BENDROSIOS NUOSTATOS

Dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos sprendžiant klausimus dėl vekselio negaliojimo pagrindų
Nevienodos teismų praktikos konkurencijos klausimu yra pasisakęs Konstitucinis Teismas ir konstatavęs, kad teismų suformuotos nevienodos praktikos konkurencijos atveju (t. y. kai yra keli skirtingi analogiškose bylose priimti teismų sprendimai) turi būti atsižvelgiama į teismo suformuluotos teisės aiškinimo ir taikymo taisyklės sukūrimo laiką ir į kitus turinčius reikšmės veiksnius, kaip antai: į tai, atspindi atitinkamas teismo išaiškinimas susiformavusią teismų praktiką ar yra pavienis atvejis; į sprendimo argumentacijos įtikinamumą; į sprendimą priėmusio teismo sudėtį (į tai, priėmė atitinkamą sprendimą vienas teisėjas ar teisėjų kolegija, ar išplėstinė teisėjų kolegija, ar visa teismo (jo skyriaus) sudėtis); į tai, ar dėl ankstesnio teismo sprendimo buvo pareikšta teisėjų atskirųjų nuomonių; į galimus reikšmingus pokyčius (socialinius, ekonominius ir kt.), įvykusius priėmus atitinkamą precedento reikšmę turintį teismo sprendimą, ir kt. (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas byloje Nr. 26/07; Žin., 2007, Nr. 111-4549).
Atsižvelgdama į nurodytus išaiškinimus teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje turi būti vadovaujamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 1 d. nutartyje civilinėje byloje J. B. v. G. R., byla Nr. 3K-7-216/2007, suformuluotu išaiškinimu, nes šią nutartį priėmė išplėstinė teisėjų kolegija, ji atspindi suformuotą teismų praktiką, joje pateikta argumentacija yra įtikinamesnė ir ji priimta vėliau, negu kita kasatorės nurodyta kasacinio teismo nutartis.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje S. V. v. V. Š., bylos Nr. 3K-3-61/2009.

Dėl viešojo asmens garbės ir orumo gynimo
Teisinę atsakomybę už viešojo asmens garbę ir orumą žeminančių žinių apie tokio asmens privatų gyvenimą paskleidimą sukelia tik toks nesąžiningas žiniasklaidos atstovų elgesys, kuriuo akivaizdžiai siekiama ne skelbti teisingą ir objektyvią informaciją apie viešojo asmens privatų gyvenimą, bet pateikti klaidingus duomenis, iš anksto žinant apie jų klaidingumą, apie viešojo asmens privatų gyvenimą turint tikslą jį įžeisti, pažeminti ar jam pakenkti, kai tokie duomenys neturi nieko bendra su konkretaus viešojo asmens atliekama vieša veikla.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 10 d. nutartis civilinėje byloje R. M. v. UAB „REJSPA“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-51/2009.

Dėl viešos vietos, nagrinėjant teisės į atvaizdą pažeidimo bylas, sampratos
Nudistų paplūdimys laikytinas vieta, kuriai pripažintinas nuošalios, ne viešos, vietos statusas. Dėl nudistų paplūdimio oficialaus įteisinimo reikšmės šios vietos, kaip nuošalios, kurioje asmuo pagrįstai gali tikėtis privatumo, statusui pripažinti, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nurodytas formalumo aspektas, t. y. faktas, jog nudistų paplūdimio ruožas Nidos paplūdimyje nebuvo oficialiai įteisintas, esant byloje duomenų (ieškovų paaiškinimai, Neringos savivaldybės mero pavaduotojo 2007 m. gruodžio 19 d. raštas, Žurnalistų etikos inspektoriaus 2007 m. spalio 24 d. sprendimas Nr. SPR-23, su ieškovais poilsiavusių liudytojų parodymai, taip pat paties atsakovo išspausdintos ginčo publikacijos nuoroda, kad ieškovai apsinuoginę maudydavosi ir degindavosi nudistų pliaže), patvirtinančių, jog pagal vietinius papročius Nidoje jau daugelį metų veikia ir ginčo nuotraukų padarymo dieną faktiškai veikė atitinkamais ženklais pažymėtas nudistų paplūdimys, negali būti vertinamas kaip kliūtis vietai, kurioje buvo nufotografuoti ieškovai, nedėvintys maudymosi kostiumų, pripažinti nudistų paplūdimio, kuris laikytina nevieša vieta, statusą.
Bylą nagrinėję teismai pagrįstai sprendė, jog atsakovas, nufotografuodamas ieškovus neoficialiai veikiančiame nudistų paplūdimyje, nedėvinčius maudymosi kostiumų, ir be jų sutikimo išspausdindamas ginčo nuotraukas savo leidžiamame dienraštyje, be kita ko, komerciniais interesais ir skaitytojų smalsumo patenkinimo tikslais pasitelkdamas etiškumo reikalavimų neatitinkantį informacijos apie ieškovų privatų gyvenimą paviešinimo būdą (ieškovų orumą įžeidžiančias, garbę žeminančias antraštes ir nekorektišką kartu su dešimtimi nuotraukų išspausdintos publikacijos tekstą), pažeidė ieškovų teisę į atvaizdą ir kartu teisę į privataus gyvenimo neliečiamumą.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje D. M. ir kt. v. UAB „Ekstra žinios“, bylos Nr. 3K-3-26/2009.

Dėl teisės į atvaizdą ir privatumą ir saviraiškos laisvės santykio
Kišimasis į ieškovų privatų gyvenimą, atsakovui padarant ir išspausdinant ginčo nuotraukas jo leidžiamame dienraštyje ir internetinėje svetainėje, negali būti pripažintinas pateisintinu visuomenine svarba ar viešuoju interesu, nes privataus pobūdžio informacijos apie ieškovus pateikimas tokiu būdu, kaip tai buvo padaryta ginčo atveju, rodo ne atsakovo, kaip žiniasklaidos priemonės, savo esminės funkcijos – informuoti (apie visuomeninės svarbos dalykus) bei formuoti viešąją nuomonę – vykdymą, o siekį patenkinti skaitytojų smalsumą, t. y. paviešinti tam tikras detales apie ieškovų privatų gyvenimą pramogos tikslu, bei gauti iš to finansinės naudos.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje D. M. ir kt. v. UAB „Ekstra žinios“, bylos Nr. 3K-3-26/2009.

ASMENYS
Dėl teisės normų, reglamentuojančių GNSB narių įmokų indeksavimą, aiškinimo ir taikymo
Vyriausybės 1993 m. balandžio 23 d. nutarimas Nr. 230, jį keitęs Vyriausybės 1994 m. gruodžio 23 d. nutarimas Nr. 1299 bei vėlesni šio nutarimo pakeitimai nustatė GNSB nariams, išstojantiems (pašalintiems) iš bendrijos ir nariams, kurių įmokos bendrijai dalis buvo panaudota kitų bendrijos narių reikmėms, teisę gauti indeksuotą įmokų ar jų dalies išmoką. Šių teisės normų tikslas – garantuoti bendrijos narių, kurie išstojo (buvo pašalinti) iš bendrijos arba kurių įnašų dalimi pasinaudojo kiti bendrijos nariai, patiriančių dėl infliacijos ir rinkos pokyčių nuostolių, turtinių interesų apsaugą. Teisės normose nustatyta indeksuotų sumų apskaičiavimo tvarka ir nurodyta, kad pirmu atveju bendrijos nariui išstojus arba jį pašalinus iš bendrijos, indeksuotos įmokos jam grąžinamos iš į jo vietą priimto naujo nario įmokų, antruoju atveju nario įmokų dalis, panaudotą kitų narių reikmėms, grąžinama indeksuota iš ją panaudojusių bendrijos narių lėšų. Šiose normose nenustatyta bendrijos nario įnašų, panaudotų jo reikmėms, indeksavimo, nes šias lėšas bendrija panaudojo bendrijos nario buto statybai, todėl buvo sukurtas bendrijos nariui nuosavybės teise perduodamas nekilnojamasis turtas (butas). Dėl to kasatorius pagrįstai nurodo, kad pareiškėjų įmokos pagal pirmiau nurodytą Vyriausybės nutarimą negali būti indeksuojamos ir indeksuota suma negali būti atimama iš jiems tenkančios mokėti bankui paskolos dalies.
Pareiškėjų teiginys, jog dėl bendrijos vadovų neūkiškumo ir aplaidaus pinigų panaudojimo išaugo gyvenamojo namo statybos kaštai, taip pat nesudaro pagrindo mažinti bankui grąžintinos skolos dydžio. Šie argumentai gali būti reikšmingi sprendžiant bendrijos vadovų civilinės atsakomybės bendrijos nariams klausimą.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje A. U. v. AB DnB Nord bankas, bylos Nr. 3K-3-38/2009.

Dėl įstatų keitimo ir įstatinio kapitalo didinimo
UAB „Novitum“ turimais 217 balsų, kurie sudaro 0,084 procento, buvo priimtas sprendimas padidinti AB „Puntukas“ įstatinį kapitalą, nors pagal ABĮ 28 straipsnio 1 dalies 8 punktą tokį sprendimą galėjo priimti kvalifikuota ne mažesnė kaip 2/3 visų susirinkime dalyvaujančių akcininkų akcijų suteikiamų balsų dauguma. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad UAB „Novitum“ nesąžiningai pasinaudojo susidariusia teisine situacija, kai kiti akcininkai, tarp jų ir dalyvaujantis susirinkime kontrolinio akcijų paketo turėtojas asociacija Lietuvos invalidų draugija (iš viso 168 902 arba 65,34 procento balsų) laikinai negalėjo pasinaudoti sprendimo teise balsuodami. UAB „Novitum“ argumentai, kad jos 217 balsų padidinti bendrovės įstatinį kapitalą reiškia, jog už tai balsuota 100 procentų yra aiškus nesąžiningas įstatymo aiškinimas, taigi atmestinas. Tokiu balsų skaičiumi priimtas sprendimas taip pat prieštarauja protingumo ir sąžiningumo principams ir dėl to juridinio asmens organo sprendimas gali būti pripažintas negaliojančiu (CK 2.82 straipsnio 4 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 11 d. nutartis civilinėje byloje V. V. ir kt. v. AB „Puntukas“, bylos Nr. 3K-3-10/2009.

DAIKTINĖ TEISĖ
Dėl vindikacijos sąlygų
Reiškiant vindikacinį reikalavimą, ieškovas privalo įrodyti šias faktinį ieškinio pagrindą sudarančias aplinkybes: 1) ieškovas turėjo ir turi nuosavybės (valdymo) teisę į daiktą ieškinio pareiškimo momentu ir iki daiktą neteisėtai užvaldant atsakovui, iš kurio reikalaujama grąžinti daiktą; 2) savininkas daikto valdymo teisę prarado be savo valios; 3) daiktą valdo atsakovas; 4) daiktą atsakovas valdo neteisėtai; 5) daiktas yra natūra; 6) bylos šalių nesiejo ir nesieja prievoliniai santykiai.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje J. K. v. A. B., bylos Nr. 3K-3-44/2009.

Dėl gyvenamojo namo sklypo bendrasavininkiams (bendrosios dalinės nuosavybės dalyviams) parduodamos namų valdos dalių nustatymo
Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką... sprendžiant dėl bendrosios dalinės nuosavybės dalyviams tenkančių namų valdos sklypo dalių dydžio, turi būti įvertinti anksčiau sudaryti ir įgyvendinti bendrasavininkių susitarimai dėl naudojimosi namų valdos sklypu tvarkos...
Svarbu yra tai, kokiu tikslu susitarimai dėl žemės sklypo buvo sudaryti, kokią reikšmę bendrasavininkiai jiems teikė ir kokias teisines pasekmes galėjo ar turėjo numatyti. Jei bendrasavininkių susitarimas sudarytas iki įstatymų, įteisinančių privačią žemės nuosavybę, priėmimo, reikšminga tai, kad, sudarydami susitarimą dėl bendro sklypo dalių naudojimo, bendrasavininkiai negalėjo numatyti, kad toks susitarimas ateityje lems jų nuosavybės teisės į žemę apimtį.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje R. Z. v. Kauno apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-59/2009.

Dėl atidalijimo iš bendrosios nuosavybės įgyvendinimo
Bylos nagrinėjimo metu šalys nuosekliai laikėsi savo pozicijų dėl pareikštų reikalavimų įgyvendinant nuosavybės teises į turtą, t. y. ieškovas siekė nustatyti naudojimosi bendrąja daline nuosavybe tvarką pagal jo pateiktą projektą, atsakovas reikalavo atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės jam priteisiant namų valdą natūra, o ieškovui – išmokant kompensaciją pinigais, nors kolegija sprendžia, kad šiuo atveju galima rasti racionalaus atidalijimo natūra variantą, šalims vykdant bendradarbiavimo pareigą. Atsakovo pateiktas gyvenamojo namo apšildymo sistemos rekonstrukcijos projektas, jo įgyvendinimo kaina ir ribotos ieškovo galimybės kompensuoti nurodomas rekonstrukcijos išlaidas negali visiškai eliminuoti tinkamo savininko nuosavybės teisių įgyvendinimo - atidalijimo natūra galimybės, nes galimos alternatyvios, mažiau išlaidų reikalaujančios patalpų apšildymo galimybės, atitinkamai gyvenamųjų patalpų funkcinio vertingumo suvienodinimas ir pan. Taigi kolegija sprendžia, kad šalys neišnaudojo visų galimybių racionaliai atidalyti jų dalis iš bendrosios dalinės nuosavybės (CK 4.75 straipsnio 1 dalis, 4.80 straipsnio 1, 2 dalys).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje P. M. v. A. M., bylos Nr. 3K-3-21/2009.

Dėl CK 4.129, 6.249 straipsnių taikymo
Pagal CK 4.129 straipsnį turi būti atlyginti konkretūs nuostoliai, kurie turi būti įrodyti, taip pat kiti netekimai, kurie atsiranda dėl servituto nustatymo. Teisėtais veiksmais padarytos žalos ar nuostolių atlyginimas yra vienas iš žalos kompensavimo būdų, bet tai nėra civilinė atsakomybė. Jų atlyginimas vykdomas tokiomis sąlygomis, kokios yra nustatytos įstatyme, bet ne civilinės atsakomybės sąlygomis (CK 4.129 straipsnis). Sprendžiant dėl servitutu padarytų nuostolių atlyginimo gali būti taikomos tos civilinę atsakomybę reglamentuojančios normos, kurios nustato teisingam žalos kompensavimui svarbias nuostatas. Visų pirma tai yra nuostatos, reglamentuojančios žalą ir nuostolius bei priežastinį ryšį kaip sąsają tarp servituto nustatymo ir atsiradusios žalos ar nuostolių, kaip jo nustatymo padarinių. Tuo tarpu nuostatos dėl neteisėtų veiksmų ir kaltės neturi būti taikomos.
Pagrindai atlyginti nuostolius, atsiradusius dėl servituto nustatymo, yra nuostolių faktas ir jų ryšys su servitutu – tarnaujančiojo daikto savininko nuosavybės teisės suvaržymu. Nuostoliai dėl servituto nustatymo gali pasireikšti kaip daikto nuvertėjimas dėl servituto nustatymo, asmens išlaidos, padarytos dėl servituto nustatymo, arba būsimos išlaidos, kurias dėl to ateityje būtina daryti (kaštai). Asmens išlaidos ar kaštai kaip atlygintini dėl servituto nustatymo nuostoliai nustatomi taikant CK 4.10 ir 6.249 straipsnius, nes juose reglamentuojama, kaip padaryta žala įvertinama pinigais.
Padarytų dėl servituto nustatymo nuostolių kompensacija, kaip asmens turtinių interesų gynimo būdas, taikomas tada, kai neįmanoma tiksliai nustatyti tarnaujančiojo daikto savininko nuostolių arba sunku juos nustatyti. Pagrindas mokėti nuostolių kompensaciją dėl servituto nustatymo yra su nuosavybės teisės suvaržymu susiję tarnaujančiojo daikto savininko nuostoliai. Tai turtiniai ar neturtiniai netekimai: galimybės naudotis daikto dalimi netekimas, nepatogumų atsiradimas dėl bendro naudojimosi daiktu ar jo dalimi ir kita, įvertinta pinigais. Jeigu šios aplinkybės įrodytos, tai yra pagrindas teismui konstatuoti, kad tarnaujančiojo daikto savininkui turi būti sumokėta nuostolių kompensacija pagal CK 4.129 straipsnį, jos dydį nustatant pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį.
Teismo sprendime, kuriuo nustatomas servitutas, paprastai turi būti pasisakyta dėl prievolės mokėti kompensaciją pagal CK 4.129 straipsnį. Servituto pobūdis – nustatomas jis atlygintinai ar ne - yra viena iš esminių bylos aplinkybių, kuri turi būti ištirta bylos nagrinėjimo metu. Jeigu ši aplinkybė netirta, tai yra pagrindas bylos įrodymų tyrimą ir vertinimą kvalifikuoti kaip nevisapusišką (CPK 185 straipsnis). Teismo sprendime turi būti nurodyta, yra servitutas atlygintinas ar ne, o jeigu prievolė mokėti kompensaciją nustatoma, tai pasisakyta dėl kompensacijos rūšies, dydžio ir jos mokėjimo sąlygų.
Teismas, nustatydamas dėl servituto nustatymo skiriamos kompensacijos dydį, vadovaujasi jam suteikta nuožiūros teise, remiasi konkrečiomis bylos aplinkybėmis, nustatyta teismų praktika. Teismai atsižvelgia į tokias aplinkybes: kokiam daiktui, visam ar jo daliai nustatomas servitutas; koks servituto turinys, pobūdis ir trukmė; kokio pobūdžio ir apimties asmeniniai ar veiklos bei kitokio pobūdžio suvaržymai tenka tarnaujančiojo daikto savininkui; ar jam tenka turtinių nuostolių dėl servituto nustatymo; ar jie atlyginti ir ar galimi visiškai atlyginti; kokią naudą turėjo ar įgyja viešpataujančiojo daikto savininkas dėl servituto nustatymo; ar teisės aktuose nereglamentuojamas nuostolių dėl servituto nustatymo apskaičiavimas ir ar juos visus numatyta kompensuoti; taip pat į kitas svarbias aplinkybes.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje V. M. v. S. P., bylos Nr. 3K-3-69/2009

Dėl valstybinės žemės nuomos sutarties tikslinimo ir žemės sklypo naudotojo pareigos rengti detalųjį planą
Pagal CK 6.394 straipsnio 3 dalį pirkėjui kartu su nuosavybės teise į nekilnojamąjį daiktą perduodamos ir teisės į tą žemės sklypo dalį, kurią daiktas užima ir kuri būtina jam naudoti pagal paskirtį. Nesant konkretaus pirkėjo ir pardavėjo susitarimo dėl teisių į pardavėjo perleistą, o pirkėjo įgytą pastatą, taigi ir atitinkamą žemės sklypo dalį, apimties, ieškovui toliau liekant žemės sklypo naudotoju, šiam, norint tikslinti valstybinės žemės nuomos sutartį, pagal nurodytus teisės aktus išliko pareiga rengti išnuomojamo žemės sklypo planą, nes kitu atveju apskrities viršininko administracijai būtų neįmanoma nustatyti, kokių valstybės žemės sklypo dalių reikėtų norint išnuomoti jas atskiriems pastatams eksploatuoti.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Švaresta“ v. Marijampolės apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-66/2009

