Konstitucinis Teismas šios dienos nutarimu pripažino, kad Valstybės ir savivaldybių įstaigų darbuotojų darbo apmokėjimo ir komisijų narių atlygio už darbą įstatymo (toliau – Įstatymas) 10 straipsnio (2020 m. gruodžio 23 d. redakcija) 1, 2 dalys tiek, kiek pagal jas biudžetinės įstaigos darbuotojui skiriama priemoka ar priemokų suma buvo ribojama, neprieštaravo Konstitucijai.

Šią konstitucinės justicijos bylą Konstitucinis Teismas nagrinėjo pagal pareiškėjo fizinio asmens individualų konstitucinį skundą. 

Iš pareiškėjo prašymo ir jo priedų matyti, kad galimą savo teisių pažeidimą pareiškėjas sieja su Darbo ginčų komisijos prie Valstybinės darbo inspekcijos 2022 m. birželio 15 d. sprendimu, kuriuo, nustačius, kad pagal pareiškėjo įsakymus jo vadovautos biudžetinės įstaigos darbuotojams buvo sumokėtos priemokos, viršijusios Įstatymo 10 straipsnio (2020 m. gruodžio 23 d. redakcija) 2 dalyje nustatytus maksimalius dydžius, ir jas pripažinus įstaigai padaryta žala, iš pareiškėjo įstaigos naudai priteistas 11 302,25 Eur turtinės žalos atlyginimas. Nesutikdamas su minėtu sprendimu, pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą, Vilniaus apygardos teismą, kurie pareiškėjo ieškinio ir apeliacinio skundo netenkino, taip pat į Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą, kuris atsisakė priimti pareiškėjo kasacinį skundą.

Pareiškėjas prašyme Konstituciniam Teismui teigė, kad Įstatymo 10 straipsnio (2020 m. gruodžio 23 d. redakcija) 1, 2 dalyse nustatytas teisinis reguliavimas, pagal kurį, nepriklausomai nuo darbo masto padidėjimo apimties ir priežasčių, biudžetinių įstaigų darbuotojams mokamų priemokų dydžiai negalėjo viršyti šiame Įstatyme nustatytų ribų ir kitokio teisinio mechanizmo atlyginti už jų faktiškai atliktą darbą įstatymai nenumatė, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai, įtvirtinančiai kiekvieno žmogaus teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą, taip pat konstituciniam teisinės valstybės principui.

Konstitucinis Teismas nutarime pažymėjo, kad pagal Konstituciją, be kita ko, jos 48 straipsnio 1 dalį, 128 straipsnį, konstitucinį teisinės valstybės principą, įstatymų leidėjas, įgyvendindamas diskreciją pasirinkti ir įstatymuose įtvirtinti tam tikrą asmenų, atlyginimą gaunančių iš valstybės (savivaldybės) biudžeto lėšų, darbo apmokėjimo sistemą, gali nustatyti, kad priemokos yra šių asmenų darbo užmokesčio (apmokėjimo už darbą) sudedamoji dalis; tai, be kita ko, reiškia, kad įstatymų leidėjas, siekdamas atsakingai ir racionaliai naudoti valstybės (savivaldybės) biudžeto lėšas, gali nustatyti šių priemokų ar priemokų sumos apribojimus. Tačiau įstatymų leidėjas, nustatydamas apribojimus, yra saistomas, be kita ko, iš Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies, konstitucinio teisinės valstybės principo, apimančio teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, teisingumo imperatyvus, kylančių reikalavimų, suponuojančių, be kita ko, tai, kad įstatyme nustatyta asmenų, atlyginimą gaunančių iš valstybės (savivaldybės) biudžeto lėšų, darbo apmokėjimo sistema turi būti sureguliuota taip, kad užtikrintų šiems asmenims teisingą atlyginimą už darbą, atsižvelgiant į atliekamo darbo pobūdį, darbo funkcijų sudėtingumą ir apimtį, einamų pareigų ypatumus.

