Praėjusi vasara ir įpusėjęs ruduo bent jau vienu atžvilgiu yra tikrai išskirtiniai visai teismų bendruomenei: viešojoje erdvėje garsiai ir plačiai aptarinėtas vienas opiausių – teisėjų ir kitų sistemos darbuotojų atlyginimų klausimas, taip pat rugsėjį vyko Visuotinis teisėjų susirinkimas, kurio metu priimta rezoliucija ir pristatyta teismų veiklos dešimtmečio vizija. Susirinkimo metu priimti rezoliuciją teisėjus paskatino susiklosčiusi sudėtinga finansinė situacija teismų sistemoje ir nerimą keliančios prognostinės įžvalgos. Būtent tai ir tapo  stimulu spalio pradžioje surengti Teisėjų tarybos ir valdžios atstovų susitikimą. Apie šiuos rūpimus klausimus ir, žinoma, ateities planus kalbame su Teisėjų tarybos pirmininke, laikinąja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininke, šio Teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininke Sigita Rudėnaite.

Interviu prieš porą metų sakėte, jog būtina atvirai kalbėti ir apie labai jautrų atlyginimų klausimą. Šį rugsėjį vykusiame Visuotiniame teisėjų susirinkime šis kalbėjimas nuskambėjo kita tonacija – tai jau nebuvo tik sistemos vadovų kreipimasis, tai tapo visų teisėjų balsu dėl grėsmingos, sistemą žlugdančios finansinės padėties. Kalbama apie, rodos, visiškai suprantamus pačius būtiniausius teismų sistemos poreikius: pašto paslaugų apmokėjimą, teismo pastatų aprūpinimą elektra, šiluma. Kas ši rezoliucija – pagalbos šauksmas, kantrybę perpildęs paskutinis lašas, o gal nusivylimas, parodantis, kad teismų valdžios atžvilgiu, kad ir kaip būtų paradoksalu, teisinė valstybė tėra fikcija?

Taip, teismų sistemą tikrai yra ištikusi krizė: dėl didelių darbo krūvių, sudėtingų darbo sąlygų, mažų, nekonkurencingų atlyginimų, kas niekaip nedera su teisėjo atsakomybės našta, neatsinaujina teisėjų korpusas, žmonės palieka darbą. Ne, ši rezoliucija nėra nei pagalbos šauksmas, nei paskutinis kantrybės lašas. Šios metaforos nebūtų visiškai tikslios. Vis dėlto akivaizdu, kad situacija kritinė ir verčianti susirūpinti, ir ne tik teisminę valdžią. Gal net tiksliau būtų sakyti – tai ne tiek teisminės valdžios, kiek kitų valdžių galvos skausmas garantuoti Konstitucijos, užtikrinančios teismų nepriklausomumą, laikymąsi. Aš nesiimu vertinti, kaip kitos valdžios, jų aparatai supranta teisės viršenybę. Greičiausiai supranta labai epizodiškai. Juk ne mėnesį, ne du, o gerokai ilgesnį metais skaičiuojamą laikotarpį teismams skiriamas nepakankamas, objektyviais kriterijais nepagrįstas finansavimas, kurio trūksta net būtiniesiems poreikiams patenkinti. Tai jau tapo ydinga, tačiau stabilia praktika. Jau įprasta, kad teismai užbaigia metus su skolomis: darbo užmokesčio – ne visada, bet komunalinių paslaugų – taip. Sukurtas uždaras ratas, nes tokias susidariusias biudžeto skyles tenka dengti iš kitų metų asignavimų. Teismai tapo nuolatiniais prašytojais ir skolininkais. Štai šiais metais vien tik pašto išlaidoms teismų sistema pritrūko 1 mln. eurų. Tai išlaidos, kurios tik sąlyginai priklauso nuo mūsų. Biudžetą turime tokį, kokį turime, o paslaugos brangsta, visiškai atsisakyti siuntimo paslaugų neįmanoma, ypač baudžiamosiose bylose. Žinoma, savo ruožtu stengiamės ir mes, atlikome patikrinimą teismuose, kad nebūtų jokių atsitiktinių, perteklinių siuntimų.

