Antradienį žiniasklaidos dėmesį patraukė įsiteisėjęs teismo įsakymas, kuriuo Vilniaus miesto apylinkės teismas nutarė išieškoti iš E. Masiulio 90 000 eurų skolą kreditoriaus Raimondo Kurlianskio naudai. Viešojoje erdvėje kilus diskusijai, kokią įtaką šis dokumentas galėtų turėti vadinamojoje politinės korupcijos byloje, komentarą pateikia Vilniaus universiteto Teisės klinikos direktorius Laurynas Totoraitis.

Viena vertus, esminė teisingumo vykdymo prielaida yra teismo sprendimo privalomumas. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (CPK) 18 straipsnį įsiteisėjęs teismo įsakymas yra privalomas valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. CPK 279 str. 4 d. numatyta, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas byloje pagal ieškinį, kuriuo siekiama tam tikrų materialinių teisinių santykių buvimo teisinio pripažinimo, turi prejudicinę galią ir byloje nedalyvavusiems asmenims. Tikėtina, kad gynyba baudžiamojoje politinės korupcijos byloje remsis šiuo argumentu siekdama išteisinamojo nuosprendžio.

Tuo tarpu teismo įsakymo proceso tikslas – teismo pagalba paraginti skolininką geruoju įvykdyti prievolę, o skolininkui liekant pasyviam, išduoti kreditoriui vykdomąjį dokumentą. Proceso dėl teismo įsakymo išdavimo metu teismas nevertina byloje pateiktų įrodymų, o tik formaliai patikrina, ar tenkinamos sąlygos, kurios leidžia priimti teismo įsakymą. Priėmus įsakymą, skolininkui per 20 dienų terminą pakanka pateikti formalų (nebūtinai argumentuotą) prieštaravimą ir įsakymas yra panaikinamas. Tuomet kreditoriaus reikalavimas turi būti nagrinėjamas pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles, kurių metu teismas jau pats vertina byloje pateiktus įrodymus.

Taigi, kaip baudžiamojoje byloje turėtų elgtis teismas vertindamas tokį dokumentą? Visų pirma, nepaisant prejudicinės teismo sprendimo galios, toks dokumentas neturėtų būti suabsoliutinamas kitų byloje esančių įrodymų atžvilgiu. Antra, reikia turėti omenyje, kad teismo įsakymo priėmimo procedūra yra formali, todėl atitinkamai turi būti vertinamas ir pats įsakymas. Teigti, jog priimdamas teismo įsakymą teismas patvirtino tarp šalių buvus paskolos teisinius santykius, būtų neadekvatu: visa, ką padarė teismas, tai tik patikrino, ar pareiškimas dėl teismo įsakymo atitinka formalius CPK numatytus reikalavimus. Tuo labiau, kad pareiškimą dėl teismo įsakymo nagrinėjusi teisėja nenagrinėja baudžiamosios bylos ir šio pareiškimo negalėjo vertinti baudžiamosios bylos kontekste.

Pateikus išvadas, svarbu pažymėti, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnyje yra įtvirtintas nekaltumo prezumpcijos principas, kuris numato, kad asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu.