Demokratinėje valstybėj valdžios organizacija ir veikla turi būti grindžiama valdžių padalijimo principu. Šio principo paskirtis – garantuoti asmens teises ir laisves, padėti visuomenei išvengti despotizmo. Atsižvelgiant į tai, kad valstybė vykdo tris funkcijas (leidžia įstatymus, juos vykdo ir sprendžia iškilusius ginčus), valstybės valdžia dalijama į įstatymų leidžiamąją, vykdomąją ir teisminę. Skirtingos funkcijos pavedamos skirtingoms valdžios institucijoms, uždraudžiant savintis svetimas funkcijas. Valdžios yra pakankamai savarankiškos, nepriklausomos, kontroliuoja ir riboja viena kitos galias.

Lietuvos Konstitucinis Teismas ne kartą yra aptaręs šį principą, kuriuo vadovaujantis visos valdžios turi būti atskirtos, pakankamai savarankiškos, bet tarp jų turi būti pusiausvyra. Lietuvoje Parlamentas leidžia įstatymus, Vyriausybė juos įgyvendina, teismai vykdo teisingumą.

Valdžių padalijimo teorijos atsiradimas teisinėje literatūroje siejamas su Dž. Loko ir Ch.L.Monteskje vardais. Būtent pastarojo veikale “Apie įstatymų dvasią” valdžių padalijimo teorija įgauna klasikine tapusią formą.

Valdžių padalijimo principas buvo įkūnytas jau pirmosiose rašytinėse konstitucijose. Antai 1787 m. JAV Konstitucijoje įtvirtinta valdžios organizacija buvo grindžiama valdžių padalijimo teorija.

Pagal tradicinę valdžių padalijimo sampratą valstybės valdžios skirstomos į: 1) įstatymų leidžiamąją; 2) vykdomąją; 3) teisminę. Šias valstybės valdžias įgyvendinančios institucijos vykdo svarbiausias valstybės funkcijas.

Įstatymų leidžiamoji valdžia

Įstatymų (t.y. aukščiausios teisinės galios norminių aktų, reguliuojančių svarbiausius visuomeninius santykius) priėmimas patikimas parlamentui – valdžios institucijai, kurią sudaro tautos išrinkti atstovai. Jie išreiškia įvairius visuomenės interesus, taip pat atstovauja visai visuomenei. Kartu reikia pažymėti,kad ne tik parlamentas, bet ir pati tauta tiesiogiai gali priimti įstatymus. Tačiau daugelis įstatymų yra priimti parlamento laikantis sudėtingos įstatymų leidybos procedūros. Parlamentas įvairiose šalyse vadinamas skirtingai: kongresas, riksdagas, folketingas, asamblėja, susirinkimas, parlamentas ir pan. Parlamentas – bendrinis įstatymų leidžiamosios institucijos pavadinimas. Parlamento narių skaičių, parlamento struktūrą, darbo procedūras nustato kiekvienos šalies konstitucija ir įstatymai, taip pat parlamentų reglamentai (statutai).

Kai kurių šalių konstitucijos pripažįstą deleguojamąją įstatymų leidybą, kai konstitucijos numatytais atvejais ir sąlygomis vykdomoji valdžia perima turinčių įstatymo galią bendro pobūdžio aktų kūrimo teisę.

Vykdomoji valdžia

Vykdomoji valdžia labiausiai pakito moderniose visuomenėse. Ji iš monarcho perėjo į vyriausybės ir ministrų rankas, įgavo naujų funkcijų, kurioms įgyvendinti parlamentas neturi priemonių. Pripažįstama, kad vykdomosios valdžios institucijų įgaliojimai išsiplėtė, jų padaugėjo.

Vykdomoji valdžia – tai institucijos, kurios įgyvendina valstybinę valdžią vykdydamos įstatymus ir kitus teisės aktus. Valstybės vadovas (prezidentas, monarchas) atstovauja šaliai, vykdo kitus šalies konstitucijoje ir įstatymuose numatytus įgaliojimus. Vyriausybė – aukščiausioji kolegiali vykdomosios valdžios institucija. Vyriausybės skyrimo būdas priklauso nuo šalies valdymo formos, politinių ir istorinių tradicijų, kitų ypatumų.

