Konstitucinis Teismas šios dienos nutarimu prieštaravusiu (prieštaraujančiu) Konstitucijos 38 straipsnio 2 daliai pripažino Civilinio kodekso (toliau – CK) 3.269 straipsnio (2000 m. liepos 18 d., 2021 m. gruodžio 23 d. redakcijos) 7 punktą, pagal kurį vaiko globėju negalėjo būti skiriamas asmuo, sulaukęs šešiasdešimt penkerių metų arba vyresnis, išskyrus artimąjį giminaitį, jei jis norėjo laikinai globoti jaunesnį kaip dešimties metų vaiką.

Šią konstitucinės justicijos bylą Konstitucinis Teismas nagrinėjo pagal individualų konstitucinį skundą. Pareiškėja savo konstitucinių teisių pažeidimą siejo su dėl jos priimtu sprendimu, kuriuo nustatyta, jog vyresnė nei šešiasdešimt penkerių metų pareiškėja neatitiko ginčijamoje CK nuostatoje nustatytų reikalavimų, kad taptų mirusios dukterėčios mažametės dukros globėja, dėl to nuspręsta pateikti neigiamą pradinį įvertinimą dėl jos. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tokį sprendimą paliko nepakeistą, o Lietuvos Aukščiausiasis Teismas atsisakė priimti pareiškėjos kasacinį skundą.

Pareiškėjos manymu, CK 3.269 straipsnio (2000 m. liepos 18 d. redakcija) 7 punktas, kuriuo buvo nustatyta amžiaus riba, nuo kurios asmuo negalėjo būti skiriamas vaiko globėju, kai pagal ginčijamą teisinį reguliavimą tokia amžiaus riba nebuvo taikoma artimiesiems giminaičiams, norintiems laikinai globoti jaunesnį kaip dešimties metų vaiką, prieštaravo Konstitucijos 29 straipsniui, įtvirtinančiam konstitucinį asmenų lygiateisiškumo principą.

Spręsdamas dėl ginčyto teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijai, Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad valstybė, įgyvendindama savo konstitucinę priedermę kurti vaikystei palankią aplinką, privalo, nustatydama jos apsaugos ir globos būdus, ypatingą dėmesį skirti interesų apsaugai tų nepilnamečių vaikų, kurių santykiai su tėvais dėl tam tikrų susiklosčiusių aplinkybių yra nutrūkę arba iš viso neatsiradę, todėl būtinas valstybės įsikišimas siekiant sudaryti sąlygas jiems sveikai ir visapusiškai vystytis. Pagal Konstituciją, be kita ko, jos 38 straipsnio 2 dalį, įstatymų leidėjas, siekdamas apsaugoti ir globoti šią itin socialiai jautrią ir ypač pažeidžiamą visuomenės dalį, turi plačią diskreciją pasirinkti konkrečius būdus, kuriais būtų sudarytos sąlygos tokiems vaikams sveikai ir visapusiškai vystytis kuo palankesnėje aplinkoje. Tai nustatydamas įstatymų leidėjas yra saistomas Konstitucijos, konstitucinio vaiko interesų pirmumo imperatyvo, kuris, be kita ko, lemia, kad vienas iš būdų, kuriuo būtų sudarytos sąlygos tokiems nepilnamečiams vaikams vystytis kuo palankesnėje aplinkoje, būtų jų auklėjimo, priežiūros ir interesų atstovavimo patikėjimas tam pasiruošusiems asmenims, kad būtų užtikrintas sveikas ir visapusiškas vaiko vystymasis, visų pirma, šeimoje.

