Esminės citatos iš aukščiausiųjų teismų išaiškinimų
1
45260 svarbiausios citatos iš LRKT, LAT civilinių, LVAT sprendimų
2
Ieškokite citatų įrašę žodžius, įstatymo straipsnį ar bylos kategoriją
3
Paspauskite ant citatos pavadinimo ir rasite panašias citatas
Citata atrinkta teisininkų
Asmens saviraiškos laisvė yra saugoma ir Konvencijos 10 straipsnyje. EŽTT praktikoje pabrėžiama, kad Konvencijos 10 straipsnis yra vienas fundamentaliausių demokratinės visuomenės principų ir viena iš pagrindinių šios visuomenės vystymosi bei kiekvieno individo klestėjimo sąlygų (EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendimas byloje Handyside prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 5493/72, § 49; principai pakartoti tarp daugelio kitų 2013 m. balandžio 22 d. sprendime byloje Animal Defenders International prieš Jungtinę Karalystę [DK], peticijos Nr. 48876/08, § 100). EŽTT praktikoje ne kartą pasisakyta apie galimybę kritikuoti teismų sistemos veiklą, tačiau kartu nustatytos tokios kritikos ribos ir suformuluoti tam tikri kriterijai, kuriais turi būti remiamasi sprendžiant, ar nebuvo peržengtos saviraiškos laisvės ribos: yra vertinama, ar buvo konstatuoti tam tikri faktai ar išreikšta nuomonė, ar nuomonė pagrįsta faktais, ar pasakyti teiginiai prilygsta kritikai ar įžeidimui, koks teiginių turinys ir kokiame kontekste jie pasakyti, kokia jų išraiška, ar kritika nukreipta į teisėjo asmenį ar į jo profesinę veiklą, ar visuomenėje tokiu klausimu vyko diskusija ir kitos aplinkybės (EŽTT 1995 m. balandžio 26 d. sprendimas byloje Prager ir Oberschlick prieš Austriją, peticijos Nr. 15974/90; 1997 m. vasario 24 d. sprendimas byloje De Haes ir Gijsels prieš Belgiją, peticijos Nr. 19983/92; 2003 m. gegužės 27 d. sprendimas byloje Skalka prieš Lenkiją, peticijos Nr. 43425/98 ir kt.). EŽTT Didžioji kolegija 2015 m. balandžio 23 d. sprendime byloje Morice prieš Prancūziją (peticijos Nr. 29369/10) dar kartą pabrėžė, kad teisminės sistemos, kuri itin svarbi kiekvienai demokratinei visuomenei, funkcionavimas yra viešojo intereso dalis. Šiame kontekste turi būti atsižvelgiama į teisminės valdžios specifinį vaidmenį, todėl teismams, kurie yra teisingumo garantas, būtinas visuomenės pasitikėjimas teismais. Todėl toks pasitikėjimas turi būti saugomas, ypač tais atvejais, kai teismai yra nepagrįstai puolami, o teisėjai, kurie yra kritikuojami, negali atsakyti į tokią kritiką dėl jų profesijai keliamo diskretiškumo reikalavimo. Kita vertus, EŽTT nedraudžia pagrįstos kritikos konkretaus teisėjo atžvilgiu, tačiau turi būti laikomasi tokiai kritikai reikšti leidžiamų ribų (žr. sprendimo § 128–129). Taikant BK 232 straipsnį būtina išlaikyti pusiausvyrą tarp Konstitucijoje įtvirtintų konstitucinių vertybių – viena vertus, teismų, teisėjų nepriklausomumo vykdant teisingumą ir teisinio saugumo principo ir, antra, Konstitucijos 25 straipsnyje įtvirtintos asmens saviraiškos laisvės, aiškinamos, kaip jau minėta, kartu su Konstitucijos 33 straipsnyje įtvirtinta teise kritikuoti valdžios įstaigų ar pareigūnų darbą. Nagrinėjamoje byloje surinktais ir ištirtais įrodymais nustatyta, kad kasatorius surašė ir išsiuntė Lietuvos Respublikos Prezidentui, Lietuvos Respublikos Seimo nariams, Lietuvos Respublikos generaliniam prokurorui, kitiems teisėjams ir pareigūnams raštus, kuriuose kaltinime nurodytais įžeidžiančiais, žeminančiais žodžiais apibūdino teisėjus D. Š., N. G., I. T., V. Ž. dėl jų priimtų sprendimų kasatoriaus bylose. Kaltinime konkrečiai nurodyti įžeidžiantys teisėjams skirti kasatoriaus apibūdinimai pagal savo pobūdį ir turinį negali būti vertinami kaip kokia nors faktais pagrįsta nuomonė, jais nebuvo siekiama kokių nors visuomenei svarbių tikslų ar keliamas svarbus viešojo intereso klausimas. Tokie užgaulūs, viešai reiškiami neigiami kasatoriaus bylą nagrinėjantiems teisėjams skirti apibūdinimai negali būti laikomi pagrįsta teismų darbo kritika, o ja tik siekta išreikšti nesutikimą bei pasipiktinimą dėl konkrečių teisėjų sprendimų konkrečiose kasatoriaus bylose. Dėl to tokie kasatoriaus veiksmai vertintini kaip peržengiantys saviraiškos laisvės ribas ir užtraukia baudžiamąją atsakomybę. Kasacinio skundo argumentas, kad žeminančios tiesos išsakymas šioje byloje buvo pripažintas nusikalstama veika, taip pat yra nepagrįstas, nes sprendžiant dėl asmens atsakomybės pagal BK 232 straipsnį yra vertinama ne teiginių apie teismo ar teisėjų veiklą atitiktis tikrovei, jų teisingumas (klaidingumas), bet atsiliepimo apie teismo ar teisėjo veiklą išraiška, būtent jos viešas užgaulus pobūdis.
 
