Gerbiamieji kolegos,

Panašu, kad vasaros atostogos įsibėgėja ir LAT. Tad šį kartą iš dviejų nutarčių cituoju vieną. Ji yra apie viešojo asmens garbės ir orumo gynimo ribas. Kažkokių ypatingų naujovių cituojamoje nutartyje nėra, tačiau esama LAT bei EŽTT praktika nagrinėjamu klausimu, susisteminta tikrai tvarkingai. Tad visiems gero skaitymo. :)


Pagarbiai
Prof. habil. dr. Vytautas Nekrošius

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

Mieli kolegos,

Kadangi šios savaitės analizei nepateikta nė viena Jūsų dėmesio verta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis, pasidalinsiu pora įžvalgų apie baudžiamąją bylą nagrinėjančio teismo nešališkumą. Kassavaitinės Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijos apžvalgos rodo, jog žemesnės instancijos teismo nešališkumas yra itin populiarus kasacijos argumentas. Kaip trumpai užsiminiau praeitos savaitės apžvalgoje, tokia situacija rodo arba teismo nešališkumo aktualumą (tiesiai sakant, stoką) Lietuvos teismuose, arba tai, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje suformuota teismo nešališkumo samprata neatitinka tokio teismo nešališkumo standarto, kokio iš teismo ir teisminio bylos nagrinėjimo proceso tikisi proceso šalys ir bendruomenė. Žinoma, šią situaciją visuomet galima „nurašyti“ ir advokatų išsigalvojimams.

Manytina, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje suformuota teismo nešališkumo samprata vis dėlto yra pernelyg formali, „negyva“, teismo šališkumą leidžianti „pamatyti“ (konstatuoti) tik kraštutinėse situacijose, kurios ribojasi su teismo piktnaudžiavimu ar savivale.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, perėmęs Europos žmogaus teisių teismo retoriką, visų pirma tradiciškai pažymi, kad teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus: (a.) teismas turi būti subjektyviai nešališkas – nė vienas teisėjas negali turėti asmeninio išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas, ir (b.) teismas turi būti nešališkas ir objektyviąja prasme – „turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią su tuo susijusią abejonę“. Nešališkumas objektyviąja prasme reikalauja, kad „teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, kad proceso metu negalėtų susidaryti įspūdis, jog proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas“. Šios pirmosios bendrosios teismo nešališkumo sampratos formuluotės neabejotinai skamba iškilmingai, sukuria norą pasitikėti teismu ir tikėti jo vykdomu teisingumu. Tačiau, kaip visuomet, „velnias slypi detalėse“. „Nešališkumo reikalavimo pažeidimui konstatuoti vien tik šalių nuomonės nepakanka – turi būti nustatytos aplinkybės, liudijančios teismo suinteresuotumą priimti sprendimą, palankų vienai kuriai nors proceso šaliai, ar tendencingą proceso organizavimą. Ar konkrečioje byloje yra pateisinamas pagrindas abejoti, kad konkretus teisėjas stokoja nešališkumo, nuteistojo (kaltinamojo) požiūris, nors ir yra svarbus, vis dėlto nėra lemiamas. Svarbiausią reikšmę turi tai, ar tokia abejonė gali būti laikoma pagrįsta“. Žinoma, ar abejonė in concreto yra pagrįsta, sprendžia pats teismas. Teismo nešališkumo principas „negali būti suprantamas pernelyg plačiai“ – „teismo padarytos teisės aiškinimo ir taikymo klaidos, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, net jei jie ir esminiai, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad teismas nagrinėjo bylą šališkai“, „nesant konkrečių bylą nagrinėjančio teismo šališkumo požymių, jo konstatavimas neturėtų būti siejamas su priimto nuosprendžio motyvacijos stoka, įrodymų tyrimo rezultatų įvertinimu, kitokiais teismo sprendimo surašymo trūkumais“. Taigi viena vertus panašu, kad teismo nešališkumas nesiejamas iš esmės su niekuo, ką baudžiamajame procese daro (veikia) teismas, antra vertus teismas gali būti tiesiog nekompetentingas, bet vis dar bus nešališkas. Nagrinėjimo teisme dalyvio „prašymo atlikti tam tikrų įrodymų tyrimą atmetimas“ taip pat „pats savaime nereiškia, kad priimdamas tokį sprendimą teismas pažeidžia reikalavimą išsamiai ir nešališkai išnagrinėti visas bylos aplinkybes, o kartu yra šališkas“. Ir t. t.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad teismo nešališkumas objektyviąja prasme suponuoja ir teismo pareigą užtikrinti, kad „teisingumas ne tik būtų įvykdytas, bet ir atrodytų, kad jis yra įvykdytas“ (angl. justice must not only be done, it must also be seen to be done), taip pat pažymimas vienas esminių teisėjo nešališkumo sampratos turinio elementų – teisėjas, kuris anksčiau baudžiamajame procese yra priėmęs proceso sprendimus ar sprendęs klausimus, kuriuose yra pasisakęs dėl įtarimų pagrįstumo, duomenų (įrodymų) ar faktinių bylos aplinkybių vertinimo ir pan., laikytinas šališku. Štai šiame teismo nešališkumo sampratos kontekste dėmesį norėtųsi atkreipti į dvi Lietuvos baudžiamajam procesui kasdienes situacijas.

