BENDROSIOS NUOSTATOS

Dėl reikalavimo įvykdyti prievolę natūra ir civilinės atsakomybės santykio
Priteisimas įvykdyti pareigą natūra yra atskiras civilinių teisių gynybos būdas ir nelaikomas civiline atsakomybe, tačiau šie abu būdai gali būti taikomi kartu, išskyrus įstatyme nustatytas išimtis (CK 6.258 straipsnio 2 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. sausio 22 d. nutartis civilinėje byloje BUAB „Alrosta“ v. UAB „Immobilitas“, bylos Nr. 3K-3-19/2009.


DAIKTINĖ TEISĖ
Dėl savivaldybės institucijų teisės numatyti sąlygas valstybinės žemės nuomos sutartyje
Savivaldybės teisė dalyvauti žemės nuomos teisiniuose santykiuose įtvirtinta Žemės reformos įstatymo (1992 m. gegužės 19 d. redakcija) 14 straipsnio 3 dalyje, kurioje nustatyta, kad valstybinės žemės fondu disponuoja Vyriausybė, savivaldybės ir kiti valstybės įgaliotieji organai, kurie tą žemę įstatymų nustatyta tvarka gali išnuomoti, parduoti ar kitaip naudoti. Vyriausybės 1992 m. vasario 7 d. nutarimu Nr. 89 patvirtintų Žemės sklypų suteikimo neatlygintinai, pardavimo ir nuomos ne konkurso tvarka miestuose, miestų plėtimo pirmaeilės statybos teritorijose bei miesto tipo gyvenvietėse taisyklių 2.1 punkte miesto (rajono) valdybai suteikta teisė atstovauti valstybei parduodant (nuomojant) žemę, o 20 punkte nurodyti duomenys, kurie turi būti nurodyti žemės nuomos sutartyje. Taisyklių 20.5 punkte nustatyta, kad žemės sklypo nuomos sutartyje turi būti nurodytos nuomos sąlygos, šios sąlygos Taisyklėse nedetalizuotos. Dėl to Vilniaus miesto valdybos 1993 m. balandžio 8 d. potvarkyje išdėstytas įpareigojimas žemės sklypų nuomininkams parduoti 20 proc. gyvenamojo ploto faktine statybos kaina savivaldybei negalėjo prieštarauti nurodytų Taisyklių nuostatoms, nes jose nebuvo detalizuotas ir nustatytas baigtinis nuomos sąlygų, privalomų nuomos sutartyse, sąrašas, priešingai, visų nuomos sąlygų turinys neatskleistas, nurodant, kad konkrečios nuomos sąlygos įrašomos nuomos sutartyje. Dėl šios priežasties aptariama Vilniaus miesto valdybos 1993 m. balandžio 8 d. potvarkio Nr. 612V dalis neprieštaravo tuo metu galiojusiems teisės norminiams aktams, tarp jų Žemės reformos įstatymui ir Vyriausybės 1992 m. vasario 7 d. nutarimu Nr. 89 patvirtintoms Taisyklėms,
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. AB „Lithun“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-70/2009.


Dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės
Teisėjų kolegija pažymi, kad teismai, spręsdami šalių ginčą dėl turto atidalijimo ir vertindami, ar vieno iš bendraturčių siūlomas atidalijimo būdas atitinka įstatymų nustatytus reikalavimus, nuosavybės apsaugos ir proporcingumo principus, turi tam tikrą diskrecijos teisę, kurią įgyvendindami privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CK 1.5 straipsnis).
Teisėjų kolegija pažymi, kad teismai turtą natūra atidalijo, atsižvelgdami į atidalytiną turtą sudarančių atskirų objektų vertę, taip siekdami kiek galima sumažinti mokėtiną piniginę kompensaciją.
Teisėjų kolegija sprendžia, kad bylą nagrinėję teismai, nustatę, jog šalys nesusitarė dėl bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomo turto atidalijimo, laikydamiesi proporcingumo principo bei siekdami išlaikyti bendraturčių interesų ir nuosavybės teisės apsaugos pusiausvyrą, tinkamai taikė CK 4.80 straipsnio 2 dalies nuostatas ginčo santykiams atidalijant iš bendrosios dalinės nuosavybės reguliuoti.
Civilinio proceso įstatymo ir materialiosios teisės normos (CK 4.80 straipsnio 2 dalis) nenustatyta, jog atidalijant iš bendrosios dalinės nuosavybės atsakovas savo poziciją dėl atidalijimo ir atidalijimo būdo turėtų išreikšti tik vienu įstatyme įtvirtintu procesiniu dokumentu – priešieškiniu. Teisėjų kolegija negali sutikti su kasatorės argumentais, kad atsakovas, nesutikdamas su ieškiniuose nurodytais atidalijimo būdais, turėjo reikšti priešieškinį, o nesant priešieškinio, teismas, parinkdamas kitą atidalijimo būdą nei nurodyta ieškiniuose, išėjo už ieškinio reikalavimo ribų.
Teisėjų kolegija negali sutikti su kasacinio skundo argumentais, kad teismas yra įpareigotas turtą atidalyti remiantis vien tik ieškinyje, atsiliepime į ieškinį ar priešieškinyje nurodytu būdu. Teisėjų kolegija sutinka su teismų padarytomis išvadomis, kad ginčo dalykas nagrinėjamu atveju yra turto atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės, o turto atidalijimo būdas parenkamas remiantis byloje konstatuotais teisiškai reikšmingais faktais ir taikytina materialiosios teisės norma.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. sausio 23 d. nutartis civilinėje byloje E. R. v. B. R., bylos Nr. 3K-3-7/2009.


Dėl statybų saugomose teritorijose teisinio reglamentavimo
Įstatyme įtvirtinti statybų draudimai draustiniuose turi tam tikrų išlygų statyti pastatams esamose ir buvusiose sodybose (kai yra išlikę buvusių statinių ir (ar) sodų liekanų arba kai sodybos yra pažymėtos vietovės ar kituose planuose, taip pat nustatant juridinį faktą) (Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 8 punktas). Kadangi veiklą saugomose teritorijose reglamentuoja ne tik įstatymai, bet ir saugomų teritorijų, jų zonų, teritorijos dalių ar paveldo objektų tipiniai ir (ar) individualūs apsaugos, taip pat saugomų teritorijų regioniniai architektūriniai reglamentai, įskaitant laikinus reglamentus (Saugomų teritorijų įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 4 punktas), o remiantis Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 4 dalimi juose gali būti nustatomos leistinos ir rekomenduojamos statinių formos, dydžiai, teritorijos užstatymo procentas, atstumus nuo vandens telkinių ir šlaitų taip pat juose gali būti sugriežtinti Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 ir 3 dalyse išvardyti reikalavimai bei nustatyti papildomi reikalavimai, darytina išvada, kad įstatyme nustatytų statybų draudimo išlygos statyti pastatus esamose ir buvusiose sodybose (kai yra išlikę buvusių statinių ir (ar) sodų liekanų arba kai sodybos yra pažymėtos vietovės ar kituose planuose, taip pat nustatant juridinį faktą) taikymui reikšmingas reglamentuose įtvirtintas teisinis reguliavimas.
Gražutės regioninio parko apsaugos reglamento 31 ir 38 punktuose įtvirtintas teisinis reguliavimas, tarpusavyje konkuruojantis kaip bendrasis ir specialusis, nustato leistinas statinių formas, dydžius, teritorijos užstatymo procentą, kitus papildomus architektūrinius reikalavimus bei rekomendacijas, taikomas Gražutės regioniniame parke esančioms ir buvusioms sodyboms. Šio reguliavimo kontekste sodybos samprata apima tiek jau suformuotas ir plečiamas, tiek atstatomas buvusias sodybas ar dalį jose buvusių statinių... Išvadą, kad sodybos teisinį statusą, reikšmingą Reglamento 38.3 punkto taikymo aspektu, turi ir iš dalies suformuotos sodybos, kuriose atstatomi buvę (visi ar dalis) sodybos statiniai, kurių buvimo faktas įrodytas istoriniais-archyviniais dokumentais ar teismo sprendimu, suponuoja saugomų gamtos objektų ypatinga išliekamoji vertė, svarba, būtinybė juos išsaugoti ateities kartoms, o statinių statyba ir eksploatavimas gali sudaryti prielaidas užteršti gamtinę aplinką ar kitaip pakenkti gamtai, jei nebus laikomasi įstatymo pagrindu nustatyto specialaus, ypatingo teisinio režimo. Šiems saugotiniems gėriams vienodą neigiamą įtaką gali padaryti Reglamento 31 ir 38 punktuose nustatytų statybų draudimų ir ribojimų pažeidimai tiek jau suformuotose ir plečiamose, tiek buvusiose atkuriamose sodybose. Tai suponuoja, kad užstatymo procento reikalavimai (būtent šie ribojimai aktualūs nagrinėjamoje byloje) taikomi ir buvusioms iš dalies suformuotoms sodyboms, kuriose siekiama atstatyti buvusius (visus ar dalį) sodybos statinius.
Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų procesiniuose sprendimuose nustatytos faktinės aplinkybės, kuriomis kasacinis teismas yra saistomas remiantis CPK 353 straipsnio 1 dalimi, kad pareiškėjo sodybos dabartinio užstatymo plotas jau viršija 300 kv. m, yra pagrindas išvadai, jog pareiškėjo prašomas nustatyti juridinę reikšmę turintis faktas nesukels jokių teisinių padarinių – netaps pagrindu atsirasti pareiškėjo siekiamoms įgyti teisėms, todėl apeliacinės instancijos teismo nutartis, kuria palikta nepakeista pirmosios instancijos teismo nutartis civilinę bylą nutraukti, yra teisėta.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. sausio 23 d. nutartis civilinėje byloje Č. L. B. v. Gražutės regiono parko direkcija ir kt., bylos Nr. 3K-3-27/2009.