Citata atrinkta teisininkų
Pagal BK 150 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas veikdamas bendrininkų grupe tenkino lytinę aistrą su žmogumi prieš šio valią analiniu, oraliniu ar kitokio fizinio sąlyčio būdu panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti, ar kitaip atimdamas galimybę priešintis, ar pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusio asmens būkle. Objektyviai seksualinis prievartavimas pasireiškia lytinės aistros tenkinimu su nukentėjusiu asmeniu pirmiau nurodytais būdais prieš jo valią. Kitokio fizinio sąlyčio būdas apima vyro ar moters lytinių organų dirginimą, lietimą lytiniu organu kito žmogaus kūno, kišant pirštus ar įvairius daiktus į kito asmens lytinius organus ar išeinamąją angą ir pan. Kokių nors daiktų kišimas į išeinamąją angą prieš asmens valią pirmiausia traktuotinas kaip dideliu pavojingumu ir trauminio poveikio rizika pasižymintis žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvės pažeidimas, o ne vien tik veika, kuria kėsinamasi į žmogaus sveikatą, garbę, orumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-63/2008, 2K-50/2012). Konstatuojant buvus fizinį sąlytį, būdingą seksualiniam prievartavimui, be kita ko, būtina nustatyti tokio sąlyčio sąsajumą su lytinės aistros tenkinimu, taip pat įvertinti jį pagal pavojingumo kriterijų (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-642/2007). Nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas suvokia, kad atlieka seksualinio pobūdžio veiksmus, fiziškai kontaktuoja su nukentėjusiu asmeniu prieš jo valią, panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti, ar kitaip atimdamas galimybę priešintis, ar pasinaudodamas nukentėjusiojo bejėgiška būkle, ir nori patenkinti savo seksualinį poreikį būtent taip. Seksualinio prievartavimo nusikaltimo sudėtis yra formalioji, šis nusikaltimas yra baigtas nuo lytinės aistros tenkinimo pradžios nepriklausomai nuo to, ar kaltininkas patenkino lytinę aistrą, ar pajuto seksualinį pasitenkinimą arba malonumą, nes baudžiamoji atsakomybė už šią veiką kyla atlikus pavojingus veiksmus. Tokie faktai baudžiamosiose bylose dėl žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvės ir neliečiamumo pažeidimo privalomai nenustatomi (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-29-976/2022).
 
Citata atrinkta teisininkų
Plėšimo bylose nusikaltimo bendrininkas – vykdytojas yra ir tas asmuo, kuris visiškai realizavo plėšimo objektyviuosius požymius (naudojo smurtą prieš nukentėjusįjį ir grobė jo turtą), ir tas, kuris bent iš dalies realizavo kai kuriuos objektyviuosius plėšimo požymius (pvz., tik panaudojo smurtą prieš nukentėjusį asmenį). Kai vieniems asmenims pagrobiant nukentėjusiojo turtą kiti tiesiogiai kartu nedalyvauja, tačiau nustatomi bendrininkavimo požymiai, nusikaltimo kvalifikavimui neturi reikšmės, kuris iš nuteistųjų pabaigė plėšimo veiksmus, t. y. visiškai realizavo BK 180 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nurodytą pavojingos veikos požymį – svetimo turto pagrobimą, tokiu atveju visų veiksmai vertinami pagal BK 180 straipsnio atitinkamą dalį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-300-699/2015, 2K-101-976/2019). Vis dėlto tokiu atveju turi būti aiškiai ir nedviprasmiškai atskleistas asmenų bendrininkavimas (nustatytas susitarimas, tyčia, veiksmų bendrumas) padarant nusikalstamą veiką.
 
Norėdami gauti atsakymą, įveskite savo elektroninio pašto adresą
Dėkojame.
Pranešimas išsiųstas
Sutinku gauti Infolex el. laišką pagalbos atsakymui įvertinti.
Atšaukti
Į pagalbos centrą >
Pagalba
Mobili ver.