Vyriausybės kompetencijai paprastai priklauso:

Šiuolaikinė vykdomosios valdžios tendencija – ji “išaugo” tradicinį jai patikėtą vaidmenį.

Pabrėžiama, kad Vyriausybės politinė reikšmė ypač padidėjo dėl būtinumo skubiai spręsti įvairius klausimus, dėl techninio pobūdžio problemų, su kuriomis ji tiesiogiai susiduria.

Teisminė valdžia

Teismas įgyvendina teisminę valdžią. Tai nepriklausoma ir savarankiška valdžia. Teisminę valdžią įgyvendina teismai. Teismų paskirtis – teisingumo vykdymas sprendžiant nustatyta procesine tvarka baudžiamąsias, civilines ir administracines bylas. Teismai formuojami įvairiais būdais: teisėjai vienur renkami, kitur skiriami. Teismų nepriklausomybė nuo kitų valdžios institucijų užtikrinama tuo, kad teismai niekam nepavaldūs, išskyrus įstatymą. Svarbi teismų nepriklausomumo garantija – teisėjų kadencija, neliečiamybė, aukšta socialinė padėtis ir tinkamas materialinis aprūpinimas.

Teisminė valdžia laiduoja tikslų įstatymų taikymą, teismas kiekvienu konkrečiu atveju užtikrina teisingumą, jis laiduoja įstatymų laikymąsi.

Teisėjui negali įsakinėti nei parlamentas, nei vyriausybė. Jis paklūsta tik įstatymui, yra jo saugotojas. Teismo nepriklausomybė – esminė piliečių teisių garantija. Piliečiams teismas kasdieniame gyvenime – bene svarbiausia iš valdžių. Jie yra labiausiai suinteresuoti, kad šia valdžia kitos valdžios nemanipuliuotų. Teisminės valdžios nepriklausomumas ypač svarbus tais laikotarpiais, kai ir įstatymų leidžiamąją, ir vykdomąją valdžią kontroliuoja viena politinė dauguma. Teisminės valdžios nepriklausomumas įkūnija valdžių padalijimą, ji saugo asmenį, garantuoja, kad valstybė gerbs teisę. Todėl galima tik apgailestauti, kad valdžių padalijimo teorijoje tradiciškai jai skiriama palyginti nedaug vietos.

Nagrinėjant valdžių padalijimo principą, paprastai atskleidžiami tokie jo sudėtiniai elementai, kaip valdžių atskyrimas ir savarankiškumas, valdžių pusiausvyra (“stabdžiai ir atsvaros”, tarpusavio kontrolė), valdžių sąveika.

Valdžių atskyrimas ir savarankiškumas

Valdžių padalijimas, kaip minėta, grindžiamas tuo, kad valstybė vykdo ar privalo vykdyti tris funkcijas: leisti įstatymus, juos vykdyti ir spręsti ginčus.

Nagrinėjant Lietuvos Respublikos Konstituciją paaiškėja, kad įstatymų leidžiamoji, vykdomoji ir teisminė valdžios yra atskirtos, kiekviena iš jų patikėta valstybės valdžios institucijai, savarankiškai įgyvendinančiai jai patikėtas funkcijas.

Pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją kiekviena valstybės valdžia užima tam tikrą vietą valstybės valdžios sistemoje, atlieka jai būdingas funkcijas. Seimas, kurį sudaro tautos atstovai – Seimo nariai, leidžia įstatymus, prižiūri Vyriausybės veiklą, tvirtina valstybės biudžetą ir prižiūri jo vykdymą. Respublikos Prezidentas – valstybės vadovas – atstovauja valstybei ir daro visa, kas jam pavesta Konstitucijos ir įstatymų. Vyriausybė yra vykdomoji tvarkomoji šalies institucija. Ji vykdo įstatymus ir kitus teisės aktus, tvarko krašto reikalus. Teismai vykdo teisingumą.