PRIEVOLIŲ TEISĖ
Dėl CK 6.147 straipsnio aiškinimo ir taikymo
CK 6.147 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad grąžintino turto sunaikinimo ar perleidimo atveju piniginis ekvivalentas skaičiuojamas atsižvelgiant į laiko kriterijus. Kuris iš trijų variantų bus pasirinktas, priklauso nuo skolininko sąžiningumo. Jeigu skolininkas yra sąžiningas, pasirenkamas piniginis ekvivalentas, kuriuo vadovaujantis piniginė kompensacija bus mažiausia. Ir priešingai, jeigu skolininkas yra nesąžiningas, kompensacija bus didžiausia. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, taikius restituciją natūra, nėra CK 6.147 straipsnio 2 daliai taikyti nustatytų sąlygų, todėl atsakovų reikalavimas dėl dabartinės žemės sklypų rinkos kainos priteisimo atmestas pagrįstai.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. sausio 27 d. nutartis civilinėje byloje Kauno apskrities viršininko administracija v. Kauno rajono savivaldybės administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-41/2009.


SUTARČIŲ TEISĖ
Dėl CMR konvencijos 32 straipsnio 1 punkte nustatyto trejų metų ieškinio senaties termino
Konvencijos 32 straipsnio 1 punkto nuostata dėl trejų metų ieškinio senaties termino taikytina bet kurios iš vežimo sutarties šalių ieškiniui, jeigu konstatuojami atsakovo tyčiniai veiksmai. Lietuvos Respublikos CK 6.248 straipsnyje, reglamentuojančiame kaltę kaip civilinės atsakomybės sąlygą, kaltės forma nesiejama su tuo, ar asmens veiksmai pasireiškia veikimu, ar neveikimu. Lietuvos teisėje pripažįstamas tiek tyčinis veikimas, tiek tyčinis neveikimas (CK 6.246 straipsnis). Taigi CMR konvencijos 32 straipsnio 1 punkto nuostata dėl trejų metų ieškinio senaties termino aiškintina kaip taikytina tiek tyčinio neteisėto veikimo, tiek tyčinio neteisėto neveikimo, pripažįstamų tyčiniais neteisėtais veiksmais pagal CK 6.246 ir 6.248 straipsnius, atveju. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad šalis siejo ilgalaikiai pasitikėjimu pagrįsti sutartiniai santykiai, kasatorius žinojo apie savo prievolę ir jos dydį, ją pripažino pasirašydamas su ieškovu tarpusavio skolų suderinimo aktą ir neginčijo, tačiau sąmoningai vengė vykdyti. Bylos nagrinėjimo metu kasatorius gynėsi tik ieškinio senatimi, tačiau nenurodė jokių aplinkybių, kurios būtų trukdžiusios jam laiku ir tinkamai įvykdyti prievolę ieškovui. Tokie kasatoriaus veiksmai – sąmoningas vengimas atsiskaityti – pagal CMR konvencijos 32 straipsnio 1 punktą vertintini kaip tyčinis neveikimas ir yra pagrindas taikyti Konvencijoje nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą.
Kasatoriaus tyčinis neveikimas byloje konstatuotas ne dėl to, kad ieškovas tam tikrą laiką nesikreipė į teismą, o savarankiškai vertinant paties kasatoriaus veiksmus: prievolės fakto ir dydžio pripažinimą, tačiau vengimą atsiskaityti be jokių konkrečių priežasčių, motyvuojant vien tik praleistu terminu pareikalauti atsiskaitymo.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje V. J. įmonė „Vilija“ v. UAB „Krautoma“, bylos Nr. 3K-3-58/2009.

Dėl preliminariosios ir pagrindinės sutarčių atribojimo
Įvertinę šalių ketinimus ir jų elgesį tiek iki 2004 m. gruodžio 21 d. sutarties sudarymo, tiek ir po jos, bylą išnagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai nustatė, kad šalys susitarė dėl pagrindinės, t. y. pirkimo-pardavimo, sutarties sudarymo ateityje (CK 6.165 straipsnio 1 dalis). Tokius ketinimus patvirtina aiškiai išreikšta sutarties sąlyga sudaryti pagrindinę sutartį ateityje per nurodytą terminą, vien dėl šios priežasties 2004 m. gruodžio 21 d. sutartis negali būti pripažįstama pagrindine, t. y. pirkimo-pardavimo, sutartimi.
Vien ieškovės apsigyvenimo ir gyvenamosios vietos deklaravimo ginčo name faktas nesuteikia jai nekilnojamojo daikto savininko valdymo teisių. Nekilnojamojo daikto perdavimas pirkėjui atliekamas CK 6.398 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka, pagal kurią nekilnojamojo daikto perdavimas ir jo priėmimas turi būti įformintas pardavėjo ir pirkėjo pasirašytu priėmimo-perdavimo aktu arba kitokiu sutartyje nurodytu dokumentu... Faktinis asmens apsigyvenimas ginčo name nereiškia, kad toks asmuo įgijo ginčo namo savininkui priklausančias valdymo teises.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. sausio 23 d. nutartis civilinėje byloje G. P. v. R. Ž., bylos Nr. 3K-3-18/2009.


