Ginčai yra sudėtinė asmens egzistencijos dalis. Ginčas – besiginčijančių šalių interesų nesutapimas, siekis įrodyti savo pozicijos teisingumą. Ginčai kyla nuolat. Ginčų kilimo ištakos dažnai nežinomos net pačioms ginčo šalimis. Pasak Voltero - ilgi ginčai įrodo, kad tai, dėl ko ginčijamasi, neaišku jiems patiems. Šį posakį akivaizdžiai pagrindžia statistiniai duomenys iš Lietuvos teismų. Vidutinė bylos trukmė – dveji metai, o kartais ir daugiau. Šią itin nepalankią statistiką lemia besąlygiškas ir aklas naudojimasis konstitucine teise kreiptis teisminės gynybos į teismą. Išsamiai susipažinus su bylos aprašymais teismuose susidaro įspūdis, kad vienintelis galimas ginčo sprendimo būdas – kreipimasis į teismą. Vien jau faktas, kad asmuo gali „paduoti“ kitą asmenį į teismą suteikia jam pasitikėjimo savimi, o pavardės teismo nagrinėjamų bylų sąrašuose suteikia puikybės jausmą. Tačiau ar tikrai verta ginčytis dėl principų? Ar iš tiesų, teisybės įrodymas ginče, kurio kilimo priežastys nėra aiškios net pačioms šalims, yra vertos teismų durų varstymo ilgiau nei dvejus metus, finansinių išteklių ir neigiamų emocijų? Šiais veiksmais taip pat yra negrįžtamai žlugdomi tarpusavio santykiai, kurių nepadės atkurti net ir nepriekaištingai parengtos taikos sutartys. Teismas nėra ta instancija, kur išsprendus ginčą kartu atkuriami ir tarpusavio santykiai. Tiesiog teismų funkcija yra ne ta. Teismai nagrinėja ginčus. Teismai yra nepriklausomi. Teismų sprendimai yra grindžiami išmintinai teisės aktais, materialinėmis ir procesinėmis teisės normomis bei teismų formuojama praktika. Tačiau ginčo šalių tarpusavio santykiai ir tolimesnė jų perspektyva nepriklauso teismų kompetencijai.

Siekiant keisti aukščiau aprašytą situaciją, reikia žinoti, jog egzistuoja ir alternatyvūs ginčų sprendimo būdai, kurių dėka galima ne tik išspręsti kilusį ginčą, bet taip pat atkurti ginčo šalių tarpusavio santykius, sutaupyti daug laiko ir lėšų. Vienas tokių būdų – mediacija.

Apie mediacijos procesą ir mediatoriaus vaidmenį mediacijos procese komentuoja advokatas Egidijus Langys.

Mediacija [lot. mediatio – tarpininkavimas] yra vienas iš galimų alternatyvių ginčų sprendimo būdų. Šio alternatyvaus ginčo sprendimo būdo tikslas – padėti šalims atskleisti kilusio ginčo esmę bei suvokti, jog kilęs ginčas gali būti išsprendžiamas abiejų šalių bendru sutarimu atkuriant šalių tarpusavio santykius. Mediacija – tai ginčo sprendimo būdas, kurio dėka šalys suvokia, kokios yra ginčo kilimo priežastys ir kaip galima kilusį ginčą išspręsti.

Mediacija - tai procesas, kuriam yra taikomos atitinkamos taisyklės, metodai. Tai ginčo sprendimo būda, kuris turi tam tikrą stilių principus. Tai procesas, kada ginčo šalys padedamos trečiojo neutralaus asmens – mediatoriaus, siekia išspręsti tarp šalių kilusį ginčą, suderinti priešingus interesus ir rasti bendrą, abiems šalims naudingą sprendimą. Mediacija tarsi „draugiškos“ derybos, kurio metu šalys viena kitai atskleidžia savo išgyvenimus ir poziciją dėl ko galėjo kilti ginčas, žinodamos, kad jų atskleisti faktai ir aplinkybės bus išlaikyti paslapty. Mediacija yra savanoriškas procesas ir jis gali vykti tik ginčo šalių bendru susitarimu. Šalių negalima priversti dalyvauti mediacijos procese (išskyrus kai kurias valstybes, kuriose galioja privalomas mediacijos procesas atitinkamose ginčų kategorijose). Mediacija nėra priešiškas procesas. Šiam procesui nėra taikomas rungimosi principas. Šalys mediacijos procese nesiekia įtikinti mediatoriaus, kuri iš šalių yra teisi ar neteisi, nesiekia kaltinti viena kitos. Šalys mediatoriaus pagalba aptaria savo stipriąsias bei silpnąsias puses ir bendravimo mediacijos procese metu atranda labiausiai priimtiną ginčo sprendimo variantą. Mediacijos procesą veda mediatorius.

Mediatorius – fizinis asmuo, šalims padedantis identifikuoti ginčo esmę, atkurti besiginčijančių asmenų tarpusavio santykius. Mediatorius padeda ginčo šalims suprasti dėl kokių priežasčių kilo ginčas, parodo šalims, kad sprendžiamoje situacijoje yra galimi ir kiti alternatyvūs ginčų sprendimo būdai, skirtingai nei tai atrodo šalims.

Svarbiausia pirmasis įspūdis, kurį apie mediatorių susidaro ginčo šalys. Dėl to yra svarbu, kad mediatorius būtų tvarkingai ir dalykiškai apsirengęs, atrodytų pasitikintis savimi. Mediatorius turi nustatyti mediacijos proceso taisykles ir siekti, jog šalys šių taisyklių laikytųsi. Priešingu atveju, mediacijos procesas negalėtų vykti, o jeigu ir vyktų, reikiamas rezultatas nebūtų pasiektas.

