Nors kriptoturtas vis dar laikomas nauju reiškiniu, mokesčių požiūriu jam taikomos tos pačios taisyklės, kaip ir kitoms turto rūšims. Kriptoturto deklaravimo praktika jau formuojasi, tad norint išvengti mokesčių administratoriaus nemalonės, investuojantiems į skaitmenines valiutas būtina atlikti namų darbus.

Kol nėra nusistovėjusių taisyklių, mokesčių mokėtojai ir mokesčių administratoriai jas supranta skirtingai. Norint išvengti nesusipratimų, svarbu įsigilinti, kaip valstybė suvokia kriptoturtą.

Pirmiausia reikia įsivertinti disponuojamas sumas ir nustatyti veiklos modelį. Jeigu asmuo, investuodamas į kriptoturtą, per metus uždirba iki 2.500 Eur, jam nereikia sukti galvos – tai nėra laikoma reikšminga suma, ir, jei nėra kitų turto pardavimo pajamų, mokesčių mokėti nereikia.

Mainus reikia fiksuoti

Kriptoturtą žmonės įgyja ir vertina skirtingai – vieni yra aktyvūs, kiti tiesiog nusiperka ir laukia, kol investicija „iššaus“.

Kriptoturto infrastruktūra yra visiškai skaidri – galima surasti ir patikrinti kiekvieną operaciją. Problema ta, kad priemones, kuriomis atliekamos operacijos ar informaciją apie jas (pvz., kripto piniginės adresą), būtina išsisaugoti, nes atsiminti šios informacijos neįmanoma. Kartais nutinka taip, jog įsigijęs kriptoturto, žmogus apie jį pamiršta ar pameta prieigos duomenis.

Būna ir taip, kad asmuo atsitiktinai atranda savo turėtą informaciją ir supranta, kad pamiršto turto vertė išaugo. Tada natūraliai kyla klausimas: ką su tuo turtu daryti – ar reikia mokėti mokesčius.

Mokesčių administratoriai turi aiškų atsakymą: jeigu asmuo įsigijo kriptoturto ir vėliau jį pardavė už eurus ar dolerius, t. y., už vadinamąją „fiat“ valiutą, toks sandoris laikomas baigtu ir sukelia mokestinę prievolę. Kitaip sakant, jūs patyrėte nuostolį arba uždirbote pelno, ir tai turi būti užfiksuota mokesčių tikslais.

Bet koks atvejis, kai vienas kriptoturtas yra keičiamas į kitą kriptoturtą, mokesčių prasme taip pat laikomas sandoriu – mainais, kuriuos reikia fiksuoti, apskaičiuoti finansinį rezultatą ir, jeigu susidaro prieaugis, deklaruoti tai pagal galiojančią tvarką.

Taisyklė yra tokia: jeigu asmuo turi „A“ kriptoturto ir parduodamas išmaino jį į „B“ kriptoturtą, tai pajamomis yra laikoma „B“ kriptoturto rinkos kaina tuo momentu, kai jis yra mainomas. Pavyzdžiui, jeigu aš prieš 10 metų įsigijau bitkoinų ir dabar už juos nusiperku eterio, eterio rinkos kaina yra lygi mano pajamoms, o sąnaudomis eteriui įsigyti bus laikoma prieš 10 metų pirkto bitkoino savikaina. Pagal tai fiksuojame savo pelną arba nuostolį.

Formulę galima tęsti: jei asmuo prieš 10 metų įsigijo bitkoino, prieš 6 metus vietoje jo nusipirko eterio, o dabar nori jį parduoti, jis privalo fiksuoti ir prieš 6 metus įvykusį sandorį bei pelną, kuris buvo uždirbtas bitkoiną išmainius į eterį.

Operaciją fiksuoti reikia, nes tai – pajamų šaltinis. Tik šiuo atveju, deklaracijos pateikti ir mokesčių mokėti nereikės, nes suėjo senatis, terminus praleido ir asmuo, ir mokesčių administratorius.

Svarbu atkreipti dėmesį, kad išlaidomis, susijusiomis su operacijų atlikimu, galima susimažinti apmokestinamąjį pelną.

