BK 187 straipsnio 2 dalyje nustatyta nusikalstama veika padaroma tik tyčia – tiesiogine arba netiesiogine. Taigi turi būti nustatyta, kad asmuo, darydamas šį nusikaltimą, suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo gali atsirasti BK nurodytų padarinių, ir jų norėjo (BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktas) arba kad asmuo, darydamas nusikalstamą veiką, suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo gali atsirasti BK nurodytų padarinių, ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (BK 15 straipsnio 3 dalis). Bet kuriuo atveju asmens veikimas tyčia privalo būti įrodytas teismo ištirtais ir įrodymais pripažintais duomenimis, o ne prielaidomis ir spėjimais.‏‏‎ ‏‏‎