Mediatorius turi sugebėti per kaip įmanoma trumpesnį laiką padaryti kuo geresnį įspūdį apie save, kaip apie atitinkamos srities profesionalą. Mediatorius privalo būti tos srities, kurioje kilo ginčas profesionalas. Tai reikalinga siekiant išsamiai išanalizuoti tarp šalių kilusį ginčą bei užtikrinti, kad žinių spragos nebus dar didesnio konflikto priežastis. Kadangi mediacijos procesas trunka trumpiau nei ilgi teismų procesai, mediatorius privalo gebėti šalims save pateikti taip, kad per trumpiausią laiką ginčo šalys patikėtų, kad jų ginčo sprendimui vadovaus savo srities profesionalas.

Gebėjimas pasakyti ginčo šalims tai, ko jie nenori girdėti tokiu būdu, kad jie tai išgirstų ir suprastų - neįkainojama mediatoriaus savybė. Tai reikalauja atitinkamų bendravimo įgūdžių, sugebėjimo klausyti, bendravimo psichologijos išmanymo.

Į mediacijos procesą šalys ateina spręsti savo gyvenimo problemų, kurios jiems yra svarbios. Problemų išsprendimas kažkam gali lemti laimingos santuokos tęsinį, kažkam išsaugoti darbo vietą arba sugrąžinti gerus santykius su gydytoju, dėl kurio veiksmų teko patirti žalą. Dėl to mediatorius mediacijos procese turi sugebėti įsijausti į ginčo aplinkybes, stengtis suprasti šalių reiškiamas emocijas, sugebėti išgirsti ką šalys nori pasakyti. Mediatorius nėra teisėjas, kuris vadovaudamasis teisės normomis ir griežtomis įrodinėjimo taisyklėmis priima atitinkamą sprendimą. Mediatorius siekia reabilituoti ginčo šalių santykius, juos atkurti ir parodyti šalims, kad jų ginčas gali būti išspręstas taikiai. Dėl to įsijautimas yra dar viena savybė, kurios reikia mediatoriui.

Vis tik vien emocinių gebėjimų ir psichologinių žinių turėjimas nepadės išspręsti tarp šalių kilusio ginčo. Mediatorius negali pasiduoti emocijoms ir dėl to palaikyti vienos ar kitos ginčo šalies. Mediatorius procese yra neutralus stebėtojas, dėl to jis turi pasižymėti itin išvystytu kritiniu mąstymu, ginčų sprendimo įgūdžių.
Kadangi mediatorius yra žmogus, asmenybė, profesionalas, dažnai esamoje situacijoje yra aišku, kuri šalis yra teisi, o kurios argumentai yra per silpni, kad būtų galima apginti savo poziciją. Jeigu ginčas būtų sprendžiamas teismo salėje, teisėjui sprendimą priimti būtų lengva, nes būtent tokia jo funkcija ir yra. Tuo tarpu mediatorius ginčo nesprendžia, o tik padeda šalims pačioms atrasti galimą ginčo sprendimo būdą. Dėl to mediatorius turi gebėti neatskleisti galimo ginčo sprendimo būdo ir likti nešališkas viso proceso metu.

Kilęs ginčas kiekvienai iš ginčo šalių sukelia emocinius išgyvenimus, nemalonius prisiminimus, išryškėja neigiamos emocijos – pyktis, neapykanta, keršto troškimas. Šalys eidamos į mediacijos procesą dažnai jaučia baimę, nes žino, kad teks akis į akį susidurti su kita ginčo šalimi. Šalis slegia nežinomybės jausmas, nes mediacija kol kas yra naujas ir mažai kam žinomas procesas, nėra aiškūs lūkesčiai. Tačiau mediatorius šioje stadijoje turi gebėti sukurti ir nuolat palaikyti viltingą, pozityvią ir saugią aplinką, kai tuo tarpu ginčo šalys yra sugniuždytos ir suirzę. Ši savybė mediatoriui yra itin svarbi, nes gebėjimas sukurti saugią aplinką šalims dažnai lemia ir sėkmingą ginčo sprendimą bei sukuria pasitikėjimo jausmą mediatoriumi, o taip pat ir pačiu mediacijos procesu.

Be kita ko, mediatorius turi gebėti parodyti šalims, kad pagrindinis mediacijos tikslas nėra išspręsti ginčą, bet išvystyti tokią diskusiją, kurios metu šalys turėtų didžiausias galimybes išspręsti kilusį konfliktą jiems skirtu laiku ir gauti tai, kas jiems yra svarbiausia

Ginčo šalys yra skirtingos asmenybės, pasižyminčios savo išskirtiniu charakteriu, temperamentu, emocijų reiškimo būdu. Tai lemia skirtingą situacijos suvokimą, ginčo vertinimą bei emocinę reakciją į kitos šalies išsakytus argumentus. Dėl to mediatorius turi būt kantrus, atkaklus ir patyręs. O patirtis gali atsirasti tik nuolat keliant kvalifikaciją ir tobulėjant šioje srityje. Mediatorius negali džiaugtis savo įgūdžių demonstravimu ir pasiektais rezultatais sprendžiant tarp šalių kilusį ginčą. Taip yra dėl to, kad mediatorius nesprendžia ginčo, nepriima sprendimo, o tik nukreipia besiginčijančias šalis tinkama ginčo sprendimo linkme ir padeda šalims atrasti geriausią ginčo sprendimo būdą. Todėl ne mediatorius, o pačios ginčo šalys priima sprendimą, dėl to, kad ir kiek pastangų įdėjo mediatorius, tuo prieš ginčo šalis puikuotis nedera profesionalui.

Taigi, mediacija gali tapti patrauklia alternatyva ginčų sprendimams teismuose.