PAVELDĖJIMO TEISĖ
Dėl CK 5.60 straipsnio aiškinimo ir taikymo
Palikimo atsisakymas kaip sandoris sudaromas vienasmeniu valios išreiškimu. Valia turi būti išreikšta laisvai, o jos turinį sudaro asmens apsisprendimas atsisakyti įgyti nuosavybės teisę į palikimą. CK 5.60 straipsnio 3 dalies nuostata reiškia, kad apie asmens valią atsisakyti palikimo turi būti pranešta konkrečiam notarui – paduodant pareiškimą palikimo atsiradimo vietos notarui, bet nenustatyta šio sandorio notarinės formos reikalavimo. Notariato įstatymo 28 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad notariniai veiksmai gali būti atliekami pas bet kurį notarą, išskyrus turto paveldėjimo atvejus. Pagal šią nuostatą turto paveldėjimas yra palikimo priėmimas ir priimto palikimo įforminimas (paveldėjimo teisės liudijimo išdavimas ir kt.). Įpėdinio atsisakymas nuo palikimo atliekamas ne notariniu veiksmu, o įpėdinio vienašaliu sandoriu, kuriam įstatymo nenustatyta privaloma notarinė forma. Tokio pareiškimo pateikimas palikimo atsiradimo vietos notarui ir jo priėmimas į paveldėjimo bylą yra notaro, tvarkančio paveldėjimo bylą, veiksmas, bet ne notarinis veiksmas. Tai – organizacinis-tvarkomasis veiksmas, t. y. faktinio, o ne teisinio pobūdžio veiksmas. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad Notariato įstatymo 28 straipsnio 1 dalyje taip pat nenustatyta palikimo atsisakymo pareiškimo privalomos notarinės formos.
Įstatymo nedraudžiama sudaryti sandorį notarine forma, jeigu įstatyme sandoriui nustatyta paprasta rašytinė forma (CK 1.77 straipsnio 2 dalis). Palikimo atsisakyti galima paprastu rašytiniu pareiškimu. Šis pareiškimas turi būti pateiktas notarui, tvarkančiam paveldėjimo bylą. Tai nereiškia, kad pareiškimą paduodantis įpėdinis asmeniškai turi atvykti pas notarą ir padaryti tokį pareiškimą (čia pat jį surašyti ir pasirašyti). Įpėdinis apie savo valią atsisakyti palikimo gali pareikšti bet kuriam notarui ar jo funkcijas atliekančiam asmeniui, t. y. sudaryti šį sandorį pas bet kurį notarą, sudaryti jį paprasta rašytine forma ir asmeniškai pateikti notarui, tvarkančiam paveldėjimo bylą, taip pat jis gali pasinaudoti teise sudaryti šį sandorį per atstovą.
Pareiškimas atsisakyti palikimo kaip sandoris yra valios išreiškimas nepriimti palikimo ir apie šią valią informuoti notarą. Tuo tarpu pareiškimo nunešimas, perdavimas ar išsiuntimas, kitoks jo fizinis pristatymas palikimo atsiradimo vietos notarui yra faktinis veiksmas.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje E. Z. v. I. S., bylos Nr. 3K-3-47/2009.

Dėl ieškinio senaties termino taikymo, kai paveldėjęs turtą asmuo skundžia notaro veiksmus dėl paveldėjimo turto apimties ir paveldėjimo teisių įforminimo
Paveldint nuosavybės teisės objektai nekinta, keičiasi nuosavybės teisės subjektai bei nuosavybės teisės rūšis. Įforminant paveldėjimą, nesikeičia nuosavybės teisės į konkretų objektą turinys, tų teisių suvaržymai ir kita. Jei, įforminus paveldėjimą, paaiškėja, kad paveldėto turto teisinis režimas pakito ir dėl to pasikeitė paveldėjimo būdu įgytų teisių turinys, turto sudėtis, teisinis režimas ar kita, savininkas dėl tokių teisių netinkamo įforminimo skundžia notaro veiksmus CPK XXXI skyriaus nustatyta tvarka. Jeigu tokia tvarka nebuvo pasinaudota, o pakitęs paveldėtų teisių turinys pažeidžia savininko teises, tai pažeidimui pašalinti gali būti reiškiamas ieškinys dėl teisės (CK 1.138 straipsnis).
Apeliacinės instancijos teismas, pirmą kartą nagrinėdamas šią bylą apeliacine instancija, 2007 m. spalio 15 d. nutartimi, kuri yra įsiteisėjusi ir privaloma (CPK 18 straipsnis), šio ginčo dalyką kvalifikavo kaip ieškinį dėl teisės (CK 1.138 straipsnis). Kai reiškiamas ieškinys dėl teisės, taikomas bendrasis ieškinio senaties terminas, o ne paveldėjimo teisei nuginčyti CK 5.8 straipsnyje nustatytas sutrumpintas senaties terminas, nes tokiu atveju ginčijama ne paveldėjimo teisė, o tos teisės įforminimas, po kurio atsiranda atitinkamas paveldėtojo valdymo, naudojimo ir kitų teisų pasikeitimas, kuris negali atsirasti paveldint turtą. Tačiau pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą iš naujo, neatsižvelgė į pirmiau nurodytoje apeliacinės instancijos teismo nutartyje pateiktus išaiškinimus, todėl šioje byloje nepagrįstai taikė CK 5.8 straipsnio nuostatas.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje R. Ž. įmonė ir kt. v. Radviliškio rajono 1-ojo notarų biuro notarė D. V., bylos Nr. 3K-3-11/2009.


SUTARČIŲ TEISĖ
Dėl netesybų mažinimo ir jų įskaitymo į nuostolius
Pagal CK 6.71 straipsnį netesybomis laikomi tiek delspinigiai, tiek bauda, mokami už prievolės neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą. Dėl to vertinant, ar netesybos nėra per didelės tais atvejais, kai už tos pačios prievolės nevykdymą nustatytos netesybos tiek delspinigių, tiek baudos forma, turi būti atsižvelgiama į bendrą netesybų dydį. Ta pati taisyklė taikytina ir nustatant, ar nebus pažeista CK 6.73 straipsnio 2 dalyje nustatyta garantija, kad sumažintos netesybos negali tapti mažesnės už nuostolius, atsiradusius dėl prievolės neįvykdymo ar netinkamo vykdymo.
Atliekant netesybų įskaitymą į nuostolius kaip ir prieš tai aptartu netesybų mažinimo atveju turi būti atsižvelgiama į bendrą netesybų sumą (tiek delspinigių, tiek baudų). Dėl to negalima situacija, kai į nuostolių sumą pirmiausia įskaitoma viena netesybų rūšis (bauda), o po to į tą pačią nuostolių sumą- kita netesybų rūšis (delspinigiai) visa apimtimi, nors bendra jų suma viršija nuostolių sumą.
Atsižvelgdama į tai, kad netesybos atlieka prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonės funkciją, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad rangovo prievolės tinkamą įvykdymą ir užsakovo teisėtų interesų apsaugą pakankamai užtikrino pirmiau nurodyta rangos sutarties 6.2 punkto nuostata dėl užsakovo teisės sulaikyti didesnę atsiskaitymo už darbus sumą, nei šalintinų trūkumų kaina.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Atkirtos ranga“ v. UAB „Belvilis“, bylos Nr. 3K-3-36/2009.

Dėl sutarties aiškinimo
Tai, kad įstatyme neteikiamas prioritetas pažodiniam sutarties aiškinimui, nereiškia, kad gali būti ignoruojamas sutarties tekstas ir jos sąlygose vartojamų žodžių ar žodžių junginių bendrinė, visuomenėje nusistovėjusi reikšmė. Tikrasis sutarties (sutarties sąlygos) turinys gali nesutapti su pažodine teksto reikšme, jeigu pažodinį tekstą paneigia įstatyme (CK 6.193 straipsnis) įvardytos sutarties aiškinimui reikšmingos aplinkybės (sutarties sąlygų kontekstas, faktinis šalių elgesys, kt.)... Visuotinai priimtų ir analogiškų šalims protingų asmenų vienodai suprantamų posakių (terminų) vartojimas sudarant sutartį yra viena priemonių, užtikrinančių teisinį tikrumą ir sutarties šalių teisėtų lūkesčių apsaugą. Siurprizinis, priešingas įprastinei prasmei sutarties tekste vartojamų posakių (sąvokų) aiškinimas, nepagrįstas įstatyminėmis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, teismo sprendime yra negalimas.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 10 d. nutartis civilinėje byloje VĮ „Valstybės turto fondas“ v. E. S. ūkinė-komercinė zoofirma „Akvariumas“, bylos Nr. 3K-3-22/2009.


Dėl sutarties aiškinimo
Pagal CK 6.193 straipsnio 3 dalį, jei abejojama dėl sąvokų, šioms sąvokoms priskiriama priimtinausia, atsižvelgiant į tos sutarties prigimtį, esmę bei jos dalyką, reikšmė. Pažymėtina, kad sutarties laisvės principas lemia ir tai, kad sutarties šalys gali pačios nustatyti, kokią reikšmę jų sudarytoje sutartyje turės atitinkamos sąvokos.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 10 d. nutartis civilinėje byloje VĮ „Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija“ v. UAB „Garant“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-42/2009.

Dėl teisės ginčyti viešojo pirkimo procedūras
Dėl kasatoriaus argumentų, kad, atmetus UAB „Kauno keliai“ pasiūlymą dėl neatitikties tiekėjo kvalifikacijos reikalavimams, šiam asmeniui neliko jokio teisėto intereso, dėl kurio gynimo jis turėtų teisę kreiptis į teismą, pažymėtina, kad viešojo konkurso dalyvis, kurio pasiūlymas atmestas kaip neatitinkantis tam tikrų kvalifikacijos reikalavimų, gali tikėtis, jog jam įrodžius, kad ir kitas tiekėjas neatitiko nurodytų kvalifikacijos reikalavimų, perkančioji organizacija, iš naujo skelbdama viešojo pirkimo konkursą, nustatys tokius kriterijus, kuriuos jis galėtų atitikti, taigi ir realiai konkuruoti dėl teisės sudaryti viešojo darbų pirkimo sutartį.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Kauno keliai“ v. Klaipėdos miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-25/2009.

