JUNGTINIŲ TAUTŲ JŪRŲ TEISĖS
KONVENCIJA
Valstybės, šios Konvencijos Šalys,
paskatintos siekio tarpusavio supratimo ir bendradarbiavimo dvasia suderinti visus klausimus, susijusius su jūrų teise, ir suprasdamos šios Konvencijos, kaip svarbaus indėlio į taikos, teisingumo ir pažangos visoms pasaulio tautoms palaikymą, istorinę reikšmę;
pažymėdamos, kad procesai, vykstantys po Jungtinių Tautų konferencijų jūrų teisės klausimais, kurios vyko Ženevoje 1958 m. ir 1960 m., pabrėžė naujos ir visuotinai pripažįstamos Jūrų teisės konvencijos poreikį;
suprasdamos, kad jūrų erdvės problemos yra glaudžiai tarpusavyje susijusios ir turi būti nagrinėjamos kaip visuma;
pripažindamos siekį šia Konvencija, tinkamai atsižvelgiant į visų valstybių suverenitetą, nustatyti jūrų ir vandenynų teisinį režimą, kuris palengvintų tarptautinius santykius ir skatintų taikų jūrų ir vandenynų naudojimą, teisingą ir veiksmingą jų išteklių panaudojimą, jų gyvųjų išteklių išsaugojimą, taip pat jūrų aplinkos tyrimus, apsaugą ir išsaugojimą;
suprasdamos, kad šių tikslų įgyvendinimas prisidės prie teisingos ir nešališkos tarptautinės ekonominės tvarkos kūrimo, kurioje atsižvelgiama į visos žmonijos interesus ir poreikius, ypač į besivystančių valstybių ypatingus interesus ir poreikius, nesvarbu, ar jos būtų pakrantės valstybės, ar ne;
norėdamos pagal šią Konvenciją plėtoti principus, kurie yra įtvirtinti 1970 m. gruodžio 17 d. Jungtinių Tautų Rezoliucijoje 2749 (XXV), kurioje Generalinė Asamblėja inter alia iškilmingai pareiškė, kad jūrų ir vandenynų dugnas bei jo gelmės, esantys už nacionalinės jurisdikcijos ribų, taip pat jų ištekliai yra bendras žmonijos paveldas, ir šių iš