Dėl Civilinio kodekso 6.165 straipsnio 4 dalies, 6.251 straipsnio 1 dalies, 6.258 straipsnio 5 dalies taikymo ir aiškinimo
Teisėjų kolegija pažymi, kad prarastos galimybės piniginė vertė yra nustatoma, atsižvelgiant į sutartį pažeidusios šalies sąžiningumo pobūdį... Ieškovai prarastos galimybės piniginę vertę įrodinėjo, o bylą nagrinėję teismai nustatė ne pagal tuo metu buvusias butų Klaipėdos miesto centre kainas, o pagal tai, už kokią kainą kasatorius tuo metu siūlė ieškovams įsigyti butus. Taigi, prarastos galimybės piniginė vertė apskaičiuota, vadovaujantis ne hipotetinėmis, bet konkrečiomis kasatoriaus ieškovams pasiūlytomis kainomis... Ieškovų nuostoliai šioje byloje apskaičiuoti vadovaujantis kainų skirtumo principu, paisant pirmiau nurodyto Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos išaiškinimo, todėl teisėjų kolegija negali sutikti su kasatoriaus teiginiais, kad esą teismai priteisė ne realius ir ieškovų faktiškai patirtus, o tikėtinus, hipotetinius nuostolius. Šioje byloje nuostoliai buvo įrodinėjami ir priteisti vadovaujantis visais kriterijais, kurie svarbūs, nustatant ir priteisiant prarastos galimybės piniginę vertę... Ieškovų nuostoliai buvo apskaičiuoti kaip kainų skirtumas tarp preliminariosiose sutartyse įtvirtintų kainų ir naujų kainų, kurias kasatorius nurodė savo rašytuose raštuose ieškovams, taip pat privačių pokalbių su ieškovais metu, ko bylos nagrinėjimo metu kasatoriaus atstovė nepaneigė, o tik patvirtino, kad ieškovams buvo nurodytos naujos kainos.
Aplinkybė, jog kasatorius nespėjo parduoti didesne kaina butų tretiesiems asmenims, negali būti vertinama kaip pagrindas netaikyti CK 6.258 straipsnio 5 dalies nuostatos. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovai turi teisę į nuostolių prarastos galimybės piniginės vertės forma atlyginimą, kuri nustatoma, taikant CK 6.258 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą kainų skirtumo principą. Taigi nagrinėjamoje byloje ieškovų prarastos galimybės piniginę vertę sudarytų kainų skirtumas, kuris susidaro dėl kasatoriaus kaltės ieškovams praradus galimybes preliminariosiose sutartyse nustatytomis sąlygomis įsigyti analogiškas techniniais parametrais bei patalpų dislokacijos vieta gyvenamąsias patalpas Klaipėdos mieste tomis kainomis, kurios buvo nustatytos preliminariosiose sutartyse ir turėjo būti įtvirtintos pagrindinėse sutartyse, bei tų kainų, kurios egzistavo ypač dinamiškai besikeičiančioje Klaipėdos miesto nekilnojamojo turto rinkoje kasatoriaus nemotyvuoto 2007 m. gegužės mėnesio pasiūlymo ieškovams pirkti butus naujomis, daug didesnėmis nei buvo nustatyta preliminariosiose sutartyse, pateikimo metu.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. sausio 27 d. nutartis civilinėje byloje A. J. ir kt. v. UAB „Laivyno inžinerijos centras“, bylos Nr. 3K-3-40/2009.


Dėl rangos sutartyje nustatytos darbų kainos aiškinimo ir sutartyje nustatytos konkrečios kainos pakeitimo
Konkrečios kainos keitimas prievolių vykdymo atveju gali būti tik išimtiniais atvejais. Tokios išimtys nustatytos bendrosiose rangos normose (CK 6.653 straipsnio 6 dalis) bei specialiosiose statybos rangos sutartis reglamentuojančiose normose – CK 6.684 straipsnio 4 dalyje ir 6.685 straipsnyje. Apeliacinės instancijos teismas, keisdamas pirmosios instancijos teismo sprendimą, nesiaiškino rangos sutarties sąlygų dėl sutarties kainos turinio ir nenustatė, dėl kokios kainos – konkrečios (kaip sprendė pirmosios instancijos teismas) ar apytikrės – šalys susitarė ir savo išvadų CK 6.653 straipsnio 6 dalies, 6.684 straipsnio 4 dalies ir 6.685 straipsnių nuostatų kontekste nemotyvavo. Šis teismas nurodė, kad sprendžiant tarp šalių kilusį ginčą svarbu nustatyti, ar darbai, už kuriuos prašoma priteisti, buvo atlikti vykdant sudarytą rangos sutartį, t. y. teismas pirmenybę suteikė pačiam darbų atlikimo ar jų neatlikimo faktui, neatsižvelgdamas į kitas sutarties sąlygas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tokia teismo išvada prieštarauja bendrosioms sutarčių galiojimo nuostatoms, jog teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis), sutarčių aiškinimo taisyklėms (CK 6.193 straipsnis) bei jau minėtoms rangos teisinius santykius reglamentuojančioms teisės normoms... Apeliacinės instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo spręsti klausimo dėl užsakovo pareigos apmokėti ženkliai didesnę kainą negu nurodyta sutartyje, prieš tai nenustatęs, dėl kokios kainos šalys susitarė ir ar buvo sutartyje nustatyti pagrindai šią kainą didinti. Apeliacinės instancijos teismas nenustatinėjo reikšmingų bylai aplinkybių, ar darbai, kurie buvo detalizuoti atliktų darbų priėmimo aktuose, faktiškai neįėjo į darbų, tik mažiau detalizuotų, sudėtį, nurodytą sutarties sudarymo metu buvusioje sąmatoje.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. sausio 22 d. nutartis civilinėje byloje BUAB „Alrosta“ v. UAB „Immobilitas“, bylos Nr. 3K-3-19/2009.


