Reglamento [Nr. 2015/848 dėl nemokumo bylų] 8 straipsnyje nustatytos išimties esmė ta, kad bankroto bylos iškėlimas neturi įtakos daiktinėmis teisėmis apsaugotų kreditorių teisėms – joms taikomas lex rei sitae (valstybės, kurioje yra daiktas) teisių apsaugos režimas. Kreditavimo teisinių santykių svarba valstybių ekonomikai, įkeitimu (plačiąja prasme) apsaugotų kreditorių įtaka valstybės kreditavimo sistemai, taip pat teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai lemia, kad nebūtų pagrįsta ir racionalu, jei dėl skolininko nemokumo keistųsi (modifikuotųsi) šių kreditorių teisinė padėtis. Komercinis tikrumas ypač aktualus skolintojams (kredito įstaigoms), kurie kažin ar skolins (arba kažin ar skolins palankiomis sąlygomis), jeigu nebus užtikrinti, kad vienoje jurisdikcijoje tinkamai suteiktos teisės į turtą galės būti įgyvendintos būtent tuo atveju, kai tai ypač svarbu, t. y. kai skolininkas tampa nemokus, nepriklausomai nuo to, kur skolininkui gali būti iškelta nemokumo byla ir ar kreditoriaus teisių apsauga būtų tokia pati galiojanti ir veiksminga pagal užsienio teisę, taikytiną atitinkamai nemokumo bylai. <...> kreditoriaus reikalavimo kvalifikavimas kaip kilusio iš daiktinės teisės, patenkančios į Reglamento 8 straipsnio 1 dalies taikymo sritį, ir (arba) kaip jūrinio reikalavimo, kuris užtikrintas jūriniu suvaržymu, yra reikšmingas jo tenkinimo eiliškumui. Pripažinus, kad kreditoriaus reikalavimas kyla iš daiktinės teisės, kuri patenka į Reglamento 8 straipsnio 1 dalies taikymo sritį, tai reikštų, kad vienos valstybės narės teismo skolininkui iškelta bankroto byla ir pradėta nemokumo procedūra neturės įtakos kitoje valstybėje narėje esančio kreditoriaus daiktinėms teisėms. <...> klausimas, ar egzistuoja kreditoriaus arba trečiojo asmens daiktinė teisė ar ne, siekiant taikyti Reglamento 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą išimtį, spręstinas pagal lex situs (daikto buvimo vietos teisę), t. y. daiktinės teisės sąvoka pagal Reglamento 8 straipsnio 1 dalį patenka į nacionalinės (daikto buvimo vietos) teisės reguliavimo sritį, kartu, be kita ko, atsižvelgiant į Reglamento 8 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytus kriterijus kaip kreditoriaus išimtinių teisių (garantijų, privilegijų), nustatytų konkrečios lex situs (valstybės narės nacionalinėje teisėje), apsaugos apimtį, taigi – ir ribas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad šiuo atveju sąvoka „nacionalinė teisė“, pagal Reglamento 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, reiškia daikto buvimo vietos, t. y. valstybės narės, kurioje yra turtas, teisę. Taigi, turimos teisės patekimas į Reglamento 8 straipsnio 1 dalies taikymo sritį sietinas ne tik su jos kaip daiktinės teisės kvalifikavimu, bet ir su kita sąlyga – šios teisės sąsajumu su kitos valstybės narės teritorijoje esančiu skolininko, kuriam iškelta nemokumo byla, turtu. Reglamento 8 straipsnio 1 dalies taikymo tikslais daiktinės teisės in rem kreditoriaus ir (ar) trečiųjų šalių turi būti turimos į turtą, esantį kitos valstybės narės, o ne valstybės narės, kurioje iškelta pagrindinė bankroto byla, teritorijoje, tam, kad jie, be kita ko, galėtų pasinaudoti savo teisių apsaugos priemonėmis, tarsi pagrindinė bankroto byla apskritai nebūtų iškelta. <...> laivo, kurio turėjimas nuosavybės teise arba teisė į jį įregistruota viešame registre, buvimo vietą nusako ne teritorija valstybės narės, į kurios uostą laivas įplaukė, kurioje buvo sulaikytas ar kurios teismo buvo areštuotas, o jo registracijos vieta – valstybės narės, kurios žinioje yra tvarkomas registras, teritorija (Reglamento 2 straipsnio 9 dalies iv punktas). <...> nemokumo byloje, iškeltoje Lietuvos Respublikoje ir susijusioje su ginčo jūriniu laivu <...>, kurio vieša registracija taip pat atlikta Lietuvos Respublikoje, Reglamento 8 straipsnis netaikomas. Ginčo finansinis reikalavimas nepripažintinas patenkančiu į Reglamento 8 straipsnio 1 dalies taikymo sritį, nes netenkinama tokio patekimo sąlyga – teisės turėjimas į turtą, esantį kitos valstybės narės teritorijoje.

Tarptautinės teisės taikymo aspektu pažymėtina ir tai, kad galimos situacijos, kai, sprendžiant civilines bylas su tarptautiniu (užsienio) elementu, Lietuvos teismams gali tekti taikyti ir tarptautines sutartis (konvencijas), kurių dalyvė Lietuva nėra. Tokie atvejai galimi tada, kai tarptautinė sutartis (konvencija), nustatanti unifikuotas privatinės teisės normas, nustato, kad ji yra taikoma, kai bent viena iš bylos šalių yra valstybėje – tos tarptautinės sutarties (konvencijos) dalyvėje, o pagal kolizines normas turi būti taikoma būtent valstybės – tos tarptautinės sutarties (konvencijos) dalyvės – teisė. Tokiu atveju tarptautinė sutartis (konvencija) yra ją ratifikavusios ar kitaip prie jos prisijungusios valstybės teisės sudėtinė dalis, todėl bylą nagrinėjantis teismas turi ją taikyti. Atitinkamai būtų ir atvirkštinės situacijos atveju, kai Lietuvos teismui tektų spręsti dėl tam tikro tarptautinio dokumento (konvencijos, sutarties), kurio dalyvė Lietuva yra, tačiau dalyvė nėra valstybė, su kuria susijusi kita bylos šalis, taikymo. Tokiu atveju, kadangi tarptautinė sutartis, kurios dalyvė yra Lietuva, yra sudėtinė Lietuvos teisės dalis, o pagal kolizines teisės normas turėtų būti taikoma Lietuvos teisė, toje tarptautinėje sutartyje įtvirtintos teisės normos (taikytina materialioji teisė) būtų taikomos ir kitos bylos šalies, reziduojančios kitoje valstybėje, kuri nėra šios sutarties dalyvė, atžvilgiu. <...> nagrinėjamoje byloje susiklostė situacija, kai nėra tokių tarptautinių sutarčių, susijusių su jūrų laivų areštu, jūriniais suvaržymais ir įkeitimais, kurių dalyvės būtų ir Lietuva, ir Latvija. Todėl skolininkei <...> Lietuvoje iškeltoje nemokumo byloje kreditorių, turinčių jūrinius reikalavimus į skolininkės turtą (Latvijos Respublikoje areštuotą laivą <...>), finansinių reikalavimų tenkinimo eiliškumo klausimui išspręsti tarptautinės sutartys dėl jūrinių laivų arešto ir jūrinių suvaržymų, kurių dalyvė yra Lietuvos Respublika, kaip sudėtinė Lietuvos teisės sistemos dalis būtų taikomos tuo atveju, jeigu pagal aktualias kolizines normas būtų nustatyta, kad byloje turėtų būti taikoma Lietuvos teisė.