Konkurencija: priėmę išaiškinimus, kuriais nustatytas už tam tikrų notarinių veiksmų atlikimą imamo atlyginimo dydis arba jo apskaičiavimo būdas, Notarų rūmai pažeidė Konkurencijos įstatymą ir Sutartį dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV).

2018 m. balandžio 26 d. nutarimu (toliau – Nutariamas) Konkurencijos taryba pripažino, kad Notarų rūmai ir jų prezidiumą sudarę notarai pažeidė Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnio 1 dalies a punkto reikalavimus, kai Notarų rūmų prezidiumo nutarimais patvirtino išaiškinimus (toliau – Išaiškinimai) dėl skaičiuotino atlyginimo notarams, imamo už:

1. hipotekos (įkeitimo) sandorių tvirtinimą ir vykdomųjų įrašų atlikimą tais atvejais, kai sandorio šalys nenurodo įkeičiamo objekto vertės, taip pat tais atvejais, kai vienu hipotekos sandoriu įkeičiami keli nekilnojamieji daiktai;
2. notarinių veiksmų atlikimą, sandorių projektų parengimą, konsultacijas ir technines paslaugas tais atvejais, kai viena sutartimi nustatomas servitutas keliems nekilnojamiems daiktams;
3. mainų sutarties patvirtinimą tais atvejais, kai viena sutartimi mainomos kelių daiktų dalys.

Pirmosios instancijos teismas Notarų rūmų ir jų prezidiumo narių skundą patenkino visiškai.

Konkurencijos tarybos apeliacinį skundą nagrinėjusi LVAT išplėstinė teisėjų kolegija, šioje byloje kreipėsi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl SESV 101 straipsnio 1 dalies išaiškinimo.

Atsižvelgdama į 2024 m. sausio 18 d. Teisingumo Teismo sprendime Lietuvos notarų rūmai, Nr. C-128/21 pateiktus išaiškinimus, LVAT išplėstinė teisėjų kolegija pirmiausia konstatavo, kad notarų statusas savaime nereiškia, jog tam tikra jų veikla negali būti vertinama dėl atitikties konkurencijos teisės normose įtvirtintiems reikalavimams. Vis dėlto, siekiant įvertinti, ar konkretus notarų elgesys gali būti kvalifikuojamas, kaip SESV 101 straipsnio 1 dalies pažeidimas, kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti minėtos normos taikymui būtinus elementus, be kita ko, ar atitinkamus veiksmus atliekantis notaras laikytinas įmone SESV 101 straipsnio 1 dalies prasme.

Išnagrinėjusi reikšmingas teisines ir faktines aplinkybes bei vadovaudamasi analizuotu klausimu aktualia Teisingumo Teismo jurisprudencija, LVAT išplėstinė teisėjų kolegija sprendė, kad notariniai veiksmai, dėl kurių Išaiškinimus Konkurencijos taryba Nutarime laikė draudžiamu susitarimu, nėra priskirtini viešosios valdžios funkcijoms. Atsižvelgiant į tai, notarų veikla, dėl kurios priimti Išaiškinimai, laikytina ekonomine veikla, o notarai, užsiimdami šia veikla, laikytini įmonėmis SESV 101 straipsnio 1 dalies prasme ir ūkio subjektais Konkurencijos įstatymo prasme.

Išanalizavusi teisinį reguliavimą LVAT išplėstinė teisėjų kolegija taip pat konstatavo, kad Notarų rūmai, kiek tai susiję su Išaiškinimais, laikytini įmonių (ūkio subjektų) asociacija SESV 101 straipsnio ir Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 22 dalies prasme. Šiuo aspektu, vadovaujantis Teisingumo Teismo praktika, buvo būtina nustatyti, ar egzistuoja reglamentavimas, pakankamai tiksliai apibrėžiantis sąlygas ar kriterijus, kurie užtikrintų, kad Notarų rūmai ir jų prezidiumas, vykdydami savo įgaliojimus priimti nutarimus ar sprendimus, iš tikrųjų veikia paisydami bendrojo viešojo intereso. Išplėstinė teisėjų kolegija sprendė, kad   bylai aktualus nacionalinis teisinis reguliavimas negali būti laikomas nustatančiu pakankamai tikslius kriterijus, kuriais remiantis užtikrinamas Notarų rūmų veiklos vykdymas veiksmingai atsižvelgiant į viešąjį (t. y., bendrąjį, o ne tik notarų kaip profesinės bendruomenės) interesą. Bendrasis viešas interesas, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, reiškia ne tik poreikį, kad notarų paslaugų įkainiai būtų aiškūs, skaidrūs, o teisės aktai, kuriais jie nustatomi, vienodai taikomi visiems, tačiau ir būtinybę tuos įkainius nustatyti taip, jog būtų atspindėta sąžiningo atlygio notarams ir paslaugų prieinamumo visuomenei pusiausvyra. Tačiau Išaiškinimais buvo įtvirtintas notarų atlyginimo dydžių apskaičiavimo mechanizmas, kuris visais atvejais nustatė didžiausias galimas atitinkamų notarinių paslaugų kainas. Tokiomis aplinkybėmis (ir ypač atsižvelgdama į įstatymų nustatytą privalomą notarinę tam tikrų sandorių formą) išplėstinė teisėjų kolegija laikėsi pozicijos, kad viešojo intereso naudos argumentas, šiuo atveju nėra teisingas nei socialiniu, nei teisiniu požiūriu. Be to, teisinis reguliavimas išplėstinei teisėjų kolegijai nesuteikė pagrindo pagrįstai spręsti, kad Notarų rūmų ir jų prezidiumo veikla laikytina veiksmingai kontroliuojama valstybės.