Šiame kontekste Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad, pagal Konstitucijos 38 straipsnio 2 dalį, įstatymų leidėjui kyla pareiga įtvirtinti teisinį reguliavimą, skirtą nustatyti, ar asmenims, siekiantiems įstatyme nustatyta forma auklėti, prižiūrėti minėtus vaikus ir atstovauti jų interesams, galėtų būti tai patikėta. Nustatydamas šį teisinį reguliavimą, įstatymų leidėjas privalo įtvirtinti ir reikalavimus, atitiktis kuriems patvirtintų reikiamą asmenų pasiruošimą šiam tikslui (kaip antai reikalavimus, susijusius su tokių asmenų galimybėmis užtikrinti sveiką ir visapusišką vaiko vystymąsi, jų asmeninėmis savybėms), taip pat numatyti atvejus, kuriais asmenims dėl tam tikrų aplinkybių (kaip antai dėl aplinkybių, susijusių su jų veiksnumu, tam tikrais sveikatos sutrikimais, padarytais nusikaltimais ir pan.), patvirtinančių, kad jiems iš viso negali būti patikėta auklėti, prižiūrėti minėtus vaikus ir atstovauti jų interesams, ši teisė nebūtų suteikiama. Tokie atvejai turi būti siejami tik su tokiomis aplinkybėmis, kurios savaime patvirtina, kad asmenims iš viso negali būti patikėta auklėti, prižiūrėti minėtus vaikus ir atstovauti jų interesams; taigi, jie negali būti tokie, kuriais būtų nepagrįstai sudaromos kliūtys patikėti tam pasiruošusiems asmenims auklėti, prižiūrėti ir atstovauti vaikams.

Kartu toks įstatyme įtvirtintas teisinis reguliavimas, be kita ko, minėti reikalavimai, privalo sudaryti prielaidas kiekvienu atveju spręsti dėl asmens realaus pasiruošimo – vertinama visuma aplinkybių, aktualių sprendžiant, ar konkretus asmuo yra pasirengęs auklėti, prižiūrėti ir atstovauti konkrečiam nepilnamečiam vaikui, kurio santykiai su tėvais yra nutrūkę arba iš viso neatsiradę. Be to, turi būti sudarytos prielaidos, skiriant tam pasiruošusį asmenį prižiūrėti, auklėti konkretų nepilnametį vaiką ir atstovauti jo interesams, visais atvejais nustatyti ir šiame kontekste įvertinti jo atitiktį konkretaus vaiko individualiam interesui, nulemtam, be kita ko, jo amžiaus, brandos ir kt.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad įstatymų leidėjas minėtą savo plačią diskreciją nustatyti konkrečius būdus, kuriais būtų sudarytos sąlygos nepilnamečiams vaikams, kurių santykiai su tėvais yra nutrūkę arba iš viso neatsiradę, sveikai ir visapusiškai vystytis kuo palankesnėje aplinkoje, įgyvendino CK kaip vieną iš tokių būdų įtvirtindamas tokių nepilnamečių vaikų globą (laikinąją ir nuolatinę), be kita ko, šeimoje, paskiriant globėją, kuriam pavedama užtikrinti tokių vaikų auklėjimą ir priežiūrą. Kartu įstatymų leidėjas CK įtvirtino teisinį reguliavimą, skirtą nustatyti, ar asmenys, siekiantys tapti vaiko, kurio ryšiai su tėvais yra nutrūkę arba neatsiradę, globėjais, yra pasiruošę auklėti, prižiūrėti tokį vaiką ir atstovauti jo interesams, įskaitant atitinkamus reikalavimus ir atvejus, kai asmuo negali būti skiriamas vaiko globėju, nes dėl tam tikrų aplinkybių jam tai negali būti patikėta.

Vertindamas, ar įstatymų leidėjas ginčijamu teisiniu reguliavimu nustatydamas atvejį, kuriuo asmuo negalėjo būti skiriamas vaiko globėju, savo konstitucinius įgaliojimus įgyvendino tinkamai, Konstitucinis Teismas nurodė, kad juo įstatymų leidėjas galimybę asmenį skirti vaiko globėju susiejo su maksimaliu amžiumi – šešiasdešimt penkeriais metais, taip sudarydamas prielaidas visais atvejais šešiasdešimt penkerių metų ar vyresnį asmenį (išskyrus išimtį, taikomą artimiesiems giminaičiams), nepaisant jokių kitų aplinkybių, vertinti kaip tokį, kuriam būtų negalėję būti patikėta auklėti, prižiūrėti vaiką ir atstovauti jo interesams, todėl negalėjusį būti paskirtam vaiko globėju.