Kiekviena iš valdžių vykdo tik jai patikėtas funkcijas ir negali vykdyti kitoms institucijoms pavestų funkcijų. Nė viena iš šių institucijų negali kištis į kitoms institucijoms pavestų įgaliojimų vykdymą.

Siekiant valdžių atskyrimo, didelę reikšmę turi tiesioginis valstybės valdžios institucijos įgaliojimų įtvirtinimas Konstitucijoje. Kai Konstitucijoje konkretūs įgaliojimai yra priskirti tam tikrai valstybės valdžios institucijai, jokia kita valstybės valdžios institucija jų negali pasisavinti; tokių įgaliojimų negalima perduoti ar atsisakyti. Negalimas ir vald-ių suliejimas.

Valdžių atskyrimas jas padalijus negali būti atsietas nuo valdžių savarankiškumo. Kita vertus, valdžių savarankiškumas nėra tai, kad jos gali daryti ką tik nori. Savo uždavinius jos gali vykdyti tik konstitucinių įgaliojimų ribose, gerbdamos kitų institucijų teises ir veikdamos kartu su šiomis institucijomis.

Valdžių pusiausvyra

Konstitucinėje praktikoje žinoma įvairių valdžių pusiausvyros užtikrinimo būdų. Vienas jų, įtvirtintas JAV Konstitucijoje, vadinamas “checks and balances” (“stabdžių ir atsvarų”) sistema.

“Stabdžių ir atsvarų” sistemos paskirtis – sukurti tokį mechanizmą, kuris užtikrins kiekvienos valdžios galimybę užkirsti kitos valdžios bandymams pasisavinti jai nepriklausančią valdžią, neteisėtai išplėsti savo galias. Tai galimybė neutralizuoti vienai kitą.

Parlamentinei ar pusiau prezidentinei (būdinga Europos šalims) valdymo formai būdinga specifinės valdžių pusiausvyros užtikrinimo priemonės. “Lankstaus: valdžių padalijimo sistemose įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžių pusiausvyrą atspindi vykdomosios valdžios teisė paleisti parlamentą ir parlamento teisė reikšti nepasitikėjimą vyriausybe. Tai savitarpio priklausomybė.

Europos šalyse žinomas ir apkaltos institutas, taikomas aukščiausiems pareigūnams. Neretai apkaltos procesą realizuoja ne tik parlamentas, bet ir konstitucinis teismas (parlamentas pareiškia kaltinimą, o konstitucinis teismas priima sprendimą).

Nors konstitucijoje įtvirtinamas teisminės valdžios nepriklausomumo principas, tačiau tai nepaneigia ir vykdomosios valdžios vaidmens užtikrinant finansines ir materialines teismų funkcionavimo sąlygas, be to, pažymėtina, kad įvairios valdžios neretai dalyvauja formuojant teisėjų korpusą ir t.t.

Valdžių sąveika

Valdžių atskyrimas, savarankiškumas, jų pusiausvyra nereiškia, kad jos visiškai atskirtos, nesusijusios viena su kita jokiais ryšiais.

Gal ir paradoksas – įgyvendinti savo funkciją konkreti institucija neretai gali tik derindama savo veiksmus su kitomis institucijomis. Institucijų sąveika susijusi su valdžių pusiausvyra.

Tokią sąveiką iliustruotų Lietuvos Respublikos konstitucinio reguliavimo pavyzdžiai: Respublikos Prezidentas turi teisę skirti Ministrą Pirmininką, tačiau šią teisę gali įgyvendinti tik gavęs Seimo pritarimą; Seimas skiria Aukščiausiojo Teismo teisėjus ir šio teismo pirmininką, bet tam būtinas Respublikos Prezidento teikimas ir t.t.

Taigi, nors kiekviena iš institucijų turi apibrėžtą funkciją, tačiau viena be kitos nepajėgia atlikti savo uždavinių.

Parengta pagal Lietuvos konstitucinės teisės vadovėlį, 2001 m.