Lietuvos Aukščiausiasis Teismas suformulavo teisės aiškinimo ir taikymo taisyklę dėl proceso teisės normų, kuriomis vadovaujantis turėtų būti sprendžiamas klausimas dėl žemesnės instancijos teismuose patirtų bylinėjimosi išlaidų perskirstymo, kai aukštesnės instancijos teisme pakeičiamas ar panaikinamas žemesnės instancijos teismo procesinis sprendimas, tačiau klausimas dėl šių išlaidų perskirstymo neišsprendžiamas.
Ieškovė kreipėsi į pirmosios instancijos teismą su pareiškimu dėl papildomo sprendimo priėmimo, nurodydama, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2024 m. liepos 18 d. nutartimi, išnagrinėjęs civilinę bylą kasacine tvarka, neišsprendė bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, atlyginimo perskirstymo tarp šalių klausimo. Pirmosios instancijos teismas šį ieškovės pareiškimą tenkino iš dalies ir perskirstė šalių patirtas bylinėjimosi išlaidas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose; apeliacinės instancijos teismas, išaiškinęs, kad ieškovė šiuo klausimu turėjo kreiptis į Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą, pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą panaikino ir ieškovės pareiškimą paliko nenagrinėtą. Vadovaudamasi šiuo išaiškinimu, ieškovė kreipėsi į Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą su pareiškimu dėl papildomo sprendimo priėmimo.
Teisėjų kolegija nurodė, kad CPK 277 straipsnyje reglamentuojamas papildomo sprendimo institutas taikomas tais atvejais, kai apeliacinės instancijos ar kasacinis teismas pakeičia žemesnės instancijos teismo sprendimą arba priima naują sprendimą ir neišsprendžia bylinėjimosi išlaidų, kurios buvo patirtos būtent tame teisme, kuris priėmė galutinį sprendimą dėl ginčo esmės, klausimo. Tokiais atvejais dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo ar paskirstymo byloje dalyvaujantys asmenys turi teisę kreiptis būtent į tą ginčą iš esmės išsprendusį apeliacinės instancijos ar kasacinį teismą, kurio sprendimu žemesnės instancijos teismo sprendimas buvo pakeistas arba kuris priėmė naują sprendimą.
Tuo tarpu CPK 93 straipsnio 5 dalis taikoma tais atvejais, kai apeliacinės instancijos ar kasacinis teismas pakeičia teismo sprendimą ar priima naują sprendimą ir neperskirsto byloje dalyvaujančių asmenų bylinėjimosi išlaidų, patirtų žemesnės instancijos teismuose. Šiuo atveju byloje dalyvaujantys asmenys dėl bylinėjimosi išlaidų perskirstymo turi teisę kreiptis į pirmosios instancijos teismą. Pirmosios instancijos teismas klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų perskirstymo išsprendžia nutartimi CPK 93 straipsnio 5 dalyje nustatytu pagrindu, bet ne papildomu sprendimu pagal CPK 277 straipsnio nuostatas.
Tačiau kai apeliacinės instancijos ar kasacinis teismas pakeičia žemesnės instancijos teismo sprendimą arba priima naują sprendimą ir neišsprendžia bylinėjimosi išlaidų, kurios buvo patirtos būtent tame teisme, kuris priėmė galutinį sprendimą dėl ginčo esmės, paskirstymo klausimo ir kartu neperskirsto byloje dalyvaujančių asmenų bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios ir (arba) apeliacinės instancijos teismuose, byloje dalyvaujantys asmenys paprastai CPK 277 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytu pagrindu turėtų kreiptis į teismą, priėmusį sprendimą pakeisti žemesnės instancijos teismo sprendimą arba priėmusį naują sprendimą.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nors ir nurodė, kad nagrinėjamu atveju bylinėjimosi išlaidų perskirstymo klausimą turėjo spręsti pirmosios instancijos teismas, vis dėlto įvertinęs, kad bylinėjimasis dėl bylinėjimosi išlaidų neproporcingai didina ginčo šalių išlaidas, vadovaudamasis koncentruotumo ir ekonomiškumo principais, bylinėjimosi išlaidų, šalių patirtų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, perskirstymo klausimą išsprendė iš esmės.
2024 m. lapkričio 29 d. nutartis byloje Nr. e3K-3-182-381/2024 (aktyvi nuoroda). Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė ir neskundžiama.
