Konstitucinis Teismas šios dienos nutarimu neprieštaraujančiu Konstitucijai pripažino Rinkimų kodekso 11 straipsnio 1 dalies 1 punktą (2023 m. spalio 10 d. redakcija), pagal kurį asmuo negali būti renkamas, kai jis yra nebaigęs atlikti teismo paskirtos bausmės ir (ar) baudžiamojo poveikio priemonės.

Pareiškėjas Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas į Konstitucinį Teismą kreipėsi sustabdęs administracinės bylos, kurioje, be kita ko, prašoma pripažinti neteisėtu Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimą neregistruoti kandidatu rinkimuose į Europos Parlamentą asmens, kuris yra nebaigęs atlikti įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu jam paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės, nagrinėjimą.

Pareiškėjui šioje konstitucinės justicijos byloje kilo abejonių dėl to, ar Rinkimų kodekso 11 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintu teisiniu reguliavimu teisę būti renkamam, pasak pareiškėjo, apribojus labiau, nei numatyta Konstitucijos 56 straipsnio 2 dalyje, pagal kurią galimybė būti renkamam, pareiškėjo nuomone, siejama tik su bausmės (bet ne baudžiamojo poveikio priemonės) atlikimu, nebuvo nepagrįstai, be kita ko, pažeidžiant vieną iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų – proporcingumo principą, suvaržyta Konstitucijos 34 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta asmens pasyvioji rinkimų teisė.

Konstitucinis Teismas priminė, kad kaip yra konstatavęs aiškindamas Konstitucijos 34 straipsnio 2 dalį, Konstitucijos garantuojama asmens teisė įstatyme numatytomis sąlygomis būti renkamam – svarbi asmens konstitucinė teisė. Įstatymų leidėjas pagal Konstituciją turi įgaliojimus rinkimų įstatymuose asmeniui, kuris gali būti renkamas, nustatyti konstituciškai pagrįstus reikalavimus (sąlygas). Tačiau pagal Konstituciją įstatyme negali būti nustatomi tokie reikalavimai (sąlygos), kuriais būtų iškreipti ar paneigti Konstitucijoje įtvirtinti reikalavimai (sąlygos) asmeniui, kuris gali būti renkamas.

Konstitucijos 56 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad Seimo nariais negali būti renkami asmenys, nebaigę atlikti bausmės pagal teismo paskirtą nuosprendį.

Pareiškėjui šioje konstitucinėje byloje kilo abejonė, ar Konstitucijos 56 straipsnio 2 dalyje vartojama sąvoka „bausmė“ gali būti suprantama kaip apimanti ne tik galiojančiame Baudžiamajame kodekse nustatytas bausmes, bet ir šiame kodekse įtvirtintas baudžiamojo poveikio priemones.

Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad priimant ir vykdant teismo sprendimus valstybėje yra įgyvendinamas teisingumas, garantuojamas įsiteisėjusiuose teismo sprendimuose nustatytų ir patvirtintų teisinių santykių stabilumas, stiprinamas teisės subjektų pasitikėjimas valstybės valdžia, įstatymais.

Kartu Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad, nepaisant to, jog įstatymų leidėjo bausmės ir baudžiamojo poveikio priemonės yra atskiriamos, tarp jų asmens baudžiamosios atsakomybės prasme nėra tokio skirtumo, kuris leistų Konstitucijos 56 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą aiškinti kaip leidžiantį asmeniui būti renkamam Seimo nariu neatsižvelgiant į tai, kad dėl jo baudžiamojoje byloje priimtas teismo sprendimas nėra įvykdytas.

Konstitucinis Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad, nuo Konstitucijos priėmimo keičiantis baudžiamajai politikai, keitėsi už nusikalstamas veikas taikomų sankcijų rūšys ir jas apibūdinančios sąvokos, taip pat baudžiamajame procese priimamus baigiamuosius teismo aktus apibūdinantys terminai (formuluotės) ir jų turinį reglamentuojančios nuostatos.

Taigi Konstitucijos 56 straipsnio 2 dalies nuostatoje vartojamos sąvokos „bausmė“, „nuosprendis“ negali būti aiškinamos vien pažodžiui, vien taikant lingvistinį (verbalinį) metodą. Jei šias sąvokas aiškinant būtų remiamasi įstatymų leidėjo priimtuose teisės aktuose įtvirtinta jų samprata, galėtų būti paneigta Konstitucijos viršenybė teisės sistemoje, neužtikrintas Konstitucijos stabilumas.

Atsižvelgdamas į visa tai, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad Konstitucijos 56 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad Seimo nariu negali būti renkamas asmuo, nebaigęs atlikti teismo nuosprendžiu paskirtos bausmės, reiškia, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo Seimo nariu negali būti renkamas, jeigu jis yra nebaigęs atlikti ne tik baigiamuoju teismo aktu jam paskirtos bausmės, bet ir baudžiamojo poveikio priemonės.

