Pradžia Savaitės apžvalga Teisės aktai Teismų praktika Mano
Prisijungimas
Šiandien portale
Kas ką veikia
Teisės aktai
Teismų praktika
Susipažinkite
 

android ios ios

„Vakcinacijos paso” įgyvendinimo iššūkiai Žmogaus teisių užtikrinimo ir pažeidimų rizikos kontekste
2021-04-16 , UAB Teisės riba vadovaujanti teisininkė Kristina Cipkuvienė

Šiandien vakcinų tema yra diskutuojama įvairiuose pasaulio kampeliuose, tačiau šalių nuomonės šiame kontekste išsiskiria. Tokios šalys kaip Kipras, Graikija, Ispanija, kurių didelę rinkos dalį užima turizmo sektorius “vakcinacijos pasą” vertina teigiamai ir laiko, kad tai būdas įveikti ekonominę krizę, ypač turizmo ir laisvalaikio sektoriuose. Daugelis šalių palaiko poziciją, kad „vakcinacijos pasai“  leis  žmonėms jaustis patogiai vykdant kasdienę veiklą, taip pat  pagerins gyventojų psichinę sveikatą, kurią  smarkiai paveikė „Covid-19“. Vokietija, Prancūzija,  įžvelgia ir neigiamus “vakcinacijos paso” aspektus tokius kaip diskriminacijos, “dviejų klasių visuomenės” (skiepyti/neskiepyti) sudarymas, asmens duomenų apsauga.

Daugumoje šalių nėra priimta konkrečių teisinių aktų ar nuostatų, susijusių su tokio masto pandemija, nėra atlikta išsami analizė, ar egzistuoja norminis nacionalinis pagrindas apriboti pagrindines žmogaus teises reikalaujant turėti „vakcinacijos pasą“, kad būtų galima susipažinti su tam tikrais asmens duomenimis ar leisti naudotis tam tikromis paslaugomis.  Be to, siūlomo paso suderinamumas su Europos ir (arba) tarptautiniu žmogaus teisių taisyklėmis ir principais yra ribinė viešojo diskurso problema. Valstybėms sprendimus dėl pandemijos suvaldymo tenka priimti esant socialiniam spaudimui, todėl  neišvengimai susiduriama su įvairiais jų įgyvendinimo iššūkiais, kurie dažnu atveju yra susiję  ir su grėsmėmis žmogaus teisėms.  Šiai dienai turime didelį socialinį spaudimą dabartinės „Covid-19“ krizės suvaldymo akivaizdoje, kurios metu siekiama grįžti prie įprasto, kažkada turėto gyvenimo. Siūlomo „Vakcinacijos paso“ idėją daugelis vertina kaip tokio grįžimo priemonę, tačiau tokios idėjos įgyvendinimas turi daug iššūkių, susijusių su neskelbtinų asmens duomenų apsauga, teisės į privatumą pažeidimais, galima diskriminacija, piliečių profiliavimu,  asmens duomenų manipuliavimu ar savavališku taikymu.

Kalbant apie galimą teisės į privatumą pažeidimą “vakcinos paso” kontekste yra kylanti pareiga asmenims dalintis asmeninės sveikatos informacija pvz., keliaujant ar norint patekti į tam tikrą vietą ar gauti tam tikrą paslaugą. Privatumo apribojimų proporcingumas siekiant  pažaboti viruso plitimą, buvo plačiai diskutuojama dėl „kontaktų atsekamumo“ priemonių kaip „Covid-19“ programos ir klientų sąrašų  restoranuose sudarymas (konkrečiai išryškinantys tokių duomenų pakartotinį pasisavinimą su sveikata nesusijusiais tikslais, pavyzdžiui juos panaudojant  baudžiamajam persekiojimui). Daugeliu atvejų informacija, kada, kur ir kokia vakcina asmuo buvo paskiepytas, atrodo, leidžia daryti žymiai mažiau išvadų apie  asmenį nei surinkti duomenys apie kontaktus ar dažnai lankomas vietas, kurie buvo laikomi proporcingais. Vertinant privatumo apribojimo proporcingumą, pirmiausia būtina nustatyti, ar “vakcinacijos paso” sistemos egzistavimas padidintų sveikatos apsaugą, tačiau šiuo metu nėra pakankamai mokslinės informacijos, kad žinotume jog vakcinacija yra nuo visų esamų viruso tipų ir koks yra  imuniteto laikotarpis, todėl kol priemonės būtinumas ir veiksmingumas nėra įrodytas, yra sunku nustatyti taikomų priemonių proporcingumą.

