Konstitucinis Teismas šios dienos sprendimu nutraukė pradėtą teiseną byloje pagal pareiškėjos Seimo narių grupės prašymą ištirti, ar Mokslo ir studijų įstatymo 59 straipsnio 7 dalies (2022 m. birželio 30 d. redakcija) nuostatos „Asmenų, stojančių į trumposios pakopos, pirmosios pakopos, vientisąsias ir profesines studijas, priėmimas vykdomas centralizuotai. Centralizuotą priėmimą vykdo švietimo, mokslo ir sporto ministro įgaliota institucija švietimo, mokslo ir sporto ministro nustatyta tvarka“ neprieštarauja Konstitucijos 40 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Konstitucinis Teismas sprendime pažymėjo, kad pareiškėjos ginčijamas Mokslo ir studijų įstatymo 59 straipsnio 7 dalyje (2022 m. birželio 30 d. redakcija) nustatytas teisinis reguliavimas vėliau buvo pildomas ir keičiamas.

Įsigaliojus priimtiems pakeitimams, nuo 2024 m. sausio 1 d. pareiškėjos ginčijamas Mokslo ir studijų įstatymo 59 straipsnio 7 dalyje (2022 m. birželio 30 d. redakcija) buvęs įtvirtintas teisinis reguliavimas, nustatantis asmenų priėmimo į trumposios pakopos, pirmosios pakopos, vientisąsias ir profesines studijas būdą, taip pat įtvirtinantis nuostatą, kad švietimo, mokslo ir sporto ministras įgalioja konkrečią instituciją vykdyti centralizuotą priėmimą į šias studijas jo nustatyta tvarka, pakito iš esmės: jame nebeliko pareiškėjos ginčijamų nuostatų, kad asmenų, stojančių į trumposios pakopos, pirmosios pakopos, vientisąsias ir profesines studijas, priėmimas vykdomas centralizuotai ir jį vykdo švietimo, mokslo ir sporto ministro įgaliota institucija.

Taigi Mokslo ir studijų įstatymo 59 straipsnio (2023 m. birželio 27 d. redakcija, įsigaliojusi 2024 m. sausio 1 d.) 7 dalyje nebeliko įtvirtinto pareiškėjos ginčijamo teisinio reguliavimo. Vadinasi, pareiškėjos ginčijamas teisinis reguliavimas yra pašalintas iš teisės sistemos.

Šiame kontekste Konstitucinis Teismas paminėjo, kad pareiškėja Seimo narių grupė į Konstitucinį Teismą kreipėsi 2023 m. birželio 29 d., t. y. jau po Mokslo ir studijų įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo pakeitimo įstatymo priėmimo (2023 m. birželio 27 d.). Tačiau savo prašyme pareiškėja niekaip nevertino šiame įstatyme įtvirtinto teisinio reguliavimo santykio su ginčijamu teisiniu reguliavimu, neprašė ištirti jo atitikties Konstitucijai. Pareiškėja taip pat nepaaiškino, kaip teisiniu reguliavimu, nustatančiu, kokiomis priemonėmis naudojantis įgyvendinamas asmenų priėmimo į trumposios pakopos, pirmosios pakopos, vientisąsias ir profesines studijas procesas, pažeidžiama aukštųjų mokyklų autonomija, kurios vienas elementų, pagal oficialiąją konstitucinę doktriną, yra aukštosios mokyklos teisė nustatyti studentų priėmimo tvarką, be kita ko, jų priėmimo sąlygas (kriterijus ir jų reikšmę (svertinę vertę)). Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad autonomijos suteikimas aukštosioms mokykloms neatleidžia valstybės nuo konstitucinės priedermės užtikrinti aukštojo mokslo sistemos veiksmingumą. Todėl aukštųjų mokyklų autonomija nereiškia, kad jų veikla negali būti valstybės reguliuojama. Priešingai, dėl to, kad yra susijusi su valstybės biudžeto lėšų naudojimu, ši veikla turi būti reguliuojama ir prižiūrima; tai kyla ir iš Konstitucijos 40 straipsnio 4 dalies.

Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad „ginčijamo teisės akto panaikinimas yra pagrindas priimti sprendimą nutraukti pradėtą teiseną“; jeigu tai paaiškėja iki teisminio posėdžio pradžios, Konstitucinis Teismas šį klausimą sprendžia pasitarimų kambaryje.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad pareiškėjos ginčijamas teisinis reguliavimas, įsigaliojęs 2023 m. sausio 1 d., galiojo iki 2023 m. gruodžio 31 d. Vadinasi, pagal ginčijamą teisinį reguliavimą priėmimas į trumposios pakopos, pirmosios pakopos, vientisąsias ir profesines studijas vyko tik 2023 metais, taigi jis yra pasibaigęs.

Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas dėl galimybės vertinti atitiktį Konstitucijai tų teisės aktų, kurie nebegali būti taikomi, nes buvo skirti reguliuoti santykiams, kurie yra pasibaigę, taigi nebeegzistuoja, yra pabrėžęs, kad bet kokia teisėkūros subjektų intervencija į tokį teisinį reguliavimą nebegalima, tokia intervencija būtų beprasmė, iracionali, nes reikštų, kad atitinkami teisėkūros subjektai imasi reguliuoti, vadinasi, bando pakeisti, praeitį.

Taigi, net jeigu šioje konstitucinės justicijos byloje būtų nustatyta, kad pareiškėjos ginčijamas teisinis reguliavimas prieštaravo Konstitucijai, jokia teisėkūros subjekto, pagal Konstituciją turinčio pareigą pakeisti arba panaikinti Konstitucijai prieštaravusį teisinį reguliavimą, intervencija į atitinkamą teisinį reguliavimą nebebūtų galima, nes pareiškėjos ginčijamas teisinis reguliavimas yra pašalintas iš teisės sistemos.

Atsižvelgęs į išdėstytus argumentus, Konstitucinis Teismas nusprendė nutraukti pradėtą teiseną.

Visą sprendimo dėl pradėtos teisenos nutraukimo tekstą galima rasti Konstitucinio Teismo svetainėje, žr. https://lrkt.lt/lt/teismo-aktai/paieska/135/ta2998/content.