Mielieji,

vasara prabėgo greitai... laukiam sugrįžtančios. :) Vis dėlto, atostogos yra nuostabus dalykas, tačiau jos baigėsi ir grįžtam prie tradicinių LAT veiklos apžvalgų. Praeitą savaitę Teismas paskelbė penkias nutartis, iš kurių cituoju tris – apie sutarčių uždarumo principą ir statybos techninio prižiūrėtojo bei vadovo kompetencijų padalinimą bei jų atsakomybę, sutuoktinio sutikimo laidavimo sutartyje prigimtį ir atsakomybę bei valstybinės žemės nuomos sutarties nutraukimo sąlygas. Nutartys įdomios ir aktualios, tad skaityti nuobodu tikrai nebus. Savo ruožtu tikiuosi, kad laikas iki kitos vasaros mums visiems prabėgs naudingai ir pozityviai. :)



Pagarbiai
Prof. habil. dr. Vytautas Nekrošius

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

Mieli kolegos,

Šią savaitę, kurią buvome priversti atsisveikinti su vasara ir, rankose laikydami tradicinius kardelius, viltingai žengti į naujuosius mokslo metus, tad kuri natūraliai buvo mažiau darbinė, didesnį profesinį dėmesį patraukė Nacionalinės teismų administracijos inicijuota (tiesa, jų internetiniame puslapyje rašoma „teismų inicijuota“) diskusija „Dar nekaltas, bet jau kaltas: ar Lietuvoje veikia nekaltumo prezumpcijos principas?“, kuri įvyko diskusijų festivalyje „Būtent“. Aktualių klausimų kėlimas, ypač viešos diskusijos, skirtingų nuomonių išsakymas, įsiklausymas į jas, jų apmąstymas ir pan. įprastai yra pozityvus reiškinys, tačiau, neslėpsiu, diskusijai pasirinkta tema šį kartą nustebino. Nacionalinei teismų administracijai (ar juo labiau Lietuvos teismams) XXI šimtmetyje vis dar kyla klausimas, ar Lietuvoje veikia nekaltumo prezumpcijos principas? Aptariamu aspektu plačiau nediskutuojant, jog teismai, kaip institucija, iš principo turėtų ne kelti klausimus, ne diskutuoti, o duoti aiškius ir konkrečius atsakymus, vis dėlto negaliu nesistebėti ir diskusijai pasirinkta tema: ar, keldami šį klausimą, mes kalbame ne apie principą, kuris savo istoriją rašo jau nuo senovės Romos laikų, kurio nenugalėjo net „šventoji inquisitio“ ir kuris expressis verbis yra primintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje? Ar tikrai, ypač teisminės institucijos gali net kelti klausimą, ar Lietuvoje veikia nekaltumo prezumpcijos principas? Jei Lietuvoje kyla abejonių, ar veikia nekaltumo prezumpcijos principas, ką tada Lietuvoje veikia teismai?

Jei jau Nacionalinė teismų administracija ar teismai, vertindami situaciją Lietuvos teisinėje sistemoje, jaučia pareigą sugrįžti prie baudžiamojo proceso fundamentų, tai, tęsdamas šią intenciją, šią savaitę ir aš norėčiau pakviesti diskusijai, ar teisėtumas yra Lietuvos baudžiamojo proceso (teisės) principas ir, jei taip, ar Lietuvoje jis veikia?

„Baudžiamojo proceso (teisės) principais“ įprastai yra vadinamos tam tikromis vertybėmis paremtos fundamentalios idėjos, pamatinės nuostatos, kurios apsprendžia nusikalstamų veikų tyrimą ir nagrinėjimą reglamentuojančių procesinių taisyklių turinį, paskirtį ir kasdienio taikymo praktiką. Vieni procesiniai principai užtikrina veiksmingą baudžiamąjį persekiojimą ar teisminį bylos nagrinėjimą, kiti yra skirti apsaugoti į baudžiamąjį procesą įstojusių ar įtrauktų asmenų teises ir interesus (tokiu yra ir, pavyzdžiui, nekaltumo prezumpcija), treti yra bendresnio pobūdžio, platesnio turinio ir t. t. Baudžiamojo proceso (teisės) principų sistema iš esmės atspindi dvilypę baudžiamojo proceso paskirtį, jo ambivalentiškumą.

