Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad krovinio vežimo tarptautiniais maršrutais sutartis, sudaryta pagal CMR konvencijos nuostatas, laikytina sutartimi trečiojo asmens naudai (CK 6.191 straipsnis), todėl šios sutarties šalys yra krovinio siuntėjas ir vežėjas. Faktinis krovinio siuntėjas, nurodomas CMR važtaraštyje, ir siuntėjas, kaip vežimo sutarties šalis, ne visada gali sutapti. Tai priklauso nuo to, kas su vežėju sudarė krovinio vežimo sutartį įsipareigodamas už krovinio vežimą sumokėti nustatytą užmokestį ir kam vežėjas įsipareigojo jam perduotą krovinį nugabenti į paskirties punktą ir išduoti turinčiam teisę gauti krovinį asmeniui (CK 6.808 straipsnio 1 dalis). CMR konvencija nereglamentuoja pervežimo sutarties turinio ir formos, taip pat tik iš dalies reglamentuoja vežimo sutarties sudarymo tvarką, reikalingą siuntėjui ir vežėjui kaip sutarties šalims nustatyti. Kiekvienu konkrečiu atveju teismas turi įvertinti ir kvalifikuoti teisinį sutartinį santykį, nustatydamas sutarties turinį ir jos šalis, vadovaudamasis tiek sutarties sudarymui taikytina teise, tiek ir sutarties kvalifikavimui reikšmingomis CMR konvencijos nuostatomis (pvz., CMR konvencijos 4, 9 straipsniais) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-3-1075/2018 16 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad tokiu atveju, kai krovinį vežėjui perduoda ir važtaraštį pasirašo vienas subjektas, o su vežėju krovinių vežimo keliais sutartį sudaro kitas, sprendžiant dėl to, ką laikyti krovinio siuntėju, turinčiu tam tikrus įsipareigojimus vežėjui, ir atitinkamai dėl to, kas turi atsakyti žalą patyrusiam vežėjui, visų pirma vertintina būtent krovinio vežimo keliais sutartis, kurią pasirašęs asmuo įsipareigoja vežėjui už krovinio vežimą sumokėti nustatytą užmokestį, o pastarasis įsipareigoja perduotą krovinį nugabenti į paskirties punktą ir išduoti turinčiam teisę gauti krovinį asmeniui. Jeigu tokia sutartis nėra sudaroma, siuntėjo ir vežėjo (-ų) susitarimas gali būti išreikštas ir faktiniam vežėjui pateikus važtaraštį, kuriame jis nurodytas vežėju, o siuntėjui šio važtaraščio pagrindu išdavus krovinį, taip pat pagal tai, kuris asmuo kaip siuntėjas yra nurodytas važtaraštyje, bei kitas susitarimo aplinkybes, iš kurių galima spręsti, kad vežėjas turėjo suprasti, kas yra siuntėjas. Siuntėjo nurodymas važtaraštyje yra tik vienas kriterijų, kuriais reikia vadovautis nustatant, kas iš vežimo teisinių santykių dalyvių laikytinas siuntėju pagal CMR konvenciją (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. spalio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-276-421/2020 24 punktą). <...> Pažymėtina, kad CMR konvencijoje tiesiogiai nenurodyta, kas gali pareikšti ieškinį vežėjui. Kasacinio teismo praktikoje, sprendžiant klausimą dėl įstatymų taikymo nustatant asmenį, turintį teisę pareikšti reikalavimus vežėjui, yra išaiškinta, kad krovinio gabenimo teisinio reguliavimo tikslas yra užtikrinti tinkamą prekių ar kitų vertybių pervežimo organizavimą iš vienos vietos į kitą ir šio proceso metu nepažeisti su kroviniu susijusių asmenų teisių ir interesų. Tam nėra svarbu ir CMR konvencijos nereguliuojama gabenamo krovinio priklausomybė daiktinių teisių prasme. CMR konvencijoje neatskleidžiama krovinio siuntėjo sąvoka. Siuntėjas, kaip pervežimo proceso dalyvis, nesusiejamas su nuosavybės teisės turėjimu. Šio asmens teisinė padėtis pervežimą reguliuojančiame įstatyme reglamentuojama tiek, kiek ji svarbi pervežimo procesui užtikrinti. Krovinio praradimu pažeidžiama savininko nuosavybės teisė, todėl nepriklausomai nuo to, kad jis pats tiesiogiai nedalyvauja pervežimo procese, jo pažeista teisė turi būti ginama. Teisę į ieškinį šie asmenys turi ir tai išplaukia iš krovinių pervežimo sutarties, kaip specifinės sutarties trečiojo asmens naudai, pobūdžio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. rugsėjo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-703/2000).

Įvertinus šios nutarties 27–29 punktuose išdėstytą reglamentavimą, matyti, kad, pagal pirminės redakcijos Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalį įgyvendinančio konstitucinio įstatymo nuostatas, aplinkybė, jog tam tikras juridinis asmuo buvo įsteigtas Lietuvoje, laikantis čia galiojančiuose teisės aktuose nustatytų reikalavimų, nebuvo pakankama tam, kad jis būtų pripažintas nacionaliniu subjektu, ir atitinkamai nesuteikė jam teisės įgyti Lietuvos Respublikoje nuosavybės teise žemės. Galimybė pripažinti juridinį asmenį nacionaliniu subjektu ir įgyti žemę Lietuvoje buvo siejama, be kita ko, su reikalavimu, kad tokio subjekto veiksmingos kontrolės teisė priklausytų Lietuvos subjektams (piliečiams, savivaldybėms, valstybei arba kitoms Lietuvos kilmės įmonėms, kurių veiksmingos kontrolės teisės taip pat priklauso Lietuvos piliečiams, savivaldybėms ar valstybei). Žemę Lietuvoje galėjo įgyti ir čia įsteigti juridiniai asmenys, kurių veiksmingos kontrolės teisė nepriklausė Lietuvos subjektams, tačiau kurie atitiko aptariamame įstatyme nustatytus Lietuvos pasirinktos europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus. Savo ruožtu užsienio kilmės subjektų Lietuvoje įsteigti juridiniai asmenys, neatitinkantys šiame įstatyme nustatytų europinės ir transatlantinės integracijos kriterijų, pagal pirminės redakcijos konstitucinio įstatymo nuostatas tokios teisės neturėjo. Pagal konstitucinio įstatymo 5 straipsnį, tokiems užsienio subjektams, vykdantiems ūkinę veiklą Lietuvoje, šiai veiklai skirtų pastatų ir įrenginių statybai ir eksploatavimui reikalingus žemės sklypus buvo leidžiama tik nuomoti. Vis dėlto vėliau įsigaliojusiose Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalies įgyvendinimo konstitucinio įstatymo redakcijose asmenų, pripažįstamų užsienio subjektais, apibrėžimas, kaip minėta, buvo pakeistas, atsisakant pirmiau nurodytų reikalavimų