, suvokimas nebeatitinka piliečių lūkesčių? Kur slypi problema?

O problema slypi tikrai giliai... Pabandykime kartu ją apčiuopti....

Galime didžiuotis savo valstybe, kadangi ji pagal kintančius išsilavinimo rodiklius pirmauja visoje Europoje . Ne veltui Mykolo Romerio universiteto kancleris Saulius Spurga sveikina tokius rezultatus ir pabrėžia, kad būtent išsilavinimas buvo pagrindinis Lietuvos visuomenės raidos variklis . Ir tai tikrai pagirtina - pagaliau ne vien dėl sporto, bet ir dėl intelektinių gabumų tampame matomi globaliai. Bet šioje vietoje įžvelgiu galbūt ir mažą, tačiau itin reikšmingą problemą. Ar nepatekome į tokią situaciją, kad stengdamiesi nuolat gerinti mokslo rodiklius tuo pačiu užblokavome savo vidinį pajautimą ir įžvalgumą? Pagalvokime.

Šiuolaikinės visuomenės požiūris į teisę yra taip nutolęs nuo tikrosios teisės idėjos, kad, manyčiau, būtent iš to nesuvokimo ir kyla visiškai nepagrįstas nepasitikėjimas tiek teise, tiek su ja visiškai nepagrįstai siejamai valdžia. Kiekvienas dabar gali sušukti „pažeisti mano teisėti lūkesčiai ir nei valdžia, nei teisė jų neapgina!“. Tačiau vos paklausus, kas sudaro tuos neva pažeistuosius lūkesčius visi, kiek patylėję ir patrūkčioję pečiais, ima vardinti prigimtines teises ir laisves, o po to dar ir nulydi piktais žvilgsniai, tarsi norėdami pasakyti, kad nesikištume į jų reikalus. Taip ir liekame stovėti nieko nesupratę - juk tikrai, kiekvienas žmogus su pirmuoju įkvėpimu atsineša į šį pasaulį prigimtines teises ir laisves bei gali ir, kas svarbiausia, turi teisę jas ginti. Tačiau, ar neįžvelgiate šioje vietoje paradokso? Juk būtent teisė ir įkūnija visų prigimtinių teisių ir laisvių visumą, tai kaip gi ji gali pati sau prieštarauti ir neapginti savęs? Atsakymas paprastas - tai tiesiog neįmanoma. Taigi vienintelis logiškas paaiškinimas yra tai, kad visuomenė, nesuvokdama tikrosios teisės reikšmės ir klaidingai interpretuodama ją tik kaip įstatymų tekstą, nepritardama įstatymams klaidingai mano, kad nepritaria ir teisės viršenybei. Būtent nesuvokimas ar klaidingas teisės interpretavimas atima iš žmogaus aiškumą, o kai nėra aiškumo – kyla abejonės ir nepasitikėjimas teise. Nesutinkate? 

Iš pradžių nesutikau ir aš. Naiviai tikėjausi, kad visi suvokia skirtumus tarp teisės ir įstatymo. Norėdama tuo įsitikinti, tiesiog paklausiau draugo, kaip jis suvokia teisės viršenybės principą. Atsakymas visgi kiek nustebino – jis, kiek pamąstęs, atsakė, jog teisės viršenybės principas reiškia visų piliečių pareigą laikytis valdžios leidžiamų įstatymų ir jų nepažeisti. Na taip, jis buvo teisus, tačiau tik iš dalies. Kai dar kartą paklausiau, ar nemano, jog teisės viršenybės principas yra kur kas platesnis, nes apima ir įvairius principus, kurių neįtvirtina įstatymai, jis (sunerimęs dėl to, jog atsakymo nežino) tiesiog numojo ranka ir liepė pačiai pasiskaityt apie tai knygose, jei jau taip įdomu viskas. Na gerai. Pripažinsiu, man tikrai įdomu. Taigi imu lentynoje esančias knygas ir imuosi aiškinti pagrindines sąvokas, t.y. teisė, visuomenė ir valdžia.

