Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad, patenkinęs skundą, teismas antstolio veiksmą panaikina arba antstolį įpareigoja veiksmą atlikti (CPK 513 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad atitinkamų antstolio veiksmų pripažinimas neteisėtais iš esmės reiškia vykdymo proceso sugrįžimą į iki pažeidimo buvusią situaciją. Teismas nesprendžia, kaip antstolis turi atlikti vieną ar kitą veiksmą, tik konstatuoja atlikto veiksmo teisėtumą arba neteisėtumą ar įpareigoja atlikti veiksmą. Taigi skundu dėl antstolio procesinių veiksmų siekiama apginti vykdymo proceso dalyvių procesines teises. Tačiau pasibaigus vykdymo procesui, baigiasi ir visų proceso dalyvių – antstolio ir vykdymo proceso šalių – teisinis statusas, susijęs su vykdymo procesu. Pasibaigus vykdymo procesui, antstolis, kurio veiksmų apskundimo tvarka nustatyta CPK 510 straipsnyje, realiai nebegali ištaisyti trūkumų, todėl šia tvarka paduotą skundą išnagrinėjus nebūtų pasiektas tikslas – apginti pažeistą teisę. Tai leidžia padaryti išvadą, kad, vykdymo procesui pasibaigus, asmens pažeistos teisės turėtų būti ginamos ne paduodant skundą dėl antstolio veiksmų, bet pareiškiant ieškinį ginčo teisenos tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-225/2009). Bet vykdomosios bylos nutraukimas taip pat yra antstolio vykdomasis veiksmas, kuris gali būti apskųstas CPK XXXI skyriuje nustatytais terminais ir tvarka. Jeigu asmuo, laikydamasis šių reikalavimų, apskundžia atliktą vykdomosios bylos nutraukimą ir prašo pripažinti vykdomosios bylos nutraukimą neteisėtu, taip pat pripažinti neteisėtais antstolio kitus toje vykdomojoje byloje atliktus veiksmus ar atsisakymą juos atlikti, tai teismas ypatingosios teisenos tvarka ir pagal CPK XXXI taisykles turi teisę išnagrinėti visus pareikštus reikalavimus ir juos išspręsti pagal nustatytas bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-488/2013).

Teisėjų kolegija nusprendžia, kad minėta normos struktūra suponuoja išvadą, jog tuo atveju, jeigu nėra keičiami esminiai statinio projektiniai sprendiniai, pagal Statybos įstatymo 27 straipsnio 33 dalį gauti naujo statybą leidžiančio dokumento nereikia. Jei yra keičiami esminiai statinio projektiniai sprendiniai – būtina gauti naują statybą leidžiantį dokumentą, nebent nepažeidžiant teisėtumo sąlygos („nepažeidžiant teisės aktų, normatyvinių statybos techninių dokumentų, teritorijų planavimo dokumentų, statybą leidžiančių dokumentų, specialiųjų reikalavimų ir esminių statinio reikalavimų“) yra atliekami normoje įtvirtintus požymius atitinkantys pakeitimai („1) dėl objektyvių priežasčių keičiama inžinerinių tinklų ar susisiekimo komunikacijų trasa ar jos dalis ir dėl to keičiasi inžinerinių tinklų ar susisiekimo komunikacijų ilgis; 2) iki 1 m keičiama statinio vieta žemės sklype (teritorijoje); 3) iki 1 m keičiami statinio ar jo dalių išorės matmenys; 4) keičiamos statinio laikančiosios konstrukcijos ar jų išdėstymas statinio viduje ir nesikeičia statinio kategorija“). Dėl to, kad buitinių nuotekų šalinimo tinklai laikytini statiniu, iš esmės šioje byloje klausimo nekilo. Vadovaujantis Statybos įstatymo 2 straipsnio 84 dalimi, statinys – nekilnojamasis daiktas (pastatas arba inžinerinis statinys), turintis laikančiąsias konstrukcijas, kurios visos (ar jų dalis) sumontuotos statybos vietoje atliekant statybos darbus. Vadovaujantis Statybos įstatymo 2 straipsnio 16 dalimi, inžineriniai statiniai – susisiekimo komunikacijos, inžineriniai tinklai, kanalai, taip pat visi kiti statiniai, kurie nėra pastatai. Vadovaujantis Statybos įstatymo 2 straipsnio 17 dalimi, inžineriniai tinklai – statinio statybos sklype (išskyrus statinio vidų) ir už jo ribų nutiesti komunaliniai ar vietiniai vandentiekio, nuotekų šalinimo, šilumos, naftos, dujų ar kito kuro, technologiniai vamzdynai, elektros perdavimo, energijos ir elektroninių ryšių tinklai kartu su maitinimo šaltiniais ir įrenginiais. Taigi, remiantis šiais Statybos įstatyme pateiktais apibrėžimais, darytina išvada, kad nuotekų šalinimo tinklai yra statiniai Statybos įstatymo prasme. Tačiau, nors teismai vienodai nusprendė, kad ginčo statinys laikytinas statiniu Statybos įstatymo prasme, išsiskyrė teismų pozicija dėl to, ar laikytina, jog buvo keičiami esminiai statinio sprendiniai. <...> Atsižvelgdama į minėtą Statybos įstatymo 27 straipsnio 33 dalyje įtvirtintos normos kalbinį aiškinimą, teisėjų kolegija nusprendžia, kad tinklų skersmens padidinimas nuo 160 mm iki 250 mm patenka į Statybos įstatymo 27 straipsnio 33 dalies 3 punkte nustatytą išimtį. Kaip minėta, pastaroji išimtis apibūdinta taip: iki 1 m keičiami statinio ar jo dalių išorės matmenys. Byloje nebuvo kvestionuojama, ir teisėjų kolegija taip pat nemato pagrindo kvestionuoti šios išvados, kad nuotekų tinklo skersmuo yra nuotekų tinklo išorės matmuo. Jis pakito 90 mm, t. y. mažiau negu 1 m. Taigi, vadovaujantis kalbiniu Statybos įstatymo 27 straipsnio 33 dalies 3 punkto aiškinimu, darytina išvada, kad naujas statybos leidimas, pasikeitus tinklo skersmeniui, nebuvo būtinas. <...> Apibendrindama teisėjų kolegija daro išvadą, kad tiek kalbinis, tiek įstatymų leidėjo ketinimų, tiek ir sisteminis Statybos įstatymo 27 straipsnio 33 dalies 3 punkto aiškinimas patvirtina, jog statinio kategorijos pasikeitimas nepašalina Statybos įstatymo 27 straipsnio 33 dalies 3 punkte nustatytos išimties taikymo (žinoma, su sąlyga, kad tenkinamos kitos Statybos įstatymo 27 straipsnio 33 dalies 3 punkte įtvirtintos išimties taikymo sąlygos, kurios nagrinėjamu atveju buvo tenkintos).