Daugeliu atveju mes puikiai žinome kas yra gerai, ir kas yra blogai. Tą patį žino visi žmonės, ir jie elgiasi taip, kaip gali geriausiai. Tačiau kodėl taip atsitinka, kad iš šių gerų ketinimų neretai gauname biurokratizmą, formalizmą ir kitokius „izmus“, o ne efektyvią veiklą bendriems tikslams pasiekti?

Nepostringausiu apie viską, tačiau turiu labai konkrečius pastebėjimus iš valstybės tarnybos, o jei dar konkrečiau – ūkio subjektus prižiūrinčių institucijų veiklos.

Apvažinėjau visas Lietuvos apskritis, kad susitikčiau su ūkio subjektus kontroliuojančiais inspektoriais. Sakiau jiems tai, ko iš jų nori ši Vyriausybė ir aš konkrečiai. Sakiau, kad:

- institucijų tikslas yra ne „įgyvendinti teisės aktų reikalavimus“, o užtikrinti, kad būtų pasiekti tikslai, dėl kurių ir teisės aktai buvo priimami;

- svarbu ne pagauti daugiau pažeidėjų, o padaryti, kad pažeidimų nebūtų;

- reikia ne griežtai nubausti, o užtikrinti, kad klaidos nesikartotų;

- prieš tikrinant ar laikomasi reikalavimų reikia padaryti, kad šie reikalavimai būtų bent jau žinomi ir suvokiami;

- reikia dirbti ne viską (t.y., tai, kas papuola), o tuos darbus, kurie veda į tikslą ir yra svarbiausi;

- verslui reikia padėti veikti teisėtai ir efektyviai, o ne jį žlugdyti.

Dar daug visokių dalykų sakiau. Manęs klausė, diskutavome, atsakinėjau į klausimus. Šiek tiek buvau išgirstas, šiek tiek ne. Dariausi išvadas ką reikia keisti, kad ši kryptis būtų labiau suprantama ir išgirstama.

Noriu pasakyti tai, kas labiausiai krenta į akis, kas labiausiai dominuoja, labiausiai trukdo elgtis protingai, atsakingai, pagarbiai, efektyviai. Tai – baimė.

Štai tik vienas pavyzdėlis – klausimas iš salės: „Jei gauname anoniminį pranešimą ir puikiai žinome, kad jis nieko vertas bei reaguoti į jį beprasmiška – ką daryti?“ Argi gali būti lengviau atsakyti į ką nors, nei į šį klausimą? Juk atsakymas glūdi klausime – jei darbas beprasmis, tai reikia jo nedirbti, o savo brangų laiką išnaudoti prasmingiems tikslams.

Svarbiausia, kad dažniausiai (nors ne visada), pats inspektorius žino, kad protingai pasielgs, jei:

- dirbs tai, kas padeda pasiekti institucijai keliamą tikslą, o ne bukai suks tuščius apsisukimus vykdydamas beprasmę instrukciją ar kokią metodinę rekomendaciją;

- nesureaguos į beprasmį pranešimą, o dirbs tai, kas tikrai svarbu;

- neprisikabins prie nereikšmingos smulkmenos, kuri niekam netrukdo;

- nenubaus pažeidėjo už nereikšmingą smulkmeną ir taip nenustekens sąžiningo verslininko;

- kitais atvejais teisės aktą perskaitys ir pritaikys ne bukai tiesmukiškai, o protingai.

Tačiau klausimas kaip pasielgti visgi kyla. Kyla netgi neklausimas – dažniausiai kyla ir atsakymas pasielgti ne protingai, o formalistiškai. Ir jis kyla dėl baimės. Baimės, kad jei pasielgsiu protingai, tai:

- bars vadovas;

- gausiu tarnybinę nuobaudą;

- STT apkaltins korupcija;

- neigiamai aprašys žiniasklaida;

- užsipuls politikai.

Dažniausiai ši baimė neturi jokio pagrindo ir glūdi tik arba senoje sovietinėje, arba jau šviežioje lietuviškos biurokratijos patirtyje. Kartais ši baimė turi pagrindo, bet tas pagrindas gali nesunkiai būti pakeičiamas kitu pagrindu, kuris leis pasielgti protingai. Pavyzdžiui, nieks neprisikabins dėl protingų sprendimų, jei:

- skaitysime ir taikysime ne tik instrukcijas, bet ir įstatymuose nustatytus principus;

- rekomendacijas ir priimsime kaip rekomendacijas, kurias reikia taikyti protingai, o ne kaip bukas instrukcijas;

- turėsime kriterijus kaip vertiname savo darbo efektyvumą, kaip išskiriame prioritetus;

- aptarinėsime savo praktikas ir visiems jas aiškiai komunikuosime, kad visi suprastų, jog sprendimai yra nuoseklūs, o ne pagal „myliu – nemyliu“.

Tačiau baimė dažnai nugali. Baimė save įtvirtina. Nes bailieji dažnai ir nukenčia – juk elgiantis ne protingai, o bukai, rezultatas gaunamas bukas. O argi galima tikėtis paglostymo buko rezultato atveju?

Tad noriu pabrėžti – kad valstybės tarnautojai, ypač inspektoriai elgtųsi protingai, ir pasiektų jiems keliamus tikslus, būtina įveikti baimę. Uždavinys tai nelengvas, tad kviečiu visus įsijungi, kad jį įgyvendintume.

Kviečiu inspektorius oriai žiūrėti į save, savo darbą ir jo prasmę bei neleisti, kad už protingus sprendimus jus kas nors tarkuotų. Kviečiu vadovus sudaryti sąlygas baimei išnykti – darbuotojus vertinti ne pagal klaidų kiekį, o pagal rezultato pasiekimą, drąsinti už iniciatyvą. O jei nepavyksta baimės išgyvendinti iš galvos – mesti lauk tokį bailį iš darbo už biurokratizmą. Kviečiu politikus nešokdinti valstybės tarnautojų pasinaudojant savo galia ir įtaka.

Tada nereikės, tarkime, Maisto ir veterinarijos tarnybos darbuotojams apsimetinėti, kad rimtai dirba ir eiti pagal Seimo nario skundą tikrinti kavinės vien tik todėl, kad ji iškepė šio Seimo nario vardo kugelį kaip antiprizą už jo veiklą. Nereikės ir priimti sprendimų, kuriais netiki, ir dėl kurių gėda. Nereikės klausytis, kad tavo darbas yra ne naudingas, o žalingas.

Atsikračius baimės bus galima priimti protingus sprendimus, ir žinoti, kad jie prisideda prie gerovės, darbo vietų ir saugumo kūrimo, o ne šią gerovę, darbo vietas ir saugumą griauna.