Šias išlaidas pagrindžiančią informaciją galima gauti iš kriptovaliutų keityklos ir pateikti kaip pagrindimą, apskaičiuojant mokestines išlaidas.

Visai kita situacija susiklosto, kai kalbame ne apie pavienį sandorį, o apie nuoseklią prekybą: kai sandorių skaičius auga, atsiranda daugiau operacijų, kiekviena jų generuoja pelną ar nuostolį. Tokiu atveju jau galima kalbėti apie ekonominės veiklos požymius, ir veiklą reikia vertinti pagal individualios veiklos apmokestinimo modelį. Tai reiškia, kad gautas pajamas reikia deklaruoti kaip individualios veiklos pajamas. Žinoma, viskas priklauso ir nuo veiklos masto, sandorių kiekio bei bendros apimties.

Formuoja taisykles ir praktikas

Išlieka neaiškumų ir po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimų, kuriais bandoma formuoti aiškesnę praktiką dėl individualios veiklos požymių kriptoturto srityje. Svarbu įsivertinti, kaip teismai šiuo metu žiūri į individualios veiklos apibrėžimą kriptovaliutų kontekste.

Jei asmuo nusiperka kriptoturto, laikui bėgant, jo vertė išauga, ir vėliau jis parduodamas tam, kad žmogus įsigytų, pvz., automobilį, nekilnojamojo turto ar kitą brangesnį daiktą, teismo požiūriu, tai nėra laikoma ekonomine ar individualia veikla, nors kriptoturtas parduodamas keliais sandoriais. Tokį vienkartinį turto realizavimą galima palyginti su laimėjimu loterijoje: turimas turtas tiesiog iškeičiamas į priimtinesnę formą (valiutą ar kitą turtą), kad būtų galima įsigyti reikalingą prekę. Šiuo atveju nuolatinio aktyvumo, kuris būdingas verslui ar ekonominei veiklai, nėra.

Ir atvirkščiai: jeigu asmuo aktyviai investuoja, reguliariai prekiauja kriptoturtu ir vykdo daug operacijų, jo veikla įgauna individualios veiklos požymių ir turi būti atitinkamai apmokestinama.

Būna ir atvejų, kai asmuo teikia paslaugas už atlygį kriptovaliuta. Tai laikoma ekonomine veikla ir reiškia, kad vedant apskaitą pajamas privaloma fiksuoti tos dienos kursu, kai buvo gautas kriptoturtas, bei konvertuoti jį į eurus. Lietuvoje mokesčiai mokami eurais, todėl, nepriklausomai nuo to, kokia forma gaunamos pajamos ar patiriama išlaidų, apskaitoje viską reikia registruoti eurais.

Jeigu asmuo atliko labai daug operacijų ir jas apskaityti yra itin sudėtinga, mokesčių administratorius siūlo galimybę skaičiuoti turimo kriptovieneto metinį rezultatą, t. y., palyginti jo vertę tų metų sauso 1 d. ir gruodžio 31 d. Visgi, tokios suformuotos praktikos dar nėra.

Vedant apskaitą galima naudoti Valstybinės mokesčių inspekcijos siūlomas lenteles ir apskaitos formas, tačiau jos yra gana archajiškos. Pavyzdžiui, deklaravimo sistema veikia vedlio principu: žmogus suveda duomenis, o sistema automatiškai pateikia rezultatą, neatskleisdama konkrečių skaičiavimų. Tačiau galima naudoti ir lankstesnius apskaitos sprendimus, svarbiausia – aiškiai ir teisingai užfiksuoti duomenis.

Kriptoturto veikla yra nauja, apdorojamos informacijos kiekiai – didžiuliai, o įrankis, kuriame pateikiamas galutinis rezultatas, dar nėra tobulas. Todėl svarbu atlikti namų darbus ir įsigilinti, kaip prieinama prie galutinio rezultato. Mokesčių administratoriui gali kilti klausimų, todėl geriau atsakymus pasiruošti iš anksto, o ne tada, kai paklaus.

