BK 1891 straipsnio 1 dalyje (2010 m. gruodžio 2 d. įstatymo redakcija) nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas turėjo nuosavybės teise didesnės negu 500 MGL vertės turtą, žinodamas arba turėdamas ir galėdamas žinoti, kad tas turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis. Šiame straipsnyje nurodytos teisėtos pajamos yra iš teisės aktų neuždraustos veiklos gautos pajamos, nesvarbu, ar jos buvo apskaitytos teisės aktų nustatyta tvarka (BK 190 straipsnio 2 dalis (2010 m. gruodžio 2 d. įstatymo redakcija)). Taigi, pagal nurodytose teisės normose įtvirtintą teisinį reguliavimą, asmens nuosavybės teise turimas turtas atitinka neteisėto praturtėjimo sudėties dalyką tuomet, kai: 1) turimas didesnės negu 500 MGL vertės turtas, kuris negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis; 2) asmuo iš teisės aktais neuždraustos veiklos negalėjo gauti tiek pajamų, kad jų pakaktų nurodytos vertės turtui nuosavybės teise įgyti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-98-489/2020, 2K-241-976/2020). Kartu pažymėtina, kad BK 1891 straipsnyje apibrėžta nusikaltimo sudėtis nereikalauja nustatyti, kad nusikaltimo dalykas – asmens turimas turtas – įgytas būtent nusikalstamu būdu. Šiam nusikaltimui inkriminuoti pakanka, kad turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis. Tai reiškia, kad baudžiamoji atsakomybė pagal BK 1891 straipsnį gali būti taikoma asmeniui, nepadariusiam jokios nusikalstamos veikos, šio nusikaltimo dalyką gali sudaryti turtas, įgytas nenusikalstamu būdu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-100-222/2015). Teismų praktikoje, atskleidžiant baudžiamajame įstatyme įtvirtintos neteisėto praturtėjimo normos turinį, nuosekliai pabrėžiama, kad teismas, nustatydamas, jog turtas negalėjo būti įgytas iš teisėtų pajamų, nesaistomas būtinumo remtis vien tik įrodytais faktais apie neteisėtą turto kilmę. Loginė konstrukcija „turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis“ iš esmės reiškia, kad finansiniai šaltiniai turtui įgyti tiksliai nenustatyti, tačiau, patikrinus visus galimus teisėtus šio turto gavimo būdus, aiškiai matyti, jog turtas negalėjo būti įgytas nė vienu iš jų. Turi būti vertinami duomenys apie turto įsigijimo aplinkybes, turto savininko ir jo šeimos narių gyvenimo būdą, darbinės veiklos pobūdį ir stažą, turimus verslus, įtrauktas ir galbūt neįtrauktas į apskaitą pajamas, paimtas paskolas, paveldėtą turtą, išlaidas, ryšius su asmenimis, apie kurių neteisėtą veiklą turima duomenų, ir kt. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-100-222/2015, 2K-P-169-222/2017, 2K-87-719/2019, 2K-147-697/2020, 2K-98-489/2020 ir kt.). Taigi tai, kad BK 1891 straipsnio 1 dalyje nustatyto nusikaltimo dalyką atitinkančio turto atsiradimo konkrečios aplinkybės nenustatytos, nėra kliūtis asmens veiką kvalifikuoti pagal šį baudžiamojo įstatymo straipsnį, nes pajamų neteisėtumas pagal šio nusikaltimo sudėtį nėra įrodinėjimo dalykas, įrodinėjamas yra teisėtų pajamų šaltinių (ne)buvimas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-147-697/2020).

Pagal BK 72 straipsnio 1 dalį, turto konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn. To paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad konfiskuotinu turtu laikomas BK uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. BK uždraustos veikos rezultatu pripažįstamas tiesiogiai ar netiesiogiai iš jos gautas bet kokio pavidalo turtas. Uždraustos veikos rezultatu laikoma turtinė nauda, kurią kaltininkas gauna padaręs uždraustą veiką, jo pasipelnymas iš šios veikos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-162-303/2017, 2K-189-387/2021, 2K-83-511/2023). Teismų praktikoje nuosekliai pabrėžiama, kad turto konfiskavimo tikslas – visų pirma panaikinti galimybę kaltininkui ar kitiems asmenims iš nusikalstamos veikos gauti turtinės naudos, t. y. padaryti nusikalstamą veiką ekonomiškai nenaudingą, taip pat išimti iš apyvartos turtą, kuris naudojamas nusikalstamai veikai daryti, užkirsti kelią toliau naudoti šį turtą tokiais tikslais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-262-489/2017, 2K-315-303/2018, 2K-143-976/2019). Vienas pagrindinių turto konfiskavimo tikslų taip pat yra ir principo ex injuria jus non oritur (iš neteisės teisė nekyla) užtikrinimas. Nors šis bendrasis teisės principas labiau plėtojamas civilinėje teisėje, tačiau savo turiniu aktualus ir baudžiamojoje teisėje. Su baudžiamosios teisės paskirtimi ir funkcija nebūtų suderinami atvejai, kai asmuo, padaręs nusikalstamą veiką, iš to dar galėtų gauti naudos. Nusikalstamos veikos padarymas, kaip minėta pirmiau, negali būti ekonomiškai naudingas kaltininkui, todėl nusikalstamos veikos rezultato (pajamų) konfiskavimo pagrįstumas nekelia abejonių (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-189-387/2021, 2K-83-511/2023). <...> Tai, kad BK 189-1 straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos dalykas BK 72 straipsnyje įtvirtinto turto konfiskavimo prasme pripažįstamas nusikalstamos veikos rezultatu, patvirtina ir teismų praktika (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-98-489/2020, 2K-192-648/2022, 2K-7-119-719/2024). Todėl konstatuoti netinkamą BK 72 straipsnio 2 dalies taikymą nėra pagrindo.‏‏‎ ‏‏‎