Teisės aiškinimo taisyklė
Reglamento [Nr. 2015/848 dėl nemokumo bylų] 8 straipsnyje nustatytos išimties esmė ta, kad bankroto bylos iškėlimas neturi įtakos daiktinėmis teisėmis apsaugotų kreditorių teisėms – joms taikomas lex rei sitae (valstybės, kurioje yra daiktas) teisių apsaugos režimas. Kreditavimo teisinių santykių svarba valstybių ekonomikai, įkeitimu (plačiąja prasme) apsaugotų kreditorių įtaka valstybės kreditavimo sistemai, taip pat teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai lemia, kad nebūtų pagrįsta ir racionalu, jei dėl skolininko nemokumo keistųsi (modifikuotųsi) šių kreditorių teisinė padėtis. Komercinis tikrumas ypač aktualus skolintojams (kredito įstaigoms), kurie kažin ar skolins (arba kažin ar skolins palankiomis sąlygomis), jeigu nebus užtikrinti, kad vienoje jurisdikcijoje tinkamai suteiktos teisės į turtą galės būti įgyvendintos būtent tuo atveju, kai tai ypač svarbu, t. y. kai skolininkas tampa nemokus, nepriklausomai nuo to, kur skolininkui gali būti iškelta nemokumo byla ir ar kreditoriaus teisių apsauga būtų tokia pati galiojanti ir veiksminga pagal užsienio teisę, taikytiną atitinkamai nemokumo bylai.
<...>
kreditoriaus reikalavimo kvalifikavimas kaip kilusio iš daiktinės teisės, patenkančios į Reglamento 8 straipsnio 1 dalies taikymo sritį, ir (arba) kaip jūrinio reikalavimo, kuris užtikrintas jūriniu suvaržymu, yra reikšmingas jo tenkinimo eiliškumui.
Pripažinus, kad kreditoriaus reikalavimas kyla iš daiktinės teisės, kuri patenka į Reglamento 8 straipsnio 1 dalies taikymo sritį, tai reikštų, kad vienos valstybės narės teismo skolininkui iškelta bankroto byla ir pradėta nemokumo procedūra neturės įtakos kitoje valstybėje narėje esančio kreditoriaus daiktinėms teisėms.
<...>
klausimas, ar egzistuoja kreditoriaus arba trečiojo asmens daiktinė teisė ar ne, siekiant taikyti Reglamento 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą išimtį, spręstinas pagal lex situs (daikto buvimo vietos teisę), t. y. daiktinės teisės sąvoka pagal Reglamento 8 straipsnio 1 dalį patenka į nacionalinės (daikto buvimo vietos) teisės reguliavimo sritį, kartu, be kita ko, atsižvelgiant į Reglamento 8 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytus kriterijus kaip kreditoriaus išimtinių teisių (garantijų, privilegijų), nustatytų konkrečios lex situs (valstybės narės nacionalinėje teisėje), apsaugos apimtį, taigi – ir ribas.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad šiuo atveju sąvoka „nacionalinė teisė“, pagal Reglamento 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, reiškia daikto buvimo vietos, t. y. valstybės narės, kurioje yra turtas, teisę. Taigi, turimos teisės patekimas į Reglamento 8 straipsnio 1 dalies taikymo sritį sietinas ne tik su jos kaip daiktinės teisės kvalifikavimu, bet ir su kita sąlyga – šios teisės sąsajumu su kitos valstybės narės teritorijoje esančiu skolininko, kuriam iškelta nemokumo byla, turtu. Reglamento 8 straipsnio 1 dalies taikymo tikslais daiktinės teisės in rem kreditoriaus ir (ar) trečiųjų šalių turi būti turimos į turtą, esantį kitos valstybės narės, o ne valstybės narės, kurioje iškelta pagrindinė bankroto byla, teritorijoje, tam, kad jie, be kita ko, galėtų pasinaudoti savo teisių apsaugos priemonėmis, tarsi pagrindinė bankroto byla apskritai nebūtų iškelta.
<...>
laivo, kurio turėjimas nuosavybės teise arba teisė į jį įregistruota viešame registre, buvimo vietą nusako ne teritorija valstybės narės, į kurios uostą laivas įplaukė, kurioje buvo sulaikytas ar kurios teismo buvo areštuotas, o jo registracijos vieta – valstybės narės, kurios žinioje yra tvarkomas registras, teritorija (Reglamento 2 straipsnio 9 dalies iv punktas).
<...>
nemokumo byloje, iškeltoje Lietuvos Respublikoje ir susijusioje su ginčo jūriniu laivu <...>, kurio vieša registracija taip pat atlikta Lietuvos Respublikoje, Reglamento 8 straipsnis netaikomas. Ginčo finansinis reikalavimas nepripažintinas patenkančiu į Reglamento 8 straipsnio 1 dalies taikymo sritį, nes netenkinama tokio patekimo sąlyga – teisės turėjimas į turtą, esantį kitos valstybės narės teritorijoje.