Šilutės r. savivaldybės dokumentų paieška
UžklausaPagalba
Pagrindinis Atsisiųskite aktą byloje
PRIEDAS, Nr. T1-377 2008-02-05
Padalinys: ŠILUTĖS RAJONO SAVIVALDYBĖS TARYBA

Redakcijos:
Atgal į sąrašą
Į pabaigą
DĖL ŠILUTĖS RAJONO SAVIVALDYBĖS KULTŪROS PAVELDO IŠSAUGOJIMO IR PRITAIKYMO TURIZMUI STRATEGIJOS 2008-2014 METAMS PATVIRTINIMO (3 PRIEDAS)

PATVIRTINTA

Šilutės rajono savivaldybės

tarybos 2008 m. vasario 5 d.

sprendimu Nr. T1-377

3 priedas

 

PRIORITETINIS ŠILUTĖS RAJONO KULTŪROS PAVELDO OBJEKTŲ SĄRAŠAS

 

Eil. Nr. (pagal reitingavimą)

Kultūros paveldo objekto pavadinimas ir kodas LR Kultūros vertybių registre

Kultūros paveldo adresas

Trumpa istorinė charakteristika

Esama būklė

 

Archeologijos objektai

 

ARCHEOLOGIJOS OBJEKTAI

 

 

1.

Aukštumalos, Lapalių senovės gyvenvietė (A487P)

Kintų sen.

 

 

2.

Jurgaičių, Jomantų piliakalnis su gyvenviete A492KP

 

Jurgaičių k.,

Švėkšnos sen.

Piliakalnį iš pietvakarių , vakarų ir šiaurės juosia Telšenos , iš pietų - Ašvos slėniai. Rytuose nuo aukštumų skiria statūs, apie 7m aukščio šlaitai. Viršuje 86 m ilgio pietvakarių-šiaurės rytų kryptimi ir 26m pločio aikštelė. Jos rytinį, pietinį ir pietvakarinį kraštą juosia 127m ilgio pylimas. Pietvakariniame gale jis 2m aukščio, o kitur 1,2-1,5m aukščio. Pietiniame piliakalnio gale, 5m žemiau aikštelės yra 10m pločio terasa, kuri žemėdama jį juosia dar ir iš pietryčių ir rytų pusės. Kita terasa yra piliakalnio pietinėje pusėje, maždaug 2m žemiau aikštelės. Ji nedidelė, apie 1m pločio. Aikštelėje yra kutūrinis sluoksnis . Į rytus nuo piliakalnio už slėnio buvusi gyvenvietė, ten rasta lipdytos keramikos grublėtu paviršiumi.

Prie piliakalnio yra Jurgaičių senkapis. Senkapio pietrytiniame krašte, arčiau senų kaimo kapinaičių buvę 2 pilkapiai ar kapai, apjuosti akmenų vainikais. Juos ardant, 1961m rasta I-IIIa. papuošalų . 1967 m. archeologė L.Nakaitė ištyrė 358 m². Rasti 22 VII-VIIIa. nedegintų ir 1 sudeginto mirusiojo kapai. 5 vyrai palaidoti su žirgais. 1968m. aptiktas dar vienas suardytas kapas. Atsitiktiniai radiniai I-XIIa.

Piliakalnis nėra tvarkomas, jis apugęs savaiminiais želdiniais, kurie ardo jo šlaitus, pylimus.

Piliakalnis pasiekiamas tik peščiomis, privažiuoti galima prie netoliese jo esančios kaimo turizmo sodybos.

Nėra nurodomųjų ženklų į piliakalnį.

 

3.

Šiūparių piliakalnis su gyvenviete A500KP

 

Šiūparių k.,

Švėkšnos sen.

Šiūparių kaimo apylinkėse jau gyventa I m. e. tūkstantmetyje. Šalia piliakalnio rasta to laikotarpio lipdytinės keramikos grublėtu paviršiumi, gintarinių karolių, verpstelių. Piliakalnis yra Šalpės slėnyje įsiterpusios aukštumos gale, iš pietų ir vakarų sustiprintas dviem maždaug 50m ilgio pylimais (vienas pylimas 8m aukščio, antras–2m aukščio). Pilies kiemo plotas apie 1000m² I pasaulinio karo pradžioje ant piliakalnio rusų kariai buvo įsikasę apkasus. Netoli piliakalnio yra Daukšaičių kapinynas, kuris datuojamas IX-XIXa.

Piliakalnis nėra tvarkomas, jis apugęs savaiminiais želdiniais, kurie ardo jo šlaitus, pylimus. Prie piliakalnio irimo prisideda ir vietinių gyventojų važinėjimas ant jo mašinomis.

Piliakalnis pasiekiamas tik peščiomis.

Nėra nurodomųjų ženklų į piliakalnį.

Savivaldybė Kultūros paveldo departamentui yra pateikus prašymą 2008 m. skirti dalinį finansavimą piliakalnio sutvarkymo ir pritaikymo turizmui projektinės dokumentacijos rengimui.

4.

Akmeniškių piliakalnis su gyvenviete A502KP

Akmeniškių k.,

Katyčių sen.