Kitas svarbus “vakcinacijos paso” įgyvendinimo iššūkis valstybei yra asmens duomenų apsauga. Kiekviena valstybė  turi skirtingas sveikatos duomenų sistemas ir, jei ES ar visame pasaulyje bus įvestas vienodas „vakcinos pasas“, reikės daugelį vietinių sistemų atitinkamai pakoreguoti, kad būtų užtikrintas suderinamumas ir kad duomenų valdymas būtų atliekamas pagal atitinkamus teisinius reikalavimus.  Asmens duomenų, susijusių su „vakcinacijos pasu“, sauga turės būti užtikrinta techninėmis (apsaugos nuo duomenų nutekėjimo ir kitokio galimo piktnaudžiavimo) ir teisinėmis (apibrėžiančios kas ir kokiu būdu gauna prieigą prie asmens duomenų) priemonėmis. Siekiant užtikrinti asmens duomenų apsaugą šiame kontekste turėtų būti atsižvelgiama į tokius klausimus kaip : kas yra duomenų tvarkytojai; kas yra neskelbtini (sveikatos) duomenys; koks yra duomenų tvarkymo teisinis pagrindas; kiek laiko gali būti duomenys saugomi; kaip laikomasi būtinumo ir proporcingumo principų;  kaip užtikrinti duomenų apsaugos taisyklių įgyvendinimą privačiose įmonėse.

Vienas iš valstybių Vyriausybių iššūkių, susijusių su „vakcinacijos pasu“,  yra vengti kurti sistemą, kur vakcinacija nuo Covid-19 iš esmės tampa privaloma ir sukelia diskriminaciją nenorintiems ar negalintiems skiepytis. Šiuo metu dar nėra aišku, ar minimas dokumentas būtų naudojamas tik palengvinant tarptautines keliones, ar tai būtų kaip priemonė leidžianti naudotis privačiomis ir viešosiomis erdvėmis arba jų apribojimais, kas turėtų didelę įtaką žmonių kasdieniam gyvenimui. Galimos tokio „paso“ pasekmės žmogaus teisėms iš esmės kyla iš individualaus tokio dokumento naudojimo kaip prielaidos dalyvauti visuomenės veikloje. Jei „Vakcinacijos pasas“ apribotų prieigą prie paslaugų ar erdvių, yra didelė diskriminacijos rizika kadangi ne visi žmonės šiuo metu gali (ar nori) pasiskiepyti (dėl atitinkamo požiūrio, nepakankamo skiepų kiekio trūkumo) ir pan.). Pavyzdžiui, Vokietijoje, kur yra vystoma diskusija, ar skiepytiems žmonėms neturėtų būti taikomi infekcijos prevencijos apribojimai, Federalinė teisingumo ministrė Christine Lambrecht pabrėžė, „kad reikia panaikinti pagrindinių teisių apribojimus, kai jie tampa neproporcingi, nėra pagrįsti privilegijuotu gydymu, nurodydama, kad pateisinti reikia ne pagrindinių teisių įgyvendinimą, o veikiau jų apribojimą. Be to, skirtingų religinių grupių žmonės ir jų požiūris į skiepijimą taip pat yra jautrus klausimas, į kurį turi būti atsižvelgta, nes dokumentas greičiausiai bus diskriminuojamas šios kategorijos žmonių“.

Pasaulinio skaitmeninio Žmogaus teisių tinklo (Global Digital Human Rights Network) ir Talino universiteto 2021 m. atlikto tyrimo duomenimis “Vakcinacijos pasas” gali iššaukti kelių lygių diskriminaciją - konkrečioje šalyje, ES viduje, diskriminaciją globaliu mastu, horizontalią ir vertikalią. Horizontali diskriminacija reiškia, kad "vakcinos pasas" gali sukelti "privatų" profiliavimą ir pažeidžiamumą naudojantis komerciniais tikslais. Vertikali diskriminacija reiškia, kad tam tikra ar kitokia forma bus sukurti „vieši sąrašai“. Galimas nacionalinis, regioninis ar pasaulinis nusistatymas prieš nėščias moteris, jaunus žmones, asmenys, turinčius ankstesnių sveikatos sutrikimų. Galima visuotinė takoskyra tarp pasiturinčių ir mažiau pasiturinčių.

