Citata atrinkta teisininkų
Asmens saviraiškos laisvė yra saugoma ir Konvencijos 10 straipsnyje. EŽTT praktikoje pabrėžiama, kad Konvencijos 10 straipsnis yra vienas fundamentaliausių demokratinės visuomenės principų ir viena iš pagrindinių šios visuomenės vystymosi bei kiekvieno individo klestėjimo sąlygų (EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendimas byloje Handyside prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 5493/72, § 49; principai pakartoti tarp daugelio kitų 2013 m. balandžio 22 d. sprendime byloje Animal Defenders International prieš Jungtinę Karalystę [DK], peticijos Nr. 48876/08, § 100). EŽTT praktikoje ne kartą pasisakyta apie galimybę kritikuoti teismų sistemos veiklą, tačiau kartu nustatytos tokios kritikos ribos ir suformuluoti tam tikri kriterijai, kuriais turi būti remiamasi sprendžiant, ar nebuvo peržengtos saviraiškos laisvės ribos: yra vertinama, ar buvo konstatuoti tam tikri faktai ar išreikšta nuomonė, ar nuomonė pagrįsta faktais, ar pasakyti teiginiai prilygsta kritikai ar įžeidimui, koks teiginių turinys ir kokiame kontekste jie pasakyti, kokia jų išraiška, ar kritika nukreipta į teisėjo asmenį ar į jo profesinę veiklą, ar visuomenėje tokiu klausimu vyko diskusija ir kitos aplinkybės (EŽTT 1995 m. balandžio 26 d. sprendimas byloje Prager ir Oberschlick prieš Austriją, peticijos Nr. 15974/90; 1997 m. vasario 24 d. sprendimas byloje De Haes ir Gijsels prieš Belgiją, peticijos Nr. 19983/92; 2003 m. gegužės 27 d. sprendimas byloje Skalka prieš Lenkiją, peticijos Nr. 43425/98 ir kt.). EŽTT Didžioji kolegija 2015 m. balandžio 23 d. sprendime byloje Morice prieš Prancūziją (peticijos Nr. 29369/10) dar kartą pabrėžė, kad teisminės sistemos, kuri itin svarbi kiekvienai demokratinei visuomenei, funkcionavimas yra viešojo intereso dalis. Šiame kontekste turi būti atsižvelgiama į teisminės valdžios specifinį vaidmenį, todėl teismams, kurie yra teisingumo garantas, būtinas visuomenės pasitikėjimas teismais. Todėl toks pasitikėjimas turi būti saugomas, ypač tais atvejais, kai teismai yra nepagrįstai puolami, o teisėjai, kurie yra kritikuojami, negali atsakyti į tokią kritiką dėl jų profesijai keliamo diskretiškumo reikalavimo. Kita vertus, EŽTT nedraudžia pagrįstos kritikos konkretaus teisėjo atžvilgiu, tačiau turi būti laikomasi tokiai kritikai reikšti leidžiamų ribų (žr. sprendimo § 128–129).
Taikant BK 232 straipsnį būtina išlaikyti pusiausvyrą tarp Konstitucijoje įtvirtintų konstitucinių vertybių – viena vertus, teismų, teisėjų nepriklausomumo vykdant teisingumą ir teisinio saugumo principo ir, antra, Konstitucijos 25 straipsnyje įtvirtintos asmens saviraiškos laisvės, aiškinamos, kaip jau minėta, kartu su Konstitucijos 33 straipsnyje įtvirtinta teise kritikuoti valdžios įstaigų ar pareigūnų darbą.
Nagrinėjamoje byloje surinktais ir ištirtais įrodymais nustatyta, kad kasatorius surašė ir išsiuntė Lietuvos Respublikos Prezidentui, Lietuvos Respublikos Seimo nariams, Lietuvos Respublikos generaliniam prokurorui, kitiems teisėjams ir pareigūnams raštus, kuriuose kaltinime nurodytais įžeidžiančiais, žeminančiais žodžiais apibūdino teisėjus D. Š., N. G., I. T., V. Ž. dėl jų priimtų sprendimų kasatoriaus bylose. Kaltinime konkrečiai nurodyti įžeidžiantys teisėjams skirti kasatoriaus apibūdinimai pagal savo pobūdį ir turinį negali būti vertinami kaip kokia nors faktais pagrįsta nuomonė, jais nebuvo siekiama kokių nors visuomenei svarbių tikslų ar keliamas svarbus viešojo intereso klausimas. Tokie užgaulūs, viešai reiškiami neigiami kasatoriaus bylą nagrinėjantiems teisėjams skirti apibūdinimai negali būti laikomi pagrįsta teismų darbo kritika, o ja tik siekta išreikšti nesutikimą bei pasipiktinimą dėl konkrečių teisėjų sprendimų konkrečiose kasatoriaus bylose. Dėl to tokie kasatoriaus veiksmai vertintini kaip peržengiantys saviraiškos laisvės ribas ir užtraukia baudžiamąją atsakomybę. Kasacinio skundo argumentas, kad žeminančios tiesos išsakymas šioje byloje buvo pripažintas nusikalstama veika, taip pat yra nepagrįstas, nes sprendžiant dėl asmens atsakomybės pagal BK 232 straipsnį yra vertinama ne teiginių apie teismo ar teisėjų veiklą atitiktis tikrovei, jų teisingumas (klaidingumas), bet atsiliepimo apie teismo ar teisėjo veiklą išraiška, būtent jos viešas užgaulus pobūdis.