LIETUVOS RESPUBLIKOS
CIVILINIS KODEKSAS
PIRMOJI KNYGA
BENDROSIOS NUOSTATOS
I DALIS
CIVILINIAI ĮSTATYMAI IR JŲ TAIKYMAS
I SKYRIUS
CIVILINIAI ĮSTATYMAI IR JŲ REGLAMENTUOJAMI SANTYKIAI
1.1 straipsnis. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso reglamentuojami santykiai
1. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas reglamentuoja asmenų turtinius santykius ir su šiais santykiais susijusius asmeninius neturtinius santykius, taip pat šeimos santykius. Įstatymų nustatytais atvejais šis kodeksas taip pat reglamentuoja ir kitokius asmeninius neturtinius santykius.
2. Turtiniams santykiams, kurie pagrįsti įstatymų nustatytu asmenų pavaldumu valstybės institucijoms ir kurie tiesiogiai atsiranda, kai valstybės institucijos atlieka valdžios funkcijas (realizuojamas pavaldumas) arba įstatymų nustatytas asmenims pareigas valstybei ar jos taiko įstatymų nustatytas administracines ar baudžiamąsias sankcijas, įskaitant valstybės mokesčių, kitų privalomų rinkliavų ar įmokų valstybei ar jos institucijoms, valstybės biudžeto santykius, bei kitokiems santykiams, kuriuos reglamentuoja viešosios teisės normos, šio kodekso normos taikomos tiek, kiek šių santykių nereglamentuoja atitinkami įstatymai, taip pat šio kodekso įsakmiai nurodytais atvejais.
3. Darbo santykius reglamentuoja specialūs įstatymai. Šio kodekso normos darbo santykiams taikomos tiek, kiek jų nereglamentuoja specialūs įstatymai.
4. Šio kodekso nuostatos yra suderintos su Europos Sąjungos teisės aktų, nurodytų šio kodekso priede, nuostatomis.
KEISTA:
2011 10 13 įstatymu Nr. XI-1619 (nuo 2011 12 01)
(Žin., 2011, Nr. 129-6108)
1.2 straipsnis. Civilinių santykių teisinio reglamentavimo principai
1. Civiliniai santykiai reglamentuojami vadovaujantis jų subjektų lygiateisiškumo, nuosavybės neliečiamumo, sutarties laisvės, nesikišimo į privačius santykius, teisinio apibrėžtumo, proporcingumo ir teisėtų lūkesčių, neleistinumo piktnaudžiauti teise ir visokeriopos civilinių teisių teisminės gynybos principais.
2. Civilines teises gali apriboti tik įstatymai ar įstatymų pagrindu – teismas, jeigu toks apribojimas būtinas viešajai tvarkai, geros moralės principams, žmonių sveikatai ir gyvybei, asmenų turtui, jų teisėms ir teisėtiems interesams apsaugoti.
1.3 straipsnis. Civilinės teisės šaltiniai
1. Civilinės teisės šaltiniai yra Lietuvos Respublikos Konstitucija, šis kodeksas, kiti įstatymai, Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys.
2. Jeigu yra šio kodekso ir kitų įstatymų prieštaravimų, taikomos šio kodekso normos, išskyrus atvejus, kai šis kodeksas pirmenybę suteikia kitų įstatymų normoms.
3. Įgyvendinant Europos Sąjungos teisės aktus, kituose įstatymuose gali būti nustatytos kitokios, negu nustato šis kodeksas, civilinius teisinius santykius reglamentuojančios normos. Tokiu atveju šis kodeksas taikomas tiek, kiek kiti įstatymai nenustato kitaip.
KEISTA:
2004 04 27 įstatymu Nr. IX-2172 (nuo 2004 04 30)
(Žin., 2004, Nr. 72-2495)
4. Vyriausybės nutarimai ir kitų valstybės institucijų teisės aktai civilinius santykius gali reglamentuoti tik tiek, kiek įstatymų nustatyta. Jeigu Vyriausybės ar kitos valstybės institucijos teisės aktas prieštarauja šio kodekso ar kito įstatymo normoms, taikomos kodekso ar kito įstatymo normos.
KEISTA:
2004 04 27 įstatymu Nr. IX-2172 (nuo 2004 04 30)
(Žin., 2004, Nr. 72-2495)
5. Teismas turi teisę pripažinti negaliojančiu Civiliniam kodeksui ar kitam įstatymui prieštaraujantį teisės aktą ar jo dalį, jeigu šio akto ir Konstitucijos ar įstatymų atitikimo kontrolė neįeina į Konstitucinio Teismo kompetenciją. Teismas, pripažinęs tokį teisės aktą negaliojančiu, sprendimo nuorašą per tris dienas privalo nusiųsti teisės aktą priėmusiai institucijai ar pareigūnui. Įsiteisėjęs teismo sprendimas skelbiamas teisės aktams oficialiai skelbti nustatyta tvarka.
KEISTA:
1. 2004 04 27 įstatymu Nr. IX-2172 (nuo 2004 04 30)
(Žin., 2004, Nr. 72-2495)
2. 2011 06 21 įstatymu Nr. XI-1484 (nuo 2011 10 01)
(Žin., 2011, Nr. 85-4130)
1.4 straipsnis. Papročiai
1. Įstatymų ar sutarčių nustatytais atvejais civiliniai santykiai reglamentuojami pagal papročius.
2. Papročiai netaikomi, jeigu jie prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms arba sąžiningumo, protingumo ar teisingumo principams.
1.5 straipsnis. Teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų taikymas
1. Civilinių teisinių santykių subjektai, įgyvendindami savo teises bei atlikdami pareigas, privalo veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus.
2. Kai įstatymai nedraudžia civilinių teisinių santykių subjektams šalių susitarimu nusistatyti tarpusavio teisių ir pareigų, šie subjektai turi vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais.
3. Jeigu įstatymai ar šalių susitarimas numato, kad tam tikrus klausimus teismas sprendžia savo nuožiūra, teismas privalo tai darydamas vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais.
4. Teismas, aiškindamas įstatymus ir juos taikydamas, privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais.
1.6 straipsnis. Įstatymų nežinojimas ar netinkamas jų nuostatų suvokimas
Įstatymų nežinojimas ar netinkamas jų nuostatų suvokimas neatleidžia nuo juose numatytų sankcijų taikymo ir nepateisina įstatymų reikalavimų nevykdymo ar netinkamo jų vykdymo.
1.7 straipsnis. Civilinių įstatymų galiojimas
1. Galioja tik įstatymų nustatyta tvarka paskelbti civiliniai įstatymai ir kiti civilinius santykius reglamentuojantys teisės aktai.
2. Civiliniai įstatymai ir kiti civilinius santykius reglamentuojantys teisės aktai negalioja atgaline tvarka.
1.8 straipsnis. Įstatymo ir teisės analogija
1. Civilinės teisės normų nesureglamentuotiems civiliniams santykiams taikomi panašius santykius reglamentuojantys civiliniai įstatymai (įstatymo analogija).
2. Jeigu nėra panašius santykius reglamentuojančių civilinių įstatymų, taikomi bendrieji teisės principai (teisės analogija).
3. Neleidžiama pagal analogiją taikyti specialių teisės normų, t. y. bendrųjų taisyklių išimtis numatančių normų.
1.9 straipsnis. Civilinio kodekso normų aiškinimo principai
1. Siekiant užtikrinti šio kodekso vientisumą ir atskirų struktūrinių dalių suderinamumą, taikant jo normas jos aiškinamos atsižvelgiant į šio kodekso sistemą bei struktūrą.
2. Šiame kodekse vartojami žodžiai ir jų junginiai aiškinami pagal jų bendrinę reikšmę, išskyrus atvejus, kai iš konteksto matyti, kad žodis ar žodžių junginys vartojamas specialiąja – teisine, technine ar kitokia reikšme. Jeigu bendrinė ir specialioji žodžio reikšmės nesutampa, pirmenybė teikiama specialiajai žodžio reikšmei.
3. Nustatant taikomos normos tikrąją prasmę, atsižvelgiama į šio kodekso ir aiškinamos normos tikslus bei uždavinius.
II SKYRIUS
TARPTAUTINĖ PRIVATINĖ TEISĖ
PIRMASIS SKIRSNIS
BENDROSIOS NUOSTATOS
1.10 straipsnis. Užsienio teisės taikymas
1. Civiliniams santykiams užsienio teisė taikoma, kai tai numato Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys, šalių susitarimai ar Lietuvos Respublikos įstatymai.
2. Nuoroda į užsienio teisę aprėpia visas teisės normas, taikytinas bylos faktams pagal tą teisę. Negalima atsisakyti taikyti užsienio teisę remiantis vien ta aplinkybe, kad taikytina teisės norma priskiriama viešajai teisei.
3. Nuoroda į taikytiną užsienio teisę reiškia nuorodą į atitinkamos valstybės vidaus materialinę teisę, o ne į šios valstybės tarptautinę privatinę teisę, išskyrus šio kodekso numatytas išimtis.
4. Jeigu užsienio valstybės, kurios teisė turi būti taikoma pagal šio kodekso normas, atskirose teritorijos dalyse egzistuoja skirtingos teisės sistemos, tai nuoroda į taikytiną užsienio teisę reiškia nuorodą į atitinkamos teritorijos teisės sistemą, nustatomą pagal tos užsienio valstybės teisės numatytus kriterijus.
5. Jeigu užsienio valstybėje, kurios teisė turi būti taikoma pagal šio kodekso normas, egzistuoja kelios teisės sistemos, taikomos skirtingoms asmenų kategorijoms, tai taikytina teisės sistema nustatoma pagal tos valstybės teisės numatytus kriterijus.
6. Jeigu šio straipsnio 4 ir 5 dalyse numatytų kriterijų taikytina užsienio teisė nenustato, taikoma tos teisės sistemos teisė, su kuria byla yra glaudžiausiai susijusi.
1.11 straipsnis. Užsienio teisės taikymo apribojimas
1. Užsienio teisės normos netaikomos, jeigu jų taikymas prieštarautų Lietuvos Respublikos Konstitucijos bei kitų įstatymų įtvirtintai viešajai tvarkai. Tokiais atvejais taikomi Lietuvos Respublikos civiliniai įstatymai.
2. Lietuvos Respublikos ar kitos valstybės, su kuria ginčas labiausiai susijęs, imperatyvios teisės normos taikomos nepaisant to, kad šalys savo susitarimu yra pasirinkusios kitokią užsienio teisę. Spręsdamas šiuos klausimus, teismas turi atsižvelgti į šių normų prigimtį, tikslus bei jų taikymo ar netaikymo pasekmes.
3. Pagal šį kodeksą taikytina užsienio teisė gali būti netaikoma, jeigu atsižvelgiant į visas bylos aplinkybes ta teisė aiškiai nėra susijusi su byla ar jos dalimi, o su ja labiau yra susijusi kitos valstybės teisė. Ši taisyklė netaikoma, kai taikytina teisė pasirinkta sandorio šalių susitarimu.
1.12 straipsnis. Užsienio teisės turinio nustatymas
1. Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių ar įstatymų numatytais atvejais užsienio teisę taiko, aiškina bei jos turinį nustato teismas ex officio (savo iniciatyva).
2. Jeigu užsienio teisės taikymą numato šalių susitarimas, visus su taikomos užsienio teisės turiniu susijusius įrodymus, atsižvelgdama į tos teisės oficialų aiškinimą, jos taikymo praktiką ir doktriną atitinkamoje užsienio valstybėje, pateikia ginčo šalis, kuri remiasi užsienio teise. Ginčo šalies prašymu teismas gali padėti jai surinkti informaciją apie taikytiną užsienio teisę.
3. Jeigu teismui ar ginčo šaliai, kuri remiasi užsienio teise, nepavyksta įvykdyti šio straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytos pareigos, taikoma Lietuvos Respublikos teisė.
4. Išimtiniais atvejais, kai būtina imtis skubių laikinų asmens teisių ar jo turto apsaugos priemonių, kol bus nustatyta ginčui taikytina teisė ir jos turinys, teismas gali išspręsti neatidėliotinus klausimus taikydamas Lietuvos Respublikos teisę.
1.13 straipsnis. Tarptautinės sutartys
1. Jeigu Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse nustatytos kitokios taisyklės negu tos, kurias numato šis kodeksas ir kiti Lietuvos Respublikos įstatymai, taikomos Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių normos.
2. Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys civiliniams santykiams taikomos tiesiogiai, išskyrus atvejus, kai tarptautinė sutartis numato, jog jos taikymui būtinas Lietuvos Respublikos vidaus teisės aktas.
3. Tarptautinių sutarčių normos turi būti taikomos ir aiškinamos atsižvelgiant į jų tarptautinį pobūdį ir būtinumą užtikrinti vienodą jų aiškinimą bei taikymą.
1.14 straipsnis. Atgaliniai nukreipimai ir nukreipimai į trečiosios valstybės teisę (renvoi)
1. Jeigu taikytina užsienio teisė numato atgalinį nukreipimą į Lietuvos Respublikos teisę, Lietuvos Respublikos teisė taikoma tik šio kodekso arba užsienio teisės numatytais atvejais.
2. Jeigu taikytina užsienio teisė numato nukreipimą į trečiosios valstybės teisę, trečiosios valstybės teisė taikoma tik šio kodekso arba trečiosios valstybės teisės numatytais atvejais.
3. Jeigu nustatant asmens civilinį teisinį statusą taikytina užsienio teisė nukreipia atgal į Lietuvos Respublikos teisę, taikoma Lietuvos Respublikos teisė.
4. Šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalys netaikomos, jeigu taikytiną teisę yra pasirinkusios sandorio šalys, taip pat nustatant sandorio formai taikytiną teisę ir nesutartinėms prievolėms taikytiną teisę.
5. Jeigu pagal šio skyriaus normas turi būti taikoma tarptautinė sutartis (konvencija), atgalinių nukreipimų ir nukreipimo į trečiosios valstybės teisę klausimai sprendžiami pagal taikytinos tarptautinės sutarties (konvencijos) nuostatas.
ANTRASIS SKIRSNIS
FIZINIŲ ASMENŲ CIVILINIAM TEISINIAM STATUSUI TAIKYTINA TEISĖ
1.15 straipsnis. Užsienio piliečių ir asmenų be pilietybės civilinis teisnumas
1. Užsienio piliečiai Lietuvos Respublikoje turi tokį patį civilinį teisnumą kaip ir Lietuvos Respublikos piliečiai. Šios taisyklės išimtis gali nustatyti Lietuvos Respublikos įstatymai.
2. Užsienio piliečių gimimo ar mirties momentas nustatomas pagal valstybės, kurioje buvo nuolatinė jų gyvenamoji vieta (šio kodekso 2.12 straipsnis) gimimo ar mirties metu, teisę.
3. Asmenys be pilietybės Lietuvos Respublikoje turi tokį patį civilinį teisnumą kaip ir Lietuvos Respublikos piliečiai. Šios taisyklės atskiras išimtis gali nustatyti Lietuvos Respublikos įstatymai.
4. Asmenų be pilietybės gimimo ar mirties momentas nustatomas pagal valstybės, kurioje buvo nuolatinė jų gyvenamoji vieta gimimo ar mirties metu, teisę.
1.16 straipsnis. Užsienio piliečių ir asmenų be pilietybės civilinis veiksnumas
1. Užsienio piliečių ir asmenų be pilietybės civilinis veiksnumas nustatomas pagal valstybės, kurioje yra jų nuolatinė gyvenamoji vieta, teisę.
2. Jeigu šie asmenys neturi nuolatinės gyvenamosios vietos arba ją nustatyti sunku, jų veiksnumas nustatomas pagal valstybės, kurios teritorijoje šie asmenys sudarė atitinkamą sandorį, teisę.
