Pradžia Savaitės apžvalga Teisės aktai Teismų praktika Mano
Prisijungimas
Šiandien portale
Kas ką veikia
Teisės aktai
Teismų praktika
Susipažinkite
 

android ios ios

Vyriausybės kanclerio sudarytos BPK tobulinimo darbo grupės pasiūlyta naujoji Lietuvos baudžiamojo proceso paradigma – ryškus baudžiamosios valdžios ramybės ir komforto dominavimas prieš kaltinamojo teisę į gynybą ir sąžiningo proceso reikalavimus
2024-04-22 , Advokatas, VU TF Baudžiamosios justicijos katedros doc. dr. Remigijus Merkevičius
Advokatas, VU TF Baudžiamosios justicijos katedros doc. dr. Remigijus Merkevičius/Autoriaus nuotr.

Vyriausybės kanclerio 2023 m. liepos 27 d. įsakymu Nr. V-134 sudaryta darbo grupė (toliau vadinama Darbo grupe), kuriai buvo pavesta patobulinti Baudžiamojo proceso kodeksą, 2024 m. balandžio 18 d. oficialiai paskelbė savo beveik devynerių mėnesių kūrybos rezultatus. Kadangi Darbo grupėje uoliai triūsė ir savo kūrybinėmis įžvalgomis dalinosi iš esmės baudžiamosios valdžios institucijų atstovai, jos rezultatų kryptingumas ab initio buvo aiškus, lengvai nuspėjamas. Vienintelis „nežinomasis“ buvo, kiek toli Darbo grupės siūlymai Lietuvos baudžiamąjį procesą sugrąžins į sovietmetį.

Šioje apžvalgoje norėčiau trumpai aptarti svarbiausias bendrąsias vertybines orientacijas, kurias Lietuvos bendruomenei siunčia BPK tobulinimo Darbo grupė. Žinoma, tai nereiškia, kad pasiūlytame BPK projekte nėra absoliučiai nieko pozityvaus, tačiau šios diskusijos tema yra viso labo tik svarbiausios bendrosios vertybinės orientacijos, kurios daro įtaką Lietuvos baudžiamojo proceso paradigmai.

Pirma. Lietuvos baudžiamajame procese itin kruopščiai, intensyviai ir atsakingai dirba tik baudžiamosios valdžios atstovai. Jie yra labai darbštūs ir nuolat užimti, todėl tik jie tegali turėti ir teisę į ramų ir netrukdomą užtarnautą poilsį. Visi kiti baudžiamojo proceso subjektai ir dalyviai – advokatai, kaltinamieji, nukentėjusieji ir t. t. – baudžiamajame procese, tikriausiai, arba yra viso labo tik beasmeniai proceso statistai, kurių vienintelė procesinė misija yra savo buvimu patvirtinti baudžiamosios valdžios profesionalumą, arba jų veikla yra tiek primityvi ir nereikšminga, kad jie tiesiog nepavargsta ir todėl poilsio nenusipelno. O gal patys šie privatūs subjektai ar dalyviai kaip žmonės yra neverti pagarbos ir valdžios dėmesio, tad savo procesines funkcijas gali sėkmingai vykdyti ir naktimis, ir poilsio ar švenčių dienomis. Ramybė, miegas ir poilsis yra tik „pateptųjų“ privilegija. „Sunkią ir pavojingą“ baudžiamosios valdžios tarnybą Darbo grupė siūlo palengvinti dviem kryptimis: (i.) reikšmingai pailgindama procesinius terminus, per kuriuos baudžiamosios valdžios atstovai susikauptų ir galėtų atlikti tam tikrą proceso veiksmą ar priimti sprendimą, ir (ii.) baudžiamajai valdžiai skirtus procesinius terminus skaičiuoti nebe „kalendorinėmis“, o „darbo dienomis“ (kas gi dirba švenčių ar poilsio laiku, o galvojimas apie darbą, kurį reikės atlikti darbo laiku, tik trukdo ramų poilsį).
Pavyzdžiui, galvoti, ar pradėti ikiteisminį tyrimą, ikiteisminio tyrimo pareigūnai galės nebe 10 „kalendorinių dienų“, kurios šiuo metu yra skaičiuojamos nuo formalaus procesinio atskaitos taško – pareiškimo ar skundo gavimo dienos, o 10 „darbo dienų“, kurios bus skaičiuojamos nuo „savo paties nusistatytos datos“ – „reikiamos medžiagos gavimo dienos“, o jei skundas ar kartu su juo pateikti dokumentai yra „sudėtingi ar didelės apimties“, tai šiems sunkiems apmąstymams Darbo grupė rekomenduoja nustatyti net 20 „darbo dienų“, kurios vėlgi būtų skaičiuojamos nuo „tada, nuo kada reikia ar yra patogu“ – nuo „reikiamos medžiagos gavimo dienos“. Gana įspūdinga – visas kalendorinis mėnuo vien tik tam, kad kvalifikuotas pareigūnas apsispręstų, ar yra pagrindas pradėti ikiteisminį tyrimą. Jei tiek laiko reikia nuspręsti, ar pradėti ikiteisminį tyrimą, tai apie laiką, kurį šis ikiteisminis tyrimas bus de facto atliekamas, net baisu pagalvoti. Tačiau tai tik „žiedeliai“, palyginus su tuo, kokį gigantišką laiko rezervą Darbo grupė siūlo suteikti teisėjams baigiamiesiems aktams rašyti.