Pasigendame kitų valdžių komunikavimo. Deja, ir šiais metais nei Teisėjų tarybos, nei Nacionalinės teismų administracijos atstovai nebuvo pakviesti į vadinamąsias biudžeto derybas. Neturėjome galimybės šalia jau anksčiau išdėstytųjų raštu Vyriausybei gyvai ir plačiai išsakyti dar daugiau naujų argumentų, pagrindžiančių mūsų finansinius poreikius ateinantiems metams. Gyvas žodis, gyva emocija, gyva diskusija, kuo platesni argumentai – tik toks kelias į tikrąjį tarpusavio supratimą. Ypač liūdina tai, kad vėl nebuvo išgirstas prašymas padidinti asignavimus teismų tarnautojų ir kitų darbuotojų darbo užmokesčiui, kad savo žmonėms galėtume mokėti bent atitinkamos kategorijos darbuotojų vidurkį atitinkantį atlyginimą. Daugelyje teismų trūksta teisėjų padėjėjų, posėdžių sekretorių, dėl to didėja teisėjų darbo krūviai, stringa teismo procesų organizavimas. Suvokdama situacijos rimtumą, Teisėjų taryba minėtame Visuotiniame teisėjų susirinkime inicijavo rezoliuciją „Dėl situacijos Lietuvos Respublikos teismuose“, norėdama jau viso teisėjų korpuso balsu dar kartą atkreipti politinės valdžios ir pilietinės visuomenės dėmesį dėl pačios situacijos, aiškiai įvardyti padarinius, kad silpstant teismų sistemai silpnėja pati teisinė valstybė, paraginti kartu ieškoti išeičių, kurios atlieptų ne tik ir ne tiek teismų bendruomenės, kiek visos valstybės interesus.

Tinkamas teisėjų atlyginimas visuotinai pripažįstamas kaip viena svarbiausių garantijų siekiant užtikrinti teismų nepriklausomumą, apie kurį teismų sistemos atstovai pastaruoju metu kalba tikrai daug, dažnai ne tik nacionaliniu lygmeniu, bet ir europinėje erdvėje – susitikimų su Europos Parlamento, Europos Komisijos, Europos teisminio tinklo atstovais metu. Kokia teisėjų atlyginimų situacija Lietuvoje?

Ilgą laiką mūsų bendruomenėje vyravo požiūris, kad teismai – tylioji valdžia, teisėjai kalba savo nuosprendžiais ir sprendimais, todėl apie savo problemas, ypač finansines, pastaruoju metu viešai kalbėti buvo vengiama. Vis dėlto, kaip matome, paskutiniais metais teisėjų atlyginimų problema pasiekė kritinį tašką: oficialiais Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis, nuo 2008 m. daugelio grandžių teisėjų atlyginimai sumažėjo 3,3 proc., kai tuo pat metu kitų valdžios institucijų, ypač jėgos struktūrų, didėjo, kai kurių – itin ženkliai. Akivaizdu, kad šiandien teisėjo gaunamas atlyginimas yra neadekvatus tenkančioms pareigoms ir atsakomybei. Jis tiesiog nekonkurencingas. Vis dažniau Teisėjų taryba turi patarti Respublikos Prezidentui dėl kolegų, paliekančių pareigas savo noru, atleidimo, per du paskutinius mėnesius tokių buvo net penki, visi – turintys reikšmingos teisėjo darbo patirties ir paties darbingiausio amžiaus. Į teisėjų atrankas ateina vis mažiau pretendentų, nyksta viltis net į aukščiausių instancijų teismus pritraukti geriausius teisininkus. Kaip neseniai viename interviu sakė prof. Egidijus Kūris, toliau ignoruojant teismų problemas ir leidus teismų sistemai sugriūti, jos atsigavimo net ir ėmusis efektyvių priemonių galima tikėtis ne anksčiau kaip po gerų penkiolikos metų. Tikimės, kad politikai, nuo kurių sprendimų priklauso teismų padėtis, supranta ne tik savo galios svorį, bet ir iš jos kylančią atsakomybę.