3. Jeigu asmuo gyvena keliose valstybėse, taikoma valstybės, su kuria asmuo labiausiai susijęs, teisė.
4. Užsienio piliečiai ir asmenys be pilietybės, nuolat gyvenantys Lietuvos Respublikoje, pripažįstami neveiksniais tam tikrose srityse ar ribotai veiksniais tam tikrose srityse ar jiems teikiama pagalba priimant sprendimus Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka.
KEISTA:
2015 03 26 įstatymu Nr. XII-1566 (nuo 2016 01 01)
(TAR, 2015, Nr. 2015-05573)
5. Nuolatinės gyvenamosios vietos pakeitimas nedaro įtakos veiksnumui, jeigu veiksnumas jau buvo įgytas iki nuolatinės gyvenamosios vietos pakeitimo.
1.17 straipsnis. Draudimas remtis neveiksnumu
1. Asmuo negali remtis savo neveiksnumu pagal nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teisę, jeigu pagal sandorio sudarymo vietos valstybės teisę jis buvo veiksnus, išskyrus atvejus, kai kita sandorio šalis žinojo arba turėjo žinoti apie to asmens neveiksnumą pagal jo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teisę.
2. Šio straipsnio 1 dalies nuostatos netaikomos šeimos ir paveldėjimo teisei, taip pat daiktinėms teisėms.
1.18 straipsnis. Užsienio piliečių ir asmenų be pilietybės pripažinimas nežinia kur esančiais ar paskelbimas mirusiais
Užsienio piliečiai ir asmenys be pilietybės pripažįstami nežinia kur esančiais ir paskelbiami mirusiais pagal valstybės, kurios teritorijoje buvo paskutinė žinoma jų nuolatinė gyvenamoji vieta, teisę.
TREČIASIS SKIRSNIS
JURIDINIAMS ASMENIMS AR KITOMS ORGANIZACIJOMS TAIKYTINA TEISĖ
1.19 straipsnis. Užsienio juridinių asmenų ar kitų organizacijų civilinis teisnumas
1. Užsienio juridinių asmenų ar kitų organizacijų civilinis teisnumas nustatomas pagal valstybės, kurioje šie juridiniai asmenys ar organizacijos yra įsteigti, teisę.
2. Jeigu juridinio asmens ar kitos organizacijos steigimo tvarka buvo pažeista, jo civilinis teisnumas nustatomas pagal faktinės jo veiklos vietos valstybės teisę.
3. Nesvarbu, kurioje valstybėje buvo įsteigtas juridinis asmuo ar kita organizacija, jo padalinių civilinis teisnumas nustatomas pagal Lietuvos Respublikos teisę, jeigu Lietuvos Respublikoje yra padalinio buveinė, verslo arba kitos veiklos pagrindinė vieta.
4. Juridinių asmenų ar kitų organizacijų, kurių viena yra Lietuvos Respublikoje, o kita – užsienio valstybėje, susijungimas, prijungimas arba buveinės perkėlimas turi įtakos jų civiliniam teisnumui Lietuvos Respublikoje tik tuo atveju, jeigu šie veiksmai buvo atlikti pagal abiejų valstybių teisę.
1.20 straipsnis. Klausimai, reglamentuojami pagal taikytiną teisę
1. Pagal šio kodekso 1.19 straipsnyje numatytą taikytiną teisę reglamentuojama:
1) juridinio asmens ar kitos organizacijos teisinė forma ir statusas;
2) juridinio asmens ar kitos organizacijos steigimas, reorganizavimas ir likvidavimas;
3) juridinio asmens ar kitos organizacijos pavadinimas;
4) juridinio asmens ar kitos organizacijos organų sistema ir jų kompetencija;
5) juridinio asmens ar kitos organizacijos civilinė atsakomybė;
6) juridinio asmens ar kitos organizacijos atstovavimas;
7) įstatymų ir steigimo dokumentų pažeidimo teisinės pasekmės.
2. Lietuvos Respublikoje įregistruoto juridinio asmens ar kitos organizacijos pavadinimas ginamas pagal Lietuvos Respublikos teisę.
1.21 straipsnis. Užsienio juridinių asmenų ar kitų organizacijų atstovybėms ir filialams taikytina teisė
1. Užsienio juridinių asmenų ar kitų organizacijų atstovybėms ir filialams, įregistruotiems Lietuvos Respublikoje, taikoma Lietuvos Respublikos teisė.
2. Bent vienas iš asmenų, veikiančių atstovybės ar filialo vardu, turi gyventi Lietuvos Respublikoje. Ši nuostata netaikoma Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos ekonominės erdvės valstybių juridinių asmenų ar kitų organizacijų atstovybėms ar filialams, įsteigtiems Lietuvos Respublikoje.
KEISTA:
2009 12 22 įstatymu Nr. XI-595 (nuo 2010 01 01)
(Žin., 2009, Nr. 159-7202)
3. Asmenų, veikiančių Lietuvos Respublikoje registruotos atstovybės ar filialo vardu, teises ir pareigas (kompetenciją) nustato Lietuvos Respublikos teisė.
1.22 straipsnis. Juridinių asmenų ar kitų organizacijų atstovams ir jų civilinei atsakomybei taikytina teisė
1. Jeigu pagal užsienio teisę įsteigtas juridinis asmuo ar kita organizacija veikia Lietuvos Respublikoje, tai asmenų, veikiančių to juridinio asmens ar kitos organizacijos vardu ir interesais, civilinė atsakomybė nustatoma pagal Lietuvos Respublikos teisę.
2. Juridinis asmuo ar kita organizacija negali reikalauti pripažinti negaliojančiu savo organo ar kito atstovo, viršijusio kompetenciją (įgaliojimus), sudarytą sandorį, jeigu jų įgaliojimų apribojimai nenustatyti kitos sandorio šalies nuolatinės gyvenamosios ar buveinės valstybės teisėje, išskyrus atvejus, kai kita sandorio šalis žinojo ar atsižvelgiant į jos padėtį ar santykius su kita šalimi turėjo žinoti tuos apribojimus.
1.23 straipsnis. Valstybei ir jos institucijoms, savivaldybėms ir jų institucijoms kaip civilinių teisinių santykių subjektams taikoma teisė
Valstybės ir jos institucijų, savivaldybių ir jų institucijų civilinis teisnumas nustatomas pagal atitinkamos valstybės teisę.
KETVIRTASIS SKIRSNIS
ŠEIMOS TEISINIAMS SANTYKIAMS TAIKYTINA TEISĖ
1.24 straipsnis. Susitarimui tuoktis taikytina teisė
1. Susitarimą tuoktis ir jo teisines pasekmes nustato susitarimo šalių nuolatinės gyvenamosios vietos teisė.
2. Jeigu susitarimo tuoktis šalių nuolatinės gyvenamosios vietos yra skirtingose valstybėse, tai susitarimą tuoktis ir jo teisines pasekmes nustato susitarimo sudarymo vietos valstybės arba vienos šalies nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės arba valstybės, kurios pilietis yra viena šalis, teisė, atsižvelgiant į tai, su kurios valstybės teise ginčas yra glaudžiausiai susijęs.
1.25 straipsnis. Teisė, taikytina santuokos sudarymo sąlygoms
1. Santuokinį veiksnumą ir kitas santuokos sudarymo sąlygas nustato Lietuvos Respublikos teisė.
2. Santuoka registruojama Lietuvos Respublikos civilinės metrikacijos įstaigose, jeigu bent vieno santuoką sudarančiųjų nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvoje arba bent vienas yra Lietuvos Respublikos pilietis santuokos sudarymo metu.
3. Užsienio valstybių piliečių ir asmenų be pilietybės, neturinčių nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje, santuokinis veiksnumas ir kitos santuokos sudarymo sąlygos gali būti nustatomos pagal abiejų norinčių tuoktis asmenų nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teisę, jeigu sudaryta santuoka bus pripažįstama bent vieno norinčiojo tuoktis nuolatinės gyvenamosios vietos valstybėje.
4. Užsienio valstybėje teisėtai sudaryta santuoka pripažįstama Lietuvos Respublikoje, išskyrus atvejus, kai abu sutuoktiniai, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje, santuoką sudarė užsienio valstybėje turėdami tikslą išvengti santuokos pripažinimo negaliojančia pagal Lietuvos Respublikos įstatymus.
1.26 straipsnis. Santuokos sudarymo tvarkai taikytina teisė
Santuokos sudarymo tvarka nustatoma pagal santuokos sudarymo vietos valstybės teisę. Santuoka taip pat pripažįstama galiojančia, jeigu jos sudarymo tvarka atitinka bent vieno sutuoktinio nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės arba valstybės, kurios pilietis jis buvo santuokos sudarymo metu, teisės reikalavimus.
1.27 straipsnis. Asmeniniams sutuoktinių santykiams taikytina teisė
1. Sutuoktinių asmeniniams santykiams taikoma jų nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teisė.
2. Jeigu sutuoktinių nuolatinės gyvenamosios vietos yra skirtingose valstybėse, jų asmeniniams santykiams taikoma paskutinės jų bendros nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teisė. Jeigu sutuoktiniai neturėjo bendros nuolatinės gyvenamosios vietos, taikoma valstybės, su kuria sutuoktinių asmeniniai santykiai yra glaudžiausiai susiję, teisė. Jeigu negalima nustatyti, su kuria valstybe sutuoktinių asmeniniai santykiai yra glaudžiausiai susiję, taikoma santuokos sudarymo vietos valstybės teisė.
1.28 straipsnis. Turtiniams sutuoktinių santykiams taikytina teisė
1. Sutuoktinių turto teisinį statusą nustato jų nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teisė. Jeigu sutuoktinių nuolatinės gyvenamosios vietos yra skirtingose valstybėse, taikoma valstybės, kurios piliečiai yra abu sutuoktiniai, teisė. Jeigu sutuoktiniai yra skirtingų valstybių piliečiai ir niekada neturėjo bendros nuolatinės gyvenamosios vietos, taikoma santuokos sudarymo vietos valstybės teisė.
2. Sutuoktinių turto teisinį statusą pagal sutartis nustato sutuoktinių susitarimu pasirinktos valstybės teisė. Šiuo atveju sutuoktiniai gali pasirinkti valstybės, kurioje yra ar ateityje bus nuolatinė gyvenamoji vieta, teisę arba valstybės, kurioje buvo sudaryta santuoka ar kurios pilietis yra vienas sutuoktinis, teisę. Sutuoktinių susitarimas dėl taikytinos teisės galioja, jeigu jis atitinka jų pasirinktos valstybės arba susitarimo sudarymo vietos valstybės teisės reikalavimus.
3. Susitarimu pasirinkta taikytina teisė gali būti panaudota prieš trečiuosius asmenis tik tuo atveju, jeigu tretieji asmenys šį faktą žinojo ar turėjo žinoti.
4. Sutuoktinių susitarimu pasirinkta taikytina teisė gali būti panaudota sprendžiant ginčą, susijusį su daiktinėmis teisėmis į nekilnojamąjį daiktą, tik tais atvejais, kai buvo laikomasi nekilnojamojo daikto buvimo vietos valstybėje nustatytų šio turto ir daiktinių teisių į jį viešo registravimo reikalavimų.
5. Sutuoktinių susitarimui dėl turto teisinio statuso pakeitimo taikoma tokio pakeitimo metu buvusios sutuoktinių nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teisė. Jeigu sutuoktiniai turto teisinio statuso keitimo metu gyveno skirtingose valstybėse, taikoma paskutinės jų bendros nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teisė arba, jos nesant, teisė, kuri nustato turtinius sutuoktinių santykius.
1.29 straipsnis. Gyvenimui skyrium (separacijai) ir santuokos nutraukimui taikytina teisė
1. Gyvenimą skyrium (separaciją) ir santuokos nutraukimą nustato sutuoktinių nuolatinės gyvenamosios vietos teisė.
2. Jeigu sutuoktiniai neturi bendros nuolatinės gyvenamosios vietos, taikoma paskutinės jų bendros nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teisė, o kai tokios bendros vietos nėra, – bylą nagrinėjančio teismo valstybės teisė.
3. Jeigu valstybės, kurios piliečiai yra abu sutuoktiniai, teisė draudžia nutraukti santuoką arba nustato specialias santuokos nutraukimo sąlygas, santuoka gali būti nutraukta pagal Lietuvos Respublikos įstatymus, kai vienas sutuoktinis taip pat yra ir Lietuvos Respublikos pilietis arba turi nuolatinę gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje.
1.30 straipsnis. Santuokos pripažinimo negaliojančia, jos nutraukimo ir gyvenimo skyrium (separacijos) bylų jurisdikcija
Santuokos pripažinimo negaliojančia, jos nutraukimo ir gyvenimo skyrium (separacijos) bylos priklauso Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijai Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso numatytais atvejais.
1.31 straipsnis. Vaikų kilmės nustatymui (legitimacijai) taikytina teisė
1. Vaiko kilmė (tėvystės ar motinystės pripažinimas, nustatymas ar nuginčijimas) nustatoma arba pagal valstybės, kurios piliečiu tapo vaikas gimdamas, arba pagal valstybės, pripažįstamos kaip vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta jo gimimo momentu, arba pagal vieno iš vaiko tėvų nuolatinės gyvenamosios vietos ar valstybės, kurios piliečiu jis buvo vaiko gimimo momentu, teisę, atsižvelgiant į tai, kurios iš šių valstybių teisė yra palankesnė vaikui.
2. Vaiko kilmės nustatymo pasekmes nustato vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teisė.
3. Vaiko kilmės klausimus sprendžia Lietuvos Respublikos teismai ar kitos Lietuvos valstybės institucijos, jeigu vaiko ar vieno iš jo tėvų nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje.
4. Vaiko tėvo (motinos) veiksnumas pripažįstant tėvystę (motinystę) nustatomas pagal valstybės, kurioje yra jo (jos) nuolatinė gyvenamoji vieta tėvystės (motinystės) pripažinimo metu, teisę. Tėvystės (motinystės) pripažinimo formai taikoma tėvystės (motinystės) pripažinimo vietos arba vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teisė.
5. Šio straipsnio nuostatos taip pat taikomos nesusituokusiems tėvams gimusio vaiko kilmės nustatymui (legitimacijai).
1.32 straipsnis. Vaikų ir tėvų tarpusavio santykiams taikytina teisė
1. Vaikų ir tėvų asmeniniams ir turtiniams santykiams taikoma vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teisė.
2. Jeigu nė vienas iš vaiko tėvų neturi nuolatinės gyvenamosios vietos valstybėje, kurioje yra vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta, o vaikas ir abu jo tėvai yra tos pačios valstybės piliečiai, taikoma valstybės, kurios piliečiai jie visi yra, teisė.
1.33 straipsnis. Įvaikinimo santykiams taikytina teisė
1. Įvaikinimo santykiai nustatomi pagal vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teisę.
2. Jeigu yra aišku, kad įvaikinus pagal įvaikinamo vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teisę įvaikinimas nebus pripažįstamas įtėvių (įtėvio) nuolatinės gyvenamosios vietos valstybėje ar valstybėje, kurios piliečiai jie (jis) yra, gali būti įvaikinama pagal šių valstybių teisę, jeigu tai nepakenks vaiko interesams. Jeigu neaišku, ar įvaikinimas bus pripažintas kitoje valstybėje, įvaikinti draudžiama.
3. Įvaikio ir įtėvių bei jų giminaičių tarpusavio santykiams taikoma įtėvių (įtėvio) nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teisė.
4. Bylos, susijusios su įvaikinimu, priklauso Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijai, jeigu vaiko ar jo įtėvių (įtėvio) nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje.