Dėl atliktų darbų priėmimo aktų teisinės reikšmės
Statybos darbų perdavimas ir priėmimas įforminamas aktu. Šiuo dokumentu įforminami du tarpusavyje susiję veiksmai: darbų rezultato pridavimas ir darbų rezultato priėmimas. Šis abiejų sutarties šalių pasirašomas aktas yra dvišalis sandoris, sukuriantis šalims atitinkamas teises ir pareigas, todėl turi didelę reikšmę vykdant statybos rangos sutartį: jame fiksuojami nustatyti darbų trūkumai, o jų nenurodymas akte reiškia trūkumų nekonstatavimą, todėl trūkumų faktu vėliau remtis negalima (CK 6.662 straipsnio 2 dalis); nuo darbų perdavimo akto pasirašymo momento užsakovui pereina atsitiktinio darbų rezultato žuvimo ar sugedimo rizika; su darbų priėmimo faktu susijęs apmokėjimas rangovui už atliktus darbus.
Atliktų darbų priėmimo aktas yra dokumentas, fiksuojantis tam tikrą sutartinių įsipareigojimų įvykdymo etapą, tačiau tai nėra dokumentas, kuriuo keičiamos sutarties sąlygos, tarp jų ir sutarties kaina, jeigu rangos sutartyje šalys to nenumatė. Užsakovui priėmus atliktus darbus, perduotus priėmimo aktu, atsiranda prievolė už juos atsiskaityti sutartyje nustatytomis sąlygomis ir tvarka... Atliktų darbų priėmimas nėra siejamas su atliktų darbų kaina.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. sausio 22 d. nutartis civilinėje byloje BUAB „Alrosta“ v. UAB „Immobilitas“, bylos Nr. 3K-3-19/2009.


Dėl projektavimo užduoties ir projektavimo darbų rangos sutartinių santykių teisinio reguliavimo bei ginčo santykių vertinimo
Kad projektuotojas galėtų įvykdyti užsakovui reikalingus projektavimo darbus, jam turi būti žinoma darbų užduotis, todėl CK 6.701 straipsnyje yra įtvirtinta taisyklė, kad darbai atliekami pagal užduoties ir kitų pradinių duomenų nustatytus reikalavimus, o nukrypimai nuo jų yra galimi tik užsakovui sutikus. Pažymėtina, kad užduotį ir kitus pradinius duomenis perduoti rangovui privalo užsakovas. Tačiau įstatyme nustatyta, kad užduotį ir kitus pradinius duomenis užsakovo pavedimu gali parengti ir rangovas, o užduotis tokiu atveju tampa privaloma abiem šalims nuo to momento, kai ją patvirtina užsakovas. Šios teisinio reguliavimo nuostatos leidžia teigti, kad užduoties ir kitų pradinių duomenų, būtinų techniniams dokumentams parengti, pateikimas rangovui yra privaloma projektavimo darbų rangos sutartinių santykių dalis.
Rangos sutarties šalių bendro pobūdžio pareiga bendradarbiauti, kylanti iš įstatymo (CK 6.702 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 6.704 straipsnio 3 punktas) ir sutarties (sutarties 2.1.4 punktas, 3.6 punktas), glaudžiai siejama su užsakovo teisės bet kuriuo metu tikrinti darbų atlikimo eigą ir kokybę, nesikišant į rangovo ūkinę komercinę veiklą, įgyvendinimu (CK 6.658 straipsnio 1 dalis), nes šios užsakovo teisės įgyvendinimas taikant bendradarbiavimo standartus, o ne tiesioginio patikrinimo priemones, labiausiai atitinka sąžiningos dalykinės praktikos reikalavimus.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. sausio 23 d. nutartis civilinėje byloje N. K. v. UAB „Projektuojančių architektų ratas ypatingų žemiškų idėjų universaliems sprendimams“ bylos Nr. 3K-3-6/2009.


Dėl CK 6.665 straipsnio 3 dalyje nustatytos užsakovo teisės nutraukti projektavimo darbų rangos sutartį ir reikalauti nuostolių atlyginimo įgyvendinimo sąlygų
Pasisakydamas dėl CK 6.665 straipsnio 3 dalyje nustatytos užsakovo teisės nutraukti projektavimo darbų rangos sutartį ir reikalauti nuostolių atlyginimo įgyvendinimo sąlygų, kasacinis teismas pažymi, kad tokia užsakovo teisė kyla, kai konstatuojama, jog rangovas sutarties pažeidimų ar kitokių trūkumų per protingą terminą nepašalino arba trūkumai yra esminiai ir nepašalinami... Byloje nenustatyta, kad užsakovas būtų rangovui nustatęs protingą terminą, per kurį turėtų būti pašalinti neatitikimai tarp architektūrinės projekto dalies ir technologinės projekto dalies, kurioje liko suprojektuotos dvi laiptinės ir nesuprojektuota penktoji darbo vieta. Dėl to pripažįstama, kad nutraukti sutartį ir reikalauti nuostolių atlyginimo CK 6.665 straipsnio 3 dalyje nustatytais pagrindais užsakovas neturi pagrindo.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. sausio 23 d. nutartis civilinėje byloje N. K. v. UAB „Projektuojančių architektų ratas ypatingų žemiškų idėjų universaliems sprendimams“ bylos Nr. 3K-3-6/2009.


