Kauno apylinkės teismo Kauno rūmai 2024 m. lapkričio 20 d. nuosprendžiu A. P. pripažino kaltu pagal BK 154 straipsnio 1 dalį už tai, kad šmeižė Lietuvos Respublikos Seimo narį, tuometinį Lietuvos Respublikos Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininką Lauryną Kasčiūną. Tačiau išteisino pagal BK 170² straipsnio 1 dalį dėl to, kad A. P. viešai neigė ir šiurkščiai menkino Lietuvos Respublikos teisės aktais, įsiteisėjusiais Lietuvos Aukščiausiojo Teismo sprendimais bei Europos Žmogaus teisių teismo (toliau – EŽTT) sprendimais pripažintus SSRS institucijų Lietuvos Respublikoje vykdytus genocido ir kitus nusikaltimus žmogiškumui, tai padarydamas užgauliu ar įžeidžiančiu būdu.

Kauno apylinkės teismo Kauno rūmai už nusikalstamą veiką, numatytą BK 154 straipsnio 1 dalyje, A. P. nuteisė laisvės atėmimu 3 mėnesiams. Vadovaujantis BK 64 straipsnio l dalimi, 3 dalimi, šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės dalį subendrino su 2021 m. liepos 27 d. Šiaulių apygardos teismo nuosprendžiu paskirta ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2023 m. birželio 23 d. nutartimi pakeista ir neatlikta bausmės dalimi ir paskyrė subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 1 metams 8 mėnesiams.

Apeliaciniu skundu A. P. ir jo gynėjas advokatas Adomas Liutvinskas prašė panaikinti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2024 m. lapkričio 20 d. nuosprendžio dalį, kuria A. P. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 154 straipsnio 1 dalyje, ir šioje dalyje priimti išteisinamąjį nuosprendį. Apeliaciniame skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas A. P. kaltės pagal BK 154 straipsnio 1 dalį klausimą, nebuvo atidus, nuoseklus bylos išnagrinėjimo išsamumo aspektu, o tai įtakojo įrodymų vertinimo ir teisės taikymo klaidas.

Kauno apygardos prokuratūros vyriausiasis prokuroras apeliaciniu skundu prašė priimti naują nuosprendį – A. P. pripažinti kaltu pagal BK 170² straipsnio 1 dalį ir paskirti jam 1 metų 1 mėnesio laisvės atėmimo bausmę, šią bausmę subendrinti su bausme, paskirta pagal BK 154 straipsnio 1 dalį, bei ankstesniu nuosprendžiu skirta ir neatlikta laisvės atėmimo bausme. Prokuroro vertinimu, A. P. viešai išsakyti teiginiai apie partizaninį judėjimą pokario metais peržengė saviraiškos laisvės ribas, partizanų atminimas buvo šiurkščiai menkinamas, dėl ko išsakytų teiginių negalima vertinti kaip asmeninės nuomonės. Skunde prokuroras atkreipė dėmesį į tai, kad tikslios statistikos, kiek nuo partizanų galėjo nukentėti civilių, šiuo metu nėra, ką patvirtina ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centro pateikti duomenys. Todėl A. P. išsakyti konstatuojamojo pobūdžio teiginiai, kad nuo miško brolių žuvo 25 000 civilių gyventojų, daugiausia paprastų eilinių valstiečių, iš tų 25 000 1 000 buvo nepilnamečiai vaikai, kūdikiai, visi jie buvo žiauriai nužudyti tų žmonių, kurie buvo miške ir klausėsi Amerikos balso, yra akivaizdžiai neteisingi ir menkinantys partizanų atminimą.

Kauno apygardos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, A. P. pripažino kaltu pagal BK 170² straipsnio 1 dalį.

Nuosprendyje rašoma, kad A. P. savo pasisakymus skyrė siekdamas sumenkinti rezistencijos dalyvių kovos tikslą – ginti Lietuvos laisvę, pateikė duomenis, kad tai Amerika kalta, kad ji suklaidino rezistencijos dalyvius, kad dėl Amerikos įtakos buvo nužudyti pasisakyme įvardijami ir kaip liudytojas M. P. patvirtino, išpūsti skaičiai žuvusių eilinių valstiečių, moterų, vaikų bei kūdikių.

Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad byloje esantys duomenys patvirtinta, kad A. P. viešame pasisakyme nurodyti duomenys ir pateikta dalis šaltinių, kuriais, pasak A. P., jis rėmėsi, neatitinka Lietuvos istorijos, paremti KGB nurodyta informacija, kurie vėliau buvo oficialiai paneigti kitų istorikų ir kituose oficialiuose šaltiniuose. A. P., pats būdamas tarptautinių santykių specialistu – politologu, taip pat žurnalistu, turėjo suvokti analizuojamų šaltinių pagrįstumą. Pateikdamas savo tekstą kaip publicisto darbą, jis turėjo vertinti visus duomenis, taip pat pateikiamus ir oficialiuose šaltiniuose – istorijos instituto, Lietuvos gyventojo genocido ir rezistencijos tyrimo centro duomenis, tačiau to nedarė.