Bendrąjį terminą, per kurį teismas turi paskelbti savo „verdiktą“, nuo 14 „kalendorinių dienų“ siūloma pailginti iki 20 „darbo dienų“, o jei byla yra „sudėtinga ir didelės apimties“ (kuo toliau, tuo dažniau tokiomis tampa didžioji dalis bylų), baigiamąjį aktą teismas galėtų rašyti net 45 „darbo dienas“. Žinoma, ar byla in concreto yra „sudėtinga ar didelės apimties“, nuspręstų pats teismas. Tačiau ir šie du kalendoriniai mėnesiai dar ne pabaiga. „Išimtiniais atvejais“, kai byla yra „dar labiau sudėtinga“ ar „dar didesnės apimties“ mano, ne įstatymo formuluotės – aut. past., nuosprendžio paskelbimui Darbo grupė siūlo suteikti net 90 „darbo dienų“. Taigi nuosprendį vienoje baudžiamojoje byloje teisėjas galės rašyti daugiau nei 4 kalendorinius mėnesius. Visą šį laiką teisėjas galės nagrinėti ir kitas bylas: apklausinėti kitus liudytojus, skaityti kitus dokumentus, klausytis kitų baigiamųjų kalbų ir t. t. Nekyla nė menkiausios abejonės, jog toks milžiniškas atotrūkis tarp įrodymų tyrimo ir baigiamųjų kalbų pabaigos ir teismo baigiamojo akto priėmimo ir paskelbimo reikšmingai apsprendžia ir teismo baigiamojo akto kokybę, su visais iš to išplaukiančiais neigiamais padariniais žmonių pasitikėjimui justicija.
Kodėl prisireikė taip drastiškai ilginti baudžiamajai valdžiai skirtus terminus, Aiškinamajame rašte nurodyta abstrakčiai ir primityviai – per terminus, kurie baudžiamojo proceso įstatyme yra nustatyti šiuo metu, „neįmanoma išspręsti įstatyme nurodytų klausimų, tinkamai motyvuoti ir surašyti jame nurodytus sprendimus“. Kodėl reikėjo prailgti ir „darbo“, o ne „kalendorinėmis“ dienomis apibrėžti vien tik tuos procesinius terminus, kurie yra skirti baudžiamajai valdžiai, o proceso terminus, kurie yra skirti privatiems baudžiamojo proceso subjektams, palikti iš esmės nepakeistus – taigi tuos pačius trumpus ir apibrėžtus „kalendorinėmis dienomis“ – Darbo grupė taip pat nepaaiškina. Tikriausiai, quod licet Jovi, non licet bovi.
Darbo grupės atstovai gali man priekaištauti – BPK projekte siūloma prailginti ir apeliacinio apskundimo terminą, kuris yra skirtas ir privatiems baudžiamojo proceso subjektams. Tas tiesa – jį siūloma prailginti 10-čia kalendorinių dienų (nuo 20 iki 30 kalendorinių dienų). Tai, žinoma, geriau nei nieko, tačiau ar tokia novela sukuria bent kiek didesnį efektą, kad apie ją būtų verta kalbėti? Aukščiau aptarti Darbo grupės siūlomi procesiniai terminai reiškia, kad baigiamąjį aktą „super sudėtingoje“ ar „super didelės apimties“ byloje teismas rašys net 90 „darbo dienų“, tuo tarpu gynėjas ar kuris kitas privatus baudžiamojo proceso subjektas apeliaciniam skundui dėl tokio „super nuosprendžio“ teturės vos 30 „kalendorinių dienų“. Skirtumas daugiau nei 4 kartai. Tokioje procesinėje atmosferoje natūraliai kyla „hamletiškas klausimas“: ar tokius procesinius terminus Darbo grupė siūlo nustatyti sąmoningai, „tyčia“, kad apeliantai būtų priversti „verstis per galvą“ ir neretai nespėtų parengti kokybiškų apeliacinių skundų, ar apeliacinius skundus rengiančius apeliantus, lyginant su baigiamuosius aktus rašančiais teisėjais, Darbo grupė laiko tokiais talentingais, kad apeliacijai į 90 „darbo dienų“ rašytą nuosprendį parengti jiems pakanka 30 „kalendorinių dienų“?