Lietuvos baudžiamojo proceso teisės doktrina „teisėtumo“ nevadina Lietuvos baudžiamojo proceso (teisės) principu; teisėtumo nediskutuoja baudžiamojo proceso (teisės) principų perspektyvoje. Iš dalies tą galima suprasti ir pateisinti, nes teisėtumas gali būti analizuojamas nebūtinai kaip procesinis principas. Teisėtumas gali būti aptariamas ir kaip vienas iš baudžiamojo proceso tikslų, ir kaip fundamentali nuostata, atspindinti baudžiamojo proceso esmę, ir kitais „aukštesnio lygmens“ aspektais. Tačiau Lietuvos baudžiamojo proceso teisės doktrinai būdinga tai, kad teisėtumo ji nediskutuoja niekaip: nei kaip proceso principo, nei kaip proceso tikslo, nei kaip baudžiamojo proceso esmės ar pan.

„Teisėtumas“ bendriausia semantine prasme reiškia „atitikimą (atitiktį) teisės normoms“; „tai, kas paremta teise“. Teisėtumas baudžiamajame procese reiškia fundamentalų reikalavimą laikytis Baudžiamojo proceso kodekse ir kituose in concreto aktualiuose įstatymuose ar juos įgyvendinančiuose teisės aktuose nurodytų procesinių teisinių taisyklių. Ši teisėtumo samprata suponuoja išvadą, jog asmens elgesys „atitikties teisei“ požiūriu gali būti tik teisėtas (atitinkantis įstatymo (teisės) reikalavimus) arba neteisėtas (neatitinkantis įstatymo (teisės) reikalavimų). Trečiosios galimybės – tarpinio varianto – nėra (tertium non datur). Teisėtumo samprata suponuoja ir teisinį padarinį – iš neteisėtumo neatsiranda teisė (teisėtumas), neturi būti gaunama naudos ar privilegijų (ex injuria non oritur jus).

Nors to viešai nepasako nei baudžiamojo proceso įstatymas, nei Lietuvoje vyraujanti baudžiamojo proceso teisės doktrina, nei aukščiausiųjų bendrosios kompetencijos teismų jurisprudencija, tačiau Lietuvoje baudžiamosios valdžios institucijos nėra suvaržytos teisėtumo principu (reikalavimu). Na, jei būtume preciziškai tikslūs, tai formaliai teoriškai jos gal ir yra susaistytos, tačiau teisėtumo reikalavimo nesilaikymas nesukuria jokių realių negatyvių padarinių (dažniausiai nei asmeniškai pareigūnui, kuris pažeidė teisėtumo reikalavimą, nei procesui, kuriame buvo pažeistas teisėtumo reikalavimas). Paprastai tariant, ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokurorai ir teismai (teisėjai) Lietuvoje neprivalo elgtis griežtai taip, kaip nurodo Baudžiamojo proceso kodeksas. Kaip išsireiškė viena aukštesniojo teismo teisėja viename paskutiniųjų mano dalyvautų baudžiamųjų procesų, „procesas nėra šventa karvė“. Gaila tik, kad „šventa karve“ procesas nėra ne visiems baudžiamojo proceso dalyviams, o tik baudžiamosios valdžios atstovams.

Iliustratyvus to pavyzdys – įrodinėjimas baudžiamajame procese. Baudžiamosios valdžios institucijos net ex lege neprivalo įrodomąją informaciją rinkti tik taip, kaip expressis verbis nurodyta baudžiamojo proceso įstatyme. Įrodomąją informaciją surinkus ar gavus kitaip, nei parašyta Baudžiamojo proceso kodekse – taigi iš esmės neteisėtai, nesilaikant teisės – tai ipso facto nereiškia, kad taip surinkta (gauta) įrodomąja informacija nebus galima pasinaudoti įtariamąjį (kaltinamąjį) įkaltinančia prasme, kad taip surinkta (gauta) įrodomoji informacija netaps apkaltinamojo teismo nuosprendžio pamatu. Paradoksalu, tačiau ši procesinė išvada seka net iš paties Baudžiamojo proceso kodekso teksto, jau nekalbant apie teisinę praktiką, kuri yra dar iškalbingesnė. Pagal BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktą ir šio straipsnio 3 dalį procesinius teisinius padarinius sukuria tik taip vadinami „esminiai Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimai“. Tik jie yra kasacijos pagrindas ar kriterijus pripažįstant duomenis neleistinais įrodymais. Kiti pažeidimai – pavadinti „gumine“ sąvoka „neesminiai“ – nesukuria nei procesinių teisinių padarinių, nei iš esmės ir jokių kitų teisinių padarinių.

