Pirmoje dalyje klausiau, kodėl ACTA sukėlė tokį visuomeninį sprogimą. Juk buvo ir daugiau, didesnių žingsnių į tą pačią pusę. Pavyzdžiui ir po poros savaičių Lietuvoje įsigaliosiantis kompensavimas” autoriams iš pinigų, gautų papildomai apmokestinus mobilų telefoną ar fotoaparatą. Rašiau, kad čia daug kur sutapimų ir perpildytos kantrybės taurės efekto. Žadėjau toliau nerti giliau.

Įspėju, kad giliau - viskas ir sudėtingiau. Savo trumpame įraše nesudėliosiu visų argumentų ir atsakymų į galimus klausimus ar kontrargumentus. Tiesiog pateiksiu savo nuomonę apie kitas didžiojo sprogimo priežastis. Taigi…

Ketvirta, vis daugiau žmonių pradeda manyti, kad intelektinės nuosavybės apsauga yra skirta ne autoriams ir išradėjams apsaugoti, o didžiulei teisinei industrijai finansuoti. Autoriais ir išradėjais patogu manipuliuoti (ir tai sėkmingai daroma). Tačiau tikėjimas, kad jie, o kartu ir pažanga, yra dabartinės sistemos laimėtojai susvyruoja, kai pažiūri kokia dalis iš „kompensacijų” autoriams ir atitenka. Arba kai pamatai kiek uždirba teisinės firmos, besispecializuojančios intelektinės nuosavybės srityje. Arba kai sužinai kaip didžiausios korporacijos masiškai registruoja ir supirkinėja patentus ne dėl mokslinių inovacijų, o dėl teisinio saugumo (arba galimybės paduoti į teismą konkurentus). Arba kai paaiškėja, kad teisiniai skyriai, analizuojantys patentus, tyrimų centruose pradeda praaugti tyrimų skyrius.

Beje, šioje vietoje tiktų pasakyti, kad kai kurie išradėjai specialiai nepatentuoja savo išradimų, kad informacija nenutekėtų (išradimo patentavimas - tai ir priverstinis (!) jo išviešinimas). Galiausiai netgi tais atvejais, kai įmonės gauna daug naudos iš patentinės apsaugos, dėl to paties ir nukenčia. Pavyzdžiui, jei ne intelektinės nuosavybės koncepcija, Europos Komisija nebūtų Microsoft privertusi išviešinti savo programines paslaptis.

Penkta, intelektinės nuosavybės sistema tampa vis labiau komplikuota, o gyvenime dėl to kyla visiška painiava. Pavyzdžiui, jei pažiūrėsime į populiariausių mobiliųjų telefonų ir planšetinių kompiuterių gamintojų bei programinės įrangos tiekėjų (Apple, Google, Microsoft, Siemens, Nokia, etc.) tarpusavio teisinius ryšius, tai pamatysime, kad dėl patentų iš esmės visi bylinėjasi su visais. Tai tikrai neprideda aiškumo šioje taip dinamiškai besiplėtojančioje srityje, kainuoja milžiniškus pinigus, o inovacijas ne skatina, bet stabdo.

Šešta, žinių dalinimosi greitis bei gamybos (tiražavimo) kaštai daugeliui autorinių produktų yra nukritę turbūt šimtus kartų - tik pagalvokime kiek kainuoja patalpinti knygą (dainą, videoklipą, filmą) internete palyginus su atspausdinimu ar kitokiu tradiciškesniu išleidimu. Deja, tradiciniai gamybos centrai (leidyklos,

Holivudo kompanijos ir kiti) siekia išlaikyti nedaug temažėjančią kainą. Tai daugeliui yra nesuvokiama, o žiūrint praktine prasme - ne itin gyvybinga.

Beje, krenta ir intelektinių produktų patekimo į rinką kaštai. Pagrindinė priežastis - masto ekonomika. Šiandien intelektinis produktas pagamintas bet kur pasaulyje automatiškai ir betarpiškai pasklinda visur.