Spalio pradžioje kartu su kitais Teisėjų tarybos nariais susitikote su Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininke Viktorija Čmilyte-Nielsen ir pristatėte Visuotinio teisėjų susirinkimo priimtą bendrą siūlymą pasirašyti nacionalinį valdžių susitarimą dėl teismų sektoriaus finansavimo. Šis siūlymas sutiktas santūriai – kaip išskirtinis instrumentas. Seimo Pirmininkė didesnę prasmę matytų ieškant skirtingų valdžios šakų susitarimo, jos nuomone, šiuo metu numatoma Valstybės tarnybos įstatymo reforma turėtų smarkiai pagerinti teisėjų padėtį. Ar to pakaktų, kad situacija teismų sistemoje stabilizuotųsi?

Toks santūrumas problemos atžvilgiu kiek glumina. Nacionalinis susitarimas – veiksminga priemonė, kurią apeiti, nustumti sudėtingiau nei bet kurį kitą politinį sprendimą. Mes, teisėjai, esame įsitikinę, kad nacionalinis susitarimas, o tokių žinome jau ne vieną, būtų realus žingsnis siekiant spręsti problemą. Iš tiesų reforma, apie kurią kalbama, ir visi Vyriausybės išsakyti ketinimai šiuo metu yra gana konkretūs. Jei jie būtų įgyvendinti, situacija pagerėtų, ir drįstu teigti, kad tai mus šiandien tenkintų. Vis dėlto susirūpinimo nemažina tai, kad Teisėjų taryba teikė pastabas dėl projekto, kuriame buvo numatyta, jog jau nuo 2023 m. sausio 1 d. turėtų keistis atlyginimų koeficientai, vėliau buvo kalbėta apie atidėjimą iki 2023 m. liepos 1 d., o spalio 10 d. neeiliniame Parlamento posėdyje Valstybės tarnybos reformos teikimas atidėtas dėl galimo prieštaravimo Konstitucijai. Tiesa, tikimasi, kad, padarius nedidelius pakeitimus, šis sėkmingai galėtų sugrįžti į Parlamentą. Mūsų bendruomenėje jaučiamas didelis nerimas, nes mes dabar skatinome žmones likti teismų sistemoje ir kėlėme jiems lūkesčius, kad situacija pagerės. Dabar šie žingsniai tapo nauju desperacijos ir nusivylimo akstinu, ir manau, kad kai kurie žmonės tiesiog realizuos savo subrendusį, bet sulaikytą norą palikti pareigas. Išeis dar daugiau teisėjų, dar mažiau tinkamų kandidatų ateis į atrankas ir situacija sistemoje tik dar labiau komplikuosis. Taip pat reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad mes turime labai daug teisėjų, kurių kadencija baigiasi. Kitais metais beveik 30 teisėjų baigs savo tarnybą, o jų vietas turės užimti nauji teisėjai.

Kaip minėta, Visuotiniame teisėjų susirinkime diskutuota ir kitais teismų sistemai aktualiais klausimais. Vienas jų – Lietuvos teismų veiklos tobulinimo dešimtmečio vizija. Tai pirmasis tokios apimties projektas, skirtas teismo darbuotojų, teismo paslaugų vartotojų ir visuomenės lūkesčiams atliepti. Kokios numatytos pagrindinės strateginės kryptys?

