LAT nurodė, jog ieškinio reikalavimas pripažinti, kad atsakovė neteisėtai atjungė jai priklausančių patalpų šildymo sistemą nuo daugiabučio namo centrinės šildymo sistemos, nėra atsakovei nukreiptas reikalavimas, kurio tenkinimas reikštų materialinių teisinių padarinių ieškovei atsiradimą, todėl teismai neturėjo dėl jo tenkinimo ar atmetimo nuspręsti teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje. Toks reikalavimas yra susijęs su faktinių aplinkybių teisiniu kvalifikavimu ir turėjo būti vertinamas kaip antrojo ieškiniu pareikšto reikalavimo (įpareigoti atsakovę prijungti patalpas prie centrinės šildymo sistemos) faktinis pagrindas, tačiau negalėjo būti savarankiškas ieškinio dalykas, todėl ši civilinės bylos dalis nutrauktina kaip nenagrinėtina teisme (CPK 293 str. 1 d. 1 p.). Be to, ieškovė nėra subjektas, galintis ginti viešąjį interesą, ir ji neįrodė savo atstovaujamų subjektų materialiojo teisinio suinteresuotumo reikšti reikalavimą įpareigoti atsakovę prijungti jai priklausančias patalpas prie centrinės šildymo sistemos, o materialiojo suinteresuotumo neturėjimas per se sudaro pagrindą atmesti ieškinį. Ieškovė nepateikė įrodymų, jog reikalavimo patenkinimas lemtų daugiabučio gyvenamojo namo savininkų išlaidų už namui tiekiamą šilumos energiją sumažėjimą ar kitokių materialiųjų teisinių padarinių atsiradimą, juo labiau, kad reikalavimo teisės subjektai dėl išlaidų, šilumos tiekėjui netinkamai paskirsčius sunaudotą šilumą, atlyginimo galėtų būti tik patys šias išlaidas patyrę asmenys, o ne Bendrija.

Teismas nutarime pabrėžė, kad Įstatymo 43 str. (2006-11-28 redakcija) 1 d. 5 p., nėra reguliuojami teisiniai santykiai, kuriuos reguliuoja kiti įstatymai, kaip antai CK, Civilinės būklės aktų registravimo įstatymas. Taigi, nėra pagrindo teigti, kad Įstatymo 43 str. (2006-11-28 m. redakcija) 1 d. 5 p. aiškintinas atsižvelgiant į CK, Civilinės būklės aktų registravimo įstatyme nustatytą teisinį reguliavimą. LRKT pažymėjo, kad teisinis reguliavimas, įtvirtintas Įstatymo 43 str. (2006-11-28 redakcija) 1 d. 5 p., aiškintinas atsižvelgiant į Įstatymu įgyvendinamų ES teisės aktų, inter alia Direktyvos, nuostatas, pagal kurias, valstybė narė negali remtis viešosios tvarkos išlyga, inter alia tuo, kad jos teisėje nėra numatyta tos pačios lyties asmenų santuoka (registruota partnerystė, jei pagal jos teisę registruota partnerystė traktuojama kaip lygiavertė santuokai), siekdama neleisti susijungti ES piliečio (inter alia savo piliečio), pasinaudojusio savo judėjimo laisve, ir tos pačios lyties trečiosios šalies piliečio, kitoje valstybėje narėje teisėtai sudariusių santuoką (ar įregistravusių partnerystę),šeimai. Teismas nutarime akcentavo, kad pagal Įstatymo 43 str. (2006-11-28 m.redakcija) 1 d. 5 p. leidimas laikinai gyventi užsieniečiui gali būti neišduodamas bendrais atsisakymo išduoti užsieniečiui leidimą gyventi pagrindais, nustatytais Įstatymo 35 str. 1 d. (2015-11-26 redakcija), inter alia susijusiais su galima grėsme valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai, neatitiktimi Įstatymo 26 str. (2006-11-28 redakcija) 1 d. 2–4 p. nustatytoms bendrosioms leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygoms, sudarytos santuokos ar registruotos partnerystės fiktyvumu. Tačiau atsisakymas išduoti tokį leidimą negali būti grindžiamas vien užsieniečio lytine tapatybe ir (ar) seksualine orientacija.