BK 170² straipsnyje numatytos dvi alternatyvios nusikaltimo sudėtys – formalioji ir materialioji. Teisėjų kolegija sprendė, kad šiuo atveju egzistuoja formalioji nusikalstamos veikos sudėtis, kai neteisėti veiksmai padaryti ne tik viešai, bet ir užgauliu, įžeidžiančiu būdu, nereikalaujant pasekmių, o tai reiškia, kad A. P. viešai žodžiu išsakyta informacija buvo pažeisti pokario ginkluotos rezistencijos dalyvių garbė ir orumas.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad įrašas su A. P. pasisakymu buvo paskelbtas 2023 m. spalio 25 d., Lietuvai minint Lietuvos Respublikos Konstitucijos (pagrindinio įstatymo, įtvirtinančio piliečių laisves ir teises) priėmimo 30-metį. Apeliacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad tuo metu buvo praėję 8 mėnesiai nuo Rusijos pradėto karo prieš Ukrainą, kuomet Lietuvos piliečiai gyveno įtampoje ir baimėje dėl savo šalies ateities. Jungtinių Amerikos Valstijų, kaip pagrindinės NATO sąjungininkės vaidmuo Lietuvos Respublikos saugumui, jos didelė parama Ukrainai, tuo metu neabejotinai buvo plačiai aptarinėjama visų piliečių. Todėl apeliacinės instancijos teismas laikė, kad A. P. pasisakymas menkinant 1945–1946 m. įvykių metu SSRS vaidmenį, atsakomybę permetant Amerikai, pateikiant, kad dėl jos įtakos buvo nužudyta 25 000 nekaltų gyventojų, tarp jų moterų, vaikų, kūdikių, buvo tikslingas jo veiksmas. Priešingai nei nurodė apylinkės teismas, A. P. veiksmuose yra visi objektyvieji ir subjektyvieji nusikalstamos veikos, numatytos BK 170² straipsnio 1 dalyje, požymiai, jo kaltė yra įrodyta byloje esančiais ir ištirtais įrodymais.

Teisėjų kolegija, pažymėjo, kad net A. P. atliekant pačią griežčiausią bausmę – laisvės atėmimą, tai nesustabdė jo nuo tolimesnių nusikalstamų veikų darymo, todėl apeliacinės instancijos teismas A. P. už nusikaltimą, numatytą BK 170² straipsnio 1 dalyje (2024 m. lapkričio 7 d. įstatymu Nr. XIV-3060 patvirtinta redakcija, įsigaliojusi nuo 2025 m. vasario 1 d.), paskyrė 1 metų laisvės atėmimo bausmę.

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės dalį (8 mėnesius) pridėjo prie Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. birželio 23 d. nutartimi, kuria buvo pakeisti Šiaulių apygardos teismo 2021 m. liepos 27 d. nuosprendis ir Lietuvos apeliacinio teismo mišrios Baudžiamųjų bylų skyriaus ir Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. gegužės 6 d. nutartis, paskirtos ir neatliktos bausmės dalies (1 metų 2 mėnesių 18 dienų) ir paskyrė subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 1 metams 10 mėnesių 18 dienų.

Teisėjų kolegija pritarė lingvistinėje specialisto išvadoje bei specialistės teisiamajame posėdyje išsakytai pozicijai, kad bet kokia neigiama, tikrovės neatitinkanti informacija apie žmogų yra jį žeminanti, ypač atsižvelgiant į dabartiniame karo kontekste Rusijos vykdomą Ukrainos pravardžiavimą vadinant ją nacistais. Tad šiuo atveju A. P. savo pasisakyme susiedamas L. K. su nacistinėmis pažiūromis jį pažemino, tačiau apeliacinės instancijos teismo vertinimu, A. P. padarytas teisės pažeidimas šiuo atveju nelaikytinas tokio pavojingumo, kad užtrauktų jam pačią griežčiausią atsakomybės rūšį – baudžiamąją atsakomybę. 

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad kiekvienas asmuo, aktyviai dalyvaudamas politiniame gyvenime, turi tolerantiškai priimti aštresnę kartais ne visai pagrįstą kritiką, paskleistą nuomonę apie jį, o manydamas, kad viešais pasisakymais yra žeminama jo garbė ir orumas – turi teisę garbę ir orumą ginti remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.24 straipsnyje numatytais būdais. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos vertinimu, A. P. viešas pasisakymas neperžengė civilinės atsakomybės ribų, dėl ko jį pagal BK 154 straipsnio 1 dalį išteisino.

Šis Kauno apygardos teismo nuosprendis įsiteisėjo nuo jo priėmimo dienos.