Teisės aiškinimo taisyklė
nuteistieji <...> veikos padarymo metu buvo Lietuvos Respublikos Seimo, kuris pagal Konstitucijos 5 straipsnį yra viena iš trijų Lietuvos valstybės valdžių, nariai. Atitinkamai Konstitucijos 59 straipsnis nustato, kad Seimo nariai vadovaujasi Konstitucija, valstybės interesais, savo sąžine. Konstitucijos 60 straipsnyje nustatytas draudimas Seimo nariui gauti kitą atlyginimą, jis reiškia, kad Seimo narys negali gauti jokio kito atlyginimo, išskyrus pačioje Konstitucijoje expressis verbis (aiškiais žodžiais, tiesiogiai) nurodytą arba implicitiškai numatytą atlyginimą: 1) atlyginimą, apimantį Seimo nario pareigas Seime, taip pat tokias pareigas tarpparlamentinėse ir kitose tarptautinėse institucijose, kurias įmanoma eiti tik būnant Seimo nariu; 2) atlyginimą už Ministro Pirmininko ar ministro pareigas; 3) atlyginimą už kūrybinę veiklą, kurią jis atlieka ne kaip darbo, tarnybos ar pan. santykių subjektas (Konstitucinio Teismo 2004 m. liepos 1 d. nutarimas). Šias nuostatas detalizuoja Lietuvos Respublikos Seimo statutas, kurio 15 straipsnis aptaria Seimo nario atlyginimo sudėtį, 18 straipsnis nustato prievolę Seimo nariui vengti interesų konflikto, taip pat draudžia Seimo nario mandatą naudoti ne pagal paskirtį, t. y. ne Tautos, valstybės ir rinkėjų interesams, ir įpareigoja Seimo narį gerbti ir vykdyti Konstituciją ir įstatymus. Šiame straipsnyje esančios nuostatos įpareigoja kiekvieną Seimo narį vengti interesų konflikto tarp Seimo nario privačių interesų ir jo pareigų atstovauti visuomenės interesams, taip pat jis neturi elgtis taip, kad visuomenėje kiltų abejonių, kad toks konfliktas yra. Aukšti reikalavimai, kuriais pirmiausia pabrėžiami sąžiningumo, teisingumo, nesavanaudiškumo, pagarbos įstatymams ir jų laikymosi principai, yra iškeliami ir Lietuvos Respublikos valstybės politikų elgesio kodekse. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pažymima, kad išrinktas Seimo nariu asmuo nėra laisvas veikti savo asmeniniais interesais, to neleidžia ir laisvojo Seimo nario mandato principas. Nors Konstitucijos 59 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad „pareigas eidami Seimo nariai vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, valstybės interesais, savo sąžine ir negali būti varžomi jokių mandatų“, tačiau laisvojo mandato esmė yra ne galimybė elgtis pagal savo norus, o tai yra Tautos atstovo laisvė įgyvendinti jam nustatytas teises ir pareigas, nevaržant šios laisvės rinkėjų priesakais, jį iškėlusių partijų ar organizacijų politiniais reikalavimais, nepripažįstant teisės atšaukti Seimo narį (Konstitucinio Teismo 2001 m. sausio 25 d. nutarimas). Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 25 d., 2004 m. liepos 1 d., 2009 m. gegužės 15 d. nutarimuose konstatuota, kad Seimo nario laisvasis mandatas negali būti tapatinamas su Seimo nario absoliučiai laisvu veikimu vien savo nuožiūra, ignoruojant Konstituciją, nes Konstitucija suponuoja tik tokią Seimo nario nuožiūros ir tokią Seimo nario sąžinės sampratą, pagal kurią tarp Seimo nario nuožiūros bei Seimo nario sąžinės ir Konstitucijos reikalavimų bei jos saugomų ir ginamų vertybių nėra atotrūkio ar prieštaravimų. <...> konstitucinis Seimo nario laisvojo mandato principas negali būti suprantamas kaip Konstitucijos ir įstatymų nevaržoma Seimo nario absoliuti laisvė veikti taip, kad Seimas negalėtų įgyvendinti iš Konstitucijos kylančių reikalavimų ir kad būtų priimti su Konstitucija nesuderinami sprendimai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-117-697/2023).
