*Infolex pastaba
Šis rašinys dalyvauja konkurse "Kaip man pagelbėjo teisinė duomenų bazė Infolex bibliotekoje".
Savo simpatijas už rašinį galite išreikti paspausdami ant vieno iš vertinimų balų (nuo 1 iki 5) straipsnio viršuje, o taip pat spausdami Facebook įskiepio mygtuką "Patinka"


Pastaruoju metu tapo itin populiaru ir madinga neigti visokius per ilgą laiką susiformavusius stereotipus. Mitus dabar „griauna“ visi ir visame kame: moksle, medicinoje, virtuvėje, šeimos gyvenime ir dar begalėje mokslo ir gyvenimo sričių.

Mes tarpusavyje juokaujame, kad net ir garsieji mitų griovėjai Džeimis su Adamu mokslinėse televizijos laidose „nesugriovė“ tai, ką „sugriovėme“ mes, bibliotekininkės. Ir būtent tie mitai buvo „griaunami“ pasitelkus teisinę duomenų bazę Infolex (o pirmiausia – Litlex).

Mitas 1 – VISKĄ, KO TIK REIKIA, PATEIKIA VISAŽINĖ GOOGLE.
Grįžtant gerokai atgal, į pačią pradžią, į 2003 metus, kai tik užsiprenumeravome tuo metu veikusią teisinę duomenų bazę Litlex, daugumai buvo nesuprantamas dalykas, kam mokėti už tai pinigus, kai viską nemokamai galima rasti per visagalę bei visažinę Google.

Mokėmės pačios, kartu mokėme ir skaitytojus, kad interneto platybėse ne viskas yra tikra, teisinga, informatyvu. Vaizdžiai rodėm, kokius įstatymus galima rasti internete ir kokius – per teisinę duomenų bazę, kartu nagrinėjom rastų įstatymų skirtumus. Ir tik ilgas, kantrus, nuoseklus darbas davė teigiamus rezultatus. Skaitytojai palaipsniui įsitikino ir, galiausiai, įtikėjo, kad Google nėra kompetentingas vadovas keliaujant po įstatymų labirintus, o, greičiausiai, dar ir paklaidins, nukreips ne į tą pusę.

Mitas 2 – TEISINGAS IR TIKRAS YRA TIK POPIERINIS „VALSTYBĖS ŽINIŲ“ VARIANTAS.
O, kiek pastangų, įrodinėjimų reikėjo įdėti, norint įtikinti skaitytojus, kad kompiuteryje skelbiami įstatymai yra tokie patys kaip ir leidinyje „Valstybės žinios“. Gan ilgą laiką, ypač vyresnio amžiaus skaitytojams, atrodydavo, kad tik popierinėse „Valstybės žiniose“ skelbti įstatymai yra tikri, o tai, ką mes jiems rodome kompiuteryje – yra „kažkas tokio“, lyg ir apgaulė ir kad tai kelia nepasitikėjimą. Ir nors mes net prikimusios aiškindavom, kad naudotis elektronine „Valstybės žinių“ forma daug patogiau, informatyviau, greičiau, nes iš karto galima matyti visas įstatymo pataisas ir nereikia peržiūrėti keliolikos „Valstybės žinių“ numerių. Mes dar sykį galėjome įsitikinti, kokia toliaregiška išmintis slypi liaudies posakiuose. Ir iš tiesų, lašas po lašo ir akmenį pratašo. Kadangi mes būdavome itin atkaklios savo įtikinėjimais, tai skaitytojai neapsikentę sutikdavo prisėsti prie kompiuterio. Pradžioj sėsdavo labiau dėl mūsų, kaip juokaudavome, dėl šventos ramybės, o ne dėl savęs. Ir tyliai sau kikendavom, kai žmogus jį dominančio įstatymo straipsnius pažodžiui tikrindavo su popierinėmis „Valstybės žiniomis“. Šiaip jau po pirmo tokio patikrinimo žmonių įsitikinimai dar nesusvyruodavo. Reikėdavo kelių kartų. Ir koks apimdavo malonus pergalės jausmas, kai vyresnieji skaitytojai suprasdavo ir pripažindavo, kokį greitą, patogų ir taupantį laiką įstatymų paieškos kelią mes jiems atvėrėme.

Mitas 3 – INFOLEX GALIU PASINAUDOTI NE TIK BIBLIOTEKOJE, BET IR NAMIE, JUK INTERNETAS TAS PATS.
Iš tiesų, kaip bebūtų keista, rimta, tiksli, solidi teisinės informacijos duomenų bazė Infolex sukeldavo mūsų darbe daug smagių, linksmų akimirkų, kai tiesiog iš visies širdies tekdavo nusikvatoti.

Dar vienai skaitytojų grupei, ypač visada skubančiam ir mažiau kantrybės turinčiam jaunimui, reikėjo įrodyti, kad Infolex yra prenumeruojama ir ja galima naudotis tik bibliotekoje (jei asmuo nėra užsiprenumeravęs privačiai). Yra buvę keli atvejai, kai jaunimas, peržvelgęs jiems reikalingus teisės aktus, pakildavo sakydami: „A, tai rasiu namuose...“ Ir jų nesulaikydavo mūsų žodžiai, kad namie to nebus. Keletą minučių tęsdavosi mandagi žodinė dvikova, tačiau jaunimo žodis būdavo nenuginčijamas. Ir jau tik pavymui spėdavom bepasakyti: „O mes iki 18 val. dirbam, jei kas...“. Nereikėdavo ilgai laukti. Greit sugrįždavo. Truputį suglumę, juk, oi, kaip nesinori pripažinti buvus neteisiu. Ir klausimas iš sugrįžusiųjų buvo formuluojamas standartiškai: „Kodėl pas jus (bibliotekoje) atsidaro visi teisės aktai, o pas mane namie ne – juk internetas tai tas pats visur“. Ir tokiu atveju mes jau, galiausiai, būdavom išklausytos ir išgirstos.

Negalima sakyti, kad tie mitai buvo „griaunami“ itin dažnai ir su kiekvienu skaitytoju. Labai daug bibliotekos lankytojų iš karto, tik po trumpo supažindinimo, panirdavo į Infolex teisės aktų pasaulį. Ir jame rasdavo viską, kas tuo metu žmogui buvo aktualu, neaišku, skausminga. Ir mums būdavo džiaugsmas, kai žmogus išeidavo labiau pasitikintis savimi, nušvitusiu veidu, oresnis. Juk žinios, informacija mus daro pranašesniais, stipresniais, laisvesniais.

Tik paneigusios tuos kelis mitus, mes PATVIRTINOME patį svarbiausią gyvenime mitą, kad PRAKTIKA YRA GERIAUSIAS MOKYTOJAS.