Skaitau. O parašyta, kad „visuomenė – tam tikroje teritorijoje gyvenančių asmenų visuma, socialinių santykių sankloda“. Iš šio apibrėžimo seka, kad visuomenė apibrėžiama per žmonių grupę, kurių narius sieja tam tikri socialiniai ryšiai. Neturiu pagrindo manyti kitaip, tad visiškai sutinku ir priimu tokį apibrėžimą. Skaitau toliau: „valdžia yra ypatingas žmonių tarpusavio santykis, kada vienas žmogus paklūsta kito žmogaus valiai “. Kiek nustembu – o kurgi seimas, vyriausybė, prezidentas? Dar kartą perskaitau tas pačias eilutes. Nagi tikrai, valdžia apibrėžiama ne kaip kokia nors institucija, o kaip ryšys tarp dviejų subjektų, kai vienas įsako, o kitas paklūsta. Suprantu, kad iš anksto įprasmindama žodį „valdžia“ tik kaip įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžios institucijas, itin susiaurinau savo pačios suvokimą. Šioje vietoje paklauskime savęs, ar ne taip daro ir likusi visuomenės dalis? Na, bet einu prie trečiosios sąvokos ir skaitau, kad: „teisė tai valstybės nustatytų ar sankcionuotų ir jos saugomų visiems privalomų bendro pobūdžio elgesio taisyklių (teisės normų) sistema <...> teisės normos formuojamos tam tikrais valstybės aktais “. Čia šiek tiek ir apsistosiu.

Negalėdama paneigti ketverių metų teisės studijų metu įgytų žinių, ir nors ir minimaliai bet jau susiformavusio teisės suvokimo, retoriškai klausiu savęs – ar tai ne įstatymo apibrėžimas, nes teisė, kaip žinia, yra kur kas fundamentalesnė vertybė nei įstatymas. Teisė, kaip idėjinis matas, kylanti iš pačios žmogaus prigimties, egzistuoja kartu su žmogumi ir būtent ji sukuria minėtuosius socialinius ryšius visuomenėje. Tuo tarpu įstatymas egzistuoja tik tada, kai jį kas nors (dažniausiai įstatymų leidėjas) objektyvia forma išreiškia. Man tai yra visiškai aišku ir suprantama, tačiau žmogus, neturintis teisės teorijos pagrindų, ko gero tiesios pasakytų: „aš visiškai nesuprantu, ką turi omenyje“. Ar ne taip iš esmės padarė ir mano apklaustasis draugas?

Ir, turiu pripažinti - jis buvo visiškai teisus. Bet... Teisus jis būtų ne todėl, kad mano teiginys buvo neteisingas, o todėl, kad jis, kaip ir dauguma visuomenės narių, tiesiog nesuvokia skirtumo tarp teisės ir įstatymo, o tuo pačiu ir skirtumo tarp teisės viršenybės principo ir įstatymų viršenybės principo, kuris tik labai maža apimtimi atspindi pirmąjį. Bet argi jie gali rinktis? Tikrai ne. Paklausite, ką gi aš noriu pasakyti?

O atsakysiu labai paprastai.
Didžiajai daliai visuomenės, niekada neatsivertusiai teisės vadovėlio, pakanka tik žinoti, kad yra visiems skirti įstatymai, kurių jie privalo laikytis, siekdami išvengti atitinkamų įstatymuose numatytų padarinių. Tik tiek. Juk ne kiekvienas Lietuvos visuomenės narys gali ir nori studijuoti teisę bei suvokti tam tikrus pamatinius principus, kuriais grindžiama teisės, kaip vertybės, doktrina. Jiems tai nėra suvokiama, todėl didžioji dalis visuomenės tiesiog pasiduoda minios efektui ir paklūsta klaidingai formuojamai „įstatymo kulto“ teorijai, kurioje neegzistuoja joks skirtumas tarp teisės ir įstatymo, teisės viršenybės principo ir įstatymo viršenybės principo. O šis skirtumas juk yra, ir, be kita ko, jis yra esminis. Todėl šioje vietoje klausiu savęs, ar visuomenės nesuvokimas, kas iš tikrųjų yra talpinama po teisės viršenybės principu, reiškia, kad teisės, o ne įstatymo, viršenybės principas iš vis nepasireiškia? Skubu atsakyti, kad ne!

Omenyje reikia turėtų du dalykus: pirma, vystantis visuomenei kartu keičiasi ir jos požiūris į teisę; antra, priešingai nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, kintantis visuomenės požiūris įtakojo ne patį teisės viršenybės principo kitimą, bet vis platesnį šio principo turinio atskleidimą ir pritaikymą. Šią mintį itin gerai iliustruoja istorinis apsektas. Pažvelkime...

Visų pirma, pati teisinės valstybės idėja, kilo kaip organizuotas protestas prieš absoliutinėse monarchijose klestėjusią valstybinės valdžios savivalę asmens atžvilgiu. Įstatymai buvo leidžiami varžyti piliečių, bet ne valdovo valiai, todėl pilietis niekuo nebuvo apsaugotas nuo valdžios savivalės - buvo leista savivaliauti vienam, kad nesavivaliautų visi. Be to, šiuo atveju piliečio ir valstybinės valdžios santykis yra visada apibrėžiamas pavaldumo kontekste, kuriame, be kita ko, valstybė laikyta tikslu, o piliečiai - priemone jam įgyvendinti. Taigi į klausimą, kaip tokioje valstybėje suvokiama teisė, greitai randame atsakymą – tai įrankis valdžios rankose, skirtas valdyti tautą primetant šiai valdžios savivalę. Atitinkamai teisės viršenybės principas taip pat įsivaizduojamas kaip valdžios poveikio prieš visuomenę priemonė, todėl nėra gerbiamas ir pripažįstamas tautos. Šioje vietoje retoriškai klausiu Jūsų, ar Lietuva jau praėjo šį etapą, o gal vis dar yra jame..?