LAT pripažino pagrįsta teismų išvadą, kad ieškovai (brolis ir seserys) suklydo iš esmės, pasirašydami dovanojimo ir naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarkos nustatymo sutartį ir prie jos pridėtą naudojimosi žemės sklypo dalimi planą, nes manė, jog dovanojo atsakovui (vienos iš seserų sūnui) žemės mažiau, nei vėliau paaiškėjo. Byloje pagrįstai nustatyta, jog ieškovai neturėjo tikslo atsisakyti savo dirbamos ir daržui naudojamos sklypo dalies, ir tik tuomet, kai atsakovas užteršė ieškovų naudotą dirvą cheminiais preparatais ir išnaikino uogakrūmius, jie sužinojo, kad ir ši žemės sklypo dalis sandoriu buvo perleista atsakovui. Teismai pasisakė dėl kiekvieno ieškovo individualių savybių, o būtent dėl amžiaus, išsilavinimo, darbo pobūdžio, patirties skaitant ir vertinant žemės sklypų planus: ieškovai – pagyvenę, vidurinį išsilavinimą įgiję žmonės, po mokyklos dirbantys darbus, nesusijusius su dokumentų tvarkymu, nesugebėjo tinkamai įvertinti jiems pateiktų dokumentų; ieškovai neturi pakankamų specialių žinių ir įgūdžių skaityti brėžinius, planus, todėl objektyviai negalėjo suprasti sudaromo sandorio esmės; tik notaro biure pamatę dovanojamo žemės sklypo planą, jie negalėjo suprasti, kur yra tikrosios dovanojamos sklypo dalies ribos; plano dalyje, kuri pažymėta kaip dovanojama atsakovui, nebuvo nurodyti objektai, kurie realiai sklype yra (šiltnamis, tvoros, augalai). Visos šios aplinkybės apsunkino ieškovams galimybę realiai suvokti situaciją, t. y. identifikuoti, kokią konkrečiai sklypo dalį jie perleidžia atsakovui, o atsakovas, pasinaudojęs šiomis aplinkybėmis, pateikė planą, neatitinkantį tikrojo susitarimo.

LAT nurodė, kad sprendžiant nuostolių, kilusių dėl taikytų kitoje byloje laikinųjų apsaugos priemonių, atlyginimo klausimą, kai civilinė byla nutraukta atsisakius ieškinio, būtina nustatyti, ar egzistavo aplinkybės, kurios, išnagrinėjus bylą iš esmės, būtų lėmusios ieškinio atmetimą. Tuo atveju, kai byla neišnagrinėta iš esmės ir todėl ieškinio nepagrįstumas nekonstatuotas įsiteisėjusiu teismo sprendimu, asmens, prašiusio taikyti laikinąsias apsaugos priemones, veiksmų neteisėtumas taip pat gali būti konstatuotas nustačius jo pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimą. Nagrinėjamu atveju dėl to, jog patentas nebuvo akivaizdžiai nepatentabilus, iki Lietuvos apeliacinio teismo sprendimo kitoje civilinėje byloje atsakovė galėjo pagrįstai tikėtis, kad jos, kaip ieškovės prevencinis ieškinys galėtų būti patenkintas, todėl jos procesinis elgesys, susijęs su prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir šio prašymu palaikymu, nelaikytinas bendrojo pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimu, t. y. nelaikytinas neteisėtais veiksmais. Kita vertus, nuo 2016-01-29, kai buvo priimtas Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas dėl atsakovei priklausančio patento pripažinimo negaliojančiu, egzistavo aplinkybės, kurios būtų lėmusios prevencinio ieškinio atmetimą, todėl atsakovės elgesys nuo 2016-01-29 iki 2016-05-17, kai atsakovė, būdama ieškove kitoje byloje, pateikė teismui pareiškimą, kuriuo atsisakė nuo ieškinio, susijęs su laikinųjų apsaugos priemonių palaikymu, vertintinas kaip pažeidžiantis bendrojo pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai, t. y. laikytinas neteisėtais veiksmais. Tam, kad būtų išspręstas nuostolių, patirtų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo klausimas, turi būti nustatytos kitos civilinės atsakomybės sąlygos už laikinųjų apsaugos priemonių taikymu padarytą žalą, todėl byla perduotina nagrinėti iš naujo.

LAT konstatavo, kad teismų sprendimais atidalijus iš bendrosios dalinės nuosavybės, ieškovė asmeninės nuosavybės teise įgijo patalpas, kuriomis iki atidalijimo ji turėjo teisę naudotis, o atsakovė asmeninės nuosavybės teise įgijo patalpas, kuriomis iki atidalijimo ji turėjo teisę naudotis; neatidalinta liko tik pirmo aukšto laiptinė, t. y. šalys liko tik šios namo dalies bendraturtės. Tai, jog pagal nustatytą naudojimosi gyvenamuoju namu tvarką ieškovė turėjo teisę naudotis didesne palėpės dalimi, nei yra jos turima bendrosios dalinės nuosavybės dalis, nereiškia, kad ji įgijo šią palėpės dalį asmeninės nuosavybės teise, bet ir kad ji įgijo teisę atsidalyti ją natūra, nes prieš pareiškiant ieškinį dėl atidalijimo teismo sprendimu buvo nustatyta naudojimosi bendru daiktu tvarka, atidalijimo variantas nebūtinai turi sutapti su nustatyta naudojimosi tvarka. Teismai pagrįstai atmetė ieškovės ieškinį, nes pagal jos pateiktą atidalijimo variantą palėpės dalis su įlipimo anga atitenka ieškovei, tuo tarpu nėra aišku, kaip į savo palėpės dalį turėtų patekti atsakovė, ar techniškai įmanoma atsakovei įsirengti įėjimą į palėpę, iš laiptinės aikštelės yra per mažai vietos kitai angai į palėpę bei laiptams įrengti, o pastatyti kopėčias nėra saugu ir pan. Ieškovei už tenkančią mažesnę turto dalį kompensuota teisingai, nes rūsio patalpos, kuriomis kompensuota ieškovei, yra vertingesnės už palėpės patalpas, ieškovė neginčija palėpės ploto ir rūsio ploto 1 kv. m verčių, kuriomis rėmėsi teismas.