1.34 straipsnis. Nepilnamečių gynimui, jų globai ir rūpybai taikytina teisė
Nepilnamečių gynimui, jų globai ir rūpybai taikytina teisė nustatoma pagal 1961 m. spalio 5 d. Hagos konvenciją dėl valdžios institucijų teisių ir taikytinos teisės nepilnamečių teisių gynimo srityje.
1.35 straipsnis. Pilnamečių šeimos narių globai ir rūpybai taikytina teisė
1. Pilnamečių šeimos narių globą ir rūpybą nustato šių asmenų nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teisė.
2. Bylos, susijusios su pilnamečių asmenų globa ar rūpyba, priklauso Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijai, jeigu tokio asmens nuolatinė gyvenamoji ar turto buvimo vieta yra Lietuvos Respublikoje.
1.36 straipsnis. Šeimos narių tarpusavio išlaikymo (alimentiniams) santykiams taikytina teisė
Šeimos narių tarpusavio išlaikymo (alimentiniams) santykiams taikytina teisė nustatoma pagal 1973 m. spalio 2 d. Hagos konvenciją dėl išlaikymo prievolėms taikytinos teisės.
PENKTASIS SKIRSNIS
SUTARTINĖMS PRIEVOLĖMS TAIKYTINA TEISĖ
1.37 straipsnis. Sutartinėms prievolėms taikytina teisė
1. Sutartinėms prievolėms taikoma prievolės šalių susitarimu pasirinkta teisė. Toks šalių susitarimas gali būti numatytas pagal šalių sudarytos sutarties sąlygas arba gali būti nustatomas pagal faktines bylos aplinkybes. Šalys savo susitarimu gali pasirinkti tam tikros valstybės teisę, kuri bus taikoma visai sutarčiai arba atskirai jos daliai ar atskiroms dalims.
2. Šalys savo susitarimu bet kada gali pakeisti anksčiau pasirinktą sutartinei prievolei taikytiną teisę kita teise. Taikytinos teisės pakeitimas galioja atgaline tvarka, tačiau negali būti panaudotas prieš trečiuosius asmenis ir nepadaro sutarties negaliojančios.
3. Aplinkybė, kad šalys susitarimu pasirinko sutarčiai taikytiną užsienio teisę, nėra pagrindas atsisakyti taikyti Lietuvos Respublikos ar kitos valstybės imperatyvias teisės normas, kurių šalys savo susitarimu negali pakeisti ar jų atsisakyti.
4. Jeigu šalys nepasirinko taikytinos teisės, taikoma valstybės, su kuria sutartinė prievolė yra labiausiai susijusi, teisė. Tokiu atveju preziumuojama, kad labiausiai su prievole pagal sutartį yra susijusi valstybė, kurios teritorijoje yra:
1) šalies, kuri turi įvykdyti pareigą, labiausiai būdingą tai sutarčiai, nuolatinė gyvenamoji vieta ar centrinė administracija. Jeigu prievolė yra labiau susijusi su prievolės šalies verslo vietos valstybės teise, taikoma verslo vietos valstybės teisė;
2) nekilnojamojo daikto buvimo vieta, kai sutarties dalykas yra teisė į nekilnojamąjį daiktą ar teisė naudoti nekilnojamąjį daiktą;
3) vežėjo pagrindinė verslo vieta vežimo sutarties sudarymo metu, jeigu toje pat valstybėje, kur yra vežėjo pagrindinė verslo vieta, buvo pakrauti kroviniai ar yra krovinio siuntėjo pagrindinė buveinė arba krovinio išsiuntimo vieta.
5. Šio straipsnio 4 dalis netaikoma, jeigu sutarčiai labiausiai būdingos pareigos įvykdymo vietos nustatyti negalima ir toje dalyje nustatytomis prezumpcijomis negalima remtis, nes iš bylos aplinkybių matyti, kad sutartis yra labiau susijusi su kita valstybe.
6. Draudimo sutartims taikoma valstybės, kurios teritorijoje yra draudiko nuolatinė gyvenamoji ar verslo vieta, o nekilnojamojo daikto draudimo atveju – valstybės, kurios teritorijoje yra daiktas, teisė.
7. Arbitražiniam susitarimui taikoma teisė, reglamentuojanti pagrindinę sutartį, o jei ši negalioja, arbitražinio susitarimo sudarymo vietos teisė, o kai sudarymo vietos nustatyti neįmanoma, – arbitražo vietos valstybės teisė.
8. Sutartims, sudarytoms biržoje ar aukcione, taikoma biržos ar aukciono vietos valstybės teisė.
1.38 straipsnis. Sandorio formai taikytina teisė
1. Sandorio formai taikytina teisė nustatoma pagal šio kodekso 1.37 straipsnio 1 dalies nuostatas.
2. Jeigu sandorio šalys susitarimu nepasirinko taikytinos teisės, sandorio formai taikoma sandorio sudarymo vietos teisė. Skirtingose valstybėse esančių šalių sudaryta sutartis taip pat galioja, jeigu jos forma atitinka bent vienos iš tų valstybių tokio sandorio formai taikomus teisės reikalavimus.
3. Sandorių, kurių dalykas yra nekilnojamasis daiktas ar teisės į jį, forma turi atitikti nekilnojamojo daikto buvimo vietos valstybės teisės reikalavimus.
4. Vartojimo sutarčių formai yra taikoma vartotojo nuolatinės gyvenamosios vietos teisė.
KEISTA:
2013 12 19 įstatymu Nr. XII-700 (nuo 2014 06 13)
(TAR, 2014, Nr. 2014-00069)
1.39 straipsnis. Užsienio teisės taikymo vartojimo sutartims ypatumai
1. NETEKO GALIOS:
2013 12 19 įstatymu Nr. XII-700 (nuo 2014 06 13)
(TAR, 2014, Nr. 2014-00069)
2. Šio kodekso 1.37 straipsnio 1 dalyje numatyta sutarties šalių teisė pasirinkti sutartinei prievolei taikytiną teisę neatima ir neriboja vartotojo teisės ginti savo interesus priemonėmis ir būdais, kuriuos nustato jo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teisė, jeigu:
1) vartojimo sutartis buvo sudaryta jo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybėje pagal specialią ofertą ar reklamą toje šalyje;
2) vartotojas buvo kitos sutarties šalies paskatintas vykti į užsienio valstybę sudaryti sutarties;
3) kita šalis ar jos atstovas gavo užsakymą iš vartotojo šio nuolatinės gyvenamosios vietos valstybėje.
3. Jeigu vartojimo sutarties šalys nepasirinko taikytinos teisės, taikoma valstybės, kurioje yra vartotojo nuolatinė gyvenamoji vieta, teisė.
4. Šio straipsnio nuostatos netaikomos vežimo sutartims, taip pat paslaugų sutartims, pagal kurias vartotojui paslaugos teikiamos tik kitoje valstybėje, o ne Lietuvos Respublikoje.
1.40 straipsnis. Įgaliojimo formai, galiojimo terminui ir turiniui taikytina teisė
Įgaliojimo formai taikoma valstybės, kurioje jis išduotas, teisė. Įgaliojimo galiojimo terminas, jeigu nenurodytas įgaliojime, taip pat atstovo teisės ir pareigos, atstovo ir atstovaujamojo tarpusavio atsakomybė bei jų atsakomybė tretiesiems asmenims yra nustatoma pagal valstybės, kurioje atstovas veikia, teisę.
1.41 straipsnis. Dovanojimo sutartims taikytina teisė
1. Dovanojimo sutartims taikoma dovanotojo nuolatinės gyvenamosios ar verslo vietos valstybės teisė, išskyrus nekilnojamojo daikto dovanojimo sutartis, šioms sutartims taikoma nekilnojamojo daikto buvimo vietos teisė.
2. Dovanojimo sutartis negali būti pripažinta negaliojančia, jeigu jos forma atitinka dovanojimo sutarties sudarymo vietos arba dovanotojo nuolatinės gyvenamosios ar verslo vietos valstybės teisės reikalavimus.
1.42 straipsnis. Reikalavimo perleidimui ar skolos perkėlimui taikytina teisė
1. Su reikalavimo perleidimu ar skolos perkėlimu susijusiems santykiams taikoma šalių susitarimu pasirinkta teisė.
2. Šalių pasirinkta teisė perleidžiant reikalavimą negali būti panaudota prieš skolininką, jeigu nebuvo gautas jo sutikimas dėl pasirinktos taikytinos teisės.
3. Jeigu šalys nepasirinko taikytinos teisės, su reikalavimo perleidimu ir skolos perkėlimu susijusiems santykiams taikoma teisė, reglamentuojanti pagrindinę prievolę, dėl kurios atsirandantis reikalavimas (skola) yra perleidžiamas (perkeliama).
4. Reikalavimo perleidimo ar skolos perkėlimo formai taikoma reikalavimo perleidimui ar skolos perkėlimui taikytina teisė.
ŠEŠTASIS SKIRSNIS
PADARYTOS ŽALOS (DELIKTINĖMS) PRIEVOLĖMS TAIKYTINA TEISĖ
1.43 straipsnis. Dėl padarytos žalos atsirandančioms prievolėms taikytina teisė
1. Šalių teisės ir pareigos pagal prievoles, atsirandančias dėl padarytos žalos, nukentėjusiojo pasirinkimu nustatomos pagal valstybės, kurioje padarytas veiksmas ar buvo kitokių žalą sukėlusių aplinkybių, teisę arba pagal žalos atsiradimo vietos valstybės teisę.
2. Jeigu veiksmo padarymo ar kitokių aplinkybių arba žalos atsiradimo vietos valstybės nustatyti neįmanoma, taikoma valstybės, su kuria yra labiausiai susijusi ta žalos atlyginimo byla, teisė.
3. Po žalos padarymo šalys gali susitarti, kad žalos atlyginimui bus taikoma bylą nagrinėjančio teismo vietos valstybės teisė.
4. Jeigu abiejų šalių nuolatinė gyvenamoji vieta yra toje pat valstybėje, žalos atlyginimui taikoma šios valstybės teisė.
5. Prievolėms, atsirandančioms dėl netinkamos kokybės produktų padarytos žalos, taikoma žalos padarymo vietos valstybės teisė, jeigu šioje valstybėje yra nukentėjusiojo nuolatinė gyvenamoji vieta ar atsakingo už žalą asmens verslo vieta arba šioje valstybėje nukentėjusysis įsigijo produktą. Jeigu nukentėjusiojo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybėje yra atsakingo už žalą asmens verslo vieta arba šioje valstybėje nukentėjusysis įsigijo produktą, tai taikoma nukentėjusiojo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teisė. Jeigu pagal šioje dalyje išvardytus kriterijus taikytinos teisės nustatyti negalima, taikoma atsakingo už žalą asmens verslo vietos valstybės teisė, išskyrus atvejus, kai ieškovas savo reikalavimą grindžia žalos padarymo vietos valstybės teise.
6. Remiantis prievolėms, atsirandančioms dėl žalos padarymo, taikytina teise nustatomos civilinės atsakomybės sąlygos, jos mastas, atsakingas asmuo, atleidimo nuo civilinės atsakomybės sąlygos.
1.44 straipsnis. Eismo įvykio metu padarytos žalos atlyginimui taikytina teisė
Reikalavimams atlyginti žalą, padarytą eismo įvykio metu, taikytina teisė nustatoma pagal 1971 m. gegužės 4 d. Hagos konvenciją dėl eismo įvykiams taikytinos teisės.
1.45 straipsnis. Reikalavimams atlyginti asmeninėms neturtinėms teisėms padarytą žalą taikytina teisė
1. Reikalavimams atlyginti asmeninėms neturtinėms teisėms visuomenės informavimo priemonių veiksmais padarytą žalą taikoma nukentėjusiojo pasirinkimu nukentėjusiojo nuolatinės gyvenamosios ar verslo vietos arba žalos atsiradimo vietos valstybės teisė, arba žalą padariusio asmens nuolatinės gyvenamosios ar verslo vietos valstybės teisė.
2. Replikai (paneigimui) taikoma valstybės, kurioje buvo paskelbta publikacija ar iš kurios buvo transliuojama radijo ar televizijos laida, teisė.
1.46 straipsnis. Reikalavimams atlyginti nesąžininga konkurencija padarytą žalą taikytina teisė
Reikalavimams atlyginti nesąžininga konkurencija padarytą žalą taikoma valstybės, kurios rinkoje atsirado nesąžiningos konkurencijos neigiamos pasekmės, teisė. Jeigu nesąžininga konkurencija pažeidė tik pavienio asmens interesus, taikoma valstybės, kurios teritorijoje yra nukentėjusiojo verslo vieta, teisė.
1.47 straipsnis. Skolininkų daugetas
Jeigu žalą padarė keli asmenys, taikytina teisė nustatoma atskirai kiekvienam iš jų pagal šio kodekso 1.43 straipsnio nuostatas.
SEPTINTASIS SKIRSNIS
DAIKTINĖMS TEISĖMS TAIKYTINA TEISĖ
1.48 straipsnis. Nuosavybės teisiniams santykiams taikytina teisė
1. Nuosavybės teisė ir kitos daiktinės teisės į nekilnojamąjį ir kilnojamąjį daiktą nustatomos pagal valstybės, kurioje buvo tas daiktas jo teisinės padėties pasikeitimo metu, teisę. Daiktas pripažįstamas nekilnojamuoju ar kilnojamuoju pagal jo buvimo vietos valstybės teisę.
2. Nuosavybės ir kitų daiktinių teisių oficialiai registracijai taikoma valstybės, kurioje yra daiktas jo registravimo metu, teisė.
3. Nuosavybės teisė ir kitos daiktinės teisės į vežamą daiktą (krovinį) nustatomos pagal šio daikto paskyrimo vietos valstybės teisę.
4. Nuosavybės teisė į nekilnojamąjį daiktą, kai yra įgyjamoji senatis, nustatoma pagal daikto buvimo vietos valstybės teisę.
1.49 straipsnis. Šalių teisė pasirinkti kilnojamajam daiktui taikytiną teisę
1. Kaip taikytiną teisių į kilnojamąjį daiktą atsiradimui ir pabaigai teisę šalys susitarimu gali pasirinkti daikto išsiuntimo ar paskyrimo vietos valstybės teisę arba sandoriui taikytiną teisę.
2. Aplinkybė, kad šalys pasirinko tokią taikytiną teisę, negali būti panaudota prieš trečiuosius asmenis.
1.50 straipsnis. Teisės į kilnojamąjį daiktą suvaržymams taikytina teisė
1. Jeigu teisė į daiktą, kuris įvežamas į Lietuvos Respubliką, yra suvaržytas užsienyje, tai pripažįstama, kad ši teisė yra suvaržyta ir Lietuvos Respublikoje.
2. Užsienyje atsiradusi daikto sulaikymo teisė galioja ir įvežtam į Lietuvos Respubliką kilnojamajam daiktui, tačiau ji negali būti panaudota prieš sąžiningus trečiuosius asmenis.
3. Daikto sulaikymo teisę eksportuojamam kilnojamajam daiktui nustato daikto paskyrimo vietos valstybės teisė.
1.51 straipsnis. Įkeitimui taikytina teisė
1. Teisių, vertybinių popierių ir reikalavimo teisės įkeitimą nustato šalių susitarimu pasirinkta teisė, tačiau taikytinos teisės pasirinkimas negali būti panaudotas prieš trečiuosius asmenis.
2. Jeigu šalys nepasirinko taikytinos teisės, reikalavimo teisę ir vertybinių popierių įkeitimą nustato kreditoriaus nuolatinės gyvenamosios ar verslo vietos valstybės teisė, o kitų teisių įkeitimą – šioms teisėms taikytina teisė.