Dėl atsisakymo priimti įvykžius prievolę atliktą darbą ir reikalauti nuostolių atlyginimo pagal CK 6.652 straipsnio 4 dalį teisinių pagrindų
Remiantis CK 6.652 straipsnio 4 dalimi, rangovui pažeidus viso darbo atlikimo galutinį terminą, užsakovas turi teisę atsisakyti priimti įvykdžius prievolę atliktą darbą ir pareikalauti iš rangovo atlyginti dėl termino praleidimo padarytus nuostolius, jeigu dėl termino praleidimo prievolės įvykdymas užsakovui prarado prasmę. Toks teisinis reguliavimas suponuoja, kad užsakovas rangos sutartiniuose santykiuose rangovui praleidus viso darbo galutinį terminą turi teisę atsisakyti priimti įvykdžius prievolę atliktą darbą ir pareikalauti iš rangovo atlyginti dėl terminio praleidimo padarytus nuostolius tik tuo atveju, jei darbų įvykdymas tokiomis sąlygomis užsakovui prarado prasmę.
Pažymėtina, kad, kaip jau buvo minėta pirmiau, užsakovas keisdamas projektinę užduotį pats inicijavo, o rangovas, vykdydamas projektinės užduoties pakeitimus, su tuo sutiko, pratęsti viso darbo atlikimo galutinį terminą. Šiame kontekste reikšmingas CK 6.183 straipsnyje įtvirtintas sutarties pakeitimo išlygos teisinis reguliavimas, pagal kurį rašytinė sutartis, kurioje yra išlyga, kad sutartį pakeisti ar papildyti arba ją nutraukti galima tik raštu, negali būti pakeista, papildyta ar nutraukta kitokiu būdu. Tačiau, remiantis to paties straipsnio 2 dalimi, viena sutarties šalis dėl savo elgesio gali prarasti teisę remtis anksčiau nurodyta sutarties pakeitimo išlyga, jeigu kita sutarties šalis atitinkamai veikė, remdamasi pirmosios elgesiu.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. sausio 23 d. nutartis civilinėje byloje N. K. v. UAB „Projektuojančių architektų ratas ypatingų žemiškų idėjų universaliems sprendimams“ bylos Nr. 3K-3-6/2009.


Dėl atlyginimo rangovui už atliktus pagal statybos rangos sutartį darbus ir atliktų darbų perdavimo-priėmimo akto
Darbų kaina – tai rangovo turėtų išlaidų kompensavimas ir atlyginimas jam už darbą, t. y. rangovo pelnas. Darbų kaina gali būti nustatoma keliais būdais: sutartyje nurodant konkrečią kainą arba sudarant sąmatą arba sutartyje įtvirtinant kainos nustatymo kriterijus ir būdus. CK 6.653 straipsnio 1-3 dalys – dispozityviosios teisės normos, kuriose nustatyta galimybė šalims pasirinkti kainos nustatymo būdus. Rangos sutartis galioja ir nenurodžius kainos sutartyje, tokiu atveju darbų kaina nustatoma CK 6.198 straipsnyje nustatyta tvarka.
Nagrinėjamos bylos kontekste konstatuotina, kad atliktų darbų perdavimo-priėmimo aktas, tiek pasirašytas abiejų statybos rangos sutarties šalių, tiek ir vienašališkai rangovo, yra įrodymų šaltinis apie rangovo nurodomą atliktų darbų, panaudotų medžiagų kainą. Esant ginčui dėl užsakovo prievolės rangovui atsiskaityti už atliktus statybos rangos darbus dydžio, užsakovas turi teisę ginčyti atliktų darbų perdavimo-priėmimo akte nurodytą kainą, taip pat ir tuo atveju, kai dėl kainos rangos sutarties šalys nebuvo iš anksto susitarusios ir kaina rangos sutartyje nenurodyta. Šia teise užsakovas gali naudotis atsikirtimų į ieškinį pareiškimo forma. Tuo atveju, kai sutarties (atliktų darbų) kainai nustatyti pagal CK 6.653 straipsnio 1 dalį taikomos CK 6.198 straipsnio taisyklės ir statybos rangos sutarties šalių ginčas dėl sutarties (atliktų darbų ) kainos sumokėjimo nagrinėjamas teisme, abi šalys, pagrįsdamos savo reikalavimus ir atsikirtimus, turi teikti teismui įrodymus dėl, jų nuomone, taikytinos kainos ir jos taikymo pagrindimo (CPK 178 straipsnis).
Šios bylos šalys yra įmonės, užsiimančios ūkine-komercine veikla, ir jų tikslas – pelno siekimas, jos veikia savo rizika ir tokiems ūkio subjektams taikomi griežtesni reikalavimai dėl savo teisių ir pareigų žinojimo, taigi jos žinojo arba privalėjo žinoti, kad, nesant susitarimo dėl tam tikrų darbų (darbų etapo) kainos, tokių atliktų darbų kainos nustatymui vadovaujantis CK 6.653 straipsnio 1 dalimi taikytinos CK 6.198 straipsnio 1 dalies taisyklės. Esant ginčui dėl jau atliktų darbų kainos, rangos sutarties šalių bendradarbiavimo pareigos (CK 6.691 straipsnio 1 dalis) vykdymo išraiška yra įprastos kainos nustatymas, o jeigu tokia kaina neegzistuoja – protingumo kriterijus atitinkančios kainos nustatymas.
Šioje byloje aktuali kaina gali būti nustatoma remiantis CPK 177 straipsnio 2 ir 3 dalyse išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. sausio 27 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Congestum group“ v. UAB „Sermeta“ bylos Nr. 3K-3-54/2009.