Antra. Baudžiamoji valdžia siekia dar labiau (jei galėtų, turbūt, norėtų visiškai) atsiriboti nuo žmogaus, išvengti bet kokio tiesioginio asmeninio socialinio kontakto su juo. Bendravimas su tauta, „žmonėmis iš gatvės“ baudžiamąją valdžią vargina ir erzina (atima jau „įprasta tapusią“ galimybę „dirbti iš namų“), todėl baudžiamąjį procesą stengiamasi prilyginti „neakivaizdinėms studijoms sovietinėje aukštojoje mokykloje“ ar paversti „simuliatoriaus žanro kompiuteriniu žaidimu“. Pritarus Darbo grupės siūlymams, iš esmės visas baudžiamasis procesas – ir ikiteisminis tyrimas, ir teisminis bylos nagrinėjimas – „persikeltų į elektroninę erdvę“, galėtų vykti „naudojant garso ir vaizdo nuotolinio perdavimo priemones“. Žvelgiant formaliai, BPK projekte daroma išlyga, esą „nuotolinė procesinė forma“ galima tik „išimtiniais atvejais“ ar kai „siekiama užtikrinti proceso greitumo ir ekonomiškumo principus“. Tačiau, ar in concreto yra tas „išimtinis atvejis“ bei ar tokiu pasirinkimu „siekiama greitumo ir ekonomiškumo“, nusprendžia pats šią procesinę formą norintis pasirinkti baudžiamosios valdžios atstovas. Kada baudžiamosios valdžios atstovus varžė tokios „guminės“ sąvokos baudžiamojo proceso įstatymo tekste? „Neakivaizdiniu būdu“ ir ikiteisminio tyrimo metu, ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme siūloma apklausinėti visus „apklausiamus asmenis“ – ir liudytojus, ir nukentėjusiuosius, ir kaltinamuosius. Specialistų ir ekspertų nedalyvavimas teisme – apklausa naudojant garso ir vaizdo nuotolinio perdavimo priemones – BPK projekte skelbiama „pagrindine“ procesine forma. Dalyvauti teismo posėdyje naudojant garso ir vaizdo nuotolinio perdavimo priemones teisėjas „lengva ranka“ „galėtų leisti“ visiems nagrinėjimo teisme dalyviams. Šią siūlomo teisinio reguliavimo visumą vainikuoja nuostata, kad teismo nutartis „dėl apklausos teisiamajame posėdyje naudojant garso ir vaizdo nuotolinio perdavimo priemones“ taptų neskundžiama. Kaltinamojo gynybai ir nukentėjusiajam nebeliktų jokių teisių ir galimybių pasipriešinti „nuotoliniams procesams“.
Baudžiamosios valdžios atitolinimo nuo žmogaus ir susvetimėjimo apraiškų siūlomame BPK projekte yra gerokai daugiau. (i.) Įtariamojo (kaltinamojo) gynėjas netektų galimybės asmeniškai betarpiškai dalyvauti ir teismo posėdyje, kuriame sprendžiamas skundas dėl ginamojo suėmimo ar suėmimo termino pratęsimo. Įdomu tik, kaip „naudojant garso ir vaizdo nuotolinio perdavimo priemones“, teisėjas gynėjui užtikrins teisę ir realią faktinę galimybę susipažinti su visa suėmimo klausimui spręsti prokuroro ikiteisminio tyrimo teisėjui pateikta medžiaga? Galima prognozuoti, jog ateityje šis teismo komforto trukdis bus pašalintas apskritai uždraudžiant gynėjui susipažinti su medžiaga „dar ir skundo nagrinėjimo procese“ (tai bus pavadinta „procesine prabanga“). (ii.) Baudžiamojoje byloje esančių dokumentų skaitymas, garso įrašų klausymasis bei vaizdo įrašų ir daiktų apžiūra teisiamajame posėdyje tampa išimtimi – tą teisėjas turės daryti tik tada, kai pats nuspręs, jog „tai yra būtina bylos aplinkybėms išsamiai ištirti“. Natūraliai kyla klausimas, o kam apskritai rinkti daiktus ir dokumentus, „dėti juos į baudžiamąją bylą“, jei teismas teisiamajame posėdyje jų įprastai neskaitys ir nežiūrės (sekant siūloma įstatymo formuluote, jei jie įprastai nėra būtini bylos aplinkybėms ištirti)? (iii.) Žodinis procesas kasacinės instancijos teisme taptų dar didesne retenybe.

Trečia. Stipriai minimizuojama baudžiamojo persekiojimo institucijų veiksmų ir sprendimų teisminės kontrolės kokybė, prieinamumas ir efektyvumas.
Ikiteisminio tyrimo etape Darbo grupė siūlo (i.) atimti iš proceso dalyvių teisę ir galimybę ikiteisminio tyrimo pareigūno ar prokuroro proceso veiksmus ir sprendimus skųsti tada, kai tai, jų manymu, yra racionalu ir prasminga, ir suvaržyti juos itin trumpais „apskundimo terminais“ (per 7 „kalendorines dienas“ nuo sužinojimo apie atliktą proceso veiksmą ar priimtą sprendimą dienos). Kokie dalykiniai argumentai privertė Darbo grupę imtis šios korektūros, Aiškinamajame rašte nepaaiškinta. Trumpi apskundimo terminai, skaičiuojami nuo proceso dalyvio sužinojimo apie jo atžvilgiu atliktą proceso veiksmą ar priimtą sprendimą momento, reiškia, kad apsispręsti dėl skundimo proceso dalyvis bus priverstas tada, kai dar nėra galutinai atsigavęs ar „sugrįžęs“ iš pirminio šoko, psichologinio streso ir didžiulės emocinės įtampos būsenos, kurią iššaukė prieš jį pradėtas baudžiamasis procesas. Trumpi terminai verčia skubėti, tad sąlygoja paviršutiniškumą, klaidos tikimybę ir t. t. Panašu, jog būtent to ir siekiama siūloma BPK novela – priversti proceso dalyvį ikiteisminio tyrimo pareigūno ir prokuroro proceso veiksmą ir sprendimą skųsti nežinant apskundimui aktualios ikiteisminio tyrimo medžiagos, neturint galimybės pačiam surinkti tam reikiamų papildomų duomenų ir t. t. Tokioje procesinėje būklėje baudžiamosios valdžios veiksmų ir sprendimų apskundimas tampa nominalus, praranda veiksmingumo krūvį.