LVAT išplėstinė teisėjų kolegija taip pat sprendė, kad Išaiškinimai turi būti laikomi konkurencijos ribojimu pagal tikslą, t. y. susitarimu (asociacijos sprendimu), lėmusiu horizontalų atitinkamų paslaugų kainų nustatymą, kaip tai suprantama pagal SESV 101 straipsnio 1 dalies a punktą ir pagal Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Pirmiausia, šiuo klausimu atsižvelgta į Teisingumo Teismo Sprendime Lietuvos notarų rūmai išdėstytą poziciją, kad Išaiškinimai galėtų paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą, kaip tai suprantama pagal SESV 101 straipsnio 1 dalį. Tuomet, nagrinėjant notarinių paslaugų rinkos pobūdį ir atsižvelgiant į notarų turimą tam tikrą nuožiūros ir veiksmų laisvę (kiek jos  kiekvienu konkrečiu notarinės veiklos klausimu palieka valstybė) bei šioje rinkoje egzistuojančią (nors ir suvaržytą) konkurencinę aplinką, prieita prie išvados, kad notarams nedraudžiama per se konkuruoti, veikiant jų turimos diskrecijos ribose. Taigi, laikytasi pozicijos, jog nėra pagrindo teigti, kad notarai negali konkuruoti notarinių paslaugų atlyginimo įkainiais tiek, kiek galiojantys teisės aktai jiems suteikta (ar palieka) nuožiūros laisvės šioje srityje. Šiame kontekste, išplėstinė teisėjų kolegija ir vertino, ar Išaiškinimai laikytini draudžiamu susitarimu pagal tikslą SESV 101 straipsnio 1 dalies prasme.

LVAT išplėstinė teisėjų kolegija priėjo prie svarbios šiame kontekste išvados, kad Išaiškinimais notarams įtvirtinus atitinkamos notarinės paslaugos konkretaus atlyginimo apskaičiavimo būdą, taip pat tam tikroms paslaugoms nustačius maksimalų atlyginimo dydį, buvo panaikinta galiojusio teisinio reguliavimo palikta notarų diskrecija individualiai spręsti dėl konkrečiu atveju taikytino atlyginimo dydžio (atsižvelgiant į Notariato įstatymo 19¹ straipsnyje nustatytus kriterijus). Šis horizontalus atlyginimo nustatymo būdas, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, objektyviai apribojo kiekvieno notaro savarankiškumą turimos diskrecijos ribose formuoti individualią kainodarą ir sudarė prielaidas šiuo aspektu notarams veikti vieningai, taikant tokius pačius įkainius. Atsižvelgiant į notarų kaip „įmonių“ statusą SESV 101 straipsnio 1 dalies prasme, tai laikytina minėtoje nuostatoje numatyto draudžiamo susitarimo požymiu.

Išaiškinimų vertinimui taip pat reikšmingu notarinių paslaugų kainodaros teisinio reguliavimo aspektu išplėstinė teisėjų kolegija laikėsi pozicijos, kad nagrinėjamai bylai aktualus reglamentavimas nesuteikia pagrindo išvadai, jog Notarų rūmai, veikdami per savo prezidiumą, apskritai turėjo kompetenciją savo priimamais nutarimais tiesiogiai ar netiesiogiai reguliuoti notarinių paslaugų kainodaros. Tai yra logiška ir pagrįsta, atsižvelgiant į Notarų rūmų, pirmiausia, kaip notarų profesijos asmenis vienijančios – taigi, jų interesus atstovaujančios – savivaldos institucijos, ypatybes. Manant, kad teisiniame reguliavime egzistuoja teisės spraga arba reikia nustatyti tam tikriems atvejams taikytiną aiškesnę notarinių paslaugų atlyginimo paskaičiavimo metodiką, pagal galiojusį teisinį reguliavimą Notarų rūmai turėtų kreiptis į Teisingumo ministrą, siūlydami atitinkamus teisės normų pakeitimus. Toks teisinis reguliavimas nėra savitikslis, o, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, skirtas veiksmingai užtikrinti, kad notarinių paslaugų atlyginimo reguliavimo klausimus spręstų pagal įstatymus tam atitinkamus įgaliojimus turinčios kompetentingos institucijos, taip, be kita ko, sudarant prielaidas viešojo intereso užtikrinimui ir konkurencijos teisės pažeidimo rizikos, kuri šiuo atveju kyla dėl Notarų rūmų kaip įmonių asociacijos statuso SESV 101 straipsnio 1 dalies prasme, eliminavimui.