Piliakalnis yra giliai miške tarp aukštų kalvų (sunku atskirti, kuri kalva yra piliakalnis). Rytiniai piliakalnio šlaitai leidžiasi į upelio slėnį , jie yra statūs , apie 14m aukščio. Aikštelė 1 pailga, apie 50m ilgio šiaurės-pietų kryptimi, ir 26m pločio. Aikštelės pietinį galą nuo gretimų aukštumų skiria lanko formos, 60m ilgio, pylimas, kuris 2 ties viduriu yra 3,2m aukščio nuo aikštelės. Aikštelėje pastebimas kultūrinis sluoksnis, ji visa iškasinėta (pilna, apie 2m gylio duobių ).

Piliakalnis kas metai yra tvarkomas Vainuto ir Katyčių seniūnijų bendruomenių: iškertami savaiminiai želdiniai, piliakalnio šlaite suformuojami laipteliai, sutvarkomas keliukas, vedantis prie piliakalnio, pastatytas nurodomasis ženklas į piliakalnį.

Ant piliakalnio ir jo papėdėje vyksta šių seniūnijų organizuojamos šventės.

 

5.

Venckų piliakalnis su gyvenviete (A515KP)

Venckų k.,

Ž. Naumiesčio sen.

Piliakalnis įrengtas aukštumos kyšulyje, Šusties dešiniajame krante, jo santakoje su Pilupiu. Aikštelė keturkampė, pailga rytų-vakarų kryptimi, 55m ilgio, 17m pločio rytiniame gale ir 20m pločio vakariniame. Aikštelės vakariniame krašte supiltas 2m aukšči, 30m pločio pylimas, kurio išorinėje pusėje buvo dabar jau užlygintas griovys. Pylime išardavo apdegusių rąstų.

Vakarinėje papėdėje šalia piliakalnio esančioje gyvenvietėje rasta lipdytos keramikos lygiu paviršiumi. Piliakalnis datuojamas I tūkst. pradžia-II tūkst. pradžia.

Piliakalnis yra netvarkomas, apžėlęs savaiminiais želdiniais.

Nėra nurodomųjų ženklų į piliakalnį.

 

 

 

MITOLOGIJOS OBJEKTAI

 

 

1.

Kalnas ir akmuo, vad. Velnio akmeniu (M31K)

Vilkų Kampo k.

Švėkšnos sen.

 

Nėra nurodomųjų ženklų į objektą.

2.

Kalnas M149

Juknaičių k.

 

Nėra nurodomųjų ženklų į objektą.

 

 

 

STATINIAI

 

 

1.

Švyturys S165

Uostadvario k.

Rusnės sen.

Pradėtas statyti 1873 m., baigtas - 1876 m. Pirminė statinio paskirtis nepakitusi – švyturys.

Būklė gera

2.

Pastatas S427

Turgaus a. 2,

Šilutė

Pastatas pastatytas XX a. pr. moderno stiliumi. Statytojai nežinomi, XX a. pr. - 1943m. savininkas buvo prekybininkas Labuttis Martin. Jis prekiavo technika. Pirminė pastato paskirtis yra busi tokia: I-ame aukšte prekybinės patalpos, II-ame ir III-iame nuomojami butai.

1977 m. pastatas buvo remontuotas.

Šios kultūros vertybės dosje nurodyta, kad „saugoti pastato tūrį, medžiagiškumą, planinę struktūrą, fasadų architektūrą, eksterjero dekoro elementus“.

Pastatas nuo 1977 m. nebuvo restauruotas. Šiuo metu yra nepatenkinamos būklės.

Savivaldybė Kultūros paveldo departamentui yra pateikus prašymą 2008 m. skirti dalinį finansavimą pastato fasado restauracijai reikalingos dokumentacijos parengimui.

Ant namo nėra ženklo, kad jis yra valstybės saugomas kultūros paveldo objektas.

3.

Pastatas S428

Turgaus a. 3,

Šilutė

Pastatas pastatytas XX a. pr. moderno stiliumi. Statytojai nežinomi. 1943m. pastatas priklausė prekybininkui Albert Bendig. Pirminė pastato paskirtis yra busi tokia: I-ame aukšte prekybinės patalpos, II-ame ir III-iame gyvenami butai.

1977 m. pastatas buvo kapitaliai remontuotas.

Šios kultūros vertybės dosje nurodyta, kad „saugoti pastato tūrį, medžiagiškumą, planinę struktūrą, fasadų architektūrą, eksterjero dekoro elementus“.

Pastatas nuo 1977 m. nebuvo restauruotas. Šiuo metu yra nepatenkinamos būklės.

Savivaldybė Kultūros paveldo departamentui yra pateikus prašymą 2008 m. skirti dalinį finansavimą pastato fasado restauracijai reikalingos dokumentacijos parengimui.

Ant namo nėra ženklo, kad jis yra valstybės saugomas kultūros paveldo objektas.

4.

Pastatas S429

Turgaus a. 4,

Šilutė

Pastatas pastatytas XX a. pr. moderno stiliumi. Pastato savininkas-Hoffmann Otto.