Pagal pareiškėjo ginčytą Įstatymo 10 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtintą ir su juo susijusį Įstatyme nustatytą teisinį reguliavimą, Įstatymu, be kita ko, buvo nustatytos biudžetinių įstaigų darbuotojų darbo apmokėjimo sąlygos ir dydžiai, taip pat įtvirtinta, kad biudžetinių įstaigų darbuotojų darbo užmokestį sudaro pareiginės algos pastovioji ir kintamoji dalys (o tam tikrais Įstatymo nustatytais atvejais – tik pastovioji dalis), taip pat jiems galėjo būti mokamos priemokos, premijos ir buvo papildomai mokama (arba kompensuojama) už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties ir viršvalandinį darbą bei budėjimą. Be to, biudžetinių įstaigų darbuotojams, atsižvelgiant į atliekamų funkcijų ar užduočių sudėtingumą, mastą ir pobūdį, galėjo būti skiriamos keturių rūšių priemokos – priemoka už papildomą darbo krūvį, priemoka už pavadavimą, priemoka už papildomų funkcijų ar užduočių vykdymą ir priemoka už darbą, esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų. Šios biudžetinių įstaigų darbuotojams skiriamos priemokos buvo ribojamos: priemoka už papildomą darbo krūvį, priemoka už pavadavimą ir priemoka už papildomų funkcijų ar užduočių vykdymą negalėjo viršyti 30 procentų pareiginės algos pastoviosios dalies dydžio, o šių priemokų (vienos ar kelių, jei buvo skirta daugiau nei viena) ir pareiginės algos kintamosios dalies suma negalėjo viršyti 60 procentų nustatytos pareiginės algos pastoviosios dalies dydžio; priemoka už darbą, esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, negalėjo viršyti 20 procentų pareiginės algos pastoviosios dalies dydžio.

Taigi, įstatymų leidėjas, ginčytose Įstatymo 10 straipsnio 1, 2 dalyse nustatydamas, kad iš valstybės ir (ar) savivaldybių biudžetų lėšų finansuojamas biudžetinių įstaigų darbuotojų darbo užmokestis (atlyginimas) susideda iš pareiginės algos (kurią sudaro pastovioji ir kintamoji dalys arba tik pastovioji dalis) ir kitų darbo užmokesčio (atlyginimo) sudedamųjų dalių – priemokų, mokėjimų už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties ir viršvalandinį darbą, budėjimą, taip pat premijų, įgyvendino savo iš Konstitucijos, be kita ko, jos 48 straipsnio 1 dalies, 128 straipsnio, konstitucinio teisinės valstybės principo, kylančią diskreciją.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad įstatymų leidėjas, ginčytu teisiniu reguliavimu įtvirtindamas aiškius ir objektyvius priemokų skyrimo kriterijus bei sąlygas, tinkamai įgyvendino konstitucinius reikalavimus, kylančius, be kita ko, iš Konstitucijos nuostatų, kuriose įtvirtinti konstituciniai Seimo įgaliojimai viešųjų finansų srityje ir kurių privalu paisyti reguliuojant darbo apmokėjimo iš valstybės (savivaldybės) biudžeto lėšų santykius.

Konstitucinis Teismas pažymėjo ir tai, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas, kad biudžetinių įstaigų darbuotojų darbo užmokestį sudarė pareiginės algos pastovioji ir kintamoji dalys (arba tik pastovioji dalis, kai kintamoji dalis šio įstatymo nustatytais atvejais nebuvo skiriama), taip pat priemokos, premijos bei papildomas apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties ir viršvalandinį darbą, budėjimą, paisė iš Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies, be kita ko, jos nuostatos „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“ kylančių reikalavimų, taip pat iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių imperatyvų ir taip sudarė sąlygas, kad biudžetinių įstaigų darbuotojams būtų teisingai, atsižvelgiant į jų atliekamo darbo pobūdį, darbo funkcijų sudėtingumą ir apimtį, einamų pareigų ypatumus, atlyginama už darbą. Šiame kontekste Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad, priešingai, nei nurodo pareiškėjas, nėra pagrindo teigti, kad ginčytose Įstatymo 10 straipsnio 1, 2 dalyse buvo nustatytas teisinis reguliavimas, nenumatęs galimybės biudžetinės įstaigos darbuotojui, nepriklausomai nuo darbo masto padidėjimo apimties ir priežasčių, teisingai atlyginti už jo faktiškai atliktą darbą.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, Konstitucinis Teismas padarė išvadą, kad Įstatymo 10 straipsnio (2020 m. gruodžio 23 d. redakcija) 1 ir 2 dalys tiek, kiek pagal jas biudžetinės įstaigos darbuotojui skiriama priemoka ar priemokų suma buvo ribojama, neprieštaravo Konstitucijai.

Visą nutarimo tekstą galima rasti Konstitucinio Teismo svetainėje, žr.https://lrkt.lt/lt/teismo-aktai/paieska/135/ta3065/content.