Atsižvelgdamas į globos svarbą užtikrinant sveiką ir visapusišką vaikų, kurių santykiai su tėvais yra nutrūkę arba iš viso neatsiradę, vystymąsi kuo palankesnėje aplinkoje, Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad nėra konstitucinių argumentų teigti, jog konkretaus asmens, siekiančio tapti vaiko globėju, amžius, neįvertinus to, ar jis atitinka reikalavimus, atitiktis kuriems (kaip visumai) patvirtintų jo pasiruošimą globoti tokį vaiką, jeigu nėra kitų aplinkybių, dėl kurių vaiko globa jam iš viso negalėtų būti patikėta, pats savaime galėtų užkirsti kelią tokį asmenį nustatyta tvarka skirti vaiko globėju.

Tuo tarpu nustačius teisinį reguliavimą, kuriuo galimybė asmenį skirti vaiko globėju susieta su maksimaliu amžiumi, nepaisoma reikalavimo įstatyme nustatyti tik tokius atvejus, kuriais asmenims teisė globoti vaiką būtų visais atvejais nesuteikiama tik dėl tokių aplinkybių, kurios savaime patvirtina, kad jiems iš viso negali būti patikėta auklėti, prižiūrėti minėtus vaikus ir atstovauti jų interesams; taip nepagrįstai sudaromos kliūtys skirti vaiko globėju tam pasiruošusį asmenį. Kartu tokiu teisiniu reguliavimu nesudarius prielaidų tokiu atveju vertinti visumos aplinkybių, aktualių sprendžiant, ar konkretus asmuo yra pasiruošęs auklėti, prižiūrėti ir atstovauti konkrečiam vaikui ir nustatyti ir įvertinti jo atitiktį konkretaus vaiko individualiam interesui, nepaisoma vaiko interesų pirmumo imperatyvo lemiamų reikalavimų.

Kaip pažymėta Konstitucinio Teismo nutarime, tai nereiškia, kad asmens, siekiančio tapti konkretaus vaiko globėju, amžius iš viso nevertintinas sprendžiant dėl tokio asmens skyrimo vaiko globėju, vis dėlto tai negali būti aplinkybe, savaime užkertančia kelią vertinti konkretaus asmens pasiruošimą globoti vaiką.

Atsižvelgdamas į tai, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad CK 3.269 (2000 m. liepos 18 d. redakcija) straipsnio 7 punkte nustatydamas ginčijamą teisinį reguliavimą, kuriuo buvo įtvirtinta maksimali asmens, siekiančio globoti vaiką, amžiaus riba – šešiasdešimt penkeri metai, kai asmuo, neatitinkantis šio reikalavimo, nepaisant jo pasiruošimo globoti vaiką, visais atvejais būtų negalėjęs būti paskirtas vaiko globėju, įstatymų leidėjas sudarė prielaidas nukrypti nuo Konstitucijos 38 straipsnio 2 dalies ir iš jos kylančio konstitucinio vaiko interesų pirmumo imperatyvo suponuojamų reikalavimų.

Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog jis, nustatęs, kad Konstitucijai prieštarauja pareiškėjo neginčijamos tuos pačius santykius reguliuojančios nuostatos, įtvirtintos teisės akte, kuriuo pakeistas pareiškėjo ginčijamas reguliavimas, privalo tai konstatuoti.

Seimas 2021 m. gruodžio 23 d. priėmė Civilinio kodekso 3.210, 3.224, 3.246, 3.250, 3.253, 3.254, 3.254¹, 3.257, 3.261, 3.262, 3.264, 3.268, 3.269 ir 3.276¹ straipsnių pakeitimo įstatymą, kurio 13 straipsniu nauja redakcija išdėstė CK 3.269 straipsnį. CK 3.269 straipsnio (2021 m. gruodžio 23 d. redakcija) 7 punkte nustatytas teisinis reguliavimas, iš esmės tapatus pareiškėjos ginčytoje CK 3.269 straipsnio (2000 m. liepos 18 d. redakcija) nuostatoje įtvirtintam teisiniam reguliavimui.

Taigi, konstatavęs, kad CK 3.269 straipsnio 7 punktas prieštaravo Konstitucijos 38 straipsnio 2 daliai, remdamasis tais pačiais argumentais Konstitucinis Teismas konstatavo ir tai, kad Konstitucijos 38 straipsnio 2 daliai prieštarauja ir CK 3.269 straipsnio (2021 m. gruodžio 23 d. redakcija) 7 punktas.

Visą nutarimo tekstą galima rasti Konstitucinio Teismo svetainėje, žr. https://lrkt.lt/lt/teismo-aktai/paieska/135/ta3004/content