Konstitucinis Teismas taip pat pažymėjo, kad iš Konstitucijos, be kita ko, joje įtvirtinto Seimo nario, kaip Tautos atstovo, konstitucinio statuso kylantys reikalavimai Seimo nariui gerbti ir vykdyti Konstituciją ir įstatymus, sąžiningai vykdyti Tautos atstovo pareigas taip, kaip jį įpareigoja Konstitucija, lemia ir tam tikrus etinio bei moralinio pobūdžio reikalavimus kandidatui į Seimo narius. Pagal Konstituciją, be kita ko, jos 56 straipsnio 2 dalį, tik toks nusikalstamą veiką padaręs asmuo, dėl kurio priimtas baigiamasis teismo aktas yra visiškai įvykdytas, gali būti laikomas atitinkančiu iš Konstitucijos kandidatui į Seimo narius kylančius etinio bei moralinio pobūdžio reikalavimus, tik toks išrinktas asmuo Tautos atstovo pareigas gali vykdyti laisvai, nesaistomas iš neįvykdyto baigiamojo teismo akto jam kylančių ar galinčių kilti kokių nors reikalavimų, taigi tik toks asmuo gali būti renkamas Seimo nariu.

Kartu Konstitucinis Teismas nurodė, kad kitoks Konstitucijos 56 straipsnio 2 dalies aiškinimas galėtų reikšti, kad visuomenėje toleruojamos nusikalstamos veikos, menkinama teismų sprendimų vykdymo reikšmė. Šis aiškinimas taip pat būtų nesuderinamas su universaliomis, nekvestionuojamomis vertybėmis, be kita ko, žmogaus teisių ir laisvių pripažinimu bei jų gerbimu, pagarba teisei ir teisės viršenybei, valdžios galių ribojimu, valdžios įstaigų priederme tarnauti žmonėms ir atsakomybe visuomenei, pilietiškumu, teisingumu, atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekiu, kuriais yra grindžiama Konstitucija, kaip aukščiausios teisinės galios aktas ir visuomenės sutartis.

Konstitucinis Teismas priminė, kad nors Europos Parlamentas nėra Tautos atstovybė, jis laikytinas politine atstovaujamąja Europos Sąjungos institucija, kurios rinkimų tvarką konkrečioje Europos Sąjungos valstybėje narėje nustato atitinkamos valstybės narės įstatymų leidėjas.

Šioje konstitucinės justicijos byloje Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad įstatymų leidėjas pagal Konstituciją turi įgaliojimus rinkimų įstatymuose nustatyti konstituciškai pagrįstus reikalavimus (sąlygas) asmeniui, kuris gali būti renkamas į Europos Parlamentą. Siekdamas, kad į politinių atstovaujamųjų institucijų, tarp jų ir Europos Parlamento, narius būtų renkami tik konstituciškai pagrįstus etinio bei moralinio pobūdžio reikalavimus atitinkantys asmenys, įstatymų leidėjas tokius pačius kaip kandidatams į Seimo narius iš Konstitucijos 56 straipsnio 2 dalies kylančius reikalavimus gali nustatyti ir kandidatams į kitų politinių atstovaujamųjų institucijų, be kita ko, Europos Parlamento, narius.

Atsižvelgdamas į visa tai, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad įstatymų leidėjas, Rinkimų kodekse įtvirtinęs teisinį reguliavimą, kuriuo nustatytas draudimas asmeniui būti renkamam tol, kol jis yra nebaigęs atlikti teismo paskirtos bausmės ir (ar) baudžiamojo poveikio priemonės, t. y. kandidatuoti į politinių atstovaujamųjų institucijų narius tol, kol nėra visiškai įvykdytas dėl jo priimtas baigiamasis teismo aktas, detalizavo Konstitucijos 56 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus kandidatui į Seimo narius keliamus reikalavimus. Kadangi nustatant ginčytą teisinį reguliavimą nebuvo iškreipti ar paneigti Konstitucijos 56 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti kandidatui į Seimo narius keliami reikalavimai, Konstitucinis Teismas pripažino, kad nėra pagrindo teigti, jog tokius pat etinio bei moralinio pobūdžio reikalavimus kandidatams į kitų politinių atstovaujamųjų institucijų, be kita ko, Europos Parlamento, narius nustačiusiu teisiniu reguliavimu buvo neproporcingai suvaržyta Konstitucijos 34 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta asmenų pasyvioji rinkimų teisė.

Visą nutarimo tekstą galima rasti Konstitucinio Teismo svetainėje, žr.https://lrkt.lt/lt/teismo-aktai/paieska/135/ta3102/content.