Konstitucinis Teismas 2024 m. balandžio 18 d. sprendimu priėmė nagrinėti pareiškėjos Seimo narių grupės prašymą įvertinti, ar:

– Konstitucijos 23 straipsnio 3 daliai, 46 straipsnio 1, 3 dalims, 48 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui neprieštarauja Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo Nr. VIII-500 2, 10, 12 ir 17 straipsnių pakeitimo įstatymo (toliau – GGAĮ pakeitimo įstatymas) 1–4 straipsniai ir Laukinės gyvūnijos įstatymo Nr. VIII-498 8 ir 24 straipsnių pakeitimo įstatymo (toliau – LGĮ pakeitimo įstatymas) 1, 2 straipsniai;

– Konstitucijos 23 straipsnio 3 daliai, 29 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui neprieštarauja GGAĮ pakeitimo įstatymo 2, 10, 12 ir 17 straipsnių pakeitimo įstatymo 5 straipsnio 3–9 dalys.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad, kaip matyti iš pareiškėjos ginčijamo teisinio reguliavimo visumos, ginčijamomis nuostatomis iš esmės buvo uždrausta kailinių žvėrelių laikymo ir veisimo specializuotuose ūkiuose (fermose) ūkinė veikla.

Pareiškėja, savo abejones dėl ginčijamo teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijos 46 straipsnio 1, 3 dalių nuostatoms, konstituciniam teisinės valstybės principui grindžia tuo, kad pagal Konstituciją įstatyme nustatytas, be kita ko, Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalyje garantuojamos asmens ūkinės veiklos laisvės draudimas kiekvienu atveju turi būti aiškus, skirtas Konstitucijoje įtvirtintų vertybių apsaugai. Pareiškėja pažymi, kad Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalyje nurodytu ūkinės veiklos tarnavimu tautos gerovei negalima pateisinti tokio teisinio reguliavimo, kai tam tikra ūkinė veikla yra pernelyg ribojama arba draudžiama dėl to, kad įstatymų leidėjo požiūriu ji esą nėra naudinga visuomenei, nors ir nėra jai žalinga. Pareiškėja pažymi ir tai, kad nors siekdama užtikrinti inter alia gyvūnijos apsaugą bei gamtos išteklių racionalų naudojimą, atkūrimą ir gausinimą, valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą, gali nustatyti specifines ūkinės veiklos sąlygas, procedūras, kontrolės priemones, taip pat tam tikrus ūkinės veiklos, susijusios su atitinkamų gamtos išteklių naudojimu, ribojimus ir draudimus, tačiau ji yra saistoma, be kita ko, konstitucinio proporcingumo principo.

Šiame kontekste pareiškėja pažymi, kad nors ginčijamo teisinio reguliavimo parengiamuosiuose dokumentuose (travaux préparatoires) nurodyta, kad juo siekiama užtikrinti gyvūnų gerovę, tačiau nėra pateikta tyrimais pagristų argumentų, kodėl, nenustačius tokio teisinio reguliavimo, jų gerovė nėra pakankamai užtikrinama. Todėl, pareiškėjos nuomone, kailinių žvėrelių laikymo ir veisimo specializuotuose ūkiuose (fermose) ūkinės veiklos uždraudimas nėra skirtas konkrečių Konstitucijoje įtvirtintų vertybių apsaugai. Be to, pareiškėjos vertinimu, tą patį tikslą, kurio buvo siekiama priimant ginčijamą teisinį reguliavimą, galima pasiekti ir kitomis priemonėmis, tačiau kitų priemonių taikymo galimybė iš viso nebuvo vertinama. Kadangi ginčijamu teisiniu reguliavimu ūkinė veikla yra maksimaliai ribojama ją uždraudžiant, vadovaujantis, pasak pareiškėjos, vien tik įstatymo leidėjo vertinimu, kad ji esą nėra naudinga visuomenei, nors ir nėra jai žalinga, tokiu teisiniu reguliavimu nėra tinkamai derinami privatus asmens (ūkinės veiklos subjekto) ir visuomenės interesai, jis prieštarauja valstybės priedermei siekti bendros tautos gerovės.

Pareiškėja, grįsdama savo abejones ginčijamo teisinio reguliavimo atitiktimi Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai, nurodo, kad nuostata, jog kiekvienas žmogus turi teisę laisvai pasirinkti verslą, reiškia, kad kiekvienas žmogus turi konstitucinę teisę pats spręsti, kokį verslą jam pasirinkti, o tai suponuoja valstybės pareigą sudaryti atitinkamas teisines prielaidas šiai teisei įgyvendinti. Šiame kontekste pareiškėja, atsižvelgdama į oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatas, nurodo, kad asmuo gali verstis bet kokia įstatymų neuždrausta ūkine veikla, o įstatyme nustatytas asmens ūkinės veiklos laisvės draudimas kiekvienu atveju turi būti aiškus, skirtas Konstitucijoje įtvirtintų vertybių (sąžiningos konkurencijos, vartotojų interesų ir kt.) apsaugai. Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostata, jog kiekvienas žmogus turi teisę laisvai pasirinkti verslą, siejasi su Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalies nuostata, kad Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva. Pareiškėja pažymi, kad, sudarydamas prielaidas įgyvendinti laisvę pasirinkti verslą, įstatymų leidėjas turi įgaliojimus, atsižvelgdamas į verslo pobūdį, nustatyti šios teisės įgyvendinimo sąlygas, tačiau tai darydamas jis turi paisyti Konstitucijos. Pareiškėja, remdamasi tais pačiais argumentais, kuriais ji grindžia ginčijamo teisinio reguliavimo prieštaravimą atitinkamoms Konstitucijos nuostatoms, pažymi, kad juo nėra paisoma reikalavimo žmogaus teises riboti tik siekiant legitimaus tikslo, taip pat nustatyti ribojimai nėra jam proporcingi, tad jis prieštarauja ir Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai.

Pareiškėja taip pat prašo ištirti ginčijamo teisinio reguliavimo, kuriuo uždrausta kailinių žvėrelių laikymo ir veisimo specializuotuose ūkiuose (fermose) ūkinė veikla, atitiktį Konstitucijos 23 straipsnio 3 daliai, pagal kurią nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama.

Pareiškėja, grįsdama savo abejones ginčijamo teisinio reguliavimo konstitucingumu šiuo aspektu, nurodo, jog, atsižvelgiant į tai, kad, vykdant kailinių žvėrelių laikymo ir veisimo specializuotuose ūkiuose (fermose) ūkinę veiklą, naudojama kailiniams žvėreliams auginti, jų kailiams apdoroti ir pašarams ruošti skirta specifinė įranga, kuri negalės būti pritaikyta vykdant kitą ūkinę veiklą, ginčijamu teisiniu reguliavimu uždraudus šią ūkinę veiklą tokia įranga taps bevertė, ji nebegalės būti naudojama pagal savo paskirtį.

Atsižvelgdama į oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatas dėl nuosavybės paėmimo visuomenės poreikiams, pareiškėja pabrėžia, kad tuo atveju, jei valstybė nusprendžia ūkinės veiklos savininkų nuosavybės teisę į šiai ūkinei veiklai vykdyti sukurtą verslą riboti maksimaliai (t. y. jį uždrausti), toks apribojimas turi atitikti visas nuosavybės teisės ribojimui keliamas sąlygas: valstybė turi pareigą pagrįsti, kad toks uždraudimas (be kita ko, faktinis ūkinės veiklos savininkų nuosavybės paėmimas) yra reikalingas visuomenės poreikiams, taip pat už nuosavybės paėmimą turi būti teisingai atlyginama. Tuo tarpu šiuo atveju, pasak pareiškėjos, nėra aiškiai ir pakankamai pagrįsta tai, kad egzistuoja konkretus visuomenės poreikis, taip pat nėra pagrįstas tokio poreikio išimtinumas.

Pareiškėja taip pat prašo ištirti GGAĮ pakeitimo įstatymo 5 straipsnio 3–9 dalių, kuriose iš esmės yra įtvirtintos nuostatos dėl tam tikrų kompensacijų (už ūkinės veiklos nutraukimą, nuosavybės teise priklausančių statinių, kurie tinkami tik šiai veiklai vykdyti, nugriovimą ir juos nugriovus likusių statybinių atliekų sutvarkymą ir išvežimą, kt.) ūkio subjektams, nutraukusiems kailinių žvėrelių laikymo ir veisimo specializuotuose ūkiuose (fermose) ūkinę veiklą, apskaičiavimo ir mokėjimo, taip pat nuostatos dėl išeitinių išmokų mokėjimo darbuotojams, atleidžiamiems dėl tokio ūkinės veiklos draudimo, konstitucingumą.