(ii.) Papildydama aukščiau aprašytą procesinę būseną, kurioje iš proceso dalyvio atimama veiksminga galimybė skųstis, Darbo grupė siūlo į baudžiamąjį procesą įvesti ir „skundo palikimo nenagrinėtu“ institutą – pakartotiniai skundai dėl ikiteisminio tyrimo pareigūno ar prokuroro proceso veiksmų ar sprendimų, kurie jau buvo apskųsti ir dėl kurių skundai jau buvo išnagrinėti, gali būti nenagrinėjami („paliekami nenagrinėti“). (iii.) Ikiteisminio tyrimo teisėjas netenka teisės nutraukti ikiteisminį tyrimą (ikiteisminio tyrimo nutraukimas tampa išimtinė prokuroro kompetencija). (iv.) Svarbiausi galutiniai proceso sprendimai ikiteisminio tyrimo etape – atsisakymas pradėti ikiteisminį tyrimą ir ikiteisminio tyrimo nutraukimas – nebegalės būti skundžiami aukštesniesiems (apygardų) teismams. Jų teisminė kontrolė pasibaigs ikiteisminio tyrimo teisėjo darbo kabinete. Kadangi Lietuvoje viešai neįmanoma susipažinti su objektyvia kriminaline statistika apie ikiteisminio tyrimo teisėjų vaidmenį ir priimamus proceso sprendimus, vertinant asmeninę patirtį bei masinėse medijose kartkartėmis atskleidžiamą informaciją, peršasi vienareikšmė išvada, jog Darbo grupė siūlo eliminuoti šiuo metu pačią veiksmingiausią „skundų nagrinėjimo grandį“: būkim atviri, šiuo metu negalima kalbėti nei apie tyrimą organizuojančio ar jam vadovaujančio prokuroro, nei apie ikiteisminio tyrimo teisėjo įgyvendinamos teisminės kontrolės realumą ir veiksmingumą. Šiame kontekste gana makabriškai skamba ir Darbo grupės argumentacija: (a.) ikiteisminiame tyrime priimamų proceso sprendimų apskundimo skaičių siekiama sulyginti su galutinių teismo sprendimų apskundimų skaičiumi (tarsi tai yra tarpusavyje priklausomi dydžiai) ir (b.) siekiama sumažinti apygardos teismo teisėjų darbo krūvį. Nei žmogaus teisės, nei įgyvendinamų procesinių funkcijų veiksmingumas nepateko į Darbo grupės vertinimo orbitą.
Viena reikšmingiausių Darbo grupės siūlomų teisminio bylos nagrinėjimo stadijos reformų – baudžiamųjų bylų perskirstymas tarp apylinkių ir apygardų teismų kaip pirmosios instancijos teismų (vadinamojo „dalykinio baudžiamųjų bylų teismingumo“ apibrėžtis): apygardų teismams Darbo grupė siūlo palikti tik baudžiamąsias bylas, kuriose asmenys kaltinami padarę labai sunkius nusikaltimus, nusikaltimus žmoniškumui ir karo nusikaltimus, nusikaltimus Lietuvos valstybės nepriklausomybei, teritorijos vientisumui ir konstitucinei tvarkai bei visas „korupcinio pobūdžio nusikalstamas veikas“ (nors tai nėra aktualu šioje apžvalgoje diskutuojamiems vertybiniams klausimams, tačiau išsamumo dėlei paminėtina, kad apygardų teismų procesinė kompetencija apibrėžiama ir taip vadinamu asmeniniu ar personaliniu bylų teismingumu, iš kurio Darbo grupė siūlo išbraukti teisėjus ir prokurorus, ir įrašyti merus). Skaitant argumentaciją Aiškinamajame rašte, „apima svetimos kaltės jausmas“: pasirodo, baudžiamųjų bylų teismingumą Lietuvoje jau apsprendžia ir „tai, kokį atgarsį tam tikra nusikalstama veika sukėlė visuomenėje“. „Rezonansas visuomenėje“ tampa reikšminga procesine nusikalstamos veikos charakteristika. O tempora, o mores. Geopolitinė situacija ir jai aktualios vitalinės grėsmės, žinoma, labai greitai kinta, tačiau iki šiol nusikaltimai žmoniškumui, karo nusikaltimai bei nusikaltimai Lietuvos valstybės nepriklausomybei, teritorijos vientisumui ir konstitucinei tvarkai nėra tiek paplitę, kad jų priskyrimas apygardų teismuose nagrinėjamų bylų kategorijai galėtų turėti reikšmingos įtakos. Šiuo aspektu akivaizdu tik tai, jog šių nusikaltimų išskyrimas kaip tokių, kuriuos turi nagrinėti apygardų teismai, o visų sunkių nusikaltimų priskyrimas apylinkių teismams, tiesiog neadekvačiai padidina bendrąjį apylinkių teismų darbo krūvį, kartu neabejotinai sumažindamas šių bylų nagrinėjimo kokybę. O štai visų „korupcinio pobūdžio nusikalstamų veikų“ priskyrimas vien tik apygardų teismų kompetencijai nėra toks „nekaltas“ ar viso labo tik techninis ir suponuoja gana rimtą grėsmę teismų nepriklausomumui, baudžiamojo proceso sąžiningumui ir žmogaus teisėms. Visų „korupcinio pobūdžio nusikalstamų veikų“ teismingumas apygardų teismams in fine suponuoja, kad galutinė visų „korupcinio pobūdžio nusikalstamų veikų“ „faktinių aplinkybių nustatymo ir įrodymų vertinimo kontrolė“ bus sutelkta vieno teismo – Lietuvos apeliacinio teismo – teisėjų rankose.