Aptariant galimus viešosios erdvės apribojimus remiantis „vakcinacijos pasu“ diskriminacijos kontekste, svarbu įvertinti ir  Europos žmogaus teisių teismo (EŽTT) praktiką, susijusią su de facto privaloma vakcina. EŽTT  bylose (Acmanne ir kt. prieš Belgiją, Solomakhin prieš Ukrainą)  priėmė sprendimą, kad skiepai yra medicininis gydymas, kuriam reikalingas išankstinis sutikimas ir teisėtas tikslas. EŽTT byloje Sampanis ir kiti prieš Graikiją (2008, 2012), kurioje dvi pagrindinės Aspropyrgos mokyklos atsisakė užregistruoti romų tėvų vaikus dėl medicininių priežasčių, nes bijojo ligų perdavimo, kadangi vaikai dar nebuvo skiepyti. Teismas nustatė, kad Graikijos vyriausybė pažeidė EŽTT 14 straipsnį. Kita reikšminga EŽTT byla V. ir 5 Kiti prieš Čekijos Respubliką (peticijų Nr. 47621/13, 3867/14, 73094/14, 19306/15, 19298/15 ir 43883/15), kurioje tėvai atsisakė paklusti teisiniam įpareigojimui skiepyti savo vaikus, nes jie iš esmės manė, kad toks skiepijimas prieštaravo jų vaikų interesams, jiems buvo taikomos sankcijos, jų vaikams nebuvo leista užsirašyti į ikimokyklinio ugdymo įstaigas. EŽTT vertindamas, ar buvo būtina apriboti pareiškėjų teises demokratinėje visuomenėje, Teismas, visų pirma, įvertino šiuos veiksnius: valstybės nuožiūros laisvę; būtinumą demokratinėje visuomenėje ir svarbias bei pakankamas priežastis; bei proporcingumą. Teismo nuomone, privalomu skiepijimu valdžios institucijos siekė apsaugoti asmens ir visuomenės sveikatą nuo numatytų ligų. Tais atvejais, kai savanoriško skiepijimo politika nebuvo laikoma pakankama „bandos“ imunitetui pasiekti ir palaikyti, Teismas laikėsi nuomonės, kad gali būti pagrįstai taikoma privalomo skiepijimo politika siekiant, kad būtų pasiektas tinkamas apsaugos nuo sunkių ligų lygis. Remiantis šiais argumentas, Teismas konstatavo, kad valstybės atsakovės (Čekijos) sveikatos politika atitiko geriausius vaiko interesus. Teismas pabrėžė, kad iš pareiškėjų nebuvo atimtos visos asmeninio, socialinio ir intelektualinio tobulėjimo galimybės, net jeigu tai reiškė, kad jų tėvai turi dėti daugiau pastangų ar patirti papildomų išlaidų, o pasekmės buvo ribotos, nes jų priėmimo į pradinę mokyklą jų skiepijimo statusas jau nepaveikė. Todėl Teismas priemones, dėl kurių skundėsi pareiškėjai, pripažino „būtinomis demokratinėje visuomenėje“.  EŽTT 17 teisėjų Didžioji kolegija 2021 m. balandžio 08 d., balsų dauguma atmetė pareiškėjų skundą pagal Konvencijos 9 straipsnį (minties, sąžinės ir religijos laisvė) kaip ratione materiae nesuderinamą su Konvencijos nuostatomis, pabrėžęs, kad pareiškėjai nepagrindė, kad jų kritinė nuomonė dėl skiepijimo buvo pakankamai įtikinama, rimta, vientisa ir svarbi, kad būtų laikoma įsitikinimais, kuriems taikomos 9 straipsnyje numatytos garantijos. Žvelgiant iš Lietuvos teisminės praktikos perspektyvos paminėtina Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. Byla Nr. I-6-662 / 2016, kurioje Teismas nustatė, kad reikalavimas jog vaikai būtų paskiepyti yra antikonstituciškas, tačiau tuo konkrečiu atveju tik todėl, kad toks reikalavimas Lietuvoje kilo ne iš parlamento priimto įstatymo, bet greičiau iš sveikatos apsaugos ministro priimtos higienos normos. Teismas rėmėsi EŽTT praktika ir sprendė skiepijimo klausimą pagal EŽTT 8 straipsnį, konstatuodamas, kad skiepijimas yra kišimasis į fizinį asmens neliečiamumą, kuris pateko į teisės į privatų apimtį gyvenimo. Šios teisės apribojimai yra galimi, tačiau jie turi atitikti tam tikrus reikalavimus, įskaitant tinkamą vidaus teisinį pagrindą. Dėl pirmiau nurodyto Teismo sprendimo vakcinos reikalavimo buvo atsisakyta. Pažymėtina, kad šiuo metu LR įstatymo dėl užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės 11 straipsnio 1 dalis numato, kad turi būti taikomos imunoprofilaktinės priemonės asmens sutikimu, nebent kituose teisės aktuose numatyta kitaip. Šiuo metu tokių įstatymų nėra (atsižvelgiant į pirmiau nurodytą teismų praktiką, mažesnės teisinės vertės veiksmų nepakaktų įpareigojimui pasiskiepyti).