Gyvenamas namas us prekybinėm patalpom pirmame aukšte. 1921-1943 m. pirmame aukšte buvo restorana, jo savininkė Olga Schmiede. Vėliau F. Bartkaus parfumerijos parduotuvė.

Šios kultūros vertybės dosje nurodyta, kad „saugoti pastato tūrį, medžiagiškumą, planinę struktūrą, fasadų architektūrą, eksterjero dekoro elementus“.

Pastatas nuo 1977 m. nebuvo restauruotas. Šiuo metu yra nepatenkinamos būklės.

Savivaldybė Kultūros paveldo departamentui yra pateikus prašymą 2008 m. skirti dalinį finansavimą pastato fasado restauracijai reikalingos dokumentacijos parengimui.

Ant namo nėra ženklo, kad jis yra valstybės saugomas kultūros paveldo objektas.

5.

Namas S939

Šyškrantės g. 7

Rusnės sen.

Gyvenamas namas, statytas po didžiojo 1888 m. potvynio. Kadangi per potvynį visi aplinkui namai buvę užlieti, tai šį E. H. Anckeris statė pakeliant pamatus, kas bėdos atveju būtų kur gyventi. Namas stovėjo E. H. Anckerio sodyboje, jame gyveno tarnai.

E. H. Anckeris buvo žinomas Mažosios Lietuvos visuomenės veikėjas, kelis kartus išrinktas seimo nariu Rytprūsių seime atstovauti Rusnės apylinkes, daug prisidėjęs plėtojant apylinkių ūkį, investavęs, statant įrenginius, gelbstint Rusnės apylinkes nuo potvynių.

Būklė patenkinama. Prie objekto nėra informacijos.

6.

Geležinkelio tiltas S24

Šilutė

Tiltas, pastatytas 1875 m. tiesiant geležinkelį Klaipėda-Pagėgiai. Tai originalus statinys, puikus XIX a. pab. Statybos pavyzdys.

Būklė patenkinama. Nėra informacijos apie paveldo objektą.

7.

Ornitologijos stotis S158

Ventės k.

Kintų sen.

Įkurta 1929 m. prof. T. Ivanausko. Ornitologijos sotis įkurta moksliniam tiriamajam darbui, paukščių žiedavimui. 1938 m. buvo 3 paukščių gaudyklos. 1939 m. darbas nutrūko, veikla buvo atnaujinta 1950 m.

Būklė gera.

8.

Tiltas S25

Šlažų k.

Atstatytas 1926 m. Atidarytas prezidentaujant K. Griniui.

Būklė gera.

9.

Vaistinė S426

Vydūno g. 1,

Šilutė

Pastatas pastatytas 1926 m. moderno stiliumi. Savininkas A. Grigaitis. Pirminė pastato paskirtis buvo vaistinė su gyvenamomis patalpomis.

Šios kultūros vertybės dosje nurodyta, kad „saugoti pastato tūrį, medžiagiškumą, planinę struktūrą, autentiškas konstrukcijas, fasadų architektūrą, eksterjero dekoro elementus“.

Būklė patenkinama. Nėra informacijos apie paveldo objektą.

10.

Sinagoga S1025

Liepų a. 12,

Švėkšna

Pastatyta 1926 m. Projekto autorius-L. Prosinskis. Tai žieminė, vientiso monumentalaus tūrio, stačiakampio plano, viena iš dviejų (kita – Šančių sinagoga Kaune) išlikusių originalių marų architektūros formų sinagoga.

Būklė-avarinė. Nėra aiški situacija dėl pastato ateities priklausomybės, nes Lietuvos žydų bendruomenė neleidžia pastato privatizuoti.

11.

Pastatas S422

Rusnės g. 4, Šilutė

Pastatytas XX a. pr.

Būklė patenkinama. Nėra informacijos apie paveldo objektą.

12.

Pastatas S430

Turgaus a. 8, Šilutė

Pastatytas XIX a. I p. Pamario kraštui būdingu liaudies architektūros stiliumi .XIX a. vid. - XX a. 3 deš. savininkai buvo prekybininkų Walter šeima, 1921 – 1943 m. Schwark Karl. Po karo nacionalizuotas.

Pirminė paskirtis – gyvenamas namas su parduotuvėmis. 1921 m. buvo geležies dirbinių parduotuvė. 1934 – 1939 m. buvo restoranas ir gėrimų parduotuvė pirmame aukšte, mansardoje butai.

Remontuotas 1965 m.

Būklė patenkinama. Nėra informacijos apie paveldo objektą.

13.

Gaisrinė S449

 

Lietuvininkų g. 22

Šilutė

 

Pastatyta 1911 m., savininkas ir statytojas buvo miesto valdyba. Pastatas pastatytas moderno stiliumi.

Kapitaliai pastatas buvo remontuotas 1996 m.

Būklė gera.

14.

Siaurojo geležinkelio Šilutės stoties pastatas S1029

Lietuvininkų g. 15 Šilutė

 

Pastatytas XX a. pr.

Būklė patenkinama. Nėra informacijos apie paveldo objektą.

15.