DELIKTŲ TEISĖ
Dėl ABTĮ, CPK ir CK taikymo priteisiant žalą, atsiradusią dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo administracinių bylų teisenoje
Administracinių bylų teisenos įstatymo 71 straipsnyje suteikiama teisė pareiškėjui administracinėje teisenoje naudotis reikalavimo užtikrinimo priemone. Pareiškėjas ar kiti asmenys (ABTĮ 71 straipsnio 1 dalyje jie vadinami proceso dalyviais) reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi naudotis protingai ir sąžiningai, negali ja piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį. Civilinės atsakomybės prasme tai reiškia, kad naudodamiesi šia teise proceso dalyviai negali daryti žalos, nes žalos padarymas piktnaudžiaujant teise yra pagrindas civilinei atsakomybei taikyti (CK 1.137 straipsnio 3 dalis).
Teisėjų kolegija daro išvadą, kad šios bylos ginčo santykių dėl civilinės atsakomybės už naudojimosi teise pažeidimų ABTĮ nereglamentuoja, o pagal ABTĮ 4 straipsnio 6 dalį CPK negali būti vertinamas kaip įstatymas, reglamentuojantis ginčo santykį.
Byloje ginčas kilo dėl civilinės atsakomybės taikymo už naudojimosi šia teise administracinių bylų teisenoje pažeidimą, kai žalingos pasekmės kyla administracinės bylų teisenos dalyviui – privačiam juridiniam asmeniui. Civilinės atsakomybės taikymo klausimus reglamentuoja Civilinis kodeksas, kurio 1.137 straipsnyje nustatytas civilinių teisių įgyvendinimas ir pareigų vykdymas. Šio straipsnio 3 dalyje nustatytas draudimas piktnaudžiauti teise, taip pat civilinė atsakomybė už žalą, kuri padaroma dėl šio draudimo pažeidimo, t. y. žalos padarymas piktnaudžiaujant teise yra deliktas, kurio pagrindu kyla deliktinė civilinė atsakomybė. Nurodyta norma reglamentuoja civilinių teisių ir pareigų įgyvendinimą. Teisė naudotis reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, nustatyta ABTĮ 71 straipsnyje, yra procesinė subjektinė teisė, tačiau šios procesinės teisės pažeidimo pasekmė – žala – patenka į civilinės teisės reglamentavimo sritį. Dėl žalos padarymo atsiranda civilinės teisės ir pareigos (CK 1.136 straipsnio 2 dalies 5 punktas) ir tais atvejais, kai žala padaryta neteisėtai įgyvendinant procesines teises administracinių bylų teisenoje.
Teisėjų kolegija pažymi, kad asmuo, kuriam padaryta žalos piktnaudžiaujant teise prašyti taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, nepriklausomai nuo jo procesinės padėties, turi teisę reikalauti šios žalos atlyginimo iš atsakingo asmens (CK 1.137 straipsnio 3 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. sausio 6 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Lit-Invest“ v. UAB „Paribys“, bylos Nr. 3K-3-58/2009.