Pirma. Pagal BPK 123 straipsnio 6 dalį, kai byla yra perduota į teismą, paskirti, palikti galioti, pratęsti ar panaikinti suėmimą arba pakeisti jį kita kardomąja priemone gali teismas, kurio žinioje yra byla, vadovaudamasis BPK 122 straipsnio reikalavimais. Paskirti kardomąją priemonę suėmimą (pratęsti jo terminą) galima visuose teisminio baudžiamosios bylos nagrinėjimo etapuose – ir „bylos parengimo nagrinėti teisme“ (BPK 233 str. 5 d.), ir nagrinėjant baudžiamąją bylą iš esmės (BPK 247 str.), ir baigiant baudžiamosios bylos nagrinėjimą – apkaltinamuoju teismo nuosprendžiu (BPK 307 str. 1 d. 6 p.). Kardomosios priemonės suėmimo paskyrimo (termino pratęsimo) klausimą sprendžia teisėjas ar teisėjų kolegija, kuri ir nagrinėja baudžiamąją bylą iš esmės. Kardomosios priemonės suėmimo paskyrimas (termino pratęsimas) vyksta teismo posėdyje (ar teisiamajame, ar specialiai šiam klausimui suorganizuotame teismo posėdyje), o teismo procesinis sprendimas fiksuojamas atskirame proceso akte – nutartyje, kuri turi atitikti BPK 125 straipsnio 2 dalies reikalavimus, t. y. kurioje turi būti konstatuotas ir motyvuotas inter alia ir pagrįstas įtarimas, kaip kardomosios priemonės suėmimo skyrimo (termino pratęsimo) conditio sine qua non (BPK 121 str. 2 d., 125 str. 2 d. 3 p.). Taigi Baudžiamojo proceso kodeksas suponuoja tokį procesinį konceptą, pagal kurį baudžiamąją bylą iš esmės nagrinėjantis teismas iš anksto (neretai net „bylos parengimo nagrinėti teisme“ etape) – nutartyje skirti kardomąją priemonę suėmimą (pratęsti jos terminą) – aiškiai manifestuoja ir motyvuoja savo įsitikinimą tuo, kad kaltinamasis galimai padarė nusikalstamą veiką, o baudžiamojoje byloje yra „pakankamai duomenų, leidžiančių manyti, kad kaltinamasis padarė tą nusikalstamą veiką“ (BPK 125 str. 2 d. 3 p.). Ar toks teisėjas (teisėjų kolegija) vis dar yra nešališkas objektyviąja prasme? Nesileidžiant į gilesnę diskusiją apie teismų nutartyse kartojamas frazes, esą „nutartyse dėl suėmimo“ teismas „nesprendžia kaltės ar kaltumo klausimo“ ar (ir) „nevertina įrodymų“, priminti norėtųsi BPK 58 straipsnio 2 dalies 2 punktą ir paklausti, o kodėl ikiteisminio tyrimo teisėjas, kuris ikiteisminio tyrimo metu skyrė įtariamajam kardomąją priemonę suėmimą (pratęsė jo terminą), ex lege negali nagrinėti šio įtariamojo (kaltinamojo) baudžiamosios bylos? Juk ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo teisėjas irgi turbūt „nesprendė kaltės ar kaltumo klausimo“ ir „nevertino įrodymų“?