Naujos džiunglių taisyklės

Per pastarąjį dešimtmetį kriptoturtas, kurį rimti rinkos žaidėjai ilgai ignoravo, išsikovojo pripažinimą ir, plačiąja prasme, tapo alternatyva tradiciniam finansinių paslaugų paketui.

Pokytį aiškiai signalizuoja MiCA reglamentas, kuriuo siekiama pripažinti kriptorinką ir užtikrinti veiklos saugumą: registruoti kriptosektoriaus dalyvius, nustatyti jiems aiškias teises ir pareigas bei reikalauti būtinos informacijos.

MiCA reglamentas, visų pirma, yra vartotojų apsaugos teisės aktas, kuriuo siekiama sumažinti su kriptoturto sektoriumi susijusias rizikas ir apsaugoti vartotoją nuo veiksnių, kurių jis pats negali kontroliuoti. Tai – būtina sąlyga brandžios ir patikimos ekosistemos vystymuisi.

Iki šiol kriptoturto sritis daugeliu atvejų veikė tarsi „džiunglėse“: dalyviai prisiimdavo visą atsakomybę, patys turėjo įsivertinti rizikas, „pasiskiepyti“ nuo galimų grėsmių ir būti pasirengę netikėtumams.

Dabar situacija keičiasi – MiCA, galima sakyti, imasi džiunglėse statyti miestą: atsiranda standartai, atsakomybės ribos ir aiškesnis veiklos modelis. Tie, kurie nori ir toliau likti nereguliuojamoje erdvėje, teoriškai gali tai daryti – kol kas egzistuoja alternatyvų. O tiems, kas pasirinks „miesto“ modelį, t. y. reguliuojamą aplinką, neišvengiamai reikės priimti bendro būvio taisykles.

Daugiau skaidrumo

Nors viešojoje erdvėje kriptoturtas dažnai pristatomas per sėkmės istorijas, ši sritis reikalauja didelio žinių bagažo, atsakomybės ir gebėjimo įvertinti rizikas.

Reglamentas taikomas ne pavieniams vartotojams, bet paslaugų teikėjams – t. y., tiems subjektams, kurie sudaro sąlygas kriptoturto keitimui, saugojimui ar kitai susijusiai veiklai. Jiems nustatomi aiškūs reikalavimai, įskaitant licencijavimo procedūras, informacijos kaupimą bei atsakomybę perduoti ją valstybės institucijoms, kai to reikia – pavyzdžiui, siekiant kovoti su pinigų plovimu, terorizmo finansavimu ar užtikrinti vartotojų apsaugą.

Reglamentu sukuriama informacijos apie klientus kaupimo sistema sudaro prielaidas valdžios institucijoms panaudoti šią informaciją mokesčių administravimo tikslais. Tokiu būdu skaitmeninė finansų ekosistema tampa skaidresnė, atsakingesnė ir labiau orientuota į visuomenės interesų apsaugą.

Vartotojui svarbu ne tik kaupti duomenis, bet ir suprasti jų turinį. Turint aiškius įrašus, galima pagrįstai deklaruoti pajamas arba priešingai – įrodyti, kad jų nebuvo. Svarbu būti sąžiningam: kartais tik pats žmogus žino, kad jo veikla jokios realios grąžos neatnešė. Svarbu susidaryti aiškų veiklos vaizdą, įsivertinti rezultatą ir atsakyti sau į klausimą: uždirbau, ar ne? Tik taip galima sąmoningai ir atsakingai dalyvauti šioje ekosistemoje.

Visgi, MiCA galioja tik Europos Sąjungoje. Be to, kiekviena valstybė narė jį įgyvendina nacionaliniu lygmeniu. Tai reiškia, kad gali būti ir tam tikrų skirtumų, priklausomai nuo vietinės reguliavimo praktikos. Lietuvoje licencijavimo pereinamasis laikotarpis baigsis per pirmąjį šių metų pusmetį, todėl artimiausiu metu paslaugų teikėjai turės prisitaikyti prie naujų veiklos sąlygų.