Apibendrintai tariant, Lietuvos baudžiamajame procese baudžiamosios valdžios institucijoms nekeliamas reikalavimas elgtis tik teisėtai, jos nėra įpareigotos laikytis visų baudžiamojo proceso įstatymo normų. Iš baudžiamosios valdžios reikalaujama viso labo tik kažkokio „esminio teisėtumo“ ar „teisėtumo iš esmės“. Kas yra šis „esminis teisėtumas“ („teisėtumas iš esmės“) nusprendžia, žinoma, vėlgi pačios baudžiamosios valdžios institucijos. Lietuvos baudžiamojo proceso įstatymas, vyraujanti šios teisės šakos doktrina ir ypatingai teisinė praktika pateisina tam tikrų (vėlgi jei būtume tikslūs – daugelio) baudžiamojo proceso įstatymo normų nepaisymą, leidžia valstybiniams baudžiamojo proceso subjektams naudotis iš neteisėtumo gautais rezultatais, turėti procesinės naudos, kuri kartais net lemia asmens likimą.


Pagarbiai
Doc. dr., advokatas Remigijus Merkevičius

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

Naujausioje „Savaitės apžvalgoje (Nr. 229)“ skaitykite:

• Duomenų apsauga. Nustatyta Asmens duomenų tvarkymo Lietuvos Respublikos vadovybės apsaugos tarnyboje tvarka.
  
  
• Finansai. Pokyčiai Valstybės ir savivaldybių biudžetinių įstaigų ir kitų subjektų žemesniojo lygio biudžeto vykdymo ataskaitų sudarymo taisyklėse bei ataskaitų formose.
  
  
• Energijos ištekliai. Patvirtintas Juridinių asmenų investicijoms į iškastinio kuro naudojimo pakeitimą ar mažinimą ir (ar) atsinaujinančių energijos išteklių panaudojimą tvarkos aprašas.
  
  
• Teismai. Pateiktas naujas Kauno apylinkės teismo antikorupcinio elgesio kodeksas.
  
  
• Civilinės bylos. LAT analizavo sutarčių uždarumo principą ir statybos techninio prižiūrėtojo bei vadovo kompetencijų padalinimą bei jų atsakomybę, sutuoktinio sutikimo laidavimo sutartyje prigimtį ir atsakomybę bei valstybinės žemės nuomos sutarties nutraukimo sąlygas.
  
  
• Baudžiamosios bylos. Doc. dr. R. Merkevičius pasisakė klausimu, ar teisėtumas yra Lietuvos baudžiamojo proceso (teisės) principas ir, jei taip, ar Lietuvoje jis veikia?
  
  
• Teisėkūra. Lietuvos Respublikos Lietuvos banko įstatymo pakeitimo projektu siekiama patikslinti Lietuvos banko priežiūros ir pertvarkymo funkcijų apimtį atitinkamai jas papildant Europos asmeninės pensijos produkto paslaugų teikėjų ir platintojų priežiūros ir pagrindinių sandorio šalių gaivinimo ir pertvarkymo įgaliojimais. Lietuvos Respublikos papildomo savanoriško pensijų kaupimo įstatymo pakeitimo projektu siūloma nustatyti, kad priežiūros institucija turi teisę duoti privalomus nurodymus Europos asmeninės pensijos produkto teikėjams bei platintojams, jei nustatomi pažeidimai.
  
  
• Teisininkų komentarai. Neišsigąskite pamatę autonominį automobilį gatvėje – tai leidžiama. Ydinga žalos gamtai vertinimo ir išieškojimo praktika įkaitais paverčia ir teršėją, ir teismą. Kokias nuomos sutarties sąlygas būtina aptarti nuomojantis būstą? Ar tikrai bylinėjimosi išlaidos bus atlyginamos administracinių nusižengimų bylose?