Septinta, vis mažiau ir mažiau žmonių yra įsitikinę, kad intelektinės nuosavybės įrankiai yra būtinas mokslinės veiklos ir kūrybos garantas. Daugybė ganėtinai naujų reiškinių vis labiau patvirtina šias abejones. Tik pažiūrėkime: atvirasis kodas, blogeriai, savanoriškai nemokamai internete skelbiami autoriniai kūriniai (kurie, kaip taisyklė, beje, padidina pardavimus), marketingo strategijos kai nemokamai prieinamas bazinis ar reklamomis aplipintas produktas, o už patogesnį, neapsunkintą, jau reikia mokėti.

Kai daugybė žmonių pamato poreikį naujiems produktams, galimybes juos gauti pigiau, ir patentų apribojimus, kurie šias galimybes nubraukia, daug kam kyla netgi iracionalus pyktis.

Aštunta, pasaulyje atsirado nemažai tokių intelektinės nuosavybės saugomų išradimų, kurių naudingumu ir etiškumu daug žmonių abejoja. Pavyzdžiui, ar žmogaus genetinis kodas ir jo modifikacijos gali būti patentuojami?

Devinta, kitose, mažiau kontraversiškose srityse taip pat iškeliamas klausimas - ar tikrai tyrimai visada turi būti dirbtinai skatinami suteikiant išradėjams ir jų finansuotojams teisinę monopoliją šiuos išradimus diegti.

Dirbtinai skatinant labai investuoti į tyrimus kyla šalutinių pasekmių. Pavyzdžiui, daugiau resursų atitraukiant į patentinių produktų kūrimą mažiau dėmesio skiriama tam, kad šių tyrimų rezultatai greičiau
pasiektų rinką, t.y., eilinius vartotojus.

Pats investavimas į tyrimus atliekamas ne tiek dėl to, kad matoma potenciali jų nauda, kiek dėl to, kad bent menkiausią išradimą užpatentavus kitam, įmonė patirs neproporcingą žalą ir faktiškai bus išstumta iš inovatyvių produktų rinkos.

Tačiau kol kas neaptarėme turbūt svarbiausios priežasties, kodėl dėl ACTA sukilo toks ažiotažas, ir kodėl dėl intelektinės nuosavybės apsaugos skeptiškai pasisako toli gražu ne tik kairieji svajotojai (kurių svajos apie nuosavybės panaikinimą, tikiuosi, niekuomet neišsipildys).

Dešimtoji ir giliausioji priežastis, manau, yra tai, kad pati intelektinės nuosavybės koncepcija
nėra nuosekli. Apie tai esu rašęs dar 2004 metais savo straipsnelyje „Intelektinė (ne)nuosavybė ir jos grimasos”. Diskusijos dėl intelektinės nuosavybės koncepcijos jau daugiau kaip dešimtmetį vis intensyvėja akademiniame pasaulyje.

Vis dažniau iškeliami klausimai ar intelektinė nuosavybė yra nuosavybė, ar tik valstybės privilegija, kaip turėtų būti ginami autorių ir išradėjų interesai pasikeitus intelektinės nuosavybės koncepcijai.

Taigi, diskusijos šiandien vyksta ne tik dėl ACTA. Nebėra tabu tai, kas ilgą laiką buvo nekvestionuota. Tai ne tik intelektinės nuosavybės apsaugos atskiros priemonės, bet ir visa intelektinės nuosavybės koncepcija.

Ir skeptišką nuomonę dėl ACTA skelbia ne tik žmonės, manantys, kad visko nusipelno dykai, piratai ar tie, kurie svajoja socializmo rojų.

Pabaigai noriu reziumuoti, kad išradimai, tyrimai, kita intelektinė veikla mūsų gyvenime vaidina vis didesnį vaidmenį. Intelektinės nuosavybės saugomi objektai per pastaruosius dešimtmečius plėtojosi revoliucingai, o pat intelektinės nuosavybės koncepcija ir jos mechanizmai - evoliucionavo ta pačia kryptimi nuo 19 amžiaus pabaigos. Ko gero, atėjo laikas įsivertinti, ar nereikia radikalesnių permainų ir pačiam intelektinės nuosavybės institutui.