Dėl neteisėtumo ypatumų taikant civilinę atsakomybę asmeniui, kuris administraciniame procese prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones.
Tam tikrais atvejais įstatymas suteikia teisę daryti žalą, bet tokių veiksmų nelaiko neteisėtais, kol neperžengiamos tam tikros ribos. Jeigu asmeniui suteikiama teisė kreiptis į teismą, o kreipiantis į teismą, - teisė prašyti taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tai šių teisių įgyvendinimas pagrįstai ar nepagrįstai bet kokiu atveju sukelia ekonomiškai, finansiškai ar kitaip nenaudingas pasekmes kitam ginčo santykių dalyviui. Šios pasekmės gali būti įvertintos kaip žala ar nuostoliai (išlaidos bylinėjantis, susirašinėjimo su teismu ir proceso dalyviais sąnaudos, laiko sunaudojimas ir per tai pajamų praradimas ir kt.).
Šie nuostoliai gali būti atlyginami civilinės atsakomybės tvarka, jeigu jie padaryti neteisėtai. Tuo tarpu teisė į teismą turi būti veiksmingai įgyvendinama. Taisyklės, kad dėl kreipimosi į teismą teisės įgyvendinimo bet kokiomis sąlygomis padaryti nuostoliai suinteresuotam asmeniui atlyginami visiškai, nebūtų teisingas, nes tai paneigtų pačią kreipimosi į teismą teisę ar neužtikrintų jos veiksmingo įgyvendinimo. Kaip pagrindas civilinei atsakomybei, atsirandančiai įgyvendinant teisę, yra nurodytas žalos padarymas piktnaudžiaujant teise, bet ne bet koks žalos padarymo faktas.
Vien reikalavimo administracinių bylų teisenoje atmetimas tam tikrais atvejais gali būti įvertintas kaip piktnaudžiavimas teise, pavyzdžiui, jeigu reikalavimas būtų atmestas kaip aiškiai nepagrįstas... Gali būti pateisinama ir nelaikoma neteisėtu žalos darymas įgyvendinant šią teisę, kiek tai yra pagrįsta ir būtina, siekiant užtikrinti asmeniui veiksmingą teisę į teismą – kad pagrįstai ir sąžiningai iškeltą ginčą dėl teisės išspręstų teismas, o jo sprendimą būtų įmanoma įgyvendinti. Jeigu šių nuostatų konkrečiu atveju nesilaikoma, tai yra pagrindas vertinti, kad padaryta žala buvo neteisėta – iš viso nepagrįstai padaryta ar neproporcinga siekiamam tikslui. Nepiktnaudžiavimas šia procesine teise – tai prašymas užtikrinti reikalavimą, kai jo taikymas yra būtinas, t. y. neišvengiamas asmens pažeidinėjamoms teisėms ginti ir yra proporcingas siekiamam tikslui. Asmuo, kuris prašo užtikrinti reikalavimą, turi pasverti, ar jo pažeidžiamoms ar ginčijamoms teisėms ginti būtina taikyti kito proceso dalyvio teisių apribojimus, kurie reiškia žalos ar nuostolių tam asmeniui darymą, pavyzdžiui, stabdo ūkinę veiklą, statybas, investicijas, verslo plėtrą; ar šie apribojimai turi būti taikomi tokiomis priemonėmis, kurios daro žalą ar yra kitam asmeniui nuostolingos. Asmuo turi įvertinti, ar nėra kitų priemonių, kurios padėtų pasiekti tą patį tikslą, tačiau nedarytų žalos. Taip pat asmuo turi įvertinti ir pasverti išvengiamą ir daromą žalą ar nuostolius, t. y. kokias vertybes, kokios svarbos ir apimties savo interesus jis gina, prašydamas reikalavimo užtikrinimo, ir kokio dydžio žala ar nuostoliai daromi kitam asmeniui dėl jo veiksmų uždraudimo ar kitokio suvaržymo. Jeigu suvaržymai yra pernelyg dideli, palyginus su siekiamu tikslu, tai gali būti pagrindas išvadai, kad asmuo piktnaudžiavo teise prašydamas reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo. Šių priemonių taikymo tikslas yra laikinai apsaugoti asmens, kuris prašo taikyti reikalavimo užtikrinimą, interesus, o ne apsaugoti priešingą ginčo šalį nuo rizikingų išlaidų. Statybas vykdantis asmuo pats turi vertinti, ar jis savo veiksmais nesudarė pagrindo ir neprivertė kito asmens kreiptis į teismą prašyti nutraukti veiksmus ir tik taip paliko asmeniui galimybę ginti savo teises. Tokie netinkami veiksmai gali pasireikšti tuo, kad, pavyzdžiui, statytojas neteikė informacijos apie statomą objektą, jo eksploatavimo sąlygas, būsimos ūkinės veiklos padarinius aplinkai ir gyventojams. Tokiu atveju statytojas galėtų būti vertinamas kaip rizikuojantis ir nuostolius sau darantis asmuo.
Šios bylos ypatybė yra tai, kad kaip reikalavimo užtikrinimo buvo prašoma sustabdyti statybos leidimo galiojimą. Jeigu prašoma sustabdyti statybos leidimo galiojimą, tai turi būti įvertintos tokios aplinkybių grupės. Pirma, kiek žalos pareiškėjo interesams, teisėms ar turtui padarys statybos leidimo įgyvendinimas, t. y. tolesnis statybos vykdymas. Ta aplinkybė, kad nestabdant statybos bus pastatyti statiniai, turi būti vertinama dar ir tuo požiūriu, ar būtų įmanoma išmontuoti statinį statytojo sąskaita, ar nėra kitų pažeistų teisių gynimo būdų (pavyzdžiui, atlygintino servituto nustatymas, dalies sklypo nuoma, nuostolių atlyginimo, dalies sklypo nuosavybės teisės perleidimas ir kt.). Antra, kiek žalos ar nuostolių kitam proceso dalyviui padarys sprendimo vykdymo sustabdymas. Svarstydamas dėl šių aplinkybių ir spręsdamas, kad yra pagrindas prašyti reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, asmuo prisiima riziką. Teismas, spręsdamas dėl civilinės atsakomybės taikymo, pagal konkrečias bylos aplinkybes turi įvertinti, ar taikyta reikalavimo užtikrinimo priemonė buvo būtina ir proporcinga, t. y. ar asmuo sugebėjo tinkamai įvertinti jam tenkančią riziką. Asmens nesugebėjimas tinkamai pasverti šių aplinkybių teismo gali būti įvertinta kaip jo kaltė, o žalos padarymas, prašant teismo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, gali būti įvertintas kaip padarytas neteisėtai – piktnaudžiaujant teise prašyti konkrečios reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. sausio 6 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Lit-Invest“ v. UAB „Paribys“, bylos Nr. 3K-3-58/2009.