Tikrai taip, nepaisant rūpesčių ir problemų, kurių dalį ir aptarėme, turime ir džiugų naujienų. Kuriamoje Lietuvos teismų veiklos tobulinimo dešimtmečio vizijoje teismą matome kaip patikimą, išmintingą, autoritetingą, efektyvų žmogaus teisių gynėją, kurio misija visuomenėje – sąžiningai, vadinasi, ir profesionaliai, atsakingai ir skaidriai vykdyti teisingumą. Numatėme, kad siekdami įgyvendinti kuriamą viziją turime, visų pirma, stiprinti teismų sistemos autoritetą (savarankiškumą) užtikrindami racionalų finansavimą; antra, tobulinti į teismą besikreipiančių asmenų aptarnavimą ir vidinius procesus, garantuodami teikiamų paslaugų kokybę, paslaugas orientuodami į žmogų ir būdami atviri inovacijoms; trečia, stiprinti žmogiškuosius išteklius, gerinti psichologinę aplinką; ketvirta, stiprinti vidinę ir išorinę komunikaciją.

Visi numatyti darbai svarbūs, tačiau norėčiau ypač pabrėžti teismų sistemos nepriklausomumo puoselėjimo tikslą. Lietuvos teismai turi plačias, ne kartą Konstitucinio Teismo giliai ir nuosekliai išaiškintas konstitucines nepriklausomumo garantijas. Jos taip pat patvirtintos ne viename tarptautiniame dokumente, viršnacionaliniuose teismų sprendimuose, bet kiek jos realios? Deja, atrodo, kad jos nugulusios tik popieriuje, jei kitos valdžios jas ignoruoja. Vėl pasikartosiu sakydama, kad institucinis teismų sistemos nepriklausomumas priklauso, be kita ko, nuo tokių reiškinių, kaip objektyviais kriterijais grįstas finansavimas, pernelyg didelės politinių valdžių įtakos teismams ribojimas, teismų savarankiškumo formuojant teisėjų korpusą stiprinimas, Teisėjų tarybos, kaip teisminės valdžios atstovės, savarankiškos teisės kreiptis į Konstitucinį Teismą įtvirtinimas. Kita itin aktuali strateginė veiklos kryptis – vidinės komunikacijos teismų bendruomenėje gerinimas, solidarumo ir psichologinės gerovės teismuose ugdymas.

Tai dešimtmečio vizija, tad kokią teismų sistemą tikitės išvysti po šių dešimties metų?

Modernią, skaidrią, žmogišką – reikalingą ir gelbstinčią kiekvienam, pasiekiamą kiekvieno, kurio teisės pažeistos.

Praėjusių metų lapkritį buvote išrinkta antrai kadencijai Teisėjų tarybos pirmininko pareigoms užimti. Jūsų vadovaujama Teisėjų taryba pradėjo skaičiuoti trečius savo darbo metus. Nuo pat pradžių kėlėte ambicingus tęstinius tikslus, tokius kaip sumenkusio pasitikėjimo teismais atkūrimas ir sušlubavusios teismų sistemos reputacijos stiprinimas. Kaip toli Teisėjų taryba žengė siekdama įgyvendinti šiuos tikslus?

Didelis pasitikėjimas teismais ir aukšta teismų reputacija – nuolatinis procesas, jo metu nėra itin sudėtinga momentiškai pasiekti aukštus pasitikėjimo reitingus, sunku juos išlaikyti. Formulė paprasta – iš esmės visi Teisėjų tarybos darbai yra skirti teismų skaidrumui didinti, teismų atsparumui neteisėtai įtakai stiprinti. Taigi konferencijos, viešos diskusijos su socialiniais partneriais, antikorupcinės ir kitos priemonės tarnauja šiems tikslams. Šis procesas neišvengiamai turi vykti ir toliau.

Kokie Teisėjų tarybos veiklos prioritetai bus per likusius dvejus metus?

