Taigi įstatymų leidėjas, pakeisdamas CPK 739 straipsnį ir jį papildydamas 9 punktu, turėjo tikslą užtikrinti nuteistųjų teisę į minimalų lėšų, reikalingų jų būtiniesiems poreikiams įkalinimo įstaigoje patenkinti, užtikrinimą, atsižvelgiant į gerokai mažesnius tokių asmenų būtinuosius poreikius dėl jų aprūpinimo įkalinimo įstaigoje. <...> CPK 668 straipsnio 1 dalyje galiojęs apribojimas, draudžiantis nukreipti išieškojimą į pinigų sumą, neviršijančią MMA, yra vienkartinio pobūdžio, taikytinas tik pradėjus priverstinio vykdymo procesą. Tai reiškia, kad šis ribojimas taikytinas tik tokiam turtui (įskaitant lėšas), kurį skolininkas turi pradėjus vykdymo procesą, bet netaikytinas turtui (įskaitant lėšas), gautam priverstinio vykdymo proceso metu. <...> Byloje nustatyta, kad vykdomosiose bylose išieškojimas iš pareiškėjo (skolininko) vykdomas nuo 2013 m. birželio 25 d., priverstinio vykdymo priemonės taikomos nuo 2013 m. liepos 31 d. Tuo tarpu išieškojimas į lėšas, 2022 m. birželio 14 d. kaip paskola pervestas į laisvės atėmimo įstaigoje esančią pareiškėjo asmeninę sąskaitą, buvo nukreiptas 2022 m. birželio 15 d. ir 2022 m. birželio 20 d. Taigi, turtas (lėšos), į kurio dalį šiuo atveju buvo nukreiptas išieškojimas, buvo gautas jau vykstant priverstinio vykdymo procesui, todėl darytina išvada, kad šiuo atveju dėl galimumo nukreipti išieškojimą į minėtas lėšas turėjo būti sprendžiama pagal CPK 739 straipsnio 9 punktą.

Sprendžiant klausimą, ar konkretus daiktas gali būti kvalifikuojamas kaip kito daikto priklausinys, esminę reikšmę turi ne šių daiktų fizinis ryšys (buvimas šalia, sujungimas ir pan.), bet jų funkcinis ryšys, kuris yra nustatomas, be kita ko, įvertinant daiktų paskirtį – tuo atveju, jeigu siekiant naudoti pagal paskirtį pagrindinį daiktą yra būtina nuolat naudoti pagal paskirtį ir savarankišką antraeilį daiktą, pripažįstama, kad jis yra pagrindinio daikto priklausinys. <...> [K]asacinis teismas, spręsdamas, ar palėpė gali būti pripažinta privatizuoto buto priklausiniu, nurodė, kad tam tikros izoliuotos erdvės gyvenamajame name priskyrimą prie individualiai naudojamos buto dalies ar priklausinio lemia funkcinis ryšys ar priskyrimo faktas, bet ne jos įrengimo ar pritaikymo kokiai nors paskirčiai faktas. Kasacinis teismas išaiškino, kad neįrengta palėpė neatitinka gyvenamosioms patalpoms keliamų reikalavimų, tačiau jeigu ji priskirta ar funkciškai susijusi su konkrečiu butu ir nustatyta, kad pagal paskirtį, išdėstymą ar racionalaus panaudojimo galimybes ji negali būti bendrai naudojama ir taip nebuvo naudojama, tai teismas gali ją pripažinti privatizuota kaip priklausinį. Taigi, nors minėtoje byloje susiklosčiusi situacija nebuvo visiškai tapati, kaip šioje byloje – joje buvo keliami klausimai, susiję su pagalbinių patalpų (palėpės, rūsio) privatizavimu, pareiškėjai iš esmės pagrįstai nurodo, kad joje nurodyti daikto pripažinimo priklausiniu kriterijai, pagrindinis iš kurių yra daiktų funkcinis ryšys, turėtų būti vertinami siekiant nustatyti, ar palėpė pripažintina buto priklausiniu. Kita vertus, priešingai nei nurodo pareiškėjai, šiuo atveju nėra pagrindo pripažinti, kad bylą išnagrinėję teismai neatsižvelgė į šiuos kriterijus ar juos netinkamai įvertino.