[I]eškovas neprašė (o ir negalėjo prašyti) priteisti procesinių palūkanų civilinėje byloje <...> [kurioje buvo priteista pagrindinė skola ir delspinigiai, nes jos nagrinėjimo metu galiojusiame 1964 m. CK nebuvo nustatytas procesinių palūkanų institutas], taip pat nepareiškė tokio reikalavimo ir atskiroje civilinėje byloje, iki atsakovas įvykdė prievolę sumokėdamas <....> teismo 2000 m. gruodžio 27 d. sprendimu priteistas sumas, [todėl] susiklostė tokia situacija, kad ieškovui iš esmės nekompensuojami jo patirti nuostoliai (palūkanų forma) už laikotarpį nuo <...> teismo 2000 m. gruodžio 27 d. sprendimo įsiteisėjimo iki atsakovo visiško atsiskaitymo su ieškovu dienos. <...> Atsakovas (skolininkas), nesumokėjęs <...> teismo 2000 m. gruodžio 27 d. sprendimu priteistos sumos, ir toliau naudojosi ieškovo (kreditoriaus) pinigais. Tai, kad atsakovas po teismo sprendimo priėmimo ilgą laiką neįvykdė prievolės sumokėti priteistą sumą, reiškia, jog jis darė tęstinį pažeidimą. Esant tęstiniam prievolės pažeidimui, kreditorius turi teisę reikalauti, kad jam būtų atlyginti visi nuostoliai, padaryti per visą prievolės pažeidimo laikotarpį, nes tai lemia vienas pagrindinių civilinės atsakomybės principų – visiško nuostolių atlyginimo principas (CK 6.251 straipsnis). Taigi ieškovas šiuo atveju ne tik turėjo teisę reikalauti sumokėti teismo sprendimu priteistą pinigų sumą, bet turėjo ir turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius, padarytus nesumokėjus teismo sprendimu priteistos sumos. Kadangi atsakovas nesumokėjo teismo sprendimu priteistos sumos, ieškovas įgijo naują teisę – reikalauti atlyginti nuostolius, o atsakovas – naują pareigą – už tęstinį piniginės prievolės įvykdymo termino pažeidimą sumokėti sutarties ar įstatymo nustatytas palūkanas, kurios laikomos minimaliais kreditoriaus nuostoliais (CK 6.37, 6.210, 6.261 straipsniai). Darytina išvada, kad, nepaisant to, jog ieškovas neprašė (o ir negalėjo prašyti) priteisti procesinių palūkanų civilinėje byloje <...>, taip pat nepareiškė tokio reikalavimo ir atskiroje civilinėje byloje, jis dėl to, kad atsakovas iki pat 2019 m. gruodžio 30 d. ne(į)vykdė įsiteisėjusio teismo sprendimo ir toliau naudojasi priteista pinigų suma, turi teisę reikalauti nuostolių atlyginimo (kompensuojamųjų palūkanų forma) už laikotarpį nuo <...> teismo 2000 m. gruodžio 27 d. sprendimo įsiteisėjimo iki visiško piniginės prievolės (šiuo atveju – sumokėti teismo priteistą sumą) įvykdymo, atsižvelgiant į ieškinio senaties terminą (CPK 1.125 straipsnio 10 dalis). <...> Toks ieškovo pareikštas reikalavimas turėjo būti nagrinėjamas ne pagal procesinių (nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo) ir (ar) kompensuojamųjų ikiteisminių palūkanų (nuo pagrindinės prievolės pažeidimo iki bylos dėl šios prievolės iškėlimo teisme dienos) priteisimo taisykles, o pagal kompensuojamųjų palūkanų priteisimo taisykles, sprendžiant, ar ieškovas turi teisę CK 6.210, 6.261 straipsnių pagrindais reikalauti tokių palūkanų priteisimo už teismo sprendimu priteistos sumos nesumokėjimą nuo šio teismo sprendimo įsiteisėjimo iki visiško prievolės sumokėti teismo priteistą sumą įvykdymo.

[T]ais atvejais, kai parduotas daiktas neatitinka jam taikytinų įprastų ar sutartyje nustatytų kokybės reikalavimų, pirkėjas gali ginti savo pažeistas teises ne tik CK 6.334 straipsnio 1 dalyje nustatytais (specialiaisiais), bet ir bendraisiais teisių gynimo būdais, pvz., reikalauti atlyginti nuostolius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-455/2010; 2017 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-373-701/2017). Pardavėjo atsakomybė pagal CK 6.334 straipsnį yra griežtoji, t. y. pardavėjas už netinkamos kokybės daikto pardavimą atsako be kaltės. Bendrieji teisių gynimo būdai taikomi tik subsidiariai, t. y. kai pirkėjo pažeistos teisės negali būti apgintos taikant specialiuosius gynybos būdus, tokiu atveju pardavėjo pareiga atlyginti pirkėjo nuostolius grindžiama bendrosiomis civilinės atsakomybės teisės normomis (CK 6.245–6.255 straipsniai), reikalaujančiomis nustatyti pardavėjo neteisėtus veiksmus ir kaltę; tokiu atveju pardavėjas gali nuginčyti reikalavimą dėl nuostolių dėl parduotų daiktų trūkumų atlyginimo, jeigu įrodo, kad parduodamas daiktą jis buvo pakankamai rūpestingas ir apdairus įsitikindamas, kad daiktas neturi kokybės trūkumų (žr. pagal analogiją Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-63-969/2017 33 punktą; 2019 m. birželio 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-203-469/2019 27 punktą).