Teisėjų tarybos kadencija tik įpusėjo, turime užbaigti strateginiame veiklos plane suplanuotus darbus. Svarbiausiais laikyčiau: objektyvaus teismų finansavimo modelio įtvirtinimą įstatyme, teisėjų ir kitų teismo darbuotojų atlyginimų didinimą, teisėjų darbo krūvio suvienodinimą – teisėjų darbo krūvio netolygumas tos pačios grandies teismuose neatitinka konstitucinės maksimos, kad teisėjams turi būti vienodai mokama už vienodą darbą, ir teismų žemėlapio optimizavimą.

Lapkričio mėnesį pasibaigus Jūsų kaip Civilinių bylų skyriaus pirmininko pareigų antrajai kadencijai (skyriaus pirmininko pareigas galima eiti dvi kadencijas iš eilės; aut. past.), baigėte eiti ir laikinojo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininko pareigas. Treji metai – netrumpas laikas būnant laikinoje pozicijoje, juk laikinumas nereiškia nei mažiau pareigų, nei prastesnio vadovavimo. Ar laikinoji pozicija Jus sustabdė nuo tam tikrų planų, darbų, kurie galėjo būti pradėti, nors nebūtinai pabaigti?

Mūsų tautai įprasta užbaigti tai, kas pradėta. Valstybėje vyrauja tokia problema, kad, vienai valdžiai pradėjus, kita nebaigia tų darbų, nes nebemato jų prasmės ar tiesiog įžvelgia kitus prioritetus, galbūt pritrūksta pajėgumų. Tad rizika pradėti ir nebaigti visada verčia gerai apmąstyti, ar tavo pradėti net ir patys ambicingiausi darbai nebus sukompromituoti, jei pats jų nespėsi padaryti. Tikrai taip, laikinumas nereiškia mažiau pareigų ar prastesnio vadovavimo, todėl nebuvo paprasta derinti dvi svarbias pozicijas. Manau, natūralu, kad kažkurie darbai galėjo ir nukentėti.

Pagrindinis laikino pareigų ėjimo trūkumas – neapibrėžtumas laike, tai stabdė nuo laikui imlesnių užmojų, todėl per praėjusius metus, kol Civilinių bylų skyriaus pirmininko pareigas derinau su Teismo pirmininko pareigomis, tiesiog stengiausi užtikrinti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo veiklos tęstinumą ir normalų institucijos funkcionavimą.

Rodos, vieni darbai veja kitus ir per daug nebus kada atsipūsti, nes viename paskutiniųjų Teisėjų tarybos posėdžių patvirtinta Jūsų kandidatūra naujame Europos teismų tarybų tinklo vykdomame projekte „Teisėjų karjeros patrauklumas“. Ar galima daryti prielaidą, jog teisėjo profesijos patrauklumo klausimas yra opus visos Europos mastu?

Malonu, kad mano turima patirtis ir kompetencijos buvo įvertintos ir tarptautinėje erdvėje tiek siūlant, tiek pritariant mano kandidatūrai. Projektas dar tik pradedamas, todėl nuo apibendrinimų susilaikysiu, tačiau iš patirties žinau, kad problemų yra daugelyje valstybių, tik jų pobūdis ir mastas skiriasi priklausomai nuo valstybių politinės sąrangos, teisinės sistemos sutvarkymo, demokratinių tradicijų, kai kurių kitų veiksnių.

Tęsiant ateities darbų temą – ar visiškai suformavus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų korpusą, kai jau bus galima skirti nuolatinį vadovą, planuojate kandidatuoti į šio Teismo pirmininko poziciją?

To esu klausiama ne pirmą kartą. Apsisprendimui reikšmės turi daug dedamųjų, todėl, kaip visada, ir dabar sakau: „Niekada nesakyk niekada.“ Šiandien neplanuoju, tiesiog noriu visu krūviu sugrįžti prie darbo, dėl kurio tapau teisėja, – vykdyti teisingumą, nagrinėti civilines bylas.
 

Straipsnio autorė: Rimantė Kraulišė, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo atstovė ryšiams su visuomene

Straipsnį kviečiame skaityti TEISMAI.LT numeryje,3-6 psl. ir portale Delfi.lt.