Ketvirta. Lietuvos baudžiamajam procesui labiausiai tiktų „aklas, kurčias ir nebylus“ advokatas – įtariamojo (kaltinamojo) gynėjas. Aktyviai kurdama tokį gynėjo tipažą, Darbo grupė siūlo keletą gėdingų novelų. (i.) Iš gynėjo, taip pat ir kaltinamojo atimti galimybę pasidaryti, turėti ar gauti tam tikros baudžiamosios bylos medžiagos kopijas. Vietoje to, kad panaikintų procesinį anachronizmą, užsilikusį BPK 181 straipsnio 6 dalyje, Darbo grupė siūlo apskritai (t. y. visiškai, jokiame baudžiamosios bylos proceso etape) neleisti gynėjui kopijuoti, turėti ir gynybai naudoti duomenis, kurie, pavyzdžiui, yra užfiksuoti proceso veiksmų protokoluose ir jų prieduose, inter alia nuotraukose, garso ir vaizdo įrašuose, skaitmeninės informacijos laikmenose ir pan., kai šiuose šaltiniuose fiksuota informacija buvo gauta panaudojus „slaptus tyrimo būdus, metodus ar priemones“, numatytas Kriminalinės žvalgybos įstatyme ar Baudžiamojo proceso kodekse. Toks draudimas (ypač XXI-ajame, „informacinės visuomenės“ amžiuje) reikštų, kad gynyba, pavyzdžiui, „korupcinio pobūdžio baudžiamosiose bylose“, bylose, susijusiose su disponavimu narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis bei organizuotu nusikalstamumu, būtų iš esmės paralyžiuota ir negalima (profesionalios gynybos tiesiog nebūtų): net blogiausiame sapne sunku įsivaizduoti gynėją, kuris, negalėdamas pasidaryti, tarkim, kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokolo kopijos, dienų dienas ranka į bloknotą persirašinėtų šimtus ar net tūkstančius telefoninių pokalbių stenogramų, o dar sunkiau įsivaizduoti tokį ginamąjį, kuris galėtų gynėjui sumokėti už šį Sizifo darbą. Bet Darbo grupė apie įtariamojo (kaltinamojo) teisę į gynybą ir jos veiksmingumą net negalvojo (o gal priešingai, džiaugėsi atradusi formalų pretekstą ir gavusi šansą „baudžiamojo proceso ekspertų balsų dauguma“ sunaikinti advokatūrą): Aiškinamajame rašte tenurodyta, kad BPK 237 straipsnio teisinis reguliavimas „suderintas“ su nustatytuoju BPK 181 straipsnyje. Tokiame argumentacijos lauke natūraliai kyla klausimas, o kodėl „suderino“ ne atvirkščiai: kodėl į BPK 237 straipsnį įrašė draudimą, kai šiuos du straipsnius galėjo „suderinti“ iš BPK 181 straipsnio 6 dalies išbraukdama analogišką draudimą? Jei šis Darbo grupės „žodis taps kūnu“, galima prognozuoti viena vertus „laisvosios advokatūros mirtį“, kita vertus reikšmingai išaugsiantį valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, kurią teikiantys advokatai bus pasirengę suteikti gynybą ir tokiomis „beteisiškumo“ sąlygomis, poreikį, o žmonių pasitikėjimas kriminaline justicija greičiausiai nebeperkops ir 10 procentų.
(ii.) Itin ryški Darbo grupės siunčiama vertybinė žinia – baudžiamojo proceso įstatyme expressis verbis įtvirtintas draudimas piktnaudžiauti procesinėmis teisėmis ir numatyta sankcija už jo pažeidimą. Tiesa, piktnaudžiauti procesinėmis teisėmis Darbo grupė kažkodėl siūlo neleisti tik proceso dalyviams. Nejau draudimas piktnaudžiauti nėra „universalus“ draudimas ir kodėl šis draudimas nesaisto ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro ar teisėjo? Aiškinamajame rašte nesiteikiama paaiškinti ir to, kaip Darbo grupė apskritai suvokia „piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis“? Panašu, jog ši procesinė kategorija laikoma kažkuo „savaime suprantamu“ (panašiai kaip Sniego žmogus – nors niekas jo nematė, tačiau apie jį visi viską žino) arba, kas labiau tikėtina, šis „procesinis rimbas“ tiesiog maloningai perleidžiamas prokuroro ir teisėjo nuožiūrai.