Dėl viešųjų pirkimų principų
Viešųjų pirkimų principai yra ne tik perkančiųjų organizacijų ir tiekėjų teisių bei pareigų viešojo pirkimo srityje tiesioginis šaltinis, bet ir tiesiogiai taikytinos teisės normos. Vien viešųjų pirkimų principų pažeidimo konstatavimas, nesiremiant jokia papildoma norma, yra pakankamas pagrindas reikalauti teismo pripažinti neteisėtais perkančiosios organizacijos veiksmus.
Lygiateisiškumo principas viešųjų pirkimų srityje reiškia ir perkančiosios organizacijos pareigą vienodai aiškinti ir taikyti viešųjų pirkimų dokumentų sąlygas visiems konkurso dalyviams.
Vertinant perkančiosios organizacijos veiksmų ir sprendimų teisėtumą, ypač tais atvejais, kai nėra aiškių VPĮ nuostatų atitinkamoje srityje, reikėtų atsižvelgti ir į atitinkamų jos veiksmų ar sprendimų realiai sukeliamas pasekmes. Tam taikytinas tiekėjų nepagrįsto konkurencinio pranašumo vertinimo kriterijus. Reikia įvertinti tai, kiek perkančiosios organizacijos veiksmai dėl vieno tiekėjo faktiškai (realiai) paveikė kitus tiekėjus ir ar pirmajam tiekėjui buvo suteikta daugiau teisių negu kitiems, t. y. ar perkančiosios organizacijos veiksmai dėl vieno tiekėjo pakeitė šio tiekėjo padėtį ir situaciją kitų tiekėjų nenaudai.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Kauno keliai“ v. Klaipėdos miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-25/2009.

Dėl viešųjų pirkimų komisijos sprendimų ir jų pagrindu sudarytų viešųjų pirkimų sandorių pripažinimo negaliojančiais
Imperatyvaus pobūdžio VPĮ nuostatų, tarp jų ir viešųjų pirkimų principų, pažeidimas yra pagrindas konstatuoti ne tik konkretaus viešųjų pirkimų komisijos sprendimo, bet ir šio sprendimo pagrindu sudarytų viešųjų pirkimų sandorių negaliojimą.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Kauno keliai“ v. Klaipėdos miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-25/2009.


Dėl Viešųjų pirkimų įstatyme nustatytų ikiteisminės ginčo nagrinėjimo stadijos terminų reikšmės
Su pirkimo sutarties sudarymo momentu įstatymo yra susietas tiekėjo teisės pareikšti pretenziją galiojimas - pirkimo sutartį sudarius ši tiekėjo teisė išnyksta, ir pasinaudojimas ikiteismine ginčo nagrinėjimo tvarka tampa negalimas. Teisėjų kolegija sutinka su bylą nagrinėjusių teismų vertinimu, kad pirkimo sutarties sudarymas yra įstatymo nustatyto naikinamojo pretenzijos pateikimo termino pabaigos momentas. Šį terminą nustatančios ir draudžiančios perkančiajai organizacijai nagrinėti po pirkimo sutarties sudarymo pateiktas tiekėjų pretenzijas normos yra imperatyvios, todėl jų pažeidimas reiškia, kad ikiteisminė ginčo nagrinėjimo tvarka yra neteisėta ir nesudaro teisės kreiptis į teismą prielaidos.
Įstatymo redakcijos 121 straipsnio 1 dalyje nustatytas penkių dienų terminas savo teisine prigimtimi atitinka procedūrinio termino požymius: šis terminas nustatytas pretenzijai perkančiajai organizacijai pateikti, su šio termino praleidimu įstatyme nesiejamas tiekėjo teisės pareikšti pretenziją ir perkančiosios organizacijos teisės nagrinėti pretenziją pasibaigimas. Perkančioji organizacija įstatymo įgaliota nagrinėti tiekėjo pateiktas pretenzijas, iš to išplaukia jos teisės spręsti, ar tiekėjo pateikta pretenzija atitinka reikalavimus, ar ji priimtina ir ar nagrinėtina iš esmės, taip pat teisė spręsti dėl pretenzijos pateikimo termino atnaujinimo. Tai, kad perkančioji organizacija priėmė ir išnagrinėjo tiekėjo pretenziją, kuri jai buvo pateikta praleidus penkių dienų pretenzijos pateikimo terminą, reiškia ir tai, kad pretenzijos pateikimo terminą perkančioji organizacija atnaujino. Perkančiosios organizacijos sprendimo priėmimas ir šiuo atveju reiškia įstatyminę kreipimosi į teismą prielaidą (buv. 120 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegija pažymi, kad vien ta aplinkybė, jog perkančioji organizacija priėmė ir išnagrinėjo tiekėjo skundą, pateiktą pažeidžiant procedūrinį skundo pateikimo (penkių dienų) terminą, tačiau iki pirkimo sutarties sudarymo, nėra pakankama pripažinti, kad ikiteisminė ginčo nagrinėjimo stadija yra neteisėta ir nesuteikia tiekėjui teisės kreiptis gynybos į teismą.
Pretenzijos pateikimo termino, kaip procedūrinės tvarkos elemento, pažeidimo pasekmės teismo turi būti vertinamos pagal tai, kiek toks pažeidimas turėjo įtakos rezultato, kuriam procedūra nustatyta – perkančiosios organizacijos sprendimo – teisėtumui. Bylą nagrinėjusių teismų pozicija, kad pažeidus procedūrinį terminą pateiktos teikėjo pretenzijos išnagrinėjimas perkančiojoje organizacijoje sudaro besąlyginį CPK 296 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytą pagrindą ieškinį palikti nenagrinėtą, reiškia ir tai, kad nekvestionuojant paties ikiteisminio ginčo nagrinėjimo rezultato – perkančiosios organizacijos priimto sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo – yra reikalaujama pakartoti procedūrą. Tokia teisinė situacija prieštarauja civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principui (CPK 7 straipsnis), pažeidžia viešojo pirkimo operatyvumo reikalavimus.
Apskundimo procedūros nuostata, pagal kurią perkančioji organizacija negali nagrinėti tiekėjų pretenzijų, paduotų praleidus penkių dienų terminą, kartu – kad šį terminą praleidę tiekėjai besąlygiškai netenka teisės į pažeistų interesų gynybą teismine tvarka, per daug apsunkintų tiekėjų galimybes pasinaudoti Įstatymu suteiktomis teisėmis ir dėl to neatitiktų peržiūros procedūrų veiksmingumo principo.
Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinės instancijos teismo teiginiu, kad perkančiajai organizacijai nagrinėjant tiekėjų pretenzijas, pateiktas pažeidus procedūrinius pretenzijų pateikimo terminus, savaime yra pažeidžiami viešųjų pirkimų dalyvių lygiateisiškumo ir interesų pusiausvyros principai... Lygiateisiškumo principo reikalavimai taikytini visam viešojo pirkimo procesui, nagrinėjamo ginčo kontekste jis reiškia ir tai, kad perkančioji organizacija privalo sudaryti visiems tiekėjams vienodas galimybes dalyvauti pirkimo procedūrose bei pasinaudoti teise ginčyti perkančiosios organizacijos veiksmus.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje VŠĮ „Versmė“ v. Lietuvos tūkstantmečio minėjimo direkcija prie Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos, bylos Nr. 3K-3-35/2009.

Dėl Klaipėdos valstybinio jūrų uosto žemės nuomos mokesčio
[Lietuvos Respublikos Klaipėdos valstybinio jūrų uosto] įstatymo nustatyta, kad uostas ir uosto žemė priklauso valstybei, kad uosto žemės nuomos mokesčio dydis nustatomas ne šalių susitarimu, o teisės aktų nustatyta tvarka (CK 6.552 straipsnio 2 dalis). Pažymėtina, kad pagal CK 6.157 straipsnio 1 dalį šalys savo susitarimu negali pakeisti, apriboti ar panaikinti imperatyviųjų teisės normų galiojimo ir taikymo.
Uosto direkcija, išnuomojusi valstybinę žemę ne aukciono būdu, įgyja teisę reikalauti tokio nuomos mokesčio dydžio, koks jis būtų nustatytas pagal teisės aktus. Jeigu netinkamai taikant teisės aktus buvo nustatytas jų neatitinkantis, o mažesnis valstybinės žemės nuomos mokestis, tai išreikalaujamas nesumokėto mokesčio skirtumas.
Jeigu sutartyje nurodytas mokesčio dydis skiriasi nuo to, kuris turi būti nustatytas tinkamai taikant teisės aktus, tai turi būti taikomas teisės aktų nustatytas nuomos mokesčio dydis. Nesumokėto valstybinės uosto žemės nuomos mokesčio skirtumo apskaičiavimas yra tinkamas nuomos mokesčio dydžio nustatymas pagal teisės aktus, o ne žemės nuomos mokesčio dydžio keitimas.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija v. AB „Progresas“, bylos Nr. 3K-3-81/2009.

Dėl subrogacijos teisės įgyvendinimo taisyklių
Argumentas, kad vien ta aplinkybė, jog ieškovas pažeidė draudimo išmokos savo draudėjui išmokėjimo terminą, yra savarankiškas jo subrogacijos teisės pasibaigimo pagrindas, yra visiškai teisiškai nepagrįstas. Tai yra vidiniai draudiko ir draudėjo, iš kurio draudikas įgijo subrogacijos teisę, santykiai, tuo tarpu minėta, kad subrogacijos teisė įgyvendinama laikantis taisyklių, kurios nustato draudėjo ir už žalą atsakingo asmens ar jo civilinės atsakomybės draudiko santykius. Aplinkybė, kad draudikas, išmokėdamas draudimo išmoką draudėjui, pažeidė šios išmokos mokėjimo terminą, gali turėti reikšmės tik tuo atveju, jeigu draudikas, uždelsęs išmokėti draudimo išmoką savo draudėjui, praleidžia ieškinio senaties terminą sutartinėje ar deliktinėje prievolėje, kurioje jis perėmė iš draudėjo kreditoriaus teises. Tokiu atveju, jeigu asmuo, kuriam reiškiamas subrogacinis reikalavimas, reikalautų taikyti ieškinio senatį, o teismas neatnaujintų praleisto termino, ieškinio senaties pasibaigimas būtų pagrindas reikalavimą atmesti (CK 1.126 straipsnio 2 dalis, 1.131 straipsnio 1 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 10 d. nutartis civilinėje byloje AB „Lietuvos draudimas“ v. Viešosios policijos apsaugos tarnyba ir kt., bylos Nr. 3K-3-46/2009.