AŠTUNTASIS SKIRSNIS
INTELEKTINEI NUOSAVYBEI TAIKYTINA TEISĖ
1.52 straipsnis. Su intelektinės nuosavybės teise susijusioms sutartims taikytina teisė
1. Jeigu šalys nepasirinko taikytinos teisės (šio kodekso 1.37 straipsnis), su intelektinės nuosavybės teisėmis susijusioms sutartims taikoma šias teises perleidžiančios ar suteikiančios teisę jomis naudotis šalies nuolatinės gyvenamosios ar verslo vietos valstybės teisė.
2. Darbdavio ir darbuotojo sutartims dėl intelektinės nuosavybės objekto sukūrimo darbo metu taikoma darbo sutartims taikytina teisė.
1.53 straipsnis. Intelektinės nuosavybės teisės ir jų gynimui taikytina teisė
1. Intelektinės nuosavybės teisėms ir jų gynimui taikoma valstybės, kurioje prašoma apginti šias teises, teisė.
2. Jeigu yra pažeistos intelektinės nuosavybės teisės, šalys po žalos padarymo savo susitarimu kaip taikytiną teisę gali pasirinkti bylą nagrinėjančio teismo vietos valstybės teisę.
DEVINTASIS SKIRSNIS
KITOKIOMS PRIEVOLĖMS TAIKYTINA TEISĖ
1.54 straipsnis. Dėl turto nepagrįsto įgijimo ar sutaupymo atsirandančioms prievolėms taikytina teisė
1. Iš prievolės, įvykdytos be teisinio pagrindo, atsirandantiems reikalavimams taikoma valstybės, pagal kurios įstatymus nustatytinas prievolės teisinis pagrindas, teisė.
2. Dėl turto nepagrįsto įgijimo neteisėtais veiksmais atsirandantiems reikalavimams taikoma valstybės, kur buvo atlikti neteisėti veiksmai, teisė.
3. Jeigu turtas buvo nepagrįstai įgytas ar sutaupytas egzistuojant šalių teisiniam santykiui, taikoma tą teisinį santykį nustatanti teisė.
1.55 straipsnis. Vienašaliams sandoriams taikytina teisė
Vienašaliams sandoriams taikoma valstybės, kurioje jie buvo sudaryti, teisė.
1.56 straipsnis. Vertybiniams popieriams taikytina teisė
1. Čekiams ir vekseliams taikomos 1931 m. kovo 19 d. Ženevos konvencija dėl įstatymų kolizijų naudojant čekius sprendimo ir 1930 m. birželio 7 d. Ženevos konvencija dėl įstatymų kolizijų naudojant įsakomuosius ir paprastuosius vekselius sprendimo.
2. Kitiems vertybiniams popieriams taikoma jų išleidimo (išdavimo) vietos valstybės teisė.
1.57 straipsnis. Atsiskaitymų valiutai taikytina teisė
1. Atsiskaitymų valiuta nustatoma pagal valstybės, kurioje turi būti atliktas mokėjimas, teisę, jeigu šalys savo susitarimu nėra pasirinkusios atsiskaitymų valiutos.
2. Visais kitais atvejais valiutai taikoma valiutos valstybės teisė.
1.58 straipsnis. Kitais pagrindais atsirandančioms prievolėms taikytina teisė
Dėl kito asmens reikalų tvarkymo atsirandančioms prievolėms ir kitais šiame skyriuje nenumatytais pagrindais atsirandančioms prievolėms taikoma valstybės, kurioje buvo prievolių atsiradimo pagrindas, teisė.
1.59 straipsnis. Ieškinio senačiai taikytina teisė
Ieškinio senatis nustatoma pagal teisę, kuri taikoma civilinių teisinių santykių dalyvių teisėms ir pareigoms nustatyti.
DEŠIMTASIS SKIRSNIS
PAVELDĖJIMO SANTYKIAMS TAIKYTINA TEISĖ
1.60 straipsnis. Veiksnumas pagal testamentą
Testatoriaus galėjimas sudaryti, pakeisti ar panaikinti testamentą nustatomas pagal testatoriaus nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teisę. Jeigu asmuo nuolatinės gyvenamosios vietos neturėjo ar ją nustatyti neįmanoma, tai galėjimas sudaryti testamentą nustatomas pagal jo sudarymo vietos valstybės teisę.
1.61 straipsnis. Testamento forma
1. Testamento, jo pakeitimo ar panaikinimo formai taikoma šių aktų sudarymo vietos valstybės teisė.
2. Testamentas, jo pakeitimas ar panaikinimas taip pat galioja, jeigu šių aktų forma atitinka testatoriaus nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teisės reikalavimus arba valstybės, kurios pilietis testatorius buvo šių aktų sudarymo metu, arba jo gyvenamosios vietos valstybės šių aktų sudarymo ar mirties metu teisės reikalavimus. Testamentas dėl nekilnojamojo daikto, taip pat tokio testamento pakeitimas ar panaikinimas galioja, jeigu jų forma atitinka nekilnojamojo daikto buvimo vietos valstybės teisę.
1.62 straipsnis. Kitiems paveldėjimo teisės santykiams taikytina teisė
1. Kitiems paveldėjimo teisės santykiams, išskyrus su nekilnojamųjų daiktų paveldėjimu susijusius, taikoma valstybės, kurios teritorijoje buvo nuolatinė palikėjo gyvenamoji vieta jo mirties momentu, teisė. Nekilnojamojo daikto paveldėjimo santykiams taikoma nekilnojamojo daikto buvimo vietos valstybės teisė.
2. Jeigu palikimas atsirado po Lietuvos Respublikos piliečio mirties, tai nepaisant taikytinos teisės jo įpėdiniai, gyvenantys Lietuvos Respublikoje ir turintys teisę į privalomąją palikimo dalį, paveldi šią dalį pagal Lietuvos Respublikos teisę, išskyrus nekilnojamuosius daiktus.
3. Jeigu pagal paveldėjimo santykiams taikytiną teisę turtas negali pereiti užsienio valstybei, kai kitų įpėdinių nėra, o turtas yra Lietuvoje, tai šis turtas pereina Lietuvos Respublikos nuosavybėn.
II DALIS
SANDORIAI
III SKYRIUS
SANDORIŲ SAMPRATA IR FORMA
1.63 straipsnis. Sandorių samprata ir rūšys
1. Sandoriais laikomi asmenų veiksmai, kuriais siekiama sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ir pareigas.
2. Sandoriai gali būti vienašaliai, dvišaliai ir daugiašaliai.
3. Vienašaliu laikomas sandoris, kuriam sudaryti būtina ir pakanka vienos šalies valios.
4. Iš vienašalio sandorio atsiranda pareigos jį sudariusiam asmeniui. Kitiems asmenims iš vienašalio sandorio pareigos atsiranda tik įstatymų nustatytais atvejais arba kai tie asmenys sutinka.
5. Vienašaliams sandoriams prievoles ir sutartis reglamentuojančios teisės normos taikomos tiek, kiek tai neprieštarauja įstatymams ir vienašalio sandorio esmei.
6. Dvišaliu laikomas sandoris, kuriam sudaryti būtina dviejų šalių suderinta valia.
7. Daugiašaliu laikomas sandoris, kuriam sudaryti reikalinga suderinta trijų ir daugiau šalių valia.
1.64 straipsnis. Valios išreiškimo forma
1. Sandorį sudarančio asmens laisva valia gali būti išreikšta žodžiu, raštu, veiksmu ar kitokia valios išreiškimo forma.
2. Asmens valia gali būti numanoma atsižvelgiant į konkrečias sandorio sudarymo aplinkybes.
3. Tylėjimas laikomas asmens valios išraiška tik įstatymų ar sandorio šalių susitarimo numatytais atvejais.
1.65 straipsnis. Valios išreiškimas viešu skelbimu
1. Įstatymų ar sutarties nustatytais atvejais asmuo turi teisę išreikšti savo valią viešu skelbimu šio straipsnio nustatyta tvarka (viešas įgaliojimas, viešas įgaliojimo panaikinimas ir kt.).
2. Viešas skelbimas skelbiamas paskutinės žinomos kitos sandorio šalies gyvenamosios ar verslo vietos arba viešai išreiškiančio savo valią asmens gyvenamosios ar verslo vietos laikraštyje (jeigu toks yra) ir viename iš nacionalinių Lietuvos Respublikos laikraščių arba atitinkamų visuomenės informavimo priemonių interneto svetainėse, o sutartyje numatytais atvejais – sutartyje nurodytoje interneto svetainėje.
KEISTA:
1. 2011 06 21 įstatymu Nr. XI-1484 (nuo 2011 10 01)
(Žin., 2011, Nr. 85-4130)
2. 2022 06 30 įstatymu Nr. XIV-1346 (nuo 2023 01 01)
(TAR, 2022, Nr. 2022-15441)
3. Preziumuojama, kad valios išreiškimas tapo žinomas kitai sandorio šaliai praėjus keturiolikai dienų nuo paskutinio viešo paskelbimo dienos. Tačiau ši prezumpcija netaikoma, jeigu savo valią viešai paskelbęs asmuo neatliko visų įmanomų ir jam prieinamų veiksmų kitos sandorio šalies gyvenamajai ar verslo vietai nustatyti.
4. Apie asmens valią viešai skelbiama valią reiškiančiojo lėšomis.
1.66 straipsnis. Sąlyginis sandoris
1. Teisių arba pareigų atsiradimą, pasikeitimą ar pabaigą sandoris gali padaryti priklausomus nuo tam tikrų sąlygų buvimo ar nebuvimo.
2. Sandoris laikomas sudarytu su atidedamąja sąlyga, jeigu šalys sandoriu nustatomų teisių ir pareigų atsiradimą padarė priklausomą nuo tokios aplinkybės, kurios buvimas ar nebuvimas nežinomas.
3. Sandoris laikomas sudarytu su naikinamąja sąlyga, jeigu šalys sandoriu nustatomų teisių ir pareigų pasibaigimą padarė priklausomą nuo aplinkybės, kurios buvimas ar nebuvimas nežinomas.
4. Jeigu teisių ar pareigų atsiradimą, pasikeitimą ar pabaigą šalys padarė priklausomus nuo neteisėtos arba viešajai tvarkai ar gerai moralei prieštaraujančios sąlygos įvykdymo arba nuo neteisėtų veiksmų atlikimo, tai toks sandoris yra niekinis.
1.67 straipsnis. Nesąžiningo sukliudymo ar padėjimo sąlygai atsirasti pasekmės
1. Jeigu sąlygai atsirasti nesąžiningai sukliudė šalis, kuriai ta sąlyga nenaudinga, tai pripažįstama, kad sąlyga buvo.
2. Jeigu sąlygai atsirasti nesąžiningai padėjo šalis, kuriai ta sąlyga naudinga, tai pripažįstama, kad sąlygos nebuvo.
1.68 straipsnis. Kitos sąlyginio sandorio pasekmės
1. Jeigu sąlyga sandorio sudarymo metu jau buvo, tai sandoris laikomas besąlyginiu, kai ta sąlyga atidedamoji, arba niekiniu, kai ta sąlyga naikinamoji.
2. Jeigu sandorio sudarymo metu buvo aišku, kad sąlygos neatsiras, tai sandoris laikomas besąlyginiu, kai ta sąlyga atidedamoji, arba niekiniu, kai ta sąlyga naikinamoji.
3. Jeigu atidedamosios sąlygos objektyviai negali būti, tai sandoris yra niekinis, o jeigu objektyviai negali būti naikinamosios sąlygos, sandoris yra besąlyginis.
4. Jeigu atidedamosios sąlygos buvimas išimtinai priklauso tik nuo skolininko valios, tai sandoris yra niekinis.
1.69 straipsnis. Sandorio sudarymo vieta
1. Vienašalio sandorio sudarymo vieta laikoma sandorio šalies valios išreiškimo vieta (įgaliojimo sudarymo, testamento patvirtinimo vieta ir t. t.).
2. Dvišalio ar daugiašalio sandorio sudarymo vieta laikoma oferento gyvenamoji ar verslo vieta, jeigu šalių susitarimo ar įstatymų nenumatyta kas kita.
3. Jeigu sandoriui sudaryti nebūtina, kad oferentas gautų pranešimą apie akceptą, tai sandorio sudarymo vieta laikoma akceptanto gyvenamoji ar verslo vieta arba akceptanto faktinių veiksmų atlikimo vieta.
1.70 straipsnis. Sandorių sudarymo tvarka
1. Fiziniai asmenys sandorius sudaro patys arba per atstovus. Neleidžiama sudaryti sandorio per atstovą, jeigu to pobūdžio sandorį kaip to sandorio šalis gali sudaryti tik asmeniškai pats fizinis asmuo, taip pat įstatymų numatytų kitų sandorių.
2. Juridinių asmenų vardu sandorius sudaro jų steigimo dokumentuose numatyti organai arba atstovai.
1.71 straipsnis. Sandorių forma
1. Sandoriai sudaromi žodžiu, raštu (paprasta arba notarine forma) arba konkliudentiniais veiksmais.
2. Sandoris, kuriam įstatymai nenustato konkrečios formos, laikomas sudarytu, jeigu iš asmens elgesio matyti jo valia sudaryti sandorį (konkliudentiniai veiksmai).
1.72 straipsnis. Žodinė sandorių forma
1. Sandoriai, kuriems įstatymai ar šalių susitarimas nenustato rašytinės formos, gali būti sudaromi žodžiu.
2. Su rašytinės sutarties vykdymu susiję sandoriai gali būti sudaromi žodžiu, jeigu tai neprieštarauja įstatymams ar sutarčiai.
1.73 straipsnis. Rašytinė sandorių forma
1. Paprasta rašytine forma turi būti sudaromi:
1) fizinių asmenų sandoriai, kai sandorio suma sudarymo metu yra didesnė kaip vienas tūkstantis penki šimtai eurų, išskyrus sandorius, kurie ir įvykdomi sudarymo metu;
KEISTA:
2014 10 16 įstatymu Nr. XII-1240 (nuo 2015 01 01)
(TAR, 2014, Nr. 2014-14518)
2) juridinių asmenų steigimo sandoriai, išskyrus ūkinių bendrijų steigimo sandorius, kurie turi būti sudaromi notarine forma;
KEISTA:
2012 06 19 įstatymu Nr. XI-2074 (nuo 2012 09 01)
(Žin., 2012, Nr. 78-4015)
3) prekių pirkimo-pardavimo išsimokėtinai sutartys;
4) draudimo sutartys;
5) arbitražiniai susitarimai;
6) kilnojamojo daikto nuomos ilgesniam nei vienerių metų terminui sutartys;
7) preliminarinės sutartys;
8) asmens išlaikymo iki gyvos galvos (rentos) sutartys;
9) taikos sutartys;
10) motorinės transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartys;
KEISTA:
2015 06 23 įstatymu Nr. XII-1851 (nuo 2015 11 01)
(TAR, 2015, Nr. 2015-10597)
11) kiti sandoriai, kuriems šis kodeksas ar kiti įstatymai nustato privalomą paprastą rašytinę formą.
KEISTA:
2015 06 23 įstatymu Nr. XII-1851 (nuo 2015 11 01)
(TAR, 2015, Nr. 2015-10597)
2. Rašytinės formos sandoriai sudaromi surašant vieną dokumentą, pasirašomą visų sandorio šalių, arba šalims apsikeičiant atskirais dokumentais. Rašytinės formos dokumentui prilyginami šalių pasirašyti dokumentai, perduoti telekomunikacijų galiniais įrenginiais, jeigu yra užtikrinta teksto apsauga ir galima identifikuoti parašą.