Taip pat reiktų atkreipti dėmesį ir į kitą galimą vakcinacijos taikymo modelį, kai vakcinacijos pažymėjimai taip pat būtų reikalingi po pandemijos ar panaikinus specialų vienokio ar kitokio pobūdžio ekstremalių situacijų teisinį režimą. Esant tokiam reguliavimui reikalavimas turėti vakcinos sertifikatus keltų tokio pobūdžio klausimus, kaip ar yra  teisinis pagrindas priimti į darželius vaikus, kurių tėvai atsisako skiepyti vaikus (nebent yra kontraindikacijų) standartinėmis vakcinomis (nuo tymų, raudonukės, poliomieliteto). Todėl dėl šios ir visų paminėtų rizikų valstybėms yra būtina pakankamai tiksliai ir aiškiai apibrėžti tikslus, kuriems turi būti naudojami tokie vakcinacijos pažymėjimai, teisė pasiskiepyti arba nesiskiepyti, taip pat alternatyvūs būdai patekti į tam tikras erdves,  gauti tam tikras paslaugas ir ši informacija apie teisinius aspektus turėtų būti aiški ir prieinama visuomenei. Taip pat pažymėtina, kad prieš priimant „vakcinacijos pasų“ sistemą, siekiant išvengti diskriminacijos, visų pagrindinių suinteresuotų šalių vyriausybės turėtų derinti šiuos klausimus su Pasauline Sveikatos Organizacija (PSO). ES ir nacionalinės vyriausybės turėtų kuo greičiau susitarti dėl teisinės sistemos ir standartų, kurie yra ES „vakcinacijos paso“ įgyvendinimo pagrindas bei siekiant išvengti susiskaldymo ES mastu, valstybių Vyriausybės turėtų susilaikyti nuo savo perteklinių nacionalinių normų kūrimo. Ne  mažiau svarbus šiame kontekste yra bendravimo tarp politinių, akademinės, medicinos ir pilietinės visuomenės sluoksnių.

Taigi grįžtant į normalaus gyvenimo vėžes turime įveikti nemažai mūsų visų teisėms bei valstybės mastu svarbių iššūkių. Labai norisi tikėti, kad tiek Lietuvos, tiek kitų valstybių vadovams „vakcinacijos paso“ politiką  pavyks įgyvendinti  1948 m. Žmogaus Teisių deklaracijos kontekste  -  „Visi žmonės gimsta laisvi ir lygūs savo orumu ir teisėmis“.


61
Teisininkų komentarai
Senos statybos daugiabučių griovimas: kas lauktų šio nekilnojamojo turto savininkų?
2024-04-12, Advokatų kontoros „Marger“ vyresnysis teisininkas, advokatas Egidijus Matonis
Praradote kriptoturtą? Dar ne viskas prarasta
2024-04-11, Advokatų kontoros „Glimstedt“ vyresnysis teisininkas Karolis Merkevičius
Nuomonės formuotojų reguliavimas: teisiniai iššūkiai ir atsakomybė
2024-04-09, Advokatų kontoros „Glimstedt“ teisininkė Gabrielė Šapkauskaitė
Klaidingų nekilnojamo turto registro duomenų įtaka varžytinių procesui: Ar klaidingi nekilnojamo turto registro duomenys turi įtakos nemokumo administratoriaus atsakomybei varžytinių procese?
2024-04-05, Kristupas Sližauskas LEADELL Balčiūnas ir Grajauskas advokatų kontoros teisininko asistentas

Prenumeruoti Infolex savaitės apžvalgą

Kas savaitę gausite koncentruotą svarbiausių pokyčių teisėje ir teismų praktikoje apžvalgą, parengtą teisės ekspertų. Atsisakyti galite bet kada. Susipažinkite su Infolex privatumo politika.
Naujienlaiškis siunčiamas pirmadieniais. Jeigu naudojatės „Gmail“ paštu, prašome patikrinti katalogą „Šlamštas“ („Spam“) ir paspausti „Pranešti, kad tai ne šlamštas“ taip įtraukiant „Infolex“ į patikimų siuntėjų sąrašą.
Infolex paslaugos
Skaičiuoklės
Išeitinės išmokos
Žyminio mokesčio
Notarų paslaugų
Ligos išmokos
Dienpinigių skaičiuoklė
Advokato paslaugų
Kitos skaičiuoklės
Naujausios konsultacijos
Naujausios diskusijos
19:09
12:37
18:26
15:02
16:24
Naujausi darbo pasiūlymai
Rodyti visus >>
Įkelti naują „Siūlo darbą“ skelbimą >>
Įkelti naują „Ieško darbo“ skelbimą >>
registruotis prisijungti