Pareiškėja savo abejones ginčijamo teisinio reguliavimo atitiktimi Konstitucijai grindžia oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatomis, kad keisdama ūkinės veiklos sąlygas ar nutraukdama tam tikrą ūkinę veiklą valstybė turi paisyti Konstitucijos normų ir principų, taip pat ir teisėtų lūkesčių apsaugos principo, kad valstybei gali atsirasti pareiga atlyginti (kompensuoti) ūkio subjektams ir kitiems asmenims praradimus, kuriuos jie patiria dėl pasikeitusio teisinio reguliavimo. Atsižvelgdama į tai, pareiškėja pažymi, kad pagal Konstituciją, uždraudžiant ūkinę veiklą, turi būti nustatomas atitinkamas kompensavimo mechanizmas, kuris užtikrintų proporcingą praradimų kompensavimą, o jį taikant būtų adekvačiai įvertinta kiekvieno verslo vertė. Pareiškėjos nuomone, ginčijamu teisiniu reguliavimu nustatytas dėl kailinių žvėrelių laikymo ir veisimo specializuotuose ūkiuose (fermose) ūkinės veiklos nutraukimo patirtų praradimų kompensavimo teisinis reguliavimas nėra niekaip pagrįstas, jis patvirtintas neatsižvelgus į pateiktus skaičiavimus, pasiūlymus ir išvadas, juo visiškai ignoruojama tikroji verslo vertė, taip pažeidžiant teisėtų lūkesčių apsaugos principą. Be to, ginčijamu teisiniu reguliavimu nenumatyta jokia kompensacija už dėl kailinių žvėrelių laikymo ir veisimo specializuotuose ūkiuose (fermose) ūkinės veiklos uždraudimo negautas pajamas, už naikinamus ar beverčiais tampančius statinius ir (ar) įrenginius, kurie tinkami tik uždraudžiamai ūkinei veiklai vykdyti.

Pareiškėja pažymi, jog kadangi ginčijamu teisiniu reguliavimu numatytos kompensacijos mokamos tik visiškai grąžinus gautą (-as) lengvatinę (-es) paskolą (-as) pagal atitinkamas skatinamųjų finansinių priemonių schemas, tokiu teisiniu reguliavimu pažeidžiamas ir konstitucinis lygiateisiškumo principas: dalis ūkio subjektų gavo lengvatinę (-es) paskolą (-as), kurios (-ių) terminai sueina itin vėlai, todėl jie objektyviai neturės galimybės pretenduoti į atitinkamą kompensaciją, skirtingai nei kiti ūkio subjektai; taip pat nustatytas skirtingas kompensacijos dydis, priklausomai nuo to, kada nutraukiama veikla, o taip pažeidžiamos ūkio subjektų, kurie privalo grąžinti lengvatinę (-es) paskolą (-as), teisės, nes šie subjektai, palyginti su tais, kurie tokios (-ių) paskolos (-ų) neturi, atitinkamai negali pretenduoti į didesnę kompensaciją, kadangi privalo vykdyti ūkinę veiklą tam, kad ją (jas) grąžintų.

Pareiškėja, atsižvelgdama į oficialiosios konstitucinės nuosavybės paėmimo visuomenės poreikiams doktrinos nuostatas, pabrėžia, kad, uždraudus minėtą ūkinę veiklą, šiai veiklai vykdyti sukurtas verslas de facto iš savininkų paimamas visuomenės poreikiams, todėl valstybė, nustatydama kompensavimo tvarką, turėtų atsižvelgti į verslo vertę taip pat, kaip paimant turtą visuomenės poreikiams. Vadinasi, nustatyta kompensacija turi būti lygiavertė paimamo verslo rinkos vertei, nes jo savininkai netenka galimybės juo disponuoti (t. y. jiems turėtų būti atlyginama tokia turto kaina (vertinami visi patiriami nuostoliai), už kurią jie būtų galėję įsigyti analogišką verslą); tokio verslo vertė turėtų būti nustatoma atliekant individualų jo vertinimą, parengiant turto vertinimo ataskaitą ir nustatant realią turto vertę. Tuo tarpu ginčijamas dėl kailinių žvėrelių laikymo ir veisimo specializuotuose ūkiuose (fermose) ūkinės veiklos nutraukimo patirtų praradimų kompensavimo teisinis reguliavimas nurodytų reikalavimų neatitinka.

Konstitucinis Teismas konstatavo, kad pareiškėjos prašymo dalis dėl GGAĮ pakeitimo įstatymo 5 straipsnio 3–9 dalių atitikties Konstitucijos 23 straipsnio 3 daliai, 29 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui atitinka Konstitucinio Teismo įstatymo 66 straipsnyje nustatytus reikalavimus, ir priėmė ją nagrinėti.

Konstitucinis Teismas tuo pačiu sprendimu pareiškėjai grąžino prašymą įvertinti, ar:

– Konstitucijos 46 straipsnio 2, 4 ir 5 dalims, 48 straipsnio 2–5 dalims neprieštarauja GGAĮ pakeitimo įstatymo 1–4 straipsniai ir LGĮ pakeitimo įstatymo 1, 2 straipsniai;

– Konstitucijos 30 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisingumo principui neprieštarauja GGAĮ pakeitimo įstatymo 5 straipsnio 3–9 dalys;

– Konstitucijos 69 straipsnio 1 daliai neprieštarauja GGAĮ pakeitimo įstatymas ir LGĮ pakeitimo įstatymas.

Konstitucinis Teismas sprendime konstatavo, kad pareiškėja nepateikė teisinių argumentų, pagrindžiančių jos abejones dėl GGAĮ pakeitimo įstatymo 1–4 straipsnių ir LGĮ pakeitimo įstatymo 1, 2 straipsnių atitiktį Konstitucijos 46 straipsnio 2, 4 ir 5 dalims, Konstitucijos 48 straipsnio 2–5 dalims, Konstitucijos 30 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisingumo principui.

Pareiškėja taip pat prašė ištirti GGAĮ pakeitimo įstatymo ir LGĮ pakeitimo įstatymo atitiktį Konstitucijos 69 straipsnio 1 daliai, pagal kurią įstatymai Seime priimami laikantis įstatymo nustatytos procedūros.

Pareiškėjos teigimu, priimant ginčytą teisinį reguliavimą, su aiškinamuoju raštu nebuvo pateikta kaip atskiras dokumentas numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimo pažyma, aiškinamajame rašte, pasak pareiškėjos, pateikta tik itin lakoniška informacija, o atliktas numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimas, pareiškėjos vertinimu, yra neproporcingas galimoms numatomo teisinio reguliavimo pasekmėms – šiuo atveju jis turėjo apimti, be kita ko, daugelį kitų sričių. Tačiau pareiškėja teisiškai nepagrindė, kodėl šiuo atveju turėjo būti atliktas kitoks, nei buvo atliktas, numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimas, kodėl jis turėjo būti būtent pareiškėjos nurodytos apimties ir pobūdžio. Atsižvelgiant, be kita ko, ir į tai, kad, kaip nurodė pareiškėja, rengiant Seimui išvadas dėl atitinkamų įstatymų projektų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos užsakymu buvo atliktas atitinkamos ūkinės veiklos uždraudimo poveikio vertinimas, pareiškėja taip pat teisiškai nepagrindė, kodėl šiuo atveju galimai padaryti Seimo statute nustatytos įstatymų leidybos procedūros pažeidimai vertintini kaip esminiai, dėl kurių pažeista Konstitucijos 69 straipsnio 1 dalis.

Vadinasi, ši pareiškėjos prašymo dalis neatitinka Konstitucinio Teismo įstatymo 66 straipsnio 1 dalies 8 punkte įtvirtinto reikalavimo nurodyti pareiškėjo poziciją dėl teisės akto atitikties Konstitucijai ir tos pozicijos juridinį pagrindimą.

Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 70 straipsnio 1 dalies 1 punktą, prašymas, neatitinkantis Konstitucinio Teismo įstatymo 66 straipsnyje nustatytų reikalavimų, yra grąžintinas pareiškėjui. Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 70 straipsnio 2 dalį, prašymo grąžinimas neatima teisės kreiptis į Konstitucinį Teismą bendra tvarka, kai bus pašalinti trūkumai.

Visą sprendimo tekstą galima rasti Konstitucinio Teismo svetainėje, žr. https://lrkt.lt/lt/teismo-aktai/paieska/135/ta2993/content.