KEISTA:
2021 06 17 įstatymu Nr. XIV-421 (nuo 2022 01 01)
(TAR, 2021, Nr. 2021-14578)
3. Šalys susitarimu gali nustatyti papildomų rašytinės sandorio formos reikalavimų (tam tikrų asmenų parašų buvimas, dokumento antspaudavimas, specialios formos dokumento surašymas ir t. t.) bei numatyti tokių papildomų reikalavimų nesilaikymo teisines pasekmes. Kai šalys šių reikalavimų nesilaiko, sandoris laikomas nesudarytu, jeigu šalių susitarimu nenustatyta ko kita.
1.74 straipsnis. Notarinė sandorių forma
1. Notarine forma turi būti sudaromi:
1) daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą perleidimo ir daiktinių teisių bei nekilnojamojo daikto suvaržymo sandoriai, išskyrus bankroto proceso metu sudaromus nekilnojamojo daikto perleidimo sandorius, jeigu šiame kodekse nenustatyta kitaip;
KEISTA:
2012 05 10 įstatymu Nr. XI-2001 (nuo 2013 03 01)
(Žin., 2012, Nr. 57-2824)
2) vedybų sutartys (ikivedybinė ir povedybinė);
3) uždarųjų akcinių bendrovių akcijų pirkimo-pardavimo sutartys, kai parduodama 25 procentai ar daugiau uždarosios akcinės bendrovės akcijų arba akcijų pardavimo kaina yra didesnė kaip keturiolika tūkstančių penki šimtai eurų, išskyrus atvejus, kai uždarosios akcinės bendrovės akcininkų asmeninės vertybinių popierių sąskaitos perduotos tvarkyti juridiniam asmeniui, turinčiam teisę atidaryti ir tvarkyti finansinių priemonių asmenines sąskaitas, arba uždarosios akcinės bendrovės akcijos parduodamos sudarius valstybei ar savivaldybei nuosavybės teise priklausančių akcijų privatizavimo sandorį;
KEISTA:
1. 2014 09 18 įstatymu Nr. XII-1091 (nuo 2015 01 01)
(TAR, 2014, Nr. 2014-12715)
2. 2017 06 29 įstatymu Nr. XIII-557 (nuo 2018 01 01)
(TAR, 2017, Nr. 2017-12060)
4) kiti sandoriai, kuriems šis kodeksas nustato privalomą notarinę formą.
KEISTA:
2014 09 18 įstatymu Nr. XII-1091 (nuo 2015 01 01)
(TAR, 2014, Nr. 2014-12715)
1.75 straipsnis. Teisinė sandorių registracija
1. Įstatymas gali nustatyti privalomą tam tikrų sandorių teisinę registraciją. Šalims sandoris galioja, nors ir nėra privalomai įregistruotas. Šalių teisės ir pareigos tokiais atvejais atsiranda ne nuo sandorio įregistravimo, o nuo to momento, kuris yra nustatytas įstatyme ar šalių susitarimu, išskyrus atvejus, kai šis kodeksas nustato, kad šalių teisės ir pareigos atsiranda tik nuo sandorio įregistravimo.
2. Neįregistravusios sandorio šalys negali panaudoti sandorio fakto prieš trečiuosius asmenis ir įrodinėti savo teisių prieš trečiuosius asmenis remdamosi kitais įrodymais.
3. Jeigu tą patį daiktą ar daiktines teises įgijo keli asmenys, tačiau vienas asmuo sandorį įregistravo, o kiti ne, tai laikoma, kad daiktą ar daiktines teises įgijo sandorį įregistravęs asmuo. Jeigu nė vienas asmuo sandorio neįregistravo, laikoma, kad teises įgijo pirmasis sandorį sudaręs asmuo.
4. Jeigu tas pačias teises į daiktą ar daiktines teises įregistravo keli asmenys, tai laikoma, kad teises įgijo pirmasis sandorį įregistravęs asmuo.
5. Privalomą sandorių teisinę registraciją atliekančių valstybės institucijų ar kitų organizacijų darbuotojų neteisėtais veiksmais asmenims padarytą žalą atlygina valstybė.
1.76 straipsnis. Rašytinės formos sandorių pasirašymas
1. Rašytinės formos sandorius turi pasirašyti juos sudarę asmenys. Jeigu fizinis asmuo dėl fizinio trūkumo, ligos ar kitokių priežasčių negali pats pasirašyti, jo pavedimu sandorį gali už jį pasirašyti kitas asmuo. Už kitą asmenį pasirašiusio asmens parašą turi patvirtinti notaras arba įmonės, įstaigos ar organizacijos, kurioje jis dirba ar mokosi, vadovas ar jo pavaduotojas, arba stacionarinės gydymo įstaigos, kurioje jis gydosi, vyriausiasis gydytojas ar jo pavaduotojas, arba karinio dalinio vadas ar jo pavaduotojas, kai sandorį sudaro karys, arba tolimajame plaukiojime esančio laivo kapitonas, kartu nurodydami priežastį, dėl kurios sudarantis sandorį asmuo pats negalėjo pasirašyti.
2. Jeigu sandoris buvo sudarytas panaudojant telekomunikacijų galinius įrenginius, tai visais atvejais privalo būti pakankamai duomenų sandorio šalims nustatyti. Jeigu tokių duomenų nėra, šalys, kilus ginčui, negali remtis liudytojų parodymais sandorio sudarymo faktui įrodyti.
1.77 straipsnis. Kitokios, negu įstatymo leidžiama, formos sandorių sudarymas
1. Sandoriai, kuriuos įstatymas leidžia sudaryti žodžiu, taip pat gali būti sudaromi paprastos rašytinės formos ar notarinės formos.
2. Notarinės formos gali būti ir tie sandoriai, kuriems sudaryti įstatymas nustato paprastą rašytinę formą.
IV SKYRIUS
NEGALIOJANTYS SANDORIAI
1.78 straipsnis. Niekiniai ir nuginčijami sandoriai
1. Sandoris laikomas niekiniu, jeigu jis, vadovaujantis įstatymais, negalioja, nepaisant to, yra ar ne teismo sprendimas pripažinti jį negaliojančiu. Šalys negali niekinio sandorio patvirtinti.
2. Sandoris, kurį pripažinti negaliojančiu būtinas teismo sprendimas, yra nuginčijamas sandoris.
3. Niekiniu sandoris gali būti laikomas tik tada, kai yra įstatymų nustatyti pagrindai.
4. Ieškinį dėl nuginčijamo sandorio pripažinimo negaliojančiu gali pareikšti tik įstatymų nurodyti asmenys.
5. Reikalavimą dėl niekinio sandorio teisinių pasekmių taikymo gali pareikšti bet kuris suinteresuotas asmuo. Niekinio sandorio teisines pasekmes ir niekinio sandorio faktą teismas konstatuoja ex officio (savo iniciatyva).
1.79 straipsnis. Nuginčijamo sandorio patvirtinimas
1. Šalis, turinti teisę sandorį nuginčyti, gali jį patvirtinti per kitos sandorio šalies arba įstatymų nustatytą terminą. Patvirtinusi sandorį, šalis netenka teisės jį ginčyti.
2. Preziumuojama, kad šalis sandorį patvirtino, jeigu po to, kai ji įgijo galimybę sandorį patvirtinti arba nuginčyti:
1) sandorį visiškai ar iš dalies įvykdė;
2) pareikalavo, kad kita šalis įvykdytų sandorį;
3) užtikrino kitai šaliai savo prievolių įvykdymą;
4) visiškai ar iš dalies perleido kitam asmeniui pagal tą sandorį įgytas teises.
1.80 straipsnis. Imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujančio sandorio negaliojimas
1. Imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja.
2. Kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija), o kai negalima grąžinti to, ką yra gavusi, natūra, – atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenumato kitokių sandorio negaliojimo pasekmių.
3. Restitucijos taisykles nustato šio kodekso šeštosios knygos normos.
4. Turtas, buvęs pripažinto negaliojančiu sandorio dalyku, negali būti išreikalautas iš jį sąžiningai įgijusio trečiojo asmens, išskyrus šio kodekso 4.96 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse numatytus atvejus.
1.81 straipsnis. Viešajai tvarkai ar gerai moralei prieštaraujančio sandorio negaliojimas
1. Viešajai tvarkai ar gerai moralei prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja.
2. Jeigu sandoris negalioja dėl šio straipsnio 1 dalyje numatytų priežasčių, šio kodekso 1.80 straipsnio 2 dalyje numatytos taisyklės netaikomos, kai abi šalys žinojo ar turėjo žinoti, jog sandoris prieštarauja viešajai tvarkai ar gerai moralei.
3. Vienašalė ar dvišalė restitucija galima, jeigu jos taikymas neprieštarauja imperatyvioms įstatymų normoms ar gerai moralei, t. y. kai nebuvo pasiektas viešajai tvarkai ar geros moralės normoms prieštaraujančio sandorio tikslas, o viešosios teisės normos nenustato tokio sandorio šalims turtinių sankcijų.
1.82 straipsnis. Juridinio asmens teisnumui prieštaraujančio sandorio negaliojimas
1. Sandoriai, sudaryti privataus juridinio asmens valdymo organų, pažeidžiant privataus juridinio asmens steigimo dokumentuose nustatytą jų kompetenciją ar prieštaraujantys juridinio asmens tikslams, gali būti pripažinti negaliojančiais tik tais atvejais, kai kita sandorio šalis veikė nesąžiningai, t. y. žinojo ar turėjo žinoti, kad tas sandoris prieštarauja privataus juridinio asmens veiklos tikslams. Juridinio asmens steigimo dokumentų paskelbimo faktas tokiais atvejais nėra pakankamas kitos šalies nesąžiningumo įrodymas, todėl juridinis asmuo turi įrodyti, kad kita sandorio šalis tikrai veikė nesąžiningai (šio kodekso 2.74, 2.83–2.85 straipsniai).
2. Viešųjų juridinių asmenų sudaryti sandoriai, prieštaraujantys jų veiklos tikslams, gali būti pripažįstami negaliojančiais.
3. Ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu šiame straipsnyje numatytais pagrindais turi teisę pareikšti pats juridinis asmuo, jo steigėjas (steigėjai) arba juridinio asmens dalyvis (dalyviai). Įstatymai gali nustatyti ir kitus asmenis, turinčius teisę pareikšti tokį ieškinį, arba specialius reikalavimus, kuriuos turi atitikti tą ieškinį reiškiantys asmenys (pvz., tam tikro akcijų (balsų) skaičiaus turėjimas).
4. Tokiems sandoriams yra taikomos šio kodekso 1.80 straipsnio 2 dalies nuostatos.
1.83 straipsnis. Įstatymų nustatyta tvarka neįregistruoto ar licencijos verstis tam tikra veikla neturinčio juridinio asmens vardu sudaryto sandorio teisinės pasekmės
1. Pagal įstatymų nustatyta tvarka neįregistruoto juridinio asmens vardu sudarytą sandorį teisės ir pareigos atsiranda jį sudariusiam asmeniui, jeigu nėra kito pagrindo tokį sandorį pripažinti negaliojančiu.
2. Pagal sandorius, sudarytus juridinio asmens vardu iki juridinio asmens įregistravimo, šiuos sandorius sudarę asmenys atsako solidariai, jeigu įregistruotas juridinis asmuo neprisiima prievolių pagal tuos sandorius (šio kodekso 2.61 straipsnis).
1.84 straipsnis. Neveiksnaus fizinio asmens sudaryto sandorio pripažinimas negaliojančiu
KEISTA:
2015 03 26 įstatymu Nr. XII-1566 (nuo 2016 01 01)
(TAR, 2015, Nr. 2015-05573)
1. Nepilnamečio iki keturiolikos metų sudarytas sandoris negalioja, išskyrus smulkius buitinius sandorius, kuriuos pagal šį kodeksą ir kitus įstatymus nepilnamečiai iki keturiolikos metų gali sudaryti savarankiškai.
2. Fizinio asmens, kuris dėl psichikos ir elgesio sutrikimo įstatymų nustatyta tvarka yra pripažintas neveiksniu tam tikroje srityje, toje srityje sudarytas sandoris negalioja.
KEISTA:
2019 01 11 įstatymu Nr. XIII-1923 (nuo 2019 05 01)
(TAR, 2019, Nr. 2019-00856)
3. Šio straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytais atvejais, be šio kodekso 1.80 straipsnio 2 dalyje numatytų pasekmių, veiksnioji šalis privalo atlyginti antrajai šaliai šios turėtas išlaidas, taip pat jos turto netekimą ar sužalojimą, jeigu veiksnioji šalis žinojo arba turėjo žinoti, kad antroji šalis yra neveiksni šioje srityje.
4. Ieškinį dėl tokio sandorio pripažinimo negaliojančiu gali pareikšti neveiksnaus tam tikroje srityje asmens atstovai pagal įstatymą ir prokuroras. Jeigu sandoris yra naudingas neveiksniam tam tikroje srityje asmeniui, jo atstovas pagal įstatymą įstatymų nustatyta tvarka sandorį gali patvirtinti.
1.85 straipsnis. Ribotai veiksnaus fizinio asmens ir fizinio asmens, kuris sprendimus tam tikroje srityje priima naudodamasis pagalba, nesinaudojant pagalba sudarytų sandorių pripažinimas negaliojančiais
KEISTA:
2015 03 26 įstatymu Nr. XII-1566 (nuo 2016 01 01)
(TAR, 2015, Nr. 2015-05573)
1. Fizinio asmens, kurio veiksnumas apribotas tam tikroje srityje dėl psichikos ir elgesio sutrikimo, toje srityje be rūpintojo sutikimo sudarytas sandoris gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal rūpintojo ar prokuroro ieškinį.
KEISTA:
2019 01 11 įstatymu Nr. XIII-1923 (nuo 2019 05 01)
(TAR, 2019, Nr. 2019-00856)
2. Fizinio asmens, kuris sprendimus tam tikroje srityje priima naudodamasis pagalba, toje srityje nesinaudojant pagalba sudarytas sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu šiame kodekse numatytais sandorių negaliojimo pagrindais pagal pagalbą teikiančio asmens ar prokuroro ieškinį.
3. Jeigu toks sandoris pripažįstamas negaliojančiu, taikomos šio kodekso 1.84 straipsnio 3 dalies nuostatos.
4. Rūpintojas gali duoti sutikimą sudaryti sandorį ir po jo sudarymo, jeigu sandoris yra naudingas asmeniui, kurio veiksnumas apribotas tam tikroje srityje.
1.86 straipsnis. Tariamojo sandorio negaliojimas
1. Tik dėl akių (neketinant sukurti teisinių pasekmių) sudarytas sandoris negalioja.
2. Tokiems sandoriams taikomos šio kodekso 1.80 straipsnio 2 dalies nuostatos.
1.87 straipsnis. Apsimestinio sandorio negaliojimas
1. Jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės.
2. Jeigu apsimestiniu sandoriu yra pažeistos trečiųjų asmenų teisės ar teisėti interesai, šie asmenys, gindami savo teises, gali panaudoti apsimetimo faktą prieš apsimestinio sandorio šalis.
3. Apsimestinio sandorio šalys apsimestinio sandorio sudarymo fakto negali panaudoti prieš trečiuosius asmenis, kurie sąžiningai įgijo teises apsimestinio sandorio pagrindu.
1.88 straipsnis. Nepilnamečio nuo keturiolikos iki aštuoniolikos metų sudaryto sandorio pripažinimas negaliojančiu
1. Nepilnamečio nuo keturiolikos iki aštuoniolikos metų be tėvų ar rūpintojų sutikimo sudarytą sandorį, išskyrus sandorius, kuriuos toks nepilnametis pagal šį kodeksą ar kitus įstatymus turi teisę sudaryti savarankiškai, gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal to nepilnamečio tėvų ar rūpintojų ieškinį.