(iii.) Darbo grupės manymu advokatai baudžiamosiose bylose kalba (dalykinėse diskusijose teisėjai nebesigėdija paminėti ir to, jog advokatai ir kasaciniuose skunduose rašo) per daug ir „ne į temą“, o tai trukdo teismams susikaupti, susikurti vidinę ramybę ir darbinį komfortą, kurie yra būtini siekiant įvykdyti „tikrą teisingumą“, todėl Darbo grupė siūlo visų instancijų teismams suteikti teisę apriboti advokatų sakomų baigiamųjų kalbų trukmę. Moderniosios Lietuvos teisės istorijoje tai turbūt pirmasis toks viešas bandymas užčiaupti advokatus, priversti juos arba kalbėti tai, kas patinka ar ką nori išgirsti teismas, arba visiškai nekalbėti teisme. Panaši praktika buvo senovės Romoje, kur teisminėms kalboms skirtas laikas buvo matuojamas vandens laikrodžiu, vadinamu „klepsydra“. Tačiau net tuo metu tai nebuvo griežtas imperatyvas. Plinijus Jaunesnysis (Gaius Plinius Caecilius Secundus) kalbėjo: “kiekvienam duodu tiek vandens (lot. dare aquam), kiek jis prašo. Nors neretai kalba nereikalingus dalykus, tačiau geriau, kad ir tai būtų pasakyta, nei kad nebūtų pasakyta tai, kas yra būtina. Be to, kol neišklausysi, negali nuspręsti, kas yra reikalinga, o kas ne”. Profesinė pagarba, tolerancija ir pakantumas kitokiai nuomonei, profesinei funkcijai ar elgsenai yra svarbi bendrosios teisinės sąmonės ir kultūros dalis. Panašu, jog pamažu pasiekiame dugną.

Penkta. Diskomfortą dėl to, kad reikia dirbti (pareigą atlikti valstybinę funkciją, už kurios atlikimą yra mokamos viešosios lėšos, baudžiamoji valdžia įprastai vadina „pernelyg dideliu darbo krūviu“) Darbo grupė siūlo sumažinti plačiai propaguojant vadinamąsias supaprastintas procesines formas ir bylų nagrinėjimo ypatumus. Panašu, jog nekreipdama dėmesio nei į baudžiamojo proceso tikslų ambivalentiškumą, nei į fundamentalų vertybinį įrodinėjimo ir kartu viso baudžiamojo proceso tikslą nustatyti materialiąją tiesą, nei į iš Konstitucijos kylančius Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje išskirtus kriterijus, kurie apskritai legitimuoja išimtis iš bendrojo baudžiamojo proceso konstitucinio modelio, Darbo grupė siūlo keletą svarių pakitimų. (i.) Atsisakyti „asmens buvimo ne Lietuvos Respublikos teritorijoje“ kaip sąlygos, leidžiančios baudžiamąją bylą išnagrinėti kaltinamajam nedalyvaujant („už akių“, in absentia). (ii.) Gerokai išplėsti sutrumpinto įrodymų tyrimo, kuris lemiama dalimi priklausytų nuo kaltinamojo prisipažinimo, erdvę (jei tik kaltinamasis prisipažins padaręs nusikaltimą ir nereikalaus tirti byloje esančių įrodymų, sutrumpintas įrodymų tyrimas galės būti atliekamas nagrinėjant „bet kokių“ nusikaltimų, taip pat ir „labai sunkių“ nusikaltimų bylas, o bendrininkų bylose nereikalaujama visų kaltinamųjų prisipažinimo ir sutikimo su šia procesine forma). Nors šis procesinis ypatumas ir toliau vadinamas sutrumpintu „įrodymų“ (vartojama daugiskaita) tyrimu, tačiau Darbo grupės siūloma naujoji sutrumpinto įrodymų tyrimo samprata apsiribotų tik kaltinamojo apklausa. Jei „įrodymų tyrimas“ apsiriboja tik kaltinamojo apklausa, natūraliai kyla klausimas, kam apskritai reikia apklausinėti kaltinamąjį ir tuo imituoti „teisminį tyrimą“? Gal teismui pakaktų įsitikinti tuo, kad kaltinamojo prisipažinimas yra laisvanoriškas? Ir taip „teisingumas“ bus pasiekiamas net ir „labai sunkių“ nusikaltimų atvejais?
