Teisės aiškinimo taisyklė
DK 111 straipsnio 2 dalies 4 punktas įtvirtina, jog į darbo laiką įtraukiamas, be kitų laikotarpių, budėjimo laikas šio kodekso nustatyta tvarka. Sisteminis ir lingvistinis DK 118 straipsnio 1, 2 ir 4 dalių nuostatų aiškinimas suponuoja išvadą, kad pasyviojo budėjimo, kaip ir aktyviojo budėjimo, laikas vertinamas kaip darbo laikas (šias budėjimo rūšis reglamentuojančiose normose, be kita ko, vartojant ir vienodas – darbo dienos – sąvokas), o pasyviojo budėjimo namie atveju įstatyme aiškiai įtvirtinta, kad šios rūšies budėjimo laikas nelaikomas darbo laiku (be to, vartojama poilsio laiko sąvoka), išskyrus faktiškai atliktų veiksmų laiką. DK 118 straipsnio 4 dalyje nustatytos darbo apmokėjimo už budėjimą namie sąlygos, kai darbuotojui užtikrinamas priemokos mokėjimas už tam tikrą prieinamumą darbdaviui ir mokėjimas tik už faktiškai atliktus veiksmus kaip už faktiškai dirbtą darbo laiką, taip pat suponuoja, kad budėjimas namie iš principo laikytinas darbuotojo poilsio laiku. <...> Pažymėtina, kad nors DK 118 straipsnio 4 dalis nurodo budėjimo namie sąvoką, vis dėlto šioje dalyje vartojama sąvoka „namie“ nelaikytina skiriamuoju DK 118 straipsnio 2 ir 4 dalyse reglamentuojamų budėjimo rūšių bruožu. DK 118 straipsnio 2 dalies atveju darbdavio nurodyta vieta, kurioje darbuotojas privalo būti, taip pat gali sutapti su jo gyvenamąja vieta. Todėl jei šalys darbo sutartyje įvardija budėjimą namie, tačiau nustato tokį apribojimų intensyvumą, kuris būdingas darbo, bet ne poilsio laikui, toks budėjimas namie negalės būti kvalifikuojamas kaip poilsio laikas ir jam negalės būti taikoma DK 118 straipsnio 4 dalies norma.