Prekybos eilės S1047

Katyčių mstl.

Pastatytas XIX a. pab.-XX a. pr.

Būklė patenkinama. Nėra informacijos apie paveldo objektą.

16.

Evangelikų liuteronų bažnyčia S248

Katyčių mstl.

 

Pastatyta 1734 m. baroko epochos stiliumi.

Bažnyčios vidų įrengė meistras Endrejėtis XVIII a. II pusėje.

Būklė patenkinama. Nėra informacijos apie paveldo objektą.

 

 

 

STATINIŲ KOMPLEKSAI

 

 

1.

Šilutės dvaro sodyba, vad. Šojaus G115K

Lietuvininkų g. 2,

Šilutė

Šilutės dvaro pradžia siejama su 1722 m., kuomet buvo sudarytas Šilutės (Šilokarčemos) valsčius, o jam valdyti buvo įsteigtas valstybinis dvaras. Ilgiausiai valsčiaus valdytojais, o tuo pačiu ir dvaro nuomotojais buvo Radkių (Radke) giminė. Vienas iš atstovų, Francas Vilhelmas Radkė (Franz Wilhelm Radke), 1818 m., kuomet buvo išpardavinėjami valstybiniai dvarai, nusipirko šį dvarą ir nuo to laiko jis tapo paveldima šeimos nuosavybe. Pakutinis iš Radkių, valdęs Šilutės dvarą, nepilnametis Eduardas Radkė, skolose skendintį 1500 ha dydžio dvarą, kuris anuomet buvo vienas didžiausių Klaipėdos ir Šilutės apskrityse, 1889 m. pardavė iš Klaipėdos kilusiam vokiečių dvarininkui Hugo Šojui (Hugo Scheu, 1845-1937).

Neretai Šilutės dvaras pagal paskutinį savininką šiandien vadinamas Hugo Šojaus dvaru. Iš visų buvusių dvaro valdytojų H. Šojus paliko ryškiausią pėdsaką Šilutės dvaro istorijoje. Jis ne tik likvidavo dvaro įsiskolinimus, bet jo valdymo metais Šilutės dvaras tapo klestinčiu, pavyzdiniu ūkiu visame Klaipėdos krašte bei Rytų Prūsijoje.

Būklė nepatenkinama.

Dvaro sodybos restauracijos eiga pateikta priede Nr. 1.

2.

Šv. Vincento Ferero bažnyčios kompleksas G162K

Degučių k.

Žemaičių Naumiesčio sen.

Pastatyta 1757m. Baroko epochos liaudies architektūros formomis. Vienintelė Žemaitijoje išlikusi centriško trikampio plano, bažnyčia. Jos fundatorius Vainuto seniūnas T. Bilevičius. Trikampė bažnyčios erdvė dengia lygiomis lubomis, kuria remia du lygiagretes sijas laikantys stulpai. Kampe priešais įėjimą yra presbiterija. Joje įkomponuoti trys puošnūs barokiniai altoriai. Sudėtingiausias ir išraiškingiausias iš jų – vidurinis, didysis altorius.. Altoriaus viršų vainikuoja stambus rokokinis kartušas ir dvi šventųjų skulptūros. Bažnyčia remontuota 1840 m.

Būklė avarinė. Iš Norvegijos finansinio mechanizmo gautos lėšos bažnyčios komplekso techninės dokumentacijos rengimui ir avarinės būklės šalinimui.

 

3.

Vandens kėlimo stoties kompleksas G26K

Uostadvario k.

Rusnės sen.

Vandens kėlimo stotis pastatyta ant vieno iš daugelio kanalų, vagojančių Rusnės užliejamas pievas. Kilus potvyniam, vanduo buvo perpumpuojamas į Nemuno pusę. 1967 m. pastatčius naują elektrinę siurblinę, vandens kėlimo stotis nebenaudojama, joje įrengtas muziejus.

Stotis pastatyta 1907 m., pagal šaltinius ją pastatė „vokietis, kuris valdė Rusnės salą“.

Būklė gera.

4.

Šyškrantės k. etnoarchitektūrinė sodyba

Šyškrantės g. 5

Rusnės mstl.

Sodyba įkurta XIX a. pab. Pastatai datuojami 1895 m. statyba. Ši sodyba ypatinga savo kilme. Seniausių Rusnės gyventojų liudijimu ši sodyba priklausė Anckerių giminei-labi daug nusipelniusiai gelbstint Rusnės apylinkes nuo potvynių, vystant vietos ūkį.

Sodybą sudaro namas, sandėlys, tvartas. Jie formuoja vientisą kiemą. Sodyba išlaikė unikalų vientisumą – joje nėra išsišokusių, agresyvių naujadarų, pažeid\iančių tradicinės architektūros pobūdį.

Būklė bloga.

Privati nuosavybė.

5.

Stemplių dvaro sodyba G87K

Stemplių k.

Švėkšnos sen.