(iii.) Baigti baudžiamąjį procesą „be teisminio bylos nagrinėjimo“ – teismo baudžiamuoju įsakymu – Darbo grupė siūlo leisti visuose baudžiamuosiuose procesuose, išskyrus „labai sunkius“ nusikaltimus. Teismo baudžiamuoju įsakymu jau galėtų būti skiriamas ir terminuotas laisvės atėmimas bei sugalvota keletas procesinių sąlygų, kurios turi „atimti“ iš kaltinamojo norą nesutikti su teismo baudžiamuoju įsakymu ir reikalauti nagrinėti bylą iš esmės. Apart ir šiuo metu egzistuojančios galimybės paskirti kaltinamajam griežtesnę bausmę, nei buvo paskirta teismo baudžiamuoju įsakymu, Darbo grupė siūlo: (a.) įpareigoti kaltinamąjį, kuris nesutinka su teismo baudžiamuoju įsakymu jam paskirta bausme ir dėl to išreiškia pageidavimą, kad byla būtų nagrinėjama teisme iš esmės, būtinai atvykti į teisminį bylos nagrinėjimą (jei kaltinamasis be svarbios priežasties neatvyktų į jo reikalavimu surengtą bylos nagrinėjimą teisme, teismo baudžiamasis įsakymas įsiteisėtų ir būtų perduotas vykdyti); (b.) teismo baudžiamąjį įsakymą ne „įteikti“ kaltinamajam, taip užtikrinant jo žinojimą ir galėjimą laisvai apsispręsti, o tiesiog išsiųsti kaltinamojo nurodytais kontaktiniais duomenimis ir visus šiuo aspektu reikšmingus procesinius terminus skaičiuoti nuo teismo baudžiamojo įsakymo išsiuntimo dienos. Tad teismo baudžiamuoju įsakymu nuteisto kaltinamojo teisių įgyvendinimas taptų priklausomas nuo to, ar kaltinamasis laiku pasitikrino savo elektroninį paštą.

Šešta. Sovietinės baudžiamojo proceso teisės išplėtotas atributas „tyrimas prieš tyrimą“ bei su tuo susijusi išimtinai nuo baudžiamojo persekiojimo institucijų valios priklausanti (nuo realios teisminės kontrolės „išvaduota“) ikiteisminio tyrimo pradžia tampa dar reikšmingesniu instrumentu, leidžiančiu baudžiamojo persekiojimo valdžiai ir pasireguliuoti norimą darbo krūvį, ir pakoreguoti reikiamą nusikalstamumo lygį Lietuvoje, ir „dirbtinai sukurti kriminalinės justicijos deficitą“, kuris padidina šio „galios centro“ ir ypač institucijų vadovų reikšmę įvairiems, su „tikrojo teisingumo vykdymu“, deja, nebūtinai susijusiems tikslams pasiekti.
Ikiteisminio tyrimo pradžios etapą Darbo grupė siūlo „patobulinti“ išplečiant „tyrimo prieš tyrimą“ padėties, kurioje ikiteisminio tyrimo pareigūnas, „atlikęs tyrimą“, galėtų nuspręsti, kad „tyrimo nereikia“, trukmę. Atkuriant „šlovingą istorinę“ procesinę (kartu ir ideologinę) tradiciją, kitas ikiteisminio tyrimo pradžios „tobulinimo“ žingsnis nuosekliai turėtų būti ikiteisminio tyrimo pareigūno procesinių įgalinimų, turimų „tyrimo prieš tyrimą“ etape, išplėtimas. Baudžiamosios valdžios ir jai unisonu pritariančios doktrinos dalies vystomas diskursas, kuriame vis mėginama įrodyti „tyrimo prieš tyrimą“ naudą, jau yra akivaizdžiai išsikvėpęs ir kiek pabodęs, todėl į jį nebesivelsiu. Tenorėčiau tik nusistebėti, kodėl iš baudžiamosios valdžios institucijų sudarytos Baudžiamojo proceso kodekso darbo grupės vengia žengti radikalų žingsnį – galėtų vieną kartą imti ir tiesiog nusirašyti visą šiuo aspektu aktualų tekstą nuo sovietinio baudžiamojo proceso kodekso ir turėtų tobulą „kriminalinės justicijos instrumentą“. Darbo grupės siūlymu „tyrimo prieš tyrimą“ ar, kitaip tariant, „beteisiškumo“ etapas galėtų tęstis net 20 „darbo dienų“, skaičiuojant nuo „savo paties susigalvoto atspirties taško“ – „reikiamos medžiagos gavimo dienos“. Tas jau buvo paminėta, tačiau negalima neatsistebėti, kokios kompetencijos ir profesionalumo reikia nuspręsti, ar skunde, pareiškime ar pranešime aprašyta faktinė situacija prima facie indikuoja galimai nusikalstamą veiką ar ne. Jei apsisprendimui dėl ikiteisminio tyrimo pradžios prisireikia net 20 „darbo dienų“, tai kiek laiko tokiems „kriminalinės justicijos mocartams“ reikės pačiam ikiteisminiam tyrimui atlikti ir kokia bus šio tyrimo kokybė? O gal terminui, per kurį turi būti nuspręsta dėl ikiteisminio tyrimo pradžios, keliami kitokie tikslai?