2. Jeigu šio straipsnio 1 dalyje nurodytas sandoris pripažįstamas negaliojančiu, taikomos šio kodekso 1.84 straipsnio 3 dalies nuostatos.
3. Nepilnamečio atstovai pagal įstatymą gali duoti sutikimą sudaryti sandorį ir po jo sudarymo, jeigu sandoris naudingas nepilnamečiui.
1.89 straipsnis. Savo veiksmų reikšmės negalėjusio suprasti fizinio asmens sudaryto sandorio pripažinimas negaliojančiu
1. Fizinio asmens, kuris nors ir būdamas veiksnus, sandorio sudarymo metu buvo tokios būsenos, kad negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti, sudarytas sandoris gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal šio fizinio asmens ieškinį.
2. Jeigu šio straipsnio 1 dalyje nurodytas sandoris pripažįstamas negaliojančiu, tai, be šio kodekso 1.80 straipsnio 2 dalyje numatytų pasekmių šaliai, kuri sandorio sudarymo metu negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti, tos šalies turėtas išlaidas, taip pat jos turto netekimą ar sužalojimą atlygina antroji šalis, jeigu ši antroji šalis žinojo ar turėjo žinoti, kad su ja sandorį sudaręs asmuo buvo tokios būsenos.
1.90 straipsnis. Dėl suklydimo sudaryto sandorio pripažinimas negaliojančiu
1. Iš esmės suklydus sudarytas sandoris gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal klydusios šalies ieškinį.
2. Suklydimu laikoma klaidinga prielaida apie egzistavusius esminius sandorio faktus sandorio sudarymo metu.
3. Jeigu iš esmės suklydus sudarytas sandoris pripažįstamas negaliojančiu, tai taikomos šio kodekso 1.80 straipsnio 2 dalies nuostatos. Be to, šalis, pagal kurios ieškinį sandoris pripažintas negaliojančiu, turi teisę reikalauti iš antrosios šalies atlyginti turėtas išlaidas, taip pat savo turto netekimą ar sužalojimą, jeigu įrodo, kad suklydo dėl antrosios šalies kaltės. Jeigu tai neįrodyta, šalis, pagal kurios ieškinį sandoris pripažintas negaliojančiu, privalo atlyginti antrajai šaliai turėtas išlaidas, taip pat jos turto netekimą ar sužalojimą.
4. Suklydimas turi esminės reikšmės, kai buvo suklysta dėl paties sandorio esmės, jo dalyko ar kitų esminių sąlygų arba dėl kitos sandorio šalies civilinio teisinio statuso ar kitokių aplinkybių, jeigu normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis. Suklydimas taip pat laikomas esminiu, jeigu klydo abi šalys arba vieną šalį suklaidino kita šalis, neturėdama tikslo apgauti, taip pat kai viena šalis žinojo ar turėjo žinoti, kad kita šalis suklydo, o reikalavimas, kad suklydusi šalis įvykdytų sutartį, prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ar protingumo principams.
5. Suklydimas negali būti laikomas turinčiu esminės reikšmės, jeigu šalis suklydo dėl savo didelio neatsargumo arba dėl aplinkybių, dėl kurių riziką buvo prisiėmusi ji pati, arba, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, būtent jai tenka rizika suklysti.
6. Dėl šalies valios išraiškos ar jos perdavimo įvykusi klaida laikoma valią išreiškusios šalies suklydimu.
7. Suklydusi šalis neturi teisės reikalauti pripažinti sutartį negaliojančia, jeigu ji savo teises ir interesus adekvačiai gali apginti kitais gynimo būdais.
1.91 straipsnis. Dėl apgaulės, smurto, ekonominio spaudimo ar realaus grasinimo, taip pat dėl šalies atstovo piktavališko susitarimo su antrąja šalimi ar dėl susidėjusių sunkių aplinkybių sudaryto sandorio pripažinimas negaliojančiu
1. Dėl apgaulės, smurto, ekonominio spaudimo ar realaus grasinimo arba dėl vienos šalies atstovo piktavališko susitarimo su antrąja šalimi sudarytas sandoris, taip pat sandoris, kurį asmuo dėl susidėjusių aplinkybių buvo priverstas sudaryti labai nenaudingomis sąlygomis, gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal nukentėjusiojo ieškinį.
2. Jeigu sandoris pripažintas negaliojančiu dėl vienos iš šio straipsnio 1 dalyje nurodytų priežasčių, tai antroji šalis privalo grąžinti nukentėjusiajam visa, ką ji yra gavusi pagal sandorį, o kai to negalima grąžinti, – atlyginti to vertę pinigais. Be to, kaltoji šalis turi atlyginti nukentėjusiajam visas turėtas išlaidas.
3. Jeigu sandoris pripažintas negaliojančiu dėl apgaulės, smurto, ekonominio spaudimo, realaus grasinimo ar dėl šalies atstovo piktavališko susitarimo su antrąja šalimi, tai nukentėjusysis taip pat turi teisę reikalauti atlyginti tokiais veiksmais jam padarytą neturtinę žalą.
4. Šiame straipsnyje vartojama samprata „realus grasinimas“ reiškia kitos sandorio šalies ar trečiojo asmens nepateisinamus ir neteisėtus prieš sandorio šalį, jos tėvus, vaikus, sutuoktinį, senelius, vaikaičius arba kitus artimuosius šalies giminaičius, arba jų turtą ar reputaciją nukreiptus veiksmus, kurie duoda pagrindą manyti, kad gali būti padaryta žalos šiems asmenims, jų turtui ar reputacijai, ir šaliai nelieka kitos protingumo kriterijus atitinkančios alternatyvos, kaip tik sudaryti sutartį. Realiu grasinimu taip pat laikoma kitos sandorio šalies ar trečiojo asmens grasinimas panaudoti ekonominio spaudimo priemones ekonomiškai silpnesnę ar iš esmės ekonomiškai priklausomą sandorio šalį priversti, kad ši sudarytų jai ypač ekonomiškai nenaudingą sandorį. Nustatydamas, buvo ar ne realaus grasinimo faktas, teismas turi atsižvelgti į šalies, kuriai buvo grasinta, amžių, finansinę bei ekonominę būklę, lytį, veiksmų pobūdį ir kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes.
5. Apgaulė taip pat gali būti sandorio šalies tylėjimas, t. y. aplinkybių, kurias žinodama kita sandorio šalis nebūtų sudariusi sandorio, nuslėpimas, jeigu, vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais, tos aplinkybės turėjo būti atskleistos kitai šaliai, arba aktyvūs veiksmai, kuriais siekiama suklaidinti kitą sandorio šalį dėl sandorio efekto, jo esminių sąlygų, sandorį sudarančio asmens civilinio teisinio subjektiškumo bei kitų esminių aplinkybių.
6. Jeigu apgaulę, smurtą ar grasinimus panaudojo ne kita sandorio šalis, o trečiasis asmuo, sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu tik tuo atveju, jei kita sandorio šalis žinojo arba turėjo žinoti šiuos faktus.
7. Dėl apgaulės sudaryto sandorio pripažinimo negaliojančiu faktas negali būti panaudotas prieš sąžiningus trečiuosius asmenis, išskyrus šio kodekso numatytas išimtis.
1.92 straipsnis. Įgaliojimus viršijusio atstovo sudaryto sandorio negaliojimas
Jeigu asmens atstovo įgaliojimus apribojo įstatymai ar sutartis ir atstovas šiuos apribojimus viršija, toks sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu pagal atstovaujamojo ieškinį, jeigu atstovaujamasis sandorio nepatvirtino (šio kodekso 2.133 straipsnis).
1.93 straipsnis. Sandorio negaliojimas dėl įstatymų reikalaujamos sandorio formos nesilaikymo
1. Įstatymų reikalaujamos formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį tik tuo atveju, kada toks negaliojimas įsakmiai nurodytas įstatymuose.
2. Įstatymų reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas atima iš šalių teisę, kai kyla ginčas dėl sandorio sudarymo ar jo įvykdymo fakto, remtis liudytojų parodymais šį faktą įrodyti, o įstatymuose įsakmiai nurodytais atvejais sandorį daro negaliojantį.
3. Įstatymų reikalaujamos notarinės formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį.
4. Jeigu viena iš šalių visiškai ar iš dalies įvykdė sandorį, kuriam būtinas notaro patvirtinimas, o antroji šalis vengia įforminti sandorį notarine tvarka, teismas įvykdžiusios sandorį šalies reikalavimu turi teisę pripažinti sandorį galiojančiu. Šiuo atveju sandorio po to notarine tvarka įforminti nebereikia.
5. Jeigu sandoris negalioja dėl to, kad nesilaikoma įstatymų reikalaujamos formos, atsiranda šio kodekso 1.80 straipsnio 2 dalyje numatytos pasekmės.
6. Šio straipsnio 2 dalies nuostatų teismas gali netaikyti, jeigu tai prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams, būtent kai:
1) yra kitokių rašytinių, nors ir netiesioginių sandorio sudarymo įrodymų;
2) sandorio sudarymo faktą patvirtinantys rašytiniai įrodymai yra prarasti ne dėl šalies kaltės;
3) atsižvelgiant į sandorio sudarymo aplinkybes, objektyviai nebuvo įmanoma sandorio įforminti raštu;
4) atsižvelgiant į šalių tarpusavio santykius, sandorio prigimtį bei kitas svarbias bylai aplinkybes, draudimas panaudoti liudytojų parodymus prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams.
1.94 straipsnis. Reikalavimo teisiškai įregistruoti sandorį nesilaikymo teisinės pasekmės
Įstatymų nustatyto reikalavimo teisiškai įregistruoti sandorį nesilaikymas sandorio nedaro negaliojančio, išskyrus šio kodekso numatytus atvejus.
1.95 straipsnis. Momentas, nuo kurio pripažintas negaliojančiu sandoris laikomas negaliojančiu
1. Pripažintas negaliojančiu sandoris laikomas negaliojančiu ab initio (nuo jo sudarymo momento).
2. Jeigu pagal turinį pripažinti sandorio negaliojančiu ab initio negalima, jis gali būti pripažintas negaliojančiu tik nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo.
1.96 straipsnis. Sandorio dalies negaliojimo pasekmės
Sandorio dalies negaliojimas nedaro negaliojančių kitų jo dalių, jeigu galima daryti prielaidą, kad sandoris būtų buvęs sudarytas ir neįtraukiant negaliojančios dalies.
III DALIS
CIVILINIŲ TEISIŲ OBJEKTAI
V SKYRIUS
CIVILINIŲ TEISIŲ OBJEKTŲ SAMPRATA IR RŪŠYS
1.97 straipsnis. Civilinių teisių objektų rūšys
1. Civilinių teisių objektai yra daiktai, pinigai ir vertybiniai popieriai, kitas turtas bei turtinės teisės, intelektinės veiklos rezultatai, informacija, veiksmai ir veiksmų rezultatai, taip pat kitos turtinės ir neturtinės vertybės.
2. Daiktai ir turtas, kurių apyvarta yra ribota, gali būti civilinių teisių objektai tik įstatymų numatytais atvejais. Daiktai, kurie yra išimti iš civilinės apyvartos ar kurių apyvarta yra ribota, turi būti įsakmiai nurodyti įstatymuose. Priešingu atveju laikoma, jog tų daiktų ar turto civilinė apyvarta neapribota.
1.98 straipsnis. Daiktai, kaip civilinių teisių objektai
1. Daiktai, kaip civilinių teisių objektai, skirstomi į kilnojamuosius ir nekilnojamuosius.
2. Nekilnojamieji daiktai yra žemė ir kiti daiktai, kurie susiję su žeme ir kurių negalima perkelti iš vienos vietos į kitą nepakeitus jų paskirties bei iš esmės nesumažinus jų vertės (pastatai, įrenginiai, sodiniai ir kiti daiktai, kurie pagal paskirtį ir prigimtį yra nekilnojamieji).
3. Nekilnojamiesiems daiktams taip pat prilyginami įstatymuose numatyti laivai ir orlaiviai, kuriems nustatyta privaloma teisinė registracija. Įstatymai gali pripažinti nekilnojamaisiais daiktais ir kitą turtą.
4. Daiktai, kuriuos galima perkelti iš vienos vietos į kitą nepakeitus jų paskirties ir iš esmės nesumažinus jų vertės, laikomi kilnojamaisiais, jeigu įstatymai nenustato ko kita.
1.99 straipsnis. Daiktų, kaip civilinių teisių objektų, rūšys
1. Daiktai, kaip civilinės teisės objektai, skirstomi į daiktus, apibūdintus pagal individualius požymius ir pagal rūšinius požymius.
2. Daiktai taip pat yra skirstomi į daliuosius ir nedaliuosius, į suvartojamuosius ir nesunaudojamuosius, į pagrindinius daiktus ir jų priklausinius.
1.100 straipsnis. Pinigai
Pinigai, kaip civilinių teisių objektai, – tai Lietuvos banko išleidžiami banknotai, monetos ir lėšos sąskaitose, kitų valstybių išleidžiami banko bilietai, valstybės iždo bilietai, monetos ir lėšos sąskaitose, esantys teisėta atsiskaitymo priemonė.
1.101 straipsnis. Vertybiniai popieriai
1. Vertybinis popierius, kaip civilinių teisių objektas, – tai dokumentas, patvirtinantis jį išleidusio asmens (emitento) įsipareigojimus šio dokumento turėtojui. Vertybinis popierius gali patvirtinti dokumento turėtojo teisę gauti iš emitento palūkanų, dividendų, dalį likviduojamos įmonės turto ar emitentui paskolintų lėšų (akcijų, obligacijų ir kt.), teisę ar pareigą atlygintinai ar neatlygintinai įsigyti ar perleisti kitus vertybinius popierius (pasirašymo teises, būsimuosius sandorius, opcionus, konvertuojamas obligacijas ir kt.), teisę gauti tam tikras pajamas ar pareigą sumokėti, pasikeitus vertybinių popierių rinkos kainoms (indeksui ir kt.). Vertybiniu popieriumi taip pat laikomas dokumentas, kuriuo tiesiogiai pavedama bankui išmokėti tam tikrą pinigų sumą (čekiai) ar kuris patvirtina pareigą sumokėti tam tikrą pinigų sumą šiame dokumente nurodytam asmeniui (vekseliai) arba kuris įrodo nuosavybės teisę į prekes (prekiniai vertybiniai popieriai), taip pat dokumentas, patvirtinantis teisę ar pareigą įsigyti ar perleisti prekinius vertybinius popierius (išvestinis prekinis vertybinis popierius). Įstatymų numatytais atvejais leidžiami nematerialūs vertybiniai popieriai, kurie yra pažymimi (įtraukiami į apskaitą) vertybinių popierių sąskaitose.
2. Įstatymai gali numatyti ir kitokius vertybinius popierius. Investuotojų teisių apsaugos bei kapitalo rinkos priežiūros ir reguliavimo tikslais įstatymai gali nustatyti kitą vertybinių popierių (investicijų) apibrėžimą, kuris vartojamas šiuos santykius reglamentuojančiuose įstatymuose. Jeigu nenustatyta kitaip, investicijoms (investiciniams vertybiniams popieriams) šio kodekso normos ir vertybinio popieriaus apibrėžimas taikomi, jei tas investicijas patvirtinantys dokumentai turi šio straipsnio 1 ir 3 dalyse nustatytus požymius.
3. Vertybinio popieriaus patvirtinta teisė gali būti perleista kitam asmeniui tik tuo atveju, kai perleidžiamas pats vertybinis popierius, jeigu įstatymai nenumato ko kita. Vertybiniai popieriai perleidžiami pagal įstatymus, nusistovėjusią praktiką ar papročius laisvai be jokių apribojimų. Vertybiniai popieriai perleidžiami perdavimu, nors tai ir reikėtų pažymėti indosamentu.