Antra, laikui bėgant, piliečiai visgi suvokė valstybės jiems keliamą grėsmę, todėl, vadovaudamiesi šiuo suvokimu, ėmė reikalauti apriboti valdžią jos pačios leidžiamais įstatymais, t.y. valdžios reikalaujama paklusti tiems patiems įstatymams, kuriems paklūsta visi piliečiai. Būtent šioje vietoje atrandama minimali teisės viršenybės principo užuomazga, kuri objektyvizuojasi ir realiai pasireiškia tik kaip įstatymų viršenybės principas. Bet... Ilgainiui žmonės visgi suprato, kad įstatymų viršenybės principas yra labai ribotas ir nepakankamai atspindi jų mintyse užgimusią teisingos teisės idėją. Čia suvokta, kad esant įstatymo viršenybei, valdžiai, norinčiai savivaliauti asmens atžvilgiu, nebūtina pažeidinėti savo pačios priimtų įstatymų - valdžiai tereikia neparankius jai įstatymus pakeisti parankiais ir taip bet kuri valdžios savivalė, įgijusi įstatymo pavidalą, virsta teise, t. y. teisėta ir legalia agresija prieš asmenį . Šiuo atveju, teisės viršenybės principas suvokiamas pakankamai siaurai - tik įstatymų, kuriuos leidžia valdžia, rėmuose. Vėlgi tik klausiu, ar nemanote, jog Lietuvoje teisės viršenybės principo turinys apsiriboja tik įstatymų viršenybe..?

Trečia, dar po kurio laiko, žmonės suprato, kad nuo valdžios valios priklausomų įstatymų viršenybės laikymasis neatitinka jų turimos vizijos, pagal kurią teisė ir valdžia turėtų egzistuoti tam, kad apgintų žmones ir išsaugotųjų gerovę, kad kiekvienas visuomenės narys būtų suvokiamas ne kaip valstybės įrankis socialiniame rate, bet kaip galutinis tikslas. Suvokus tai, kartu buvo praplėstas ir teisės turinys, kuris nebebuvo apribojamas tik įstatymuose įtvirtintomis normomis, kadangi visus subjektus saistančiu veiksniu įvardijamas nuo valdžios valios nepriklausomai egzistuojančios prigimtinės žmogaus teisės. Būtent šiame etape buvo iškeltas reikalavimas įtvirtinti viešajame šalies gyvenime ne įstatymo, o teisės viršenybę. Šįkart viltingai klausiu tiek Jūsų, tiek pati savęs, ar Lietuva suspėjo pasiekti šį etapą..?

Ko gero dabar tikitės perskaityti galutinį atsakymą į mano iškeltus klausimus. Aš pati norėčiau tai padaryti, tik yra viena maža problema –aš nežinau atsakymo. Labai norėčiau ir tikėčiausi, kad teigiamas atsakymas būtų pateiktas į trečiąjį klausimą, tačiau vidinis balsas sako, kad tai tebūtų iliuzija. Tačiau, kita vertus, nesinori nuleisti rankų ir pritariamai linksėti skaitant pirmuosius du klausimus. Tai kaip gi yra iš tikrųjų?

Deja, bet aš manau, kad Lietuvoje kol kas teisės viršenybės principas yra įspraustas tik į įstatymo viršenybės rėmus. Tai būtent ir lemia nepasitikėjimą teisine sistema, valdžia, galiausiai – vienas kitu, kadangi nesuvokdami teisės idėjinio pagrindo mes priskiriame jai tik įstatymo požymius. Kodėl taip manau? Pagalvokime kartu... 

