Bylą nagrinėję teismai, spręsdami, ar atsakovei taikytinas imunitetas nuo Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijos, vadovavosi 2004 m. Jungtinių Tautų konvencija dėl valstybių ir jų turto jurisdikcijos imunitetų. Šia konvencija kodifikuotos paprotinės tarptautinės teisės normos dėl valstybės imuniteto ir jo išimčių taikymo. Nors šios konvencijos Lietuva nėra ratifikavusi, tačiau, pagal EŽTT praktiką, Tarptautinės teisės komisijos Konvencijos projekto 11 straipsnis, kuriuo grindžiama Konvencija dėl jurisdikcijos imunitetų, taikytinas Lietuvai pagal paprotinę tarptautinę teisę (Cudak bylos sprendimo 64–68 punktai; Sabeh El Leil bylos sprendimo 53, 54 punktai; Naku bylos sprendimo 89 punktas). Konvencijos 5 straipsnyje įtvirtinta, kad valstybė ir jos turtas turi imunitetą nuo kitos valstybės teismų jurisdikcijos, vadovaujantis šios konvencijos nuostatomis. Konvencijos 11 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, jeigu valstybės nesutaria kitaip, valstybė negali remtis jurisdikcijos imunitetu kitos valstybės teisme, kuris kitais atvejais yra kompetentingas nagrinėti bylą, susijusią su darbo sutartimi tarp valstybės ir fizinio asmens dėl darbo, atlikto arba turinčio būti atlikto, visiškai arba iš dalies, kitos valstybės teritorijoje.‏‏‎ ‏‏‎

Taigi, Konvencijos 11 straipsnio 1 dalis įtvirtina bendrąją taisyklę, kad valstybės negali remtis imunitetu, kai užsienio valstybių teismai nagrinėja iš darbo santykių kylančius ginčus. Tačiau šio straipsnio 2 dalyje yra įtvirtintos išimtys, kurioms esant užsienio valstybė išlaiko imunitetą darbo ginčuose. Nagrinėjamoje byloje aktuali Konvencijos 11 straipsnio 2 dalies a punkte įtvirtinta išimtis, kai valstybė turi teisę remtis imunitetu nuo kitos valstybės teismų jurisdikcijos, jei darbuotojas buvo priimtas į darbą vykdyti konkrečių funkcijų, įgyvendinant valstybės valdžią.