4. Vertybiniai popieriai gali būti pirminiai arba išvestiniai. Pirminiai vertybiniai popieriai patvirtina šio straipsnio 1 dalyje numatytas jų turėtojo teises ir pareigas, išskyrus teisę ar pareigą atlygintinai ar neatlygintinai įsigyti ar perleisti kitus vertybinius popierius, taip pat teisę gauti tam tikrų pajamų ar pareigą sumokėti tam tikrą pinigų sumą pasikeitus vertybinių popierių rinkos kainoms. Šias išskirtines teises ar pareigas patvirtinantys vertybiniai popieriai vadinami išvestiniais vertybiniais popieriais.
5. Vertybiniai popieriai gali būti vardiniai, pareikštiniai arba orderiniai. Taip pat jie gali būti piniginiai, nuosavybės ir prekiniai vertybiniai popieriai.
6. Piniginis vertybinis popierius suteikia teisę gauti jame nurodytą pinigų sumą (čekis, vekselis, obligacija).
7. Nuosavybės vertybinis popierius suteikia teisę dalyvauti valdant įmonę, patvirtina įmonės kapitalo turėjimą ir suteikia teisę gauti dalį įmonės pelno (akcijos ir akcijų sertifikatai ir kt.), išskyrus įstatymų numatytas išimtis.
8. Prekinis vertybinis popierius suteikia nuosavybės teisę į prekes, taip pat teisę gauti prekių (konosamentas, sandėliavimo dokumentas ir kt.).
9. Vertybiniai popieriai privalo turėti įstatymų nustatytus rekvizitus. Jeigu privalomų rekvizitų nėra, vertybinis popierius negalioja, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis.
10. Jeigu išleidžiami nematerialūs vertybiniai popieriai ir įstatymai nenustato kitaip, pagal šį kodeksą laikoma, kad vertybinių popierių savininkas yra patikėjęs juos saugoti sąskaitas tvarkančiam asmeniui pagal pasaugos sutartį. Saugotojo teisės, pareigos ir atsakomybė nustatoma pagal pasaugai taikomas šio kodekso šeštosios knygos nuostatas. Jeigu apskaitą tvarko keli asmenys skirtingais lygiais, laikoma, kad vertybinio popieriaus savininko sąskaitas tvarkantis asmuo yra perdavęs toliau saugoti vertybinius popierius kitam asmeniui pagal pasaugos sutartį. Tokie vertybiniai popieriai perleidžiami atitinkamais įrašais vertybinių popierių sąskaitose.
1.102 straipsnis. Akcija
1. Akcija – tai vertybinis popierius, patvirtinantis jos turėtojo (akcininko) teisę dalyvauti valdant įmonę, jeigu įstatymai nenustato ko kita, teisę gauti akcinės įmonės pelno dalį dividendais ir teisę į dalį įmonės turto, likusio po jos likvidavimo, ir kitas įstatymų nustatytas teises.
2. Akcijos gali būti vardinės arba pareikštinės, paprastos arba privilegijuotos, materialios ir nematerialios.
1.103 straipsnis. Obligacija
Obligacija – tai vertybinis popierius, patvirtinantis jos turėtojo teisę gauti iš obligaciją išleidusio asmens joje nustatytais terminais nominalią obligacijos vertę, metines palūkanas ar kitokį ekvivalentą arba kitas turtines teises.
1.104 straipsnis. Čekis
Čekis, kaip vertybinis popierius, – tai čekio davėjo surašytas tam tikros formos pavedimas bankui be išlygų išmokėti jame įrašytą pinigų sumą čekio turėtojui.
1.105 straipsnis. Vekselis
1. Vekselis, kaip vertybinis popierius, – tai dokumentas, kuriuo jį išrašantis asmuo be išlygų įsipareigoja tiesiogiai ar netiesiogiai sumokėti tam tikrą pinigų sumą vekselyje nurodytam asmeniui arba kuriuo tai padaryti pavedama kitam asmeniui.
2. Vekselis gali būti įsakomasis (trata) arba paprastasis (solo vekselis).
3. Įsakomuoju vekseliu (trata) jo davėjas paveda kitam asmeniui, kad šis vekselio sumą sumokėtų jame nurodytam asmeniui.
4. Paprastuoju vekseliu (solo) jo davėjas pats įsipareigoja sumokėti jame nurodytą sumą.
5. Vekselis, kurio suma didesnė kaip trys tūkstančiai eurų, turi būti notarinės formos, jeigu vekselio davėjas yra fizinis asmuo arba ūkio subjektas, tvarkantis apskaitą pagal supaprastintos apskaitos taisykles.
KEISTA:
2014 09 18 įstatymu Nr. XII-1091 (nuo 2015 01 01)
(TAR, 2014, Nr. 2014-12715)
1.106 straipsnis. Konosamentas
1. Konosamentas, kaip vertybinis popierius – tai dokumentas, įrodantis sutarties sudarymo faktą ir patvirtinantis jo turėtojo teisę gauti iš vežėjo konosamente nurodytus daiktus (krovinį) bei jais disponuoti.
2. Konosamentas gali būti pareikštinis, orderinis arba vardinis. Jeigu konosamentas buvo sudarytas keliais egzemplioriais, tai, išdavus krovinį pagal pirmą pateiktą konosamentą, kiti konosamento egzemplioriai netenka teisinės galios.
1.107 straipsnis. Indėlių liudijimai (sertifikatai)
1. Indėlio liudijimas (sertifikatas) – tai rašytinis banko liudijimas apie piniginių lėšų indėlį, suteikiantis teisę indėlininkui, suėjus nustatytam terminui, gauti indėlį ir palūkanas.
2. Indėlio sertifikatai gali būti vardiniai, perleidžiamieji ar neperleidžiamieji.
1.108 straipsnis. Valstybės skolinis įsipareigojimas
Valstybės skolinis įsipareigojimas – tai pareikštinis vertybinis popierius, patvirtinantis, kad jo turėtojas yra paskolinęs valstybei tam tikrą pinigų sumą, ir suteikiantis teisę gauti jame numatytą sumą ir palūkanas per visą šio vertybinio popieriaus turėjimo laiką.
1.109 straipsnis. Žemės sklypas ir kiti ištekliai
Civilinių teisių objektu gali būti identifikuotas ir įstatymų nustatyta tvarka įregistruotas žemės sklypas, taip pat apibrėžti žemės gelmių, vandens, miško plotai, augmenijos ir gyvūnijos objektai.
1.110 straipsnis. Įmonės ir turtiniai kompleksai
1. Civilinių teisių objektu gali būti įmonė, kaip verslu užsiimančiam (pelno siekiančiam) asmeniui priklausantis turto ir turtinių bei neturtinių teisių, skolų ir kitokių pareigų visuma. Įmonė yra laikoma nekilnojamuoju daiktu.
2. Turtinis kompleksas, kaip civilinių teisių objektas, – tai bendros ūkinės paskirties vienijamų daiktų visuma.
1.111 straipsnis. Intelektinės veiklos rezultatai
KEISTA:
2018 04 26 įstatymu Nr. XIII-1127 (nuo 2018 06 01)
(TAR, 2018, Nr. 2018-07479)
Civilinių teisių objektais laikomi mokslo, literatūros ir meno kūriniai, patentai, prekių ženklai, dizainas ir kiti intelektinės veiklos rezultatai, išreikšti kuria nors objektyvia forma. Patentai, prekių ženklai, dizainas ir kiti intelektinės veiklos rezultatai civilinių teisių objektais tampa nuo to momento, kai jie intelektinės veiklos rezultatais pripažįstami įstatymų nustatyta tvarka.
1.112 straipsnis. Turtinės teisės
1. Civilinių teisių objektai yra daiktinės teisės, prievolinės teisės, taip pat teisės, atsirandančios iš intelektinės veiklos rezultatų.
2. Turtinės teisės gali būti perduodamos ir paveldimos.
1.113 straipsnis. Veiksmai ir jų rezultatai
Civilinių teisių objektai yra įvairūs veiksmai ir jų rezultatai (krovinių gabenimas, daiktų remontas, patarnavimai ir kt.).
1.114 straipsnis. Asmeninės neturtinės teisės ir vertybės
1. Civilinė teisė saugo asmenines neturtines teises ir vertybes, t. y. vardą, gyvybę, sveikatą, kūno neliečiamybę, garbę, orumą, žmogaus privatų gyvenimą, autoriaus vardą, dalykinę reputaciją, juridinio asmens pavadinimą, prekių (paslaugų) ženklus ir kitas vertybes, su kuriomis įstatymai sieja tam tikrų teisinių pasekmių atsiradimą.
2. Asmeninės neturtinės teisės gali būti perduodamos ar paveldimos tik įstatymų numatytais atvejais arba jei tai neprieštarauja šių vertybių prigimčiai bei geros moralės principams ar nėra apribota įstatymų.
1.115 straipsnis. Asmeninės neturtinės teisės
1. Civilinės teisės saugomi objektai yra asmeninės neturtinės teisės, t. y. ekonominio turinio neturinčios ir neatskiriamai susijusios su jų turėtoju teisės.
2. Asmeninės neturtinės teisės gali būti susijusios arba nesusijusios su turtinėmis teisėmis.
1.116 straipsnis. Komercinė ir profesinė paslaptis
KEISTA:
2018 04 26 įstatymu Nr. XIII-1127 (nuo 2018 06 01)
(TAR, 2018, Nr. 2018-07479)
1. Komercinė paslaptis – informacija, kuri atitinka visus šiuos požymius:
1) yra slapta, tai yra ji, kaip visuma, arba tiksli jos sudėtis ir sudedamųjų dalių konfigūracija apskritai nežinoma arba jos negalima lengvai gauti toje aplinkoje, kurioje paprastai dirbama su tokia informacija;
2) turi tikros ar potencialios komercinės vertės, nes yra slapta;
3) šią informaciją teisėtai valdantis asmuo imasi protingų veiksmų, atsižvelgdamas į aplinkybes, kad ją išlaikytų slaptą.
2. Komercine paslaptimi nelaikoma:
1) informacija, kuri yra konfidenciali, bet neatitinka komercinės paslapties požymių;
2) informacija, kuri jos turėtojo nurodoma kaip konfidenciali, tačiau yra akivaizdi (plačiai žinoma), viešai paskelbta arba lengvai gaunama toje aplinkoje, kurioje paprastai dirbama su tokia informacija;
3) informacija, kuri įprastomis darbo aplinkybėmis tampa darbuotojų sąžiningai įgyta patirtimi, įgūdžiais, gebėjimais ar žiniomis;
4) informacija apie viešuosius interesus atitinkančias paslaugas teikiančių subjektų paslaugų ir prekių kainas bei veiklos sąnaudas;
5) kita įstatymų nustatyta informacija.
3. Komercinių paslapčių apsaugą nuo neteisėto gavimo, naudojimo ir atskleidimo nustato įstatymas.
4. Informacija pripažįstama profesine paslaptimi, jei ją pagal įstatymus ar sutartį privalo saugoti tam tikros profesijos asmenys (advokatai, gydytojai, auditoriai ir kt.). Šią informaciją tie asmenys gauna atlikdami jiems įstatymų ar sutarčių numatytas pareigas. Atvejus, kuriais profesines teises ir pareigas atliekant gauta informacija nepripažįstama profesine paslaptimi, nustato įstatymai. Dėl neteisėto profesinės paslapties atskleidimo padaryta žala atlyginama bendrais šio kodekso nustatytais pagrindais.
IV DALIS
TERMINAI
VI SKYRIUS
BENDROSIOS NUOSTATOS
1.117 straipsnis. Termino apibrėžimas
1. Įstatymų ar sandorių nustatytas arba teismo paskiriamas terminas nurodomas kalendorine data arba nurodomas metais, mėnesiais, savaitėmis, dienomis ar valandomis skaičiuojamas laikas.
2. Terminas gali būti apibrėžiamas taip pat ir nurodant įvykį, kuris neišvengiamai turi įvykti.
3. Terminai gali būti atnaujinamieji, įgyjamieji ir naikinamieji.
4. Atnaujinamasis terminas yra toks terminas, kuriam pasibaigus teismas arba įstatymų nustatytais atvejais – kitas subjektas gali jį atnaujinti, jeigu jis buvo praleistas dėl svarbių priežasčių.
KEISTA:
2022 06 30 įstatymu Nr. XIV-1346 (nuo 2023 01 01)
(TAR, 2022, Nr. 2022-15441)
5. Įgyjamasis terminas yra toks terminas, kuriam pasibaigus atsiranda (įgyjama) tam tikra civilinė teisė ar pareiga.
6. Naikinamasis terminas yra toks terminas, kuriam pasibaigus išnyksta tam tikra civilinė teisė ar pareiga. Naikinamieji terminai negali būti teismo ar kito subjekto atnaujinti.
KEISTA:
2022 06 30 įstatymu Nr. XIV-1346 (nuo 2023 01 01)
(TAR, 2022, Nr. 2022-15441)
1.118 straipsnis. Termino pradžia
1. Terminas prasideda rytojaus dieną nuo nulis valandų nulis minučių po tos kalendorinės datos arba to įvykio, kuriais apibrėžta termino pradžia, jeigu įstatymų nenumatyta ko kita.
2. Valandomis skaičiuojamas terminas prasideda nuo šalies arba abiejų šalių ar įstatymų apibrėžto momento.
1.119 straipsnis. Metais ir mėnesiais skaičiuojamo termino pabaiga
1. Metais skaičiuojamas terminas pasibaigia atitinkamą paskutinių termino metų mėnesį ir dieną dvidešimt ketvirtą valandą nulis minučių.
2. Mėnesiais skaičiuojamas terminas pasibaigia atitinkamą termino paskutinio mėnesio dieną dvidešimt ketvirtą valandą nulis minučių.
3. Jeigu metais ar mėnesiais skaičiuojamo termino pabaiga tenka mėnesiui, kuris atitinkamos dienos neturi, terminas pasibaigia paskutinę to mėnesio dieną.
1.120 straipsnis. Savaitėmis skaičiuojamo termino pabaiga
Savaitėmis skaičiuojamas terminas pasibaigia atitinkamą paskutinės termino savaitės dieną dvidešimt ketvirtą valandą nulis minučių.
1.121 straipsnis. Oficialių švenčių ir ne darbo dienų įskaitymas
1. Oficialių švenčių ir ne darbo dienos (šeštadieniai ir sekmadieniai) įskaitomos į terminą.
2. Jeigu paskutinė termino diena tenka ne darbo ar oficialios šventės dienai, termino pabaigos diena laikoma po jos einanti darbo diena.
1.122 straipsnis. Veiksmų atlikimas paskutinę termino dieną
1. Jeigu kuriam nors veiksmui atlikti yra nustatytas terminas, tai šis veiksmas turi būti atliktas iki paskutinės termino dienos dvidešimt ketvirtos valandos nulis minučių. Tačiau jeigu veiksmas turi būti atliktas organizacijoje, terminas baigiasi tą valandą, kurią šioje organizacijoje pagal nustatytas taisykles baigiasi darbo laikas.
2. Visi rašytiniai pareiškimai ir pranešimai, įteikti paštui arba perduoti ryšio priemonėmis iki paskutinės termino dienos dvidešimt ketvirtos valandos nulis minučių, laikomi atliktais laiku.
KEISTA:
2021 06 17 įstatymu Nr. XIV-421 (nuo 2022 01 01)
(TAR, 2021, Nr. 2021-14578)
1.123 straipsnis. Termino teisinė reikšmė
1. Jeigu pareigos atsiradimas siejamas su tam tikro termino pabaiga, negalima reikalauti pareigą atlikti, kol baigsis tas terminas.