Stemplių dvaras susikūrė XIX a. pr. Kai J. Pliaterio sūnūs Švėkšnos dvarą pasidalino į 4 dalis. Dvaro sodybą sudarė ponų namas, svirnas, kumetynas, spirito varykla, tvartai šiaurinėje sodybos teritorijos dalyje. Išliko tik 2 pastatai: ponų namas ir svirnas. Iki šių dienų išlikusi senoji liepų alėja, ribojanti dvaro sodybą iš šiaurės rytų.

1836-1848 m. dvare gyveno poetas, istorikas Simonas Stanevičius (1799-1848).

Būklė patenkinama. Privati nuosavybė.

6.

Švyturys su namu G22K

Ventės k.

Kintų sen.

Švyturys susijęs su XIX-XX a. navigacija Kuršių mariose. XIX a. pr. Šioje vietoje stovėjo medinis švyturys, kuris sudegė. Jo vietoje 1852 m. buvo pastatytas mūrinis, kuris ir išliko iki mūsų dienų.

Būklė gera.

7.

Švėkšnos dvaro sodyba G283K

Švėkšnos mstl.

Pagrindiniai dvaro sodybą formuojantys elementai: užstatymas (19 dvaro laikotarpio statinių), želdynai (parkas, pavieniai želdiniai), vandens sistema (upelių vagos, tvenkiniai), susisiekimo įranga (laiptai, takai, keliai), mažosios architektūros elementai.

XV a. dvaras buvo paminėtas pirmą kartą. 1624 m. dvare buvo įsteigta stiklo gamykla, popieriaus dirbtuvė. Nuo 1766 m. gegužės 22 d. dvaras priklausė Platerių giminei. Po 1820 m. dvaras padalinamas į 4 dalis. Po 1843 m. pradedama formuoti dalis mūsų laikus pasiekusios kompozicijos, kuri kompleksiškai buvo pertvarkoma XIX a. pab. 1928 m. šiaurinėje dvaro sodybos dalyje pastatyta „Saulės“ gimnazija.

Vertingiausi dvaro osdybos elementais laikytini: jos planinė struktūra, kuri galutimai susiformavo XX a. pr. Ją sudaro mišraus išplanavimo parkas, pavieniai statiniai ir jų grupės, susisiekimo įranga. Ypač organiškai į Švėkšnos miestelio kompoziciją įsijungia dvaro parkas, formuodamas vertingą istorizmo laikotarpio urbanistinį ansamblį.

Būklė gera. Privati nuosavybė.

8.

Vilkėno dvaro sodyba G116K

Vilkėno k.

Švėkšnos sen.

Vilkėnų dvaras įkurtas XIOX a. II pusėje. Jos įkūrėjas – grafas Aleksandras Plateris, XX a. lietuvių teisės istorikas.

Vilkėnų dvaro rūmai stovėjo sodybos centre, aplinkui buvo erdvios vejos, tik rytinėje dalyje buvo nedidelė ūkinė dalis (su arklidėmis). Vilkėnų dvaro sodybą fuormuojantys elementai: užstatymas (išlikę 6 skirtingos paskirties objektai), želdynai (parkas išsidėstęs per dvi terasas), vandenys (upelis ir tvenkinys). Pagrindiniai pastati yra istorizmo stiliaus, rūmai – neorenesansiniai, ūkiniai pastati neturi ryškių stiliaus bruožų.

Būklė gera. Prie objekto nėra informacijos apie paveldo objektą ir nukreipiamųjų ženklų į jį. Privati nuosavybė.

9.

Evangelikų liuteronų bažnyčios ir parapijos namų kompleksas G163K

 

Neringos g.

Rusnė

 

 

 

 

 

Pastatyta 1809m

 

Būklė bloga. Prie objekto nėra informacijos apie jį.

 

 

 

URBANISTINĖS VIETOVĖS

 

 

1.

Rusnės miesto istorinė dalis U46

 

Rusnė - viena seniausių gyvenviečių Nemuno deltoje, įkurta XV a. Miestelis unikalus savo geografine padėtimi, pobūdžiu, gamta bei istorija. Tai vienintelis Lietuvos miestas esantis saloje, kuriame pavasariniai potvyniai, vasaros ir rudens poplūdžiai bei žiemos polaidžiai sąlygojo savitą gyvenimo būdą ir ritmą bei formavo unikalų materialųjį ir nematerialųjį kultūros paveldą. Rusnės saloje dėl specifinių istorinių, socialinių, ūkinių, gamtinių bei kultūrinių sąlygų atsirado saviti pastatai, sodybos ir gyvenvietės.

Atplukdomos medienos ir vietoje gamintos pjautinės medienos įvairių asortimentų gausa nulėmė Rusnės medinės architektūros, kaip savito kultūrinio fenomeno, atsiradimą ir plėtrą. Iš medienos buvo statomi dviaukščiai dideli daugiabučiai namai lentpjūvių ir kitiems darbininkams, pasiturinčių miestelio gyventojų dideli ir puošnūs gyvenamieji namai, priemiesčio ūkininkų gyvenamieji namai, daržinės bei kiti pastatai, gretimų kaimų gyventojų (žvejų, daržininkų ir pievininkų) gyvenamieji bei kiti statiniai, neturtingų gyventojų maži pastatėliai, kai kurie visuomeniniai pastatai (mokyklos), prekybos bei aptarnavimo įstaigos. Tad Rusnėje būta labai įvairaus dydžio bei pobūdžio medinių pastatų.