Valstybėje, kurioje teisės viršenybės principas suvokiamas siaurąja prasme, t.y. tik kaip pareiga laikytis įstatymų, išvedamas vertikalus pavaldumo santykis, kai pavaldumo piramidės viršūnėje atsiduria valdžios institucijos, kiek žemiau – jų kuriami įstatymai, o piramidės dugne – tauta. Tokiu atveju visuomenė jaučiasi priklausoma nuo valdžios, o priklausomybė labiausiai pasireiškia per privalomumą laikytis valdžios institucijų kuriamų įstatymų. Be to, žmogus, būdamas iš prigimties laisvas ir tai puikiai suvokdamas, savaime priešinasi viskam, kas nors kiek į tą laisvę pasikėsina ir bando ją suvaržyti. Šioje vietoj skubu atsakyti į klausimą, o kas gi iš esmės varžo jo laisvę? ĮSTATYMAI. O kas leidžia įstatymus? VALDŽIOS INSTITUCIJOS. O taip nutinka todėl, kad visuomenė labai dažnai klaidingai traktuoja valdžią ne tik kaip įstatymus leidžiantį subjektą, bet tuo pačiu ir kaip subjektą, kuriantį pačią teisę. Jų logika gana paprasta: jeigu valdžia ryžtasi įtvirtinti tam tikrus įstatymus, vadinasi, ji jiems pritaria ir laiko tinkamais, todėl jei nepritariama valdžios vykdomai politikai, tuo pačiu nepritariama ir įstatymams, kadangi būtent jie ir atspindi valdžios požiūrį į atitinkamus reiškinius. Ir atvirkščiai – jeigu nesutinkama su įstatymo įtvirtina taisykle, vadinasi iš esmės nesutinkame ir su valdžios vykdoma politika.

Logiškas, tačiau ne visiškai teisingas mąstymas: sutapatindama valdžią su teise, visuomenė susiaurina savo požiūrį padarydama šiuos du reiškinius vieną nuo kito priklausomus ir nebepastebi jų skirtumų. Taigi tauta, siekdama apginti turimą laisvės pojūtį, nevalingai ima priešintis valdžiai ir jos kuriamiems įstatymams, bandydama surasti bet kokią objektyvią priežastį, pateisinančią tokį prieštaravimą. O omenyje turint tai, kad varžymų priemonėmis dažniausiai tampa teisės aktai, atmetimą pateisinančia priežastimi įvardijama teisės netobulumas ir neprivalėjimas jos laikytis. Bet juk mes pamirštame esminį dalyką - teisė nelygu įstatymui!

Beje, šioje vietoje norėčiau trumpai paminėti dar vieną veiksnį, įtakojantį neigiamą visuomenės požiūrį į valdžią ir jos kuriamus įstatymus. Visuomenės dalis, suvokdama, kad įstatymai yra valdžios institucijų kūrinys, nors iš dalies nepritardami įstatyme įtvirtintai taisyklei (aptartasis visuomenės mažumos efektas) nebyliai ima juos traktuoti kaip priemonę valdžios institucijoms savivaliauti jų atžvilgiu. Mąstoma taip: valdžia, turėdama galią kurti įstatymus, gali bet kada jai neparankius įstatymus pakeisti parankiais taip paversdama savo valią teisėta ir legalia priemone prieš asmenį. Pripažinsiu, šis požiūris tikrai linksta į kraštutinumus, tačiau, ar ne tai būtent ir atsispindi šiuolaikinėje visuomenėje, kuri kreipiasi į valdžią prašydama pagaliau stoti „Lietuvos Respublikos pusėn <...> (ir) sugrąžinti Lietuvą – orią, garbingą, teisingą “? Taigi, atsižvelgiant į šias idėjas, seka išvada, kad vadovaujantis įstatymų viršenybės principu (klaidingai traktuojant jį kaip teisės viršenybės principą), nepasitikėjimas valdžia iššaukia nepasitikėjimą visa teisine sistema, dėl ko teisės (suvokiamos tik kaip įstatymo) viršenybės principo atsisakoma laikytis kaip netinkamo ir neatspindinčio visuomenės lūkesčių. Deja, turiu pripažinti, kad tokioje valstybėje teisės viršenybės principas yra vertinamas ne kaip vertybė, o kaip priemonė valdžiai paveikti visuomenę, o tai, savaime suprantama, lemia ir pasipriešinimą jam, nors visuomenė net nesupranta, kad būtent teisės pojūtis, slypintis jų prigimtyje, ir skatina nesutikti su tokia įstatymo viršenybės pozicija.

Bet.. ar tai savaime reiškia, kad turime nuleisti rankas ir pripažinti, kad Lietuvos visuomenė niekada nepažins ir nesuvoks teisės viršenybės principo? Noriu tikėti, kad ne. Ir šioje vietoje norėčiau pasiremti profesoriaus Egidijaus Kūrio ištartais žodžiais, jog ir žydai dykumoje praleido keturiasdešimt metų, kol perėjo Jordano upę ir pasiekė Pažadėtąją žemę, o mes įveikėme tik dvidešimt du nepriklausomybės metus ir jau esame pusiaukelėje . Tad aš tikiu, kad ne už ilgo galėsime ne tik teigti, kad gyvename teisinėje valstybėje, bet ir suprasti šio teiginio reikšmę.