2. Jeigu tam tikros sandorio teisinės pasekmės siejamos su termino pabaiga, tai sandoris ar prievolė nustoja galioti tam terminui pasibaigus.
3. Preziumuojama, kad terminas nustatytas skolininko naudai, išskyrus atvejus, kai:
1) skolininkui iškeliama bankroto byla;
2) skolininkas sunaikina pateiktą prievolės įvykdymo užtikrinimą;
3) skolininkas nepateikia prievolės įvykdymo užtikrinimo, kurį jis privalėjo pateikti.
VII SKYRIUS
IEŠKINIO SENATIS
1.124 straipsnis. Ieškinio senaties samprata
Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį.
1.125 straipsnis. Ieškinio senaties terminai
1. Bendrasis ieškinio senaties terminas yra dešimt metų.
2. Atskirų rūšių reikalavimams šis kodeksas bei kiti Lietuvos Respublikos įstatymai nustato sutrumpintus ieškinio senaties terminus.
3. Sutrumpintas vieno mėnesio ieškinio senaties terminas taikomas iš konkurso rezultatų atsirandantiems reikalavimams.
4. Sutrumpintas trijų mėnesių ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams pripažinti juridinio asmens organų sprendimus negaliojančiais.
5. Sutrumpintas šešių mėnesių ieškinio senaties terminas taikomas ieškiniams dėl netesybų (baudos, delspinigių) išieškojimo.
KEISTA:
2021 06 29 įstatymu Nr. XIV-466 (nuo 2022 01 01)
(TAR, 2021, Nr. 2021-15844)
6. Sutrumpintas šešių mėnesių ieškinio senaties terminas taikomas iš ryšių įmonių santykių su klientais atsirandantiems reikalavimams, jeigu siuntos buvo siunčiamos Lietuvoje, arba vienerių metų ieškinio senaties terminas, jeigu siuntos buvo siunčiamos į užsienį.
7. Sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas taikomas iš draudimo teisinių santykių atsirandantiems reikalavimams.
8. Sutrumpintas dvejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl prekių, paslaugų ar skaitmeninio turinio trūkumų (netinkamos kokybės).
KEISTA:
2021 06 29 įstatymu Nr. XIV-466 (nuo 2022 01 01)
(TAR, 2021, Nr. 2021-15844)
9. Sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo, tarp jų ir reikalavimams atlyginti žalą, atsiradusią dėl netinkamos kokybės produkcijos.
KEISTA (dalies numeris):
2021 06 29 įstatymu Nr. XIV-466 (nuo 2022 01 01)
(TAR, 2021, Nr. 2021-15844)
10. Sutrumpintas penkerių metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl palūkanų ir kitokių periodinių išmokų išieškojimo.
KEISTA (dalies numeris):
2021 06 29 įstatymu Nr. XIV-466 (nuo 2022 01 01)
(TAR, 2021, Nr. 2021-15844)
11. Reikalavimams dėl atliktų darbų trūkumų taikomi šio kodekso šeštojoje knygoje nustatyti sutrumpinti ieškinio senaties terminai.
KEISTA (dalies numeris):
2021 06 29 įstatymu Nr. XIV-466 (nuo 2022 01 01)
(TAR, 2021, Nr. 2021-15844)
12. Iš krovinių, keleivių ir bagažo vežimo atsirandantiems reikalavimams taikomi atskirų transporto rūšių kodeksuose (įstatymuose) nustatyti ieškinio senaties terminai.
KEISTA (dalies numeris):
2021 06 29 įstatymu Nr. XIV-466 (nuo 2022 01 01)
(TAR, 2021, Nr. 2021-15844)
13. Šalių susitarimu pakeisti ieškinio senaties terminus ir jų skaičiavimo tvarką draudžiama.
KEISTA (dalies numeris):
2021 06 29 įstatymu Nr. XIV-466 (nuo 2022 01 01)
(TAR, 2021, Nr. 2021-15844)
INFOLEX PASTABA: 2021 06 29 įstatymu Nr. XIV-466 (TAR, 2021, Nr. 2021-15844) nustatyta, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.125 str. 5 ir 8 d. nuostatos taikomos sutartims, sudarytoms įsigaliojus įstatymui Nr. XIV-466 (2022 01 01).
1.126 straipsnis. Ieškinio senaties taikymas
1. Reikalavimą apginti pažeistą teisę teismas priima nagrinėti nepaisant to, kad ieškinio senaties terminas pasibaigęs.
2. Ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja.
3. Draudžiama iš anksto atsisakyti taikyti ieškinio senatį.
1.127 straipsnis. Ieškinio senaties termino pradžia
1. Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Šios taisyklės išimtis nustato šis kodeksas ir kiti Lietuvos Respublikos įstatymai.
2. Jeigu prievolei įvykdyti yra nustatytas terminas, tai iš tokios prievolės atsirandančio reikalavimo ieškinio senaties terminas prasideda pasibaigus prievolės įvykdymo terminui.
3. Jeigu prievolės įvykdymo terminas nenustatytas, ieškinio senaties terminas prasideda nuo reikalavimo įvykdyti prievolę pareiškimo momento.
4. Iš regresinių prievolių atsirandančių reikalavimų ieškinio senaties terminas prasideda nuo pagrindinės prievolės įvykdymo momento.
5. Jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną (asmuo neatlieka veiksmų, kuriuos privalo atlikti, ar atlieka veiksmus, kurių neturi teisės atlikti, ar nenutraukia kitokio pažeidimo), ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.
1.128 straipsnis. Ieškinio senaties terminas pasikeitus prievolės asmenims
Prievolės asmenų pasikeitimas nepakeičia ieškinio senaties termino ir jo skaičiavimo tvarkos, jeigu įstatymai nenustato ko kita.
1.129 straipsnis. Ieškinio senaties termino sustabdymas
1. Ieškinio senaties terminas sustabdomas:
1) jeigu pareikšti ieškinį kliudė nepaprastas įvykis, kuriam tomis sąlygomis nebuvo galima užkirsti kelio (nenugalima jėga);
2) jeigu Vyriausybė nustato, kad prievolių vykdymas atidedamas (moratoriumas);
3) jeigu ieškovas arba atsakovas tarnauja Lietuvos Respublikos krašto apsaugos dalinyje, kuriame paskelbta karinė padėtis;
4) jeigu neveiksniam tam tikroje srityje ar ribotai veiksniam tam tikroje srityje asmeniui nepaskirtas globėjas ar rūpintojas;
KEISTA:
2015 03 26 įstatymu Nr. XII-1566 (nuo 2016 01 01)
(TAR, 2015, Nr. 2015-05573)
5) jeigu prievolės šalys yra sutuoktiniai;
6) jeigu prievolės šalys yra globėjas ir globotinis, rūpintojas ir rūpintinis;
7) jeigu prievolės šalys yra tėvai ir nepilnamečiai jų vaikai;
8) jeigu sustabdomas įstatymo ar kito teisės akto, reglamentuojančio ginčo santykius, veikimas.
2. Ieškinio senaties terminas sustabdomas tik tuo atveju, jeigu šio straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės atsirado arba buvo paskutiniais šešiais ieškinio senaties termino mėnesiais, o kai tas terminas yra trumpesnis negu šeši mėnesiai, – visą ieškinio senaties laiką.
3. Nuo tos dienos, kurią išnyko aplinkybė, buvusi pagrindas ieškinio senaties terminą sustabdyti, senaties terminas tęsiasi toliau. Šiuo atveju likusi termino dalis prailginama iki šešių mėnesių, o jeigu ieškinio senaties terminas buvo trumpesnis negu šeši mėnesiai, – iki viso ieškinio senaties termino.
1.130 straipsnis. Ieškinio senaties termino nutraukimas
1. Ieškinio senaties terminą nutraukia ieškinio pareiškimas įstatymų nustatyta tvarka.
2. Ieškinio senaties terminą taip pat nutraukia skolininko atlikti veiksmai, kurie liudija, kad jis pripažįsta prievolę.
3. Nutrauktas ieškinio senaties terminas prasideda iš naujo nuo to momento, kai išnyko aplinkybės, kurios buvo pagrindas ieškinio senaties terminą nutraukti. Jeigu ieškinio senaties terminą nutraukė ieškinio pareiškimas, tai ieškinio senaties terminas prasideda iš naujo nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, jeigu iš ginčo teisinio santykio galima pareikšti tapatų reikalavimą. Iki senaties termino nutraukimo praėjęs laikas į naują terminą neįskaičiuojamas.
4. Ieškinio, kurį teismas paliko nenagrinėtą, pareiškimas ieškinio senaties termino nenutraukia, jeigu pareiškimas buvo paliktas nenagrinėtas dėl ieškovo kaltės. Ieškinio senaties terminas taip pat nenutraukiamas, jeigu buvo atsisakyta priimti ieškinio pareiškimą arba ieškovas ieškinio atsisakė.
5. Jeigu teismas palieka nenagrinėtą pareiškimą baudžiamojoje byloje, tai prieš ieškinio pareiškimą prasidėjęs ieškinio senaties terminas eina toliau nuo nuosprendžio, kuriuo pareiškimas paliktas nenagrinėtas, įsiteisėjimo dienos.
1.131 straipsnis. Ieškinio senaties termino pabaigos teisinės pasekmės
1. Ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti.
2. Jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas.
3. Nuosavybės teisės klausimai dėl turto, kuriam išreikalauti praleisti ieškinio senaties terminai, sprendžiami pagal šio kodekso ketvirtosios knygos normas.
1.132 straipsnis. Sutrumpintų ieškinio senaties terminų sustabdymas, nutraukimas ir atnaujinimas
Ieškinio senaties terminų sustabdymo, nutraukimo ir atnaujinimo taisyklės (šio kodekso 1.129–1.131 straipsniai) taikomos taip pat ir sutrumpintiems ieškinio senaties terminams, jeigu įstatymai nenumato ko kita.
1.133 straipsnis. Pasekmės, atsirandančios skolininkui įvykdžius pareigą po to, kai ieškinio senaties terminas pasibaigė
Skolininkas, įvykdęs pareigą po to, kai pasibaigė ieškinio senaties terminas, neturi teisės reikalauti grąžinti tai, kas įvykdyta, nors vykdydamas jis ir nežinojo, kad senaties terminas yra pasibaigęs.
1.134 straipsnis. Reikalavimai, kuriems ieškinio senatis netaikoma
KEISTA:
2011 06 09 įstatymu Nr. XI-1441 (nuo 2011 06 18)
(Žin., 2011, Nr. 74-3545)
Ieškinio senatis netaikoma:
1) iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų atsirandantiems reikalavimams, išskyrus įstatymų numatytus atvejus;
2) indėlininkų reikalavimams išmokėti indėlius, padėtus į banką ar kitas kredito įstaigas;
3) reikalavimams atlyginti dėl Baudžiamojo kodekso 95 straipsnio 8 dalyje nurodytų nusikaltimų atsiradusią turtinę ir neturtinę žalą;
4) kitų įstatymų nustatytais atvejais ir kitiems reikalavimams.
1.135 straipsnis. Ieškinio senaties taikymas papildomiems reikalavimams
Pasibaigus pagrindiniam reikalavimui nustatytam ieškinio senaties terminui, pasibaigia ir papildomiems reikalavimams nustatyti ieškinio senaties terminai (netesybos, įkeitimas, laidavimas ir kt.), nors jų senaties terminas dar nebūtų pasibaigęs.
V DALIS
CIVILINIŲ TEISIŲ ĮGYVENDINIMAS IR GYNIMAS
VIII SKYRIUS
CIVILINIŲ TEISŲ ĮGYVENDINIMO PRINCIPAI IR JŲ GYNIMO BŪDAI
1.136 straipsnis. Civilinių teisių ir pareigų atsiradimo pagrindai
1. Civilinės teisės ir pareigos atsiranda šio kodekso ir kitų įstatymų numatytais pagrindais, taip pat iš fizinių asmenų ir organizacijų veiksmų, kurie nors ir nėra įstatymų numatyti, bet pagal civilinių įstatymų bendruosius pradmenis bei prasmę sukuria civilines teises ir pareigas.
2. Vadovaujantis šio straipsnio 1 dalimi, civilinės teisės ir pareigos atsiranda:
1) iš šio kodekso ir kitų įstatymų numatytų sutarčių ir kitokių sandorių, taip pat, nors įstatymų ir nenumatytų, bet jiems neprieštaraujančių sandorių;
2) iš teismų sprendimų;
3) iš administracinių aktų, turinčių civilines teisines pasekmes;
4) kaip intelektinės veiklos rezultatai;
5) dėl žalos padarymo, taip pat dėl nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo;
6) dėl įvykių ar veiksmų (veikimo, neveikimo), su kuriais įstatymai sieja civilines teisines pasekmes.
1.137 straipsnis. Civilinių teisių įgyvendinimas ir pareigų vykdymas
1. Asmenys savo nuožiūra laisvai naudojasi civilinėmis teisėmis, tarp jų ir teise į gynybą.
2. Įgyvendindami savo teises bei vykdydami pareigas, asmenys turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles ir geros moralės principus bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo ir teisingumo principų.
3. Draudžiama piktnaudžiauti savo teise, t. y. draudžiama įgyvendinti civilines teises tokiu būdu ir priemonėmis, kurios be teisinio pagrindo pažeistų ar varžytų kitų asmenų teises ar įstatymų saugomus interesus ar darytų žalos kitiems asmenims arba prieštarautų subjektinės teisės paskirčiai. Žalos padarymas kitiems asmenims piktnaudžiaujant teise yra pagrindas taikyti civilinę atsakomybę. Jeigu asmuo piktnaudžiauja subjektine teise, teismas gali atsisakyti ją ginti.
4. Civilinių teisių įgyvendinimas negali būti naudojamas nesąžiningai ir ne pagal įstatymus riboti konkurenciją ar piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi rinkoje.
5. Civilines teises saugo įstatymai, išskyrus atvejus, kada šios teisės įgyvendinamos prieštaraujant jų paskirčiai, viešajai tvarkai, geriems papročiams ar visuomenės moralės principams.
6. Atsisakymas įgyvendinti civilinę subjektinę teisę nepanaikina šios teisės, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus.
1.138 straipsnis. Civilinių teisių gynimas
Civilines teises įstatymų nustatyta tvarka gina teismas, neviršydamas savo kompetencijos, šiais būdais:
1) pripažindamas tas teises;
2) atkurdamas buvusią iki teisės pažeidimo padėtį;
3) užkirsdamas kelią teisę pažeidžiantiems veiksmams ar uždrausdamas atlikti veiksmus, keliančius pagrįstą grėsmę žalai atsirasti (prevencinis ieškinys);
4) priteisdamas įvykdyti pareigą natūra;
5) nutraukdamas arba pakeisdamas teisinį santykį;
6) išieškodamas iš pažeidusio teisę asmens padarytą turtinę ar neturtinę žalą (nuostolius), o įstatymų arba sutarties numatytais atvejais – netesybas (baudą, delspinigius);
7) pripažindamas negaliojančiais valstybės ar savivaldybių institucijų arba pareigūnų aktus, prieštaraujančius įstatymams, šio kodekso 1.3 straipsnio 4 dalyje numatytais atvejais;
8) kitais įstatymų numatytais būdais.
1.139 straipsnis. Savigyna
1. Panaudoti savigyną ginant savo civilines teises leidžiama tik šio kodekso numatytais atvejais.
2. Savigynos būdai ir priemonės turi atitikti teisės pažeidimo pobūdį ir kiekvienu konkrečiu atveju neperžengti savigynos ribų.
3. Naudojant savigyną, būtina gerbti žmogaus teises ir laisves bei laikytis įstatymų reikalavimų.
______________