Nėra parengtų istorinės dalies:

1. reglamento,

2. reklamos įrengimo taisyklių,

3. pastatų fasadų tvarkymo taisyklių.

2.

Šilutės miesto istorinė dalis U45

 

Šilutė – mišraus plano miestas, kuriame išsiskiria viena pagrindinė lietuvininkų – Tilžės gatvė. Todėl susidaro įspūdis, tarsi miestas būtų linijinės struktūros. Tačiau tikrojis struktūra išryškėja atidžiau pažvelgus į tris vienodai aiškius, skirtingos formos pagrindinių gatvių židinius, atsiradusiussusijungus įvairiu laiku susikūrusioms ir nevienodai didėjusioms Verdainės, Šilokarčemos ir Žibų gyvenvietėms.

Šiuo metu Šilutei būdingi tūrinės erdvinės kompozicijos bruožai susiklostė XIX a. I pusėje. Savitą užstatymo pobūdį sudaro nemažai Klaipėdos krašto regioninės architektūros, taip pat stilistinės originalios architektūros pastatų. Ši teritorija yra vertinga dėl savitos dabartinio miesto visumos, kurią sudaro anksčiau buvę savarankiški įvairaus plano ir skirtingos tūrinės erdvinės kompozicijos Verdainės, Šilokarčemos ir Žibų miesteliai. Verdainė – vietinis religijos ir kultūros centras, Šilokarčema – prekyvietė, Žibai – amatų ir administracijos centras.

Nėra parengtų istorinės dalies:

1. reglamento,

2. reklamos įrengimo taisyklių,

3. pastatų fasadų tvarkymo taisyklių.

3.

Katyčių miestelio istorinė dalis U51

 

Kaimas įsikūrė XV a. pr. Jau XVI a. Katyčiuose buvo bažnyčia ir vyko savaitiniai turūs. XVIII a. buvo daug prekybininkų, mokykla. XX a. I pusėje buvo dvi mokyklos, administracinės bei banko įstaigos, paštas, vaistinė, pora malūnų, plytinė, skerdykla, eilė amatininkų dirbtuvių ir krautuvių. Visą laiką veikė garsūs turgūs.

Miestelis linijinio su radialinio plano elementais. Katyčiai išlaikė daugumą Klaipėdos krašto miestelio, laukininkų aptarnavimo centro bruožų, nedaug tepažeistą tradicinę terpę: didžiąją stačiakampio plano aikštę miestelio centrinėje dalyje su mūriniais pastatais palink, prekybines eiles, bažnyčios šventorių su senomis kapinėmis greta aikštės, nuo aikštės ir nuo centrinės gatvės atsišakojančias gatveles su 1-2 aukštų apstatymu. Miestelio tūrinė erdvinė kompozicija labai vieninga ir naujieji pastatai, atsiradę II a. II pusėje, nedarko bendrosios struktūros.

Nėra parengtų istorinės dalies:

1. reglamento,

2. reklamos įrengimo taisyklių,

3. pastatų fasadų tvarkymo taisyklių.

4.

Švėkšnos istorinė dalis UV43

 

Pirmą kartą Švėkšnos vardas paminėtas 1503 metais kovo 8 d. Linkuvos bažnyčios fundacijos ir donacijos akte. 1644 m. minimas Švėkšnos miestas (1644 m. – 75, 1695 m. – 97 šeimos), nuo 1664 m gruodžio 17 d. leidžiamas turgus penktadieniais (prieš II-ą pasaulinį karą ir dabar turgus yra ketvirtadieniais).

Po 1831 sukilimo Švėkšnoje stovėjo kariuomenės dalinys. XIX a. II pusėje – XX a. pradžioje Švėkšna buvo žymus Vokietijos pasienio kontrabandos punktas.

Istorinė dalis nėra valstybės saugoma, todėl būtina inicijuoti jos paskelbimą saugoma savivaldybės.

Nėra parengtų istorinės dalies:

1. reglamento,

2. reklamos įrengimo taisyklių,

3. pastatų fasadų tvarkymo taisyklių.

5.

Minijos k. gyvenvietė U50

 

Minijos kaimui būdinga upinės „gatvės“ struktūra, sodybos įsikūrusios abipus, lygiagrečiai jos vagai. Sklypai susiformavę statmenai upei besidriekiantys rėžiais. Sodybų gyvenamieji namai pastatyti kiek atokiau nuo upės, natūralaus sąnašų pylimo keteroje.palei gyvenamuosius namus, pylimus eina kaimo keliukas, jungiantis sodybas. Išskirtinis kaimo bruožas – Minijos upė – centrinė kaimo gatvė. Nors dar 1973 m. kaiams buvo apskelbtas saugomu, bet jau tada iš 14 senųjų pastatų tik kai kuriuose nuniokoto kaimo sodybose dar buvo likę autentiškų pastatų.

Nėra parengtų is torinės dalies:

1. reglamento,

2. reklamos įrengimo taisyklių,

3. pastatų fasadų tvarkymo taisyklių.

