Tiek nacionalinėje, tiek tarptautinėje teisėje, taip pat kasacinio teismo suformuotoje teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje proceso atnaujinimo institutas vertinamas kaip išskirtinis būdas peržiūrėti įsiteisėjusius teismų sprendimus. Jį galima taikyti tik konstatavus bent vieną iš CPK 366 straipsnio 1 dalyje nustatytų pagrindų, kurių sąrašas yra baigtinis. Šie proceso atnaujinimo pagrindai turi būti taikomi neformaliai, laikantis teisinio apibrėžtumo principo, todėl proceso atnaujinimas galimas tik esminėms klaidoms taisyti, esant svarbioms ir įtikinamoms aplinkybėms. Proceso atnaujinimas neturi būti priemonė dar kartą pabandyti išspręsti ginčą savo naudai ar vilkinti priimtų teismų sprendimų vykdymą, todėl proceso atnaujinimo institutas turi būti derinamas su tokiais proceso teisės principais kaip ekonomiškumas, koncentruotumas ir protingumas. Kasacinis teismas, pabrėždamas proceso atnaujinimo, kaip instituto, taikymo ribotumą, taip pat yra pažymėjęs, kad proceso atnaujinimas gali būti pagrįstas tais atvejais, kai siekiama išvengti tokių civilinio proceso teisės normų pažeidimų, kurie galėtų lemti esmines materialiosios teisės taikymo klaidas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-442/2010; 2011 m. kovo 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-121/2011; 2017 m. kovo 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-125-219/2017 16 punktą; 2024 m. liepos 31 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-159-781/2024 42 punktą). Europos Žmogaus Teisių Teismas, pasisakydamas dėl proceso atnaujinimo civilinėse ir komercinėse bylose santykio su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje garantuojama teise į teisingą bylos nagrinėjimą, savo praktikoje yra nurodęs, kad vienas iš esminių teisės viršenybės principo elementų – teisinis apibrėžtumas (tikrumas) – suponuoja pagarbą res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas) principui. Teismams galutinai išsprendus ginčą, jų sprendimas neturėtų būti kvestionuojamas, taip užtikrinant santykių stabilumą. Todėl jokia proceso šalis neturėtų teisės siekti proceso atnaujinimo tik dėl naujo bylos nagrinėjimo ir naujo sprendimo priėmimo. Bylos peržiūrėjimas neturėtų būti traktuojamas kaip „užslėpta“ apeliacija; vien dviejų nuomonių tam tikru klausimu galimybė nėra pagrindas nagrinėti bylą iš naujo. Nukrypimai nuo res judicata principo pateisinami tik tuomet, kai jų būtinybę lemia esminio ir įtikinamo pobūdžio aplinkybės (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2007 m. sausio 18 d. sprendimo byloje Kot prieš Rusiją, peticijos Nr. 20887/03, par. 24; 2011 m. birželio 24 d. sprendimo byloje Giuran prieš Rumuniją, peticijos Nr. 24360/04, par. 28–32; 2015 m. balandžio 2 d. sprendimo byloje Solomun prieš Kroatiją, peticijos Nr. 679/11, par. 47).

Kalbant apie pirmąją proceso atnaujinimo CPK 366 straipsnio 1 dalies 10 punkto pagrindu sąlygą, pažymėtina, kad, pagal kasacinio teismo praktiką, remiantis šia proceso teisės norma, procesas atnaujintinas tik toje civilinėje byloje, kurioje priimtas Konstitucijos 106 straipsnio 4 dalyje nurodyto konkretaus subjekto – asmens, teikusio individualų konstitucinį skundą, – konstitucines teises ar laisves pažeidžiantis teismo sprendimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. rugsėjo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. eCIK-710/2021, 12 punktas; 2022 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. CIK-585/2022, 27 punktas).