Antra. Nekyla abejonių, kad nagrinėjimo teisme dalyvio, inter alia kaltinamojo ar gynėjo išreikštų abejonių teismo nešališkumu pagrįstumas turi būti išnagrinėtas ir įvertintas sąžiningame procese (angl. fair trial), t. y. procese, kuris turi atitikti esmines (pagrindines) Konvencijos 6 straipsnio garantijas. Viena tokių – principas nemo esse judex in sua causa potest (niekas negali būti „savo bylos“ teisėjas ar teisėjas „savo paties byloje“). Atrodytų, jog tai yra tam tikra procesinė aksioma, tačiau pagal BPK 59 straipsnio 2 dalies 2 punktą ir šio straipsnio 3 dalį, teisėjui pareikštą nušalinimą baudžiamajame procese ir toliau sprendžia jis pats: kai baudžiamoji byla nagrinėjama vienasmeniškai, pats teisėjas vienas ir išsprendžia jam pareikštą nušalinimą, o kai byla nagrinėjama kolegialiai, tai nušalinimą, pareikštą keliems teisėjams ar visai teisėjų kolegijai, teisėjai išsprendžia kartu su kitais teismo kolegijos nariais. Ar šiuo aspektu irgi yra išlaikomas teismo nešališkumo objektyviąja prasme standartas?


Pagarbiai
Doc. dr., advokatas Remigijus Merkevičius

Kiti praeitos savaitės LAT išaiškinimai:

Dėl nuteistojo gynėjo advokato pareiškimo dėl baudžiamosios bylos atnaujinimo dėl aiškiai netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo >>
_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

Naujausioje „Savaitės apžvalgoje (Nr. 222)“ skaitykite:

• Darbo teisė. Darbo kodekso pakeitimais pakoreguotos nuostatos dėl diskriminavimo draudimo, darbo sutarties pradžios, nutraukimo, darbuotojų atostogų.
  
  
• Transportas. Atnaujinta Motorinės transporto priemonės ir jos priekabos nuosavybės teisės deklaravimo tvarka.
  
  
• Civilinė teisė. Civiliniame kodekse pakeistos daiktinės ir prievolių teisės nuostatos, šeimos teisėje įtvirtinamos naujos normos.
  
  
• Kreditas. Pokyčiai kredito davėjų ir kredito tarpininkų veiklos reikalavimuose.
  
  
• Civilinės bylos. LAT aptarė viešojo asmens garbės ir orumo gynimo ribas.
  
  
• Baudžiamosios bylos. Doc. dr., advokatas Remigijus Merkevičius pasisakė apie teismo nešališkumą.
  
  
• Administracinės bylos. LVAT sprendė dėl Valstybės tarnybos departamento atsisakymo suteikti prašomą informaciją, teisėtumo bei pagrįstumo.
  
  
• Teisėkūra. Baudžiamojo kodekso pakeitimo projektu siūloma įtvirtinti naują veiką – kūrinio ar gretutinių teisių objekto neteisėtą atgaminimą, padarymą viešai prieinamo kompiuterių tinklais (internete). Siekiant didesnio visuomenės informavimo apie notarų, seniūnų ir konsulinių pareigūnų atliekamus notarinius veiksmus, LR notariato įstatymo pakeitimo projektu siūloma nustatyti reikalavimus el. erdvėje skelbiamai informacijai.
  
  
• Teisininkų komentarai. Talentų „medžioklė“ – kaip neperžengti plonos ribos tarp galimybių ir teisinių pasekmių?