 

 

 

LAIDOJIMO VIETOS

 

 

1.

Šilutės vad. Šojaus dvaro senosios kapinės L1568K

Atgimimo al.

Šilutė

Dvaro kapinės buvo įsteigtos 1830 – 1845 m. Dvaro kapinių plotas buvo 17,1 a ir iki jų sunaikinimo 1945 m. jose buvo 20 kapaviečių: 18 priklausė dvarininkų Radke-ių ir 2 – Scheu'jų šeimoms. Kapinėse palaidotas ir lietuvių tautosakos rinkėjas, muziejininkas, filosofijos daktaras, visuomenės ir kultūros veikėjas Hugo Šojus (1845–1937)

Būklė gera.

Nėra pažymėtos kapinių ribos; neįrengtas informacinis stendas.

2.

Ernsto Vilhelmo Berbomo kapas Iv939

Muižės k.

Kintų sen.

Ernstas Vilhelmas Berbomas gimė 1786 kovo 11 dieną netoli Klaipėdos esančioje Gintaro pelkėje, kurią vokiečiai vadino Bernstein bruck.

Su jauna žmona Emilija Maklyn (iš kilmingos škotų giminės) ir dviem vaikais 1821 atsikelia į iš uošvės nupirktą Muižės dvarą (vok. Fainenchof). Už jį sumoka 12 825 talerius. Muižėje patenka į visai naują aplinką - Kuršių marių žmonių gyvenimas mažai buvo paliestas politinių Rytų Prūsijoje vyravusių vėjų. Gyventojų daugumą sudarė lietuviai.

Kurį laiką, Klaipėdos Tarybai 1835 metais pasiūlius, buvo Klaipėdos miesto burmistru. 1840 metais susikivirčijo su daugumą miesto tarėjų ir, atsisakęs tarnybos, grįžo į Muižę

Tuo metu Karaliaučiaus administracija rūpinosi sutvarkyti žvejybą Kuršių mariose. E. V. Berbomui 1841 metais buvo pasiūlyta tapti (kol kas laikinai) vyriausiuoju Kuršių marių žūklės prievaizdu „oberfišmeister'iu“ gaunant 2 talerius dienpinigių. 1843 metais galutinai patvirtino, kad iki šiol buvęs laikinasis ogerfišmeisteris Vilhelmas Berbomas, gyvenantis Muižėje, yra karališkosios vyriausybės skiriamas vyriausiuoju Kuršių marių ir visų į ją įtekančių upių ir upelių, jų deltų žūklės prievaizdu.

Vyriausias Kuršių marių inspektorius reiškėsi ir kaip gamtininkas. Jis rašė straipsnius, kuriuose gyrė Kintų girininką Tanšeitį ir jo pastangas kovojant su Kuršių marių krantų eroziją. Tuo siekė išjudinti to meto valdžią, kad skirtų lėšų krantams tvarkyti. 1875 metais lėšos buvo skirtos - prasidėjo Kniaupo įlankos krantų stiprinimas (sodinamo nendrės ir meldai).

Būklė gera.

3.

Jurgio Pliaterio kapas Iv841

Švėkšnos mstl. kapinės

Gimė J. Pliateris 1810 m. liepos mėn. prie Švėkšnos, Gedminaičių dvare. Jo motina – kunigaikštytė Karolina Giedraitytė. Jurgis turėjo tris brolius: Steponą, Pranciškų ir Kazimierą. Iš pradžių grafas mokėsi namuose, vėliau kartu su broliu Kazimieru – Kražių gimnazijoje. Lietuviškai kalbėti išmoko dar vaikystėje. Kražiuose antroje klasėje jo korepetitoriumi tapo Simonas Stanevičius, kuris tuo laiku mokėsi priešpaskutinėje Kražių gimnazijos klasėje kartu su J. Pliaterio broliu. Kražių gimnaziją J. Pliateris baigė 1821 m., o 1825 m. įstojo į Vilniaus universitetą studijuoti literatūrą ir laisvuosius menus. Čia jis buvo vienas iš aktyviausių bajoriško žemaičių lituanistinio sąjūdžio dalyvių. Universitetą J. Pliateris baigė 1828 m., turėdamas 18 m. amžiaus. Tuo laiku jis jau buvo garsus senų knygų žinovas, kolekcionierius.

J. Pliateris ne tik rinko knygas, bet ir platino jas, ypač maldaknyges. Yra žinoma, kad J. Pliaterio bibliotekoje buvo per 3000 knygų, trylikos Lietuvos pilių planai, kunigaikščių portretai, Lietuvos monetų rinkinys, daug senienų, net stumbro odos skydų, S. Daukanto veikalo „Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių“ nuorašas. 1900 m. J. Pliaterio biblioteka pervežta į Švėkšnos dvarą, o 1910 m. didelis knygų mylėtojas ir kolekcionierius Marijonas Pliateris šią biblioteką išsivežė į Veprių dvarą, prie Ukmergės.

Būklė gera.

4.