Darbo grupė mano ir tai, jog asmens, kuris jaučiasi nukentėjęs ir dėl to kreipiasi pagalbos į teisėsaugą, iniciatyvos yra tiesiog nepateisinamas ir nedovanotinas baudžiamosios valdžios ramybės drumstimas, todėl nusprendė, kad ikiteisminio tyrimo pradžios etape pakaks to, kad ikiteisminio tyrimo pareigūno atsisakymą pradėti ikiteisminį tyrimą peržiūrės jo tiesioginis procesinis vadovas – prokuroras (šiandieninėje praktikoje tas vyksta automatiškai), o pastarojo sprendimą peržvelgs ikiteisminio tyrimo teisėjas. Kaip minėta, argumentuojant dideliu apygardų teismų darbo krūviu, atsisakymas pradėti ikiteisminį tyrimą nebegalės būti skundžiamas aukštesniajam teismui. Nebesiplečiant, vertinant prokurorų ir ikiteisminio tyrimo teisėjų šiuo metu įgyvendinamos teisėtumo kontrolės kokybę ir veiksmingumą, praktiniu požiūriu tai reikštų, kad atsisakymo pradėti ikiteisminį tyrimą teisėtumo kontrolė artėja prie „nulio“.

Apibendrinant aukščiau trumpai aptartas Darbo grupės iniciatyvas, kaip ateityje turėtų atrodyti ištobulintas Lietuvos baudžiamasis procesas, gana akivaizdu, jog baudžiamoji valdžia nori „atimti baudžiamąjį procesą iš žmonių“, jį nuasmeninti, prilyginti „simuliatoriaus žanro kompiuteriniam žaidimui“. Lietuvos baudžiamąjį procesą stengiamasi reformuoti vien tik taip, kad jis taptų patogus baudžiamajai valdžiai, kad baudžiamoji valdžia turėtų iš esmės tik nuo savo pačios valios ir sprendimų priklausantį komfortišką darbo krūvį ir sąlygas, užtikrinančias galimybę darbo laiku išspręsti ir svarbius asmeninius reikalus, kad nereikėtų žiūrėti į akis nusivylusiems baudžiamojo proceso dalyviams, atsakinėti į jų užduodamus klausimus ir klausytis nuobodžių advokatų gražbyliavimų. Darbo grupės pasiūlytos BPK novelos gerokai nutolsta nuo baudžiamajam procesui per se įprastų (būtinų) fundamentalių vertybių, yra „racionaliai pragmatiškos“, paremtos vien tik institucine bei asmenine nauda ir interesais.
Nebesiplečiant, pateikiu vieną siūlymų pragmatiškumo ir vertybinės krizės iliustraciją.
Baudžiamojo persekiojimo institucijos, siekdamos išlaikyti „galią“, „būti svarbios“ ir daryti realią įtaką valstybės ir atskirų žmonių gyvenimams, siekia turėti galimybę savarankiškai ir nekontroliuojamai priimti baudžiamojo proceso eigą ir rezultatą lemiančius proceso sprendimus (vienus ikiteisminius tyrimus pradėti, kitų nepradėti ar nutraukti ir t. t.). Teismai ir teisėjai siekia turėti kuo mažesnį darbo krūvį ir laisvesnę darbo dieną (juk nuo to atlyginimo dydis nesikeičia). Darbo grupė pasiūlo tobulą šių interesų sinergiją – BPK pakeitimą, kuriame apygardų teismai nebekontroliuos baudžiamojo persekiojimo institucijų sprendimų atsisakyti pradėti ar nutraukti ikiteisminį tyrimą. Šiame kontekste iškeltas „didelio darbo krūvio“ argumentas yra svarbus, tačiau jį Darbo grupė kažkodėl iš karto pamiršta apylinkių teismų kompetencijai priskirdama visus „sunkius nusikaltimus“.

163
Rekomenduojame
ŠIANDIEN REKOMENDUOJAME
2024-05-22, INFOLEX
ŠIANDIEN REKOMENDUOJAME
2024-05-21, INFOLEX
ŠIANDIEN REKOMENDUOJAME
2024-05-20, INFOLEX
ŠIANDIEN REKOMENDUOJAME
2024-05-17, INFOLEX

Prenumeruoti Infolex savaitės apžvalgą

Kas savaitę gausite koncentruotą svarbiausių pokyčių teisėje ir teismų praktikoje apžvalgą, parengtą teisės ekspertų. Atsisakyti galite bet kada. Susipažinkite su Infolex privatumo politika.
Naujienlaiškis siunčiamas pirmadieniais. Jeigu naudojatės „Gmail“ paštu, prašome patikrinti katalogą „Šlamštas“ („Spam“) ir paspausti „Pranešti, kad tai ne šlamštas“ taip įtraukiant „Infolex“ į patikimų siuntėjų sąrašą.
Infolex paslaugos
Skaičiuoklės
Išeitinės išmokos
Žyminio mokesčio
Notarų paslaugų
Ligos išmokos
Dienpinigių skaičiuoklė
Advokato paslaugų
Kitos skaičiuoklės
Naujausios konsultacijos
Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos
2024-05-21
Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos
2024-05-20
Naujausios diskusijos
22:29
19:47
15:57
15:21
11:58
Naujausi darbo pasiūlymai
Rodyti visus >>
Įkelti naują „Siūlo darbą“ skelbimą >>
Įkelti naują „Ieško darbo“ skelbimą >>
registruotis prisijungti