KONVENCIJA
DĖL ASMENŲ BE PILIETYBĖS STATUSO
Priimta 1954 m. rugsėjo 28 d. įgaliotųjų atstovų Konferencijos,
sušauktos pagal Ekonomikos ir socialinių reikalų tarybos
1954 m. balandžio 26 d. 526 A(XVII) rezoliucija
ĮSIGALIOJO:1960 m. birželio 6 d. pagal 39 straipsnį.
PREAMBULĖ
Aukštosios Susitariančiosios Šalys,
atsižvelgdamos į tai, kad Jungtinių Tautų Organizacijos įstatai ir Visuotinė žmogaus teisių deklaracija, priimta Jungtinių Tautų Organizacijos Generalinės Asamblėjos 1948 m. gruodžio 10 d., nustatė principą, pagal kurį visi žmonės be jokios diskriminacijos turi naudotis pagrindinėmis teisėmis ir laisvėmis,
atsižvelgdamos į tai, kad Jungtinių Tautų Organizacija ne kartą rodė didelį susirūpinimą asmenimis be pilietybės ir dėjo pastangas užtikrinti, kad jie galėtų kuo plačiau naudotis šiomis pagrindinėmis teisėmis ir laisvėmis,
atsižvelgdamos į tai, kad 1951 m. liepos 28 d. Konvencija dėl pabėgėlių statuso yra taikoma tik tiems asmenims be pilietybės, kurie yra pabėgėliai, ir kad yra daug asmenų be pilietybės, kuriems ši Konvencija netaikoma,
atsižvelgdamos į tai, kad pageidautina sureguliuoti ir pagerinti asmenų be pilietybės padėtį tarptautiniu susitarimu,
susitarė:
I SKYRIUS
BENDROSIOS NUOSTATOS
1 straipsnis – Sąvokos „asmuo be pilietybės“ apibrėžimas
1. Šioje Konvencijoje sąvoka „asmuo be pilietybės“ reiškia asmenį, kurio jokia valstybė pagal savo galiojančius įstatymus nelaiko piliečiu.
2. Ši Konvencija netaikoma:
i) asmenims, kurie šiuo metu naudojasi apsauga ar parama kitų Jungtinių Tautų Organizacijos organų ar įs