Dėl ieškinio senaties subrogacijos atveju
Dėl to, jog subrogacija yra įstatymo pagrindu įvykstantis asmenų pasikeitimas sutartinėje ar deliktinėje žalos atlyginimo prievolėje, t. y. subrogacijos atveju žalos atlyginimo prievolė nepasibaigia, tik pasikeičia šios prievolės šalis, ieškinio senaties terminui ir jo skaičiavimo tvarkai taikoma CK 1.128 straipsnyje įtvirtinta taisyklė – prievolės asmenų pasikeitimas nepakeičia ieškinio senaties termino ir jo skaičiavimo tvarkos. Tai reiškia, kad draudikas, įgijęs subrogacinio reikalavimo teisę, yra saistomas tų ieškinio senaties terminų, kurie būtų taikomi draudėjo reikalavimui atlyginti žalą, atsiradusią iš sutarties ar delikto.
Dėl to subrogacijos atveju ieškinio senaties skaičiavimas nesikeičia (CK 1.128 straipsnis) ir šio termino eiga skaičiuojama nuo tos dienos, kurią žalą patyręs asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina tai, kad reikia skirti ieškinio senaties termino pradžios momento nustatymą, kai reiškiamas subrogacinis reikalavimas, ir draudiko subrogacijos teisės atsiradimo momentą: minėta, kad ieškinio senaties termino eigos pradžia nustatoma pagal tai, kada žalą patyręs asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis); tuo tarpu draudimo išmokos sumokėjimo faktas reiškia subrogacijos teisės atsiradimą – draudikas subrogacijos teisę įgyja nuo to momento, kai jis sumoka savo draudėjui draudimo išmoką pagal jų sudarytą draudimo sutartį (CK 6.1015 straipsnio 1 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 10 d. nutartis civilinėje byloje AB „Lietuvos draudimas“ v. Viešosios policijos apsaugos tarnyba ir kt., bylos Nr. 3K-3-46/2009.

DELIKTŲ TEISĖ
Dėl žalos, padarytos paėmus vaizdajuostes kaip daiktinius įrodymus ir jų negrąžinus
Kai byloje nustatyta, kad iš UAB „Drevida“ paimtos vaizdajuostės – neteisėtos ir neteisėtai platintos komerciniais tikslais kūrinių kopijos, nėra teisinio pagrindo konstatuoti kasatorių teisių pažeidimą dėl šių daiktų negrąžinimo. Teismai pagrįstai nurodė, kad patys ieškovai (kasatoriai), pažeisdami autorių teises, elgėsi neteisėtai (ATGTĮ 15 straipsnio 2 dalis, 64 straipsnis (1999 m. gegužės 18 d. Nr. VIII-1185 įstatymo redakcija). Pagal visuotinai pripažįstamus teisės principus niekas negali turėti naudos iš savo neteisėtų veiksmų (lot. nullus commodum capere de sua injuria propria), o iš ne teisės negali atsirasti teisė (lot. ex injuria jus non oritur).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje M. T. ir kt. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-5/2009.

Dėl žalos, per ilgai vykdžius ikiteisminį tyrimą
ikiteisminio tyrimo etapas tęsėsi daugiau kaip trejus metus, kompetentingoms valdžios institucijoms nuolat konstatuojant netinkamą ikiteisminio tyrimo institucijų darbą, dėl ko neabejotinai užtruko visas procesas. Tokia proceso eiga atskleidžia laikotarpius, kai nebuvo atliekama bylai svarbių procesinių veiksmų, procesas buvo prastai koordinuojamas jame dalyvavusių teisėsaugos institucijų ir byla daug kartų buvo grąžinta iš prokuratūros tyrimo institucijoms papildomam tyrimui atlikti. Tokie ikiteisminio tyrimo stadijos procesiniai trūkumai, priskirtini valstybės institucijoms, negali būti pateisinami bylos sudėtingumu (žr., pvz., Vachev v. Bulgaria, no. 42987/98, judgment of 8 July 2004).
Analizuojant kasatorių (jų gynėjo) elgesį šioje konkrečioje byloje, galima teigti, kad nors jų byloje pateikti skundai nebuvo tenkinti, taigi proceso daug neprailgino, tačiau šių skundų pateikimas sukelia tam tikrų abejonių dėl to, ar šie asmenys iš tikrųjų siekė, jog procesas būtų greitai pabaigtas. Taigi, vertinant kasatorių (jų gynėjo) veiksmus nagrinėjamoje byloje, galima tvirtinti, kad šie veiksmai šiek tiek užtęsė proceso eigą, tačiau lemiamą reikšmę proceso trukmei turėjo nekokybiškas valstybės institucijų darbas.
Teisėjų kolegija pažymi, kad civilinio proceso trukmės atitiktį Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies nuostatoms lemia ne laiko, kurį tęsėsi šis procesas, trukmė savaime, t. y. konkretus metų skaičius, bet neadekvati bylos nagrinėjimo trukmei civilinio proceso eiga, kai procesas buvo nepagrįstai sustabdytas ar vilkintas, t. y. jeigu procesiniai veiksmai buvo atliekami pažeidžiant operatyvaus ir koncentruoto civilinio proceso reikalavimus.
Valstybės institucijų veiksmai baudžiamajame procese stokojo operatyvumo, tai neišvengiamai lėmė ilgesnę civilinės bylos nagrinėjimo trukmę, už kurią atsakomybę turėtų prisiimti vis dėlto valstybė. Iš bylos medžiagos taip pat matyti, kad civilinę bylą nagrinėjęs teismas atsakingas už šiuos nepateisinamo pobūdžio delsimus: bylos nagrinėjimas iš esmės buvo pradėtas praėjus aštuoniems mėnesiams po civilinės bylos iškėlimo (T. 1, b. l. 224-233); pasitaikė bylos nagrinėjimo atidėjimo atvejų, nenurodant jokių priežasčių (T. 1, b. l. 203-204); buvo delsiama skiriant teismo posėdžius (pvz., 2004 m. ir 2006 m. vasaros laikotarpiu byla nebuvo nagrinėjama, nors procesas ir taip jau buvo užsitęsęs) (T. 1, b. l. 224, 232; T. 2, b. l. 69); ne visada pagrįstai buvo tenkinami ieškovų (jų advokato) prašymai atidėti bylos nagrinėjimą (pvz., T. 2, b. l. 121, 127).
Teisėjų kolegija, remdamasi nurodytais motyvais, konstatuoja, kad civilinio proceso pirmosios instancijos teisme metu nustatyta nepagrįstų delsimų, dėl kurių yra atsakingi tiek ieškovai (jų atstovas), tiek teismas. Tačiau dėl pirmiau nurodytų motyvų, kad procesui vadovauja ne šalys, o teismas, nagrinėjamu atveju yra pagrindas pripažinti, jog didesnė atsakomybės dėl nepateisinamai užtrukusio civilinio proceso dalis tenka valstybės institucijai (teismui). Dėl nurodytų priežasčių kasatorių argumentai dėl per ilgo civilinio proceso pirmosios instancijos teisme pripažintini iš dalies teisiškai pagrįstais.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje M. T. ir kt. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-5/2009.

Dėl žalos, padarytos per ilgai vykdžius ikiteisminį tyrimą, dydžio nustatymo
Sprendžiant dėl kasatoriui atlygintinos neturtinės žalos piniginio įvertinimo, būtina atsižvelgti į šios konkrečios bylos aplinkybes: į tai, kad baudžiamasis persekiojimas buvo pradėtas dėl kasatorius neteisėto elgesio, t. y. mokesčių policijos pareigūnams patikrinimų metu nustačius, jog kasatoriaus įmonė platina komerciniais tikslais autorių teisės saugomų kūrinių kopijas, neturėdama šių kūrinių autorių ar jų turtinių teisių turėtojų leidimo; į tai, kad nors ikiteisminis tyrimas truko ilgą laiką, tačiau jo metu kasatoriui netaikyta procesinės prievartos priemonių, nebuvo apribotos jo turtinės teisės, areštuojant turimą turtą ir pan. Dėl to, kad nagrinėjamu atveju nustatytas Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos teisės pažeidimas, atsižvelgtina į EŽTT praktiką bylose prieš Lietuvą, kuriose buvo konstatuotas proceso trukmės pažeidimas ir kurios savo aplinkybėmis kiek įmanoma panašios į nagrinėjamą bylą (pvz., sprendime byloje Gečas prieš Lietuvą proceso trukmė – penkeri metai ir vienuolika mėnesių; baudžiamoji byla nutraukta dėl senaties terminų pasibaigimo; lemiami delsimai priskirti valstybės institucijoms (vienas iš argumentų susijęs su pakartotiniu bylos grąžinimu ikiteisminiam tyrimui dėl pirmiau atlikto tyrimo trūkumų); konstatavus proceso trukmės pažeidimą, pareiškėjui priteista 900 eurų neturtinei žalai atlyginti (žr., Gečas v. Lithuania, no. 418/04, judgment of 17 July 2007).
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šiuos neturtinės žalos dydžiui šiuo konkrečiu atveju nustatyti reikšmingus bylos duomenis, priteisia ieškovui (kasatoriui) 3000 Lt neturtinei žalai dėl per ilgo ikiteisminio tyrimo atlyginti.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje M. T. ir kt. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-5/2009.