R. Adolfo ir Marijos Štalių kapas Iv937

Šilutės evangelikų liuteronų kapinės Tilžės g

Žibuose (dab. Šilutės miesto dalis) vienas iš knygynų priklausė A. Rudolfui Štaliui. Po 1860 m. jis jį nusipirko. Prie knygyno buvo knygrišykla. 1880 m. įmonė pirmą kartą pavadinama „Knygų fabriku“. 1881 m. fabrike atsirado mašinos, dirbo 2-3 specialistai. Knygynas daugiausia prekiavo kanceliarinėmis prekėmis, vadovėliais, tuomet populiariomis Lietuviškomis kalendromis (Klaipėda) bei kitais Mažosios Lietuvos kalendoriais, reformacijos istorijos ir protestantine literatūra. Knygininkas kiekvienais metais turėjo savo paviljoną garsiose Klaipėdos vasaros mugėse ir apie tai paskelbdavo Mažosios Lietuvos laikraščiuose.

Nuo 1881 m. knygyne šeimininkavo Adolfas Štalis. Spėjama, kad jis buvo A. Rudolfo Štalio sūnus. Užmezgami kontaktai su kitomis spaustuvėmis. Knygyne jis turėjo 10 egz. iš Martyno Jankaus 1867 m. nupirktos populiarios Lietuvos istorijos apybraižos Lietuvininkų bei Lietuvos nusidavimai, 100 egz. elementoriaus Naujas lietuviškas fybelis, 1898 m. - po 100 egz. Egiptiškų sapnų ir kalendorių. Knygyne taip pat buvo Viliaus Kalvaičio Rūtų lapeliai ir kt.

1905 m. mirus Adolfui Štaliui, įmonę perėmė Marija Štal. Nuo 1908 m. Adolfo Štalio firmos savininke pasirašo Marija Solors. Našlė, matyt, ištekėjo. Tuo metu daugiau buvo prekiaujama pasaulietine literatūra. Savininkė iš Oto Mauderodės nupirko dalį Kristupo Lekšo eilių knygos Rūtų vainikėlis tiražo, iš Spaudos draugijos – 25 egz. Prūsų lietuvių balso kalendrų (1920 m.), 100 - Prūsų Lietuvos kalendrų (1922 m.) ir kitų, panašaus turinio leidinių. Įmonė išleido įdomių atvirukų. Toks atvirukas yra su Hermano Zudermano gimtinės Macikuose vaizdu, pasirodęs rašytojo 50-mečio proga.

Būklė patenkinama.

5.

Karlo Sekunos kapas Iv936

Šilutės evangelikų liuteronų kapinės Tilžės g

Sekunų įmonė gyvavo beveik 100 metų. Jos savininkai iš kartos į kartą perduodavo savo įpėdiniams verslo tradicijas, patyrimą ir per dešimtmečius susidariusią gerą įmonės reputaciją. Sekunos save laikė senųjų prūsų palikuonimis ir tuo viešai didžiavosi. Dinastijos pradininkas buvo Karlas V. Sekuna. Jis gimė 1833 m. lapkričio 15 d., bet gimimo vieta nenustatyta.

Karlas V. Sekuna pradėjo nuo knygyno, įkurto 1858 m. Įmonė buvo Žibuose (dab. Šilutės miesto dalis). Karlas V. Sekuna vertėsi knygrišyba ir spaudos prekyba. Knygynas ėmė garsėti nuo 1875 m., nes knygų įrišimai buvo puikūs, prekių pasirinkimas platus. Įmonės paslaugomis naudojosi visi Klaipėdos ir Šilokarčemos apskričių knygininkai. Įrištas knygas Karlas V. Sekuna žymėjo firmos antspaudu ir specialiomis lipdėmis.

Knygininkui išgarsėti labai padėdavo Klaipėdos vasaros mugės, kuriose centrinėje vietoje buvo statomas knygyno paviljonas.

Karlas V. Sekuna mirė 1908 m. liepos 26 d. Žibuose, palaidotas Šilutės kapinėse.

Būklė patenkinama.

 

Įvykių vietos

 

ĮVYKIŲ VIETOS

 

 

1.

Macikų lagerio ir karcerio vieta, kapai I128K

Macikų k.

Šilutės sen.

1939–1944 m. veikė Vokietijos karo belaisvių stovykla, talpinusi iki tūkstančio Anglijos, Belgijos, JAV, Lenkijos, Prancūzijos, Sovietų Sąjungos kariškių, daugiausia lakūnų. 1944–1946 m. veikė Sovietų Sąjungos karo belaisvių stovykla, kurioje kalinti Vokietijos kariškiai.

1946 m. įsteigta GULAG-o Šilutės (Macikų) stovykla, kurioje iki 1955 m. kalinti Lietuvoje nuteisti žmonės. Tuo metu stovykloje galėjo būti nuo 1 iki 3 tūkst. žmonių. 1948–1955 m. šioje stovykloje žuvo, mirė 365 kaliniai, iš kurių 312 lietuvių, 70 vaikų, iš kurių 44 lietuviai.

Kapinių būklė patenkinama. Būtina parengti kapinių tvarkymo projektą.

______________

 

Į pradžią