Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinė teisėjų kolegija lapkričio 11 d. priėmė nutartį civilinėje byloje, kurioje ginčas kilo dėl išlaidų už priverstinį automobilio nuvežimą ir saugojimą priteisimo. Ieškovas AB „Automera“ reikalavo iš automobilio savininko atlyginti patirtas išlaidas, tačiau atsakovas nesutiko ir nurodė, kad transporto priemonę vairavo tretysis asmuo, būdamas neblaivus, ir pažeidimo padarymo metu atsakovui automobilis nebepriklausė.

Išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad teismai, priteisdami skolą iš atsakovo, netinkamai taikė CK 1.75 straipsnio 2 dalį dėl neįregistruotos automobilio pirkimo–pardavimo sutarties negalimumo panaudoti prieš trečiuosius asmenis. Išaiškinta, kad ši nuostata galėtų būti taikoma tik tuo atveju, jeigu įstatyme būtų nustatytas privalomas automobilio pirkimo–pardavimo sutarties registravimas. Pagal galiojantį teisinį reglamentavimą privalomai registruojama atitinkama transporto priemonė, bet ne jos įsigijimo pagrindas (pvz., pirkimo-pardavimo sutartis), o pagal formuojamą teismų praktiką daikto įregistravimas atitinkame registre savaime nereiškia, jog tik jį įregistravęs asmuo yra to daikto savininkas. Darytina išvada, kad tuo atveju, kai asmuo, kurio vardu registre yra įregistruotas automobilis, įrodo, jog jį yra pardavęs, tai tokio automobilio savininkas yra jį pirkęs asmuo, nepriklausomai nuo to, ar šis asmuo jį įregistravo ar neįregistravo Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių registre. Kitaip tariant, automobilio pirkimo–pardavimo sutarties sudarymas, kartu ir savininko pasikeitimas yra įrodinėjamas ne automobilio registravimo faktu, bet kitais įrodymais.