Dėl neturtinės žalos, padarytos pažeidus teisę į atvaizdą, atlyginimo dydžio
Civilinėje atsakomybėje, minėta, galioja principas, kad kuo aiškesnė ir svarbesnė yra vertybė, tuo stipriau ji ginama. Dėl to, pavyzdžiui, asmens teisės į gyvybę ir sveikatą, kurios savo esme yra absoliučios teisės, vienos iš svarbiausių, nesunkiai pažeidžiamų, ne visada atkuriamų (sveikata) ar neįmanomų atkurti (gyvybė, sveikata) vertybių, ir teisės į privatų gyvenimą, apimanti ir teisę į atvaizdą, garbę ir orumą, bei kitos asmeninės neturtinės teisės, savo esme laikytinos santykinėmis teisėmis, dėl kurių pažeidimo patiriami neigiami padariniai nėra ypač akivaizdaus pobūdžio, negali būti vertinamos vienodai neturtinės žalos atlyginimo taikymo, apimančio ir piniginės kompensacijos už patirtą neturtinę žalą dydžio nustatymą, prasme.
Bylose dėl neturtinės žalos, padarytos teisės į atvaizdą ir (ar) teisės į privatų gyvenimą pažeidimo atveju, atlyginimo kasacinis teismas laikė sąžininga, teisinga ir protinga priteisti nukentėjusiems asmenims 5000 Lt ... neturtinės žalos atlyginimo. Tuo tarpu byloje priimtais procesiniais sprendimais ieškovams priteista kiekvienam po 75 000 Lt neturtinės žalos, atsiradusios dėl nurodytų teisinių vertybių pažeidimo, atlyginimo, kuris dydžiu prilygsta ar net viršija tokio pobūdžio žalos atlyginimo sumoms, priteistoms ankstesnėse bylose dėl neturtinės žalos, atsiradusios dėl asmens sveikatos sunkaus sužalojimo ..., todėl negali būti vertinama kaip nustatyta atsižvelgiant į pirmiau nurodytą neturtinės žalos atlyginimo nustatymo principą – būtinumą atsižvelgti į šiuo klausimu formuojamą teismų praktiką, grindžiamą principu, kad kuo aiškesnė ir svarbesnė yra vertybė, tuo stipriau ji ginama.
Teisėjų kolegija pagal teismų šioje byloje teisiškai reikšmingais pripažintų neturtinės žalos įvertinimo kriterijų visumą bei pirmiau aptartus materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą dydžio nustatymo principus ir ginamos vertybės specifiką, be kita ko, atsižvelgdama į kompensacinę neturtinės žalos atlyginimo paskirtį bei į tai, kad šioje byloje nenustatyta aplinkybių, kuriomis remiantis galima būtų teigti, jog, nustačius 15 000 Lt kiekvienam ieškovui iš atsakovo priteistinos neturtinės žalos atlyginimo dydį, būtų pažeisti CK 1.5 įtvirtinti sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principai, sprendžia, kad ieškovams priteistinos neturtinės žalos atlyginimo įvertinimas nurodyto dydžio pinigine išraiška atitiks pirmiau išvardytus principus ir neviršys įprastai teismų praktikoje taikomų nukentėjusiems asmenims tokiais atvejais priteistinos materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą dydžio ribų.
Nurodyto dydžio piniginės kompensacijos suma vertintina kaip adekvati ieškovų patirtai neturtinei žalai, pakankama ieškovų teisei į jų privataus gyvenimo neliečiamumą apginti ir kartu keliui piktnaudžiavimams spaudos (saviraiškos) laisve užkirsti, taigi ir šioje byloje konkuruojančių lygiaverčių konstitucinių vertybių – teisės į privataus gyvenimo gerbimą bei teisės skleisti informaciją – protingai ir sąžiningai pusiausvyrai užtikrinti.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje D. M. ir kt. v. UAB „Ekstra žinios“, bylos Nr. 3K-3-26/2009.

Dėl negautų pajamų dydžio nustatymo
Kasatoriaus argumentai, kad ieškovas galėjo parduoti turtą didesne, ekspertų nustatytai rinkos vertei artima, kaina, nepakankami apeliacinės instancijos teismo išvadoms paneigti; turto pardavimo kainą konkrečiu atveju lemia ne tik rinkos vertė, bet ir sandorio sudarymo metu buvusių faktinių aplinkybių visuma.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje M. J. v. AB „DnB Nord bankas“, bylos Nr. 3K-3-74/2009.

DARBO TEISĖ
Dėl ieškinio senaties termino kreiptis į teismą dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu
Apeliacinės instancijos teismas esmingai pažeidė ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, nes ieškovės reikalavimą dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, pateiktą praleidus įstatymo nustatytą terminą pažeistoms teisėms teisme ginti, išnagrinėjo neišsprendęs atsakovo reikalavimo taikyti ieškinio senatį ir praleisto termino atnaujinimo klausimo. Atsižvelgiant į tai, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo, kai ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senatį, yra savarankiškas pagrindas atmesti ieškinį (CK 1.126 straipsnio 2 dalis, 1.131 straipsnio 1 dalis), esminis nurodytų teisės normų pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėtam sprendimui priimti ir tai yra pagrindas panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalį dėl ieškovės atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas).
Nors reikalavimas pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu ir reikalavimas atlyginti dėl neteisėto atleidimo patirtą neturtinę žalą yra susiję (tiek vienu, tiek kitu atveju ieškovas (darbuotojas) turi įrodyti atsakovo (darbdavio) veiksmų neteisėtumą nutraukiant darbo sutartį), tačiau reikalavimo pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu patenkinimas savaime nelemia ir reikalavimo atlyginti dėl neteisėto atleidimo patirtą neturtinę žalą tenkinimo, ir priešingai – reikalavimo pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu atmetimas savaime nėra pagrindas atmesti reikalavimą atlyginti neturtinę žalą. Taigi reikalavimo pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu atmetimas (pavyzdžiui, dėl ieškinio senaties termino pasibaigimo) neatima ieškovui (darbuotojui) teisės įrodinėti, kad darbdavys, atleisdamas jį iš darbo, elgėsi neteisėtai ir kad dėl jo neteisėtų veiksmų darbuotojas patyrė neturtinę žalą. Pažymėtina, kad reikalavimui atlyginti neturtinę žalą darbo santykiuose taikytinas trejų metų ieškinio senaties terminas (DK 27 straipsnio 2 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje B. T. v. BĮ „Ukmergės nestacionarių socialinių paslaugų centras“, bylos Nr. 3K-3-37/2009.

Dėl DK ir aukštųjų mokyklų veiklą reglamentuojančių teisės aktų santykio
DK 124 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad darbo sutartis baigiasi ją nutraukus DK ir kitų įstatymų nustatytais pagrindais. Aukštųjų mokyklų veiklą reglamentuojantys teisės aktai: Aukštojo mokslo įstatymas, universiteto ir atitinkamo fakulteto statutai, kiti vidaus teisės aktai (pvz., reglamentai) nustato specialią darbo sutarčių su viešo konkurso būdu renkamais fakultetų dekanais sudarymo, pakeitimo ir nutraukimo tvarką. Tai, kad Aukštojo mokslo įstatyme tiesiogiai neįvardyta, kad aukštosios mokyklos senatas ne tik rektoriaus teikimu tvirtina fakultetų dekanus, tačiau ir atšaukia juos iš einamų pareigų, negali sąlygoti kitokio tarp universiteto ir fakulteto dekano susiklosčiusių teisinių santykių, kurie pagrįsti pasitikėjimu, kvalifikavimo ir lemti, kad darbo teisinių santykių pabaiga būtų reglamentuojama pagal DK... Dėl to, tuo atveju, kai darbo sutartis pasibaigia kito įstatymo (nagrinėjamu atveju Aukštojo mokslo įstatymo) pagrindu, kuriame įtvirtinta skyrimo, atšaukimo iš einamų pareigų pagrindai ir tvarka, tai darbo sutarties pabaigai darbo kodekso normos netaikytinos. Darbo kodekso normos gali būti taikomos sprendžiant dėl darbo sutarties pabaigos teisinių padarinių, kurių nereglamentuoja Aukštojo mokslo įstatymas ir jo pagrindu priimtas valstybinės aukštosios mokyklos statutas.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje P. S. v. Vytauto Didžiojo universitetas, bylos Nr. 3K-3-39/2009

Dėl sodininkų bendrijos valdybos pirmininko atleidimo
Valdybos pirmininko laikinasis nedarbingumas negali būti laikomas kliūtimi atšaukti jį iš bendrijos valdybos pirmininko pareigų, nes DK nuostatų, kuriose įtvirtinti darbo sutarties nutraukimo ribojimai, taikymas neatitiktų bendrijos narių susirinkimo absoliutaus teisės atšaukti bendrijos valdybos pirmininką pobūdžio. Teisėjų kolegija sutinka su bylą nagrinėjusių teismų išvada, kad atleidžiant ieškovą iš pareigų DK 131 straipsnio 1 dalies 1 punktas netaikytinas, o esant ginčui dėl bendrijos valdybos pirmininko atšaukimo iš pareigų teisėtumo turi būti patikrinta, ar nepažeistos Sodininkų bendrijos įstatyme reglamentuotos procedūros.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje P. Ž. v. sodininkų bendrija „Rūta“, bylos Nr. 3K-3-88/2009.

Dėl nepriekaištingos reputacijos principo pažeidimo
Teistumo už nesunkų tyčinį nusikaltimą išnykimas yra tik viena iš aplinkybių, vertintinų tikrinant asmens reputaciją (Advokatūros įstatymo (įstatymo Nr. IX-2066. Žin., 2004, Nr. 50-1632) 8 straipsnio 1 punktas). Pagal Advokatūros įstatymo 8 straipsnio 4 punktą pareiškėjas nelaikomas esąs nepriekaištingos reputacijos ir negali būti pripažintas advokatu, jeigu jis neatitinka reikalavimų, kurie yra nustatyti advokatams Lietuvos advokatų etikos kodekse (priimtas 2005 m. balandžio 8 d. visuotiniame advokatų susirinkime; paskelbtas teisingumo ministro 2005 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. 1R-345) ir kurie būtų taikomi pareiškėjui, jeigu šis taptų advokatu.
Apeliacinės instancijos teismas teisingai atsisakė pripažinti kasatorę turint nepriekaištingą reputaciją, nes tikroji jos išbraukimo iš Praktikuojančių advokatų sąrašo priežastis buvo nusikalstamos veikos padarymas; nusikalstama veika padaryta tiesiogiai vykdant advokato funkcijas, profesinė veikla buvo nukreipta nusikalstamai veikai vykdyti (nustatyti daugiau kaip 30 nusikalstamos veikos epizodų), nuo nusikalstamos veikos padarymo praėjus ketveriems metams neįvyko kasatorės, kaip advokatės, reabilitacija. Kasatorė, siekianti grąžinimo į advokatus, neįrodė nepriekaištingos reputacijos atgavimo, nepateikė aiškių ir įtikinamų įrodymų, kad ji vykdė visas etikos ir disciplinos taisykles bei neprarado kompetencijos.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje V. R. L. v. Lietuvos advokatūra, bylos Nr. 3K-3-80/2009.

Dėl advokato teisinio statuso praradimo
Advokatų tarybai ginčijamu sprendimu išbraukus kasatorę iš Praktikuojančių advokatų sąrašo ir nesant nurodymo ar sprendimo dėl jos pašalinimo iš advokatų apskritai, ji prarado ir teisę verstis advokato praktika ir advokato teisinį statusą, nes tikroji jos išbraukimo iš Praktikuojančių advokatų sąrašo priežastis buvo padaryta nusikalstama veika, susijusi tiesioginėmis advokato funkcijomis – valstybės garantuojamą teisinės pagalbos teikimu, o tai reiškia, jog išnyko viena esminių prielaidų advokato teisiniam statusui turėti – nepriekaištingas elgesys (1998 m. Advokatūros įstatymo 5 straipsnio 6 punktas).
Dėl nurodytų priežasčių Lietuvos advokatų tarybai 2003 m. gruodžio 19 d. sprendimu patenkinus kasatorės prašymą ir išbraukus ją iš Praktikuojančių advokatų sąrašo, ji taip pat neteko ir advokato teisinio statuso. Atsižvelgiant į kasatorės išbraukimo iš nurodyto sąrašo priežastį, netenka esminės reikšmės ta aplinkybė, kad sprendime išbraukti iš Praktikuojančių advokatų sąrašo atskirai nenurodyta, jog kasatorė prarado advokato teisinį statusą.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje V. R. L. v. Lietuvos advokatūra, bylos Nr. 3K-3-80/2009.

Dėl asmens pripažinimo advokatu procedūros taikymo
Byloje kilo dar vienas teisės klausimas, ar iš Praktikuojančių advokatų sąrašo 2003 metais išbrauktai ir dabar (nuo 2007 metų) siekiančiai įgyti teisę verstis advokato praktika ieškovei turi būti taikoma asmens pripažinimo advokatu procedūra... Nurodyto sprendimo priėmimo metu pradėjo galioti nauja 2004 m. Advokatūros įstatymo redakcija (2004 m. kovo 18 d. įstatymo Nr. IX-2066; Žin., 2004, Nr. 50-1632; 2006 m. gruodžio 21 d. įstatymo pakeitimo įstatymas Nr. X-1004. Žin. 2007, Nr. 4-156). Šiame įstatyme nenustatyta, ar iki 1998 metų advokatais tapusiems, bet po to išbrauktiems iš Praktikuojančių advokatų sąrašo asmenims taikoma pripažinimo advokatu procedūra. Tačiau nurodytas atvejis reglamentuotas 2004 m. Advokatūros įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje, pagal kurią buvę advokatais asmenys, išbraukti iš Praktikuojančių advokatų sąrašo 1998 m. Advokatūros įstatymo 24 straipsnio 1, 5 ar 6 punktuose nustatytais pagrindais, jeigu nuo išbraukimo praėjo ne daugiau kaip penkeri metai, pripažįstami advokatais netaikant 2004 m. Advokatūros įstatymo 7 straipsnio 3 punkte nustatytų reikalavimų. Tai reiškia, kad šioje teisės normoje įvardytiems asmenims iš naujo turi būti taikoma pripažinimo advokatu procedūra ir galioja visi reikalavimai tapti advokatu siekiančiam asmeniui, išskyrus reikalavimą turėti minimalų teisinio darbo stažą.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje V. R. L. v. Lietuvos advokatūra, bylos Nr. 3K-3-80/2009.


CIVILINIS PROCESAS
Dėl Respublikos Prezidento dekreto
Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Konstitucinis Teismas, be kita ko, sprendžia, ar Respublikos Prezidento aktai neprieštarauja Konstitucijai. Ši Konstitucijos nuostata reiškia, kad tik Konstitucinis Teismas turi kompetenciją spręsti dėl Respublikos Prezidento dekreto atitikties Konstitucijai ir įstatymams. Tokia išvada darytina iš ir iš Konstitucijos 105 straipsnio 2 dalies 1 punkto, 106 straipsnio 1 ir 2 dalių, 107 straipsnio 1 dalies, Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsnio 1 dalies, 63 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 65 straipsnio 2 punkto ir kt. nuostatų. Ši Konstitucinio Teismo kompetencija yra reikšminga sprendžiant ieškovės reikalavimą dėl jos atleidimo iš teisėjo pareigų, nes tuo atveju, kai kyla abejonių dėl Respublikos Prezidento dekreto turinio teisingumo atitikties Konstitucijai ar įstatymams, teismas negali jo taikyti kitaip, kol neišspręstas Respublikos Prezidento dekreto konstitucingumo klausimas.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 10 d. nutartis civilinėje byloje S. P. v. Lietuvos valstybė ir kt., bylos Nr. 3K-3-43/2009.

Dėl trečiojo asmens procesinės padėties
CPK 47 straipsnio 1 dalyje nustatyta teismo teisė įtraukti asmenį dalyvauti byloje trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, suponuoja ir teismo teisę panaikinti tokią jo procesinę padėtį.
Priimant tokį sprendimą būtina atsižvelgti į tai, ar nebus pažeistos tokio asmens teisės į teisminę gynybą, nes jo, kaip trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, procesinės padėties panaikinimas reiškia, kad toks asmuo negali byloje pasinaudoti procesinėmis teisėmis atitinkamos šalies (ieškovo ar atsakovo) pusėje. Tai reiškia ir tai, kad toks asmuo negalės ateityje pasinaudoti savo teisių ar teisėtų interesų gynimu teisme ir dėl to, kad, jam nesant dalyvaujančiu byloje asmeniu, gali būti priimtas teismo sprendimas dėl jo teisių ir pareigų. Teismo nutartis, kuria panaikinama trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, procesinė padėtis, reiškia, kad šiam asmeniui procesas užbaigiamas. Taigi, tokia teismo nutartis gali būti skundžiama atskiruoju skundu (CPK 290 straipsnio 2 dalis, 334 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje LUAB „Klevo lapas“ v. AB „Mažeikių nafta“, bylos Nr. 3K-3-50/2009.

Dėl priešieškinio priėmimo
Teismas gali atsisakyti priimti priešieškinį esant vienai iš trijų pagrindų grupių: 1) yra CPK 137 straipsnio 2 dalyje nurodyti pagrindai; 2) priešieškinis pareikštas pažeidžiant CPK 143 straipsnio 1 dalyje nurodytą terminą; 3) priešieškinis neatitinka CPK 143 straipsnio 2 dalyje nurodytų sąlygų.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybės administracija v. L. V. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-16/2009.

Dėl baudos skyrimo už laikinųjų apsaugos priemonių pažeidimą
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi UAB „Kriptonika“ atskirąjį skundą ir 2006 m. gruodžio 6 d. nutartimi taikydama laikinąją apsaugos priemonę, vadovavosi CPK 145 straipsnio 12, 13 punktais ir nustatė konkrečius įpareigojimus, nukreiptus konkrečiam asmeniui - UAB „Kriptonika“ administracijos vadovui. CPK 152 straipsnio 3 dalies pagrindu apie taikomą laikinąją apsaugos priemonę teismas pranešė ir juridinių asmenų registrui. Taigi apie tokio turinio nutartį ir joje nustatytą įpareigojimą administruojant UAB „Kriptonika“ veikti kartu su ieškovo UAB „Penkių kontinentų“ bankinės technologijos“ valdymo organais buvo žinoma UAB „Kriptonika“ administracijos vadovui, kuriam konkrečiai ir buvo nustatytas įpareigojimas... Pagal nutartimi nustatyto įpareigojimo turinį neatsirado teismo nutarties dėl laikinosios apsaugos priemonės priverstinio vykdymo, kurį pagal Antstolių įstatymą turėtų atlikti antstolis, pagrindo, nes, minėta, dėl nutartyje nustatyto įpareigojimo vykdymo buvo atsakingas pats UAB „Kriptonika“ administracijos vadovas, jam nustatyta nutarties vykdymo pareiga. Tokiu atveju yra nepagrįsta reikalauti, kad antstolis surašytų Sprendimų vykdymo instrukcijoje nustatytos formos aktą (CPK 771 straipsnis 1 dalis), kurio pagrindu būtų galima konstatuoti laikinosios apsaugos priemonės pažeidimo faktą ir taikyti atsakomybę dėl laikinosios apsaugos priemonės pažeidimo. Kadangi, minėta, tam tikrais atvejais, kurie priklauso nuo teismo taikytos laikinosios apsaugos priemonės pobūdžio, jos nereikia vykdyti priverstinai, nes teisinį poveikį turi daryti pats priimtas sprendimas, yra aiškus subjektas, kuriam pavestas nutarties vykdymas, tai laikinosios apsaugos priemonės pažeidimo faktą gali konstatuoti teismas pagal suinteresuoto asmens pareiškimą ir taikyti atsakomybę už šį pažeidimą (CPK 149 straipsnis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Penkių kontinentų“ bankinės technologijos“ v. UAB „Kriptonika“, bylos Nr. 3K-3-57/2009

Dėl procesinių pažeidimų, padarytų nagrinėjant bylą CPK 370 straipsnio 4 dalies tvarka, vertinimo ypatumų
Atnaujinus bylos nagrinėjimą, teismas bylą nagrinėja pakartotinai pagal bendrąsias CPK taisykles, tačiau tai - netapatus savo apimtimi nagrinėjimas kaip bendrąja tvarka. CPK 370 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kokia tvarka vyksta nagrinėjimas – pagal bendrąsias CPK taisykles, neperžengiant ribų, kurias apibrėžia proceso atnaujinimo pagrindai.
Kasacijos pagrindai dėl teismo sprendimų ir nutarčių, priimtų CPK 371 straipsnio tvarka, turi būti siejami su proceso atnaujinimo pagrindais. Pagrindas panaikinti teismo sprendimą ar nutartį, priimtą pagal CPK 371 straipsnį po nagrinėjimo CPK 370 straipsnio 4 dalies nustatyta tvarka, yra materialinės ir procesinės teisės pažeidimas, jeigu šis pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui tokiu būdu, kad konstatuojamas bent vienas iš proceso atnaujinimo pagrindų (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 3 dalis, 366 straipsnis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Tavilta“ v. AB „Lietuvos geležinkeliai“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-34/2009.

Dėl taikos sutarties sudarymo civiliniame procese
Teisėjų kolegija pažymi, kad taikos sutarties tvirtinimas ir bylos dėl šios priežasties nutraukimas yra tiesiogiai susietas su dispozityvumo principo įgyvendinimu (CPK 13 straipsnis). Dispozityvumas reiškia, kad šalys gali disponuoti ir ginčo objektu – pareikštais materialinio teisinio pobūdžio reikalavimais (materialusis dispozityvumo principo aspektas), ir procesinėmis priemonėmis (procesinis dispozityvumo aspektas).Tačiau dispozityvumo principas nėra absoliutus, nes šalių veiksmus kontroliuoja teismas. Teismas gali nepriimti ieškovo pareikšto ieškinio atsisakymo ir netvirtinti šalių taikos sutarties, gali atmesti faktų pripažinimą, jei šie pripažinti ne savanoriškai, įstatymo nustatytais atvejais gali peržengti pareikšto ieškinio ribas ir panašiai (CPK 42 straipsnio 2 dalis, 187 straipsnis, 376–377 straipsniai ir kt.).
Dispozityvumo civiliniame procese ir teismo kontrolės laipsnis priklauso nuo nagrinėjamos bylos pobūdžio. Teismas neturi atsisakyti tvirtinti šalių taikos sutarties, jeigu materialiojoje teisėje tų šalių teisės nevaržomos ir tokia sutartis nepažeidžia trečiųjų asmenų teisių. Teismas negali tvirtinti taikos sutarties, kai materialioji teisė draudžia šalims nustatyti kitas ginčo sprendimo taisykles. Tokia taikos sutartis reikštų materialiosios teisės pažeidimą, o jo teismas negali įtvirtinti. Minėta, kad byloje sprendžiamas ginčas dėl savavališkos statybos padarinių šalinimo. Materialioji teisė (CK 4.103 straipsnio 3 dalies 2 punktas, 5 dalis, Statybos įstatymo 28 straipsnio 2–3 dalys) nustato, kad apskrities viršininko administracija pareikalauja iš statytojo (užsakovo) per nustatytą terminą savo lėšomis likviduoti savavališkos statybos padarinius – nugriauti savavališkos statybos statinį ir sutvarkyti statybvietę; kreiptis į teismą, jei nepriimtas nurodytas sprendimas ir t. t. Teisėjų kolegija pažymi, kad, esant nurodytam teisiniam reguliavimui, teismas negali tvirtinti taikos sutarties dėl neteisėtos statybos teisinių padarinių šalinimo kitu būdu nei nustatyta įstatyme, nes materialioji teisė draudžia šalims nustatyti kitas ginčo sprendimo taisykles. Galiojančios materialiosios teisės normos dėl savavališkos statybos teisinių padarinių nenustato galimybės, konstatavus neteisėtos statybos faktą, vėliau ją įteisinti gaunant statybos leidimą.
Teisėjų kolegija pažymi, kad pasirašytoje ir teismo patvirtintoje taikos sutartyje yra aptarta, kaip bus pašalinti savavališkos statybos padariniai – gautas statybos leidimas, taip pat numatyta, kad, negavus leidimo nustatytu terminu, statytojas (atsakovai) savo lėšomis nugriaus pastatytus pamatus ir sutvarkys statybvietę.
Teismų konstatuotos aplinkybės rodo, kad teismai analizavo šalių prašomą patvirtinti taikos sutartį ir, remdamiesi byloje konstatuotais faktais, padarė išvadą, jog ji neprieštarauja įstatymams ir nepažeidžia asmenų teisių ir teisėtų interesų bei viešojo intereso, patvirtino taikos sutartį ir bylą nutraukė.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Vilniaus apskrities viršininko administracija v. R. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-72/2009.

Dėl antstolio pareigos išsiaiškinti, ar nėra kliūčių vykdomajam dokumentui priimti ir vykdyti
Dėl kiekvieno pateikto vykdomojo dokumento priėmimo vykdyti antstolis privalo įsitikinti, ar nėra objektyvių kliūčių vykdomajam dokumentui priimti ir vykdymo veiksmams pradėti, to nepadaręs antstolis pažeistų CPK 651 straipsnio 2 dalies tvarką. Jeigu, nepatikrinęs vykdomajam dokumentui vykdyti kliūčių, priimto vykdomojo dokumento pagrindu antstolis atliko vykdymo veiksmus, kurie, kaip išaiškėja vėliau, negalėjo būti atlikti ir antstoliui tai buvo žinoma arba turėjo būti žinoma, tai tokie vykdymo veiksmai laikytini atliktais nesant teisinio pagrindo ir negali sukelti jais siekiamų pasekmių.
Mokesčių administratoriaus sprendimą dėl apskaičiuotos mokestinės nepriemokos nesumokėjimo antstolis gali priverstinai išieškoti tik suėjus 20 dienų terminui nepriemoką sumokėti geruoju, nuo kurio pasibaigimo atsiranda teisė į priverstinį išieškojimą pagal Mokesčių administravimo įstatymo 105 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Antstolis turėjo galimybę ir privalėjo aiškintis aplinkybes dėl šio termino pasibaigimo, nes tik nustačius tokio termino pasibaigimą, išnyksta kliūtis vykdomajam dokumentui pradėti vykdyti CPK 651 straipsnio 2 dalies prasme.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje pagal pareiškėjo K. M. pareiškimą dėl antstolio I. G. veiksmų, bylos Nr. 3K-3-68/2009.

Dėl vykdomojo rašto dublikato išdavimo
Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad 1998 m. vasario 10 d. išduotas vykdomasis raštas byloje Nr. 2-27/1998 antstolės 2005 m. vasario 4 d. patvarkymu buvo pridėtas prie Klaipėdos apygardos teismo bylos dėl A. S. individualios įmonės „Valburga“ bankroto. Klaipėdos apygardos teismas 2008 m. balandžio 9 d. sprendimu pripažino, kad A. S. IĮ „Valburga“ veikla pasibaigė (b. l. 24-25), todėl esant tokioms aplinkybėms byloje bylą nagrinėję teismai turėjo pakankamą pagrindą išvadai, jog, vadovaujantis CPK 649 straipsnio 1 dalimi, vykdomojo rašto dublikatas negalėjo būti išduotas, nes vykdomasis raštas nebuvo prarastas, o buvo pridėtas prie bankroto bylos.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje pagal pareiškėjos Z. S. pareiškimą dėl vykdomojo rašto dublikato atšaukimo, bylos Nr. 3K-3-75/2009.

Dėl Įmonių bankroto įstatymo 9 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo
ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalyje nustatyti apribojimai turi būti taikomi nuo pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo priėmimo. Pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo priimamas teisėjo rezoliucija (CPK 137 straipsnio 1 dalis), todėl būtent rezoliucijos užrašymo data ir turi būti laikoma pareiškimo priėmimo diena.
Turto realizavimas esant ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalyje nustatytoms sąlygoms turi būti stabdomas bet kurioje šio proceso stadijoje: tiek antstoliui atliekant realizavimo procedūras, tiek ir po akto perdavimo tvirtinti teisėjui. Dėl to sprendžiant, ar teisėjas galėjo tvirtinti antstolio pateiktą turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą, esminę reikšmę turi ne tai, ar ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalyje nustatyti draudimai galiojo antstoliui surašant šį aktą, bet ar minėti draudimai galiojo turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui akto tvirtinimo metu.
Nagrinėjamoje byloje teismų nustatyta, kad teisėjui nagrinėjant prašymą patvirtinti turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą, buvo ne tik priimtas pareiškimas iškelti bankroto bylą, įsiteisėjusi teismo nutartis areštuoti UAB „Suvalkijos agrocentras“ turtą, turto arešto aktas įregistruotas viešame registre, bet ir įsiteisėjusia teismo nutartimi UAB „Suvalkijos agrocentras“ iškelta bankroto byla. Akto patvirtinimas, kai yra duomenų apie pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimą, teismo nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir įsiteisėjusią teismo nutartį iškelti bankroto bylą reikštų neteisėtus, prieštaraujančius ĮBĮ 9 straipsnio 2 dalies 5 punktui ir 3 daliai, veiksmus.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje pagal suinteresuoto asmens UAB „Joniškio agrochemija“ skundą dėl antstolio veiksmų, bylos Nr. 3K-3-17/2009.

Dėl ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalies ir CPK 626 straipsnio 1 dalies 3 punkto santykio
Antstolis A. B. atsiliepime į kasacinį skundą nurodo, kad ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalis prieštarauja CPK 626 straipsnio 1 dalies 3 punktui, kad pagrindas sustabdyti vykdomąją bylą yra bankroto bylos iškėlimas, o ne pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimas, kaip tai nustatyta ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalyje. Kolegijos nuomone, prieštaravimo tarp šių teisės normų nėra. ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalyje nustatytas turto realizavimo ir (ar) išieškojimo pagal teismų ir kitų institucijų sprendimų pagrindu išduotus vykdomuosius dokumentus sustabdymas ir CPK 626 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintas vykdomosios bylos sustabdymas, vertinant juos bankroto procedūrų atžvilgiu, yra nuosekliai vienas paskui kitą einantys procesiniai veiksmai. Turto realizavimo ir (ar) išieškojimo sustabdymas taikomas pasirengimo bankroto bylos nagrinėjimui stadijoje, teismui priėmus pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, ir tęsiasi iki sprendimo dėl bankroto bylos iškėlimo priėmimo. Atsisakius iškelti bankroto bylą turto realizavimas ir (ar) išieškojimas atnaujinamas, taikytos laikinosios apsaugos priemonės panaikinamos (ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalis), o iškėlus bankroto bylą turi būti taikomas CPK 626 straipsnio 1 dalies 3 punktas, vykdomoji byla sustabdoma ir vykdomasis dokumentas persiunčiamas bankroto bylą iškėlusiam teismui.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje pagal suinteresuoto asmens UAB „Joniškio agrochemija“ skundą dėl antstolio veiksmų, bylos Nr. 3K-3-17/2009.