LVAT išplėstinė teisėjų kolegija laikė nereikšmingais, todėl nevertino Išaiškinimais siektų tikslų, kuriuos savo procesiniuose dokumentuose nurodė Notarų rūmai ir jų prezidiumo nariai. Šiuo aspektu vadovautasi Teisingumo Teismo pateiktais išaiškinimais, pagal kuriuos veiksmai, kuriais konkurencija ribojama „dėl tikslo“, kaip tai suprantama pagal SESV 101 straipsnio 1 dalį, dėl jų žalingumo konkurencijai savaime patenka į šios nuostatos draudimo apimtį. Taigi, tokiais atvejais nebeturi reikšmės, ar šie veiksmai galėtų būti pateisinami teisėtais bendrojo intereso tikslais, ar juos įgyvendinant taikomos priemonės yra būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir jų neatsiejamas poveikis riboti arba bent jau potencialiai iškraipyti konkurenciją (jei toks yra) neviršija to, kas būtina, visų pirma nepanaikina jokios konkurencijos.

Tokiems veiksmams, kaip nustatyti nagrinėtoje byloje, gali būti taikoma SESV 101 straipsnio 1 dalyje numatyto draudimo išimtis tik taikant SESV 101 straipsnio 3 dalį ir įvykdžius visas šioje nuostatoje numatytas sąlygas. Tačiau LVAT išplėstinė teisėjų kolegija nenustatė jokių argumentų, kuriais  pareiškėjai nagrinėjamoje byloje būtų siekę pagrįsti SESV 101 straipsnio 3 dalies taikymą.

Apibendrindama, išplėstinė teisėjų kolegija sprendė, kad nagrinėtoje byloje identifikuota aspektų, būtinų SESV 101 straipsnio 1 dalies ir Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio taikymui, visuma, todėl minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės pagrindžia nagrinėjamoje byloje šių normų taikymą.

Spręsdama atsakomybės už nustatytus pažeidimus klausimą, LVAT išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, kad teisinis reguliavimas leidžia pagrįstai vertinti, jog Notarų rūmų prezidiumo nutarimai, priimami vadovaujantis kolegialumo principu, ir kontroliuojami Notarų rūmų, laikytini pačių Notarų rūmų nutarimais, o ne individualių Prezidiumo narių pozicijomis. Taigi, Prezidiumo nutarimais priimti Išaiškinimai yra laikytini pačių Notarų rūmų nutarimais, už kuriuos atsakomybė SESV 101 straipsnio 1 dalies ir Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio prasme tenka būtent šiai notarų savivaldos institucijai.

Išplėstinė teisėjų kolegija sprendė, kad Nutarime Prezidiumo nariai nepagrįstai laikyti atsakingais už Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio ir SESV 101 straipsnio pažeidimą, ir jiems Nutarime buvo nepagrįstai skirtos baudos. Šiuo aspektu atsižvelgta į tai, kad pagal asmeninės atsakomybės principą reikalaujama, jog už konkurencijos taisyklių pažeidimą būtų baudžiamas tik jį padaręs subjektas, taip pat į tai, kad nagrinėtoje byloje Konkurencijos taryba neteigė, jog Prezidiumo nariai buvo draudžiamo susitarimo bendravykdžiai, ir, Teisingumo Teismui šiuo klausimu pasisakius Sprendime Lietuvos notarų rūmai, sutiko su tuo, kad baudos Prezidiumo nariams neturėjo būti skiriamos.

LVAT išplėstinė teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeitė: Notarų rūmų skundą atmetė, o Notarų rūmų prezidiumo narių skundą patenkino, panaikindama Nutarimo dalį, kuria Prezidiumo nariai pripažinti pažeidę Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnio 1 dalies a punktą, jie įpareigoti nutraukti pažeidimą, jei jis vis dar tęsiamas, ir jiems skirtos